D.Paulauskas. Gat­vės po­li­ti­ka: pa­da­ry­ta vis­kas, kad ji ne­eg­zis­tuo­tų (0)

Efoto.lt, Sauliaus nuotr.

Ne­re­tai ži­niask­lai­do­je pa­brė­žia­ma, kad Lie­tu­vos pro­tes­to kul­tū­ra yra su­vo­kia­ma per­ne­lyg siau­rai, kad ji per­ne­lyg skur­di ir to­dėl bu­ta­fo­ri­nė. Pro­tes­tai ar – pla­čiau – vie­ši su­si­rin­ki­mai iš tie­sų su­pran­ta­mi kaip la­biau pro­gi­nė gat­vės po­li­ti­kos for­ma. Dėl to ji vi­sa­da ne­tvir­ta, leng­vai nu­sa­vi­na­ma po­pu­lis­tų, ne­ku­rian­ti ir ne­ska­ti­nan­ti su­vok­ti sa­vęs kaip po­li­ti­nės-so­cia­li­nės ben­dri­jos.

To­kios ad hoc for­mos – spon­ta­niš­kos, ne­su­var­žy­tos, bet re­tai ka­da pa­sie­kian­čios tiks­lą, nes kar­tu – vien­kar­ti­nės ir ne­pa­vo­jin­gos. Jei pro­tes­tas ar vie­šas su­si­rin­ki­mas ne­ke­lia pa­vo­jaus sis­te­mai, tai jis – be­pras­mis.

Ta­čiau pa­vo­jus, apie ku­rį kal­bu, nė­ra su­si­jęs su kvai­lu mi­li­ta­riz­mu. „Tai­kus“ pro­tes­tas ar su­si­rin­ki­mas ga­li bū­ti daug pa­vo­jin­ges­nis ne­gu eks­tre­mis­ti­nis smur­tas, nes tuo „tai­kiu“ pro­tes­tu iš­reiš­kia­mas ne tik su­ki­li­mas prieš rep­re­sy­vią sis­te­mą, bet ir at­si­sa­ky­mas žais­ti pa­gal jos tai­syk­les – grieb­tis tų pa­čių smur­tą ku­rian­čių įran­kių, ku­riuos ji nau­do­ja prieš mus. Kad įvyk­tų po­ky­tis, pli­ko pyk­čio ar ne­pa­si­ten­ki­ni­mo, ve­dan­čio į gat­ves, ne­pa­kan­ka – sėk­min­gi so­cia­li­niai ju­dė­ji­mai ro­do, kad rei­kia re­flek­si­jos, plat­for­mos, kur bū­tų ga­li­ma ar­ti­ku­liuo­ti sa­vo ne­pa­si­ten­ki­ni­mą, įžvelg­ti prie­žas­ti­nius ry­šius tarp en­gian­čių sis­te­mų, kur­ti tin­klus tarp ben­drų idė­jų ir vi­zi­jų.

Nu­mal­šin­ti ke­lis šim­tus ar tūks­tan­tį ad hoc su­si­rin­ku­sių ag­re­sy­vių pro­tes­tuo­to­jų rep­re­si­nėms sis­te­moms yra vie­nas juo­kas. Ta­čiau, kaip pa­ro­dė „Pus­sy Riot“ ar „Oc­cu­py Wall Stre­et“ at­ve­jai, iš­ar­dy­ti (glo­ba­lius) ne­pa­si­ten­ki­ni­mo ir ben­drų idė­jų tin­klus nė­ra taip leng­va. Idė­jos ne­įka­lin­si – skel­bia dau­ge­lis ko­men­tuo­jan­čių „Pus­sy Riot“ by­lą. Kaip ryš­kų kon­tras­tą to­kioms or­ga­ni­zuo­toms stra­te­gi­joms ga­li­ma pa­teik­ti pra­ėju­siais me­tais maž­daug šiuo me­tu vy­ku­sias Lon­do­no riau­šes. Ta­da Davidas Harvis (Da­vi­das Har­vey) ra­šė, kad tai lau­ki­nio ka­pi­ta­liz­mo veid­ro­dis – žmo­nės gat­vė­se da­rė tą pa­tį, ką pa­ty­liu­kais da­rė ir ka­pi­ta­liz­mo sis­te­ma: vo­gė, plė­šė ir nio­ko­jo. Ta­čiau tai nė­ra iš­lais­vi­nan­ti stra­te­gi­ja – tai ne­kri­tiš­ka sis­te­mos ko­pi­ja, tik dar kar­tą ją įtvir­ti­nan­ti.

Or­ga­ni­zuo­tos gat­vės po­li­ti­kos for­mos šian­die­ni­nia­me Vil­niu­je nie­kaip ne­pri­gy­ja – ini­cia­ty­va „Užimk Vil­nių“, ro­dos, pa­smerk­ta lik­ti dvi­de­šim­ties žmo­nių bū­re­liu, o gat­vės po­li­ti­kos pa­kai­ta­lu pre­ten­duo­ja tap­ti vio­le­ti­nių sek­ta, bet ir tai tik­riau­siai iki pir­mų­jų rin­ki­mų… Vis dėl­to or­ga­ni­zuo­tą gat­vės po­li­ti­ką, ku­rio­je mez­ga­si so­cia­lu­mas, vie­šu­mas, po­li­tiš­ku­mas, ro­dos, du­si­na ne tik ar­ti­ku­lia­ci­jos sto­ka (nes abst­rak­taus ne­pa­si­ten­ki­ni­mo yra už­tek­ti­nai), bet ir vie­šu­mo, vie­šų plat­for­mų ny­ki­mas ap­link. Gat­vės po­li­ti­ką ban­do­ma iš­stum­ti iš vie­šų­jų erd­vių – jos vi­sa­da tu­ri bū­ti rep­re­zen­ta­ty­vios (kie­no at­žvil­giu?) ir ste­ri­lios. Gal to­dėl, kad pa­ti „vie­šo­ji vie­ta“ a pri­ori lai­ko­ma pro­ble­mi­ne, ne­tvar­kin­ga, nie­kam ne­pri­klau­san­čia erd­ve, ku­rią vi­sa­da rei­kia ap­do­ro­ti ir, ne­pa­bi­jo­kim, iš­kast­ruo­ti? Dar ge­riau, jei vie­šo­jo­je vie­to­je – ko­kio­je nors aikš­tė­je – nie­kas ne­si­rink­tų, ne­triukš­mau­tų, ne­sė­dė­tų, ne­rū­ky­tų, ne­si­bu­čiuo­tų, elg­tų­si res­pek­ta­bi­liai ir ap­skri­tai grei­tai pa­si­ša­lin­tų. Ta­da bū­tų tvar­ka, šva­ra ir ge­ro­vė.

Ne­šva­ru, ap­leis­ta, nuos­to­lin­ga? Ati­duo­sim ver­slui – su­tvar­kys, at­gai­vins, ra­cio­na­li­zuos. Maž­daug to­kia lo­gi­ka bu­vo iš­par­duo­ta ge­ro­vės vals­ty­bė, to­kia pa­čia lo­gi­ka vei­kia ir šian­die­ni­nės pri­va­ti­za­vi­mo prak­ti­kos. Vie­šų­jų erd­vių (o su jo­mis ir gat­vės po­li­ti­kos) nuo­la­tos ma­žė­ja, jos pa­ver­čia­mos pri­va­čia nuo­sa­vy­be. Mies­tas, cen­tras ypač jaut­rus to­kioms trans­for­ma­ci­joms, nors fak­tas, kad skaid­riau­sių Lie­tu­vos eže­rų pa­kran­tės jau se­niai ne­pa­sie­kia­mos ei­li­niam pi­lie­čiui, nes yra ap­juos­tos pri­va­čio­mis tvo­ro­mis, taip pat skau­dus. Da­bar jau nie­kas ne­su­skai­čiuos ir ne­pri­si­mins, kiek skve­rų bu­vo su­nai­kin­ta sta­tant nau­jus dau­gia­bu­čius, kaip spau­džia­mi iš vi­sų pu­sių su­si­trau­kė par­kai ir aikš­tės…

Nors gal­būt pa­ste­bės, kad Vil­niaus Ge­di­mi­no pro­spek­to ša­li­gat­viu ei­ti da­ro­si vis sun­kiau, nes ka­vi­nių sta­liu­kai be­maž pra­šo­si bū­ti už­kliu­dy­ti. Gal­būt pa­ste­bės, kad pri­va­tus ka­vi­nių ver­slas ne­iš­si­ten­ka sa­vo pa­tal­po­se ir oku­puo­ja vie­šą­sias mies­to erd­ves – Ge­to Au­kų aikš­tę, Ro­tu­šės aikš­tę, Vo­kie­čių gat­vės pės­čių­jų ta­ką ir dar dau­gy­bę ki­tų erd­vių, siū­ly­da­mas gat­vės po­li­ti­ką iš­keis­ti į svai­gias pra­mo­gas. Ka­vi­nių kul­tū­ros Vil­niui rei­kia ir esu už to­kios kul­tū­ros plėt­rą, bet ne­ma­nau, kad ji yra ne­su­de­ri­na­ma su vie­šų­jų erd­vių iš­sau­go­ji­mu. Gal­būt dar kas nors pa­ste­bės ir tai, kad Ka­ted­ros aikš­tė taip pat ne­pri­klau­so pi­lie­čiams – be UAB Lie­tu­vos Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios prie­vaiz­dų su­ti­ki­mo ten ne­ga­li vyk­ti joks vie­šas ren­gi­nys ar su­si­rin­ki­mas.

Ta­čiau gat­vės po­li­ti­ka dings­ta ne tik dėl vie­šų­jų erd­vių ma­žė­ji­mo (nes ne­be­ten­ka­me po­li­ti­nio veiks­mo vie­tos), bet ir dėl vie­šo­sios ko­mu­ni­ka­ci­jos su­nai­ki­ni­mo. Vil­niu­je (Kau­ne vis dar yra) be­veik vi­si vie­šieji sten­dai, ant ku­rių bū­da­vo ka­bi­na­mi įvai­riau­sių ren­gi­nių, dar­bo, re­kla­mi­niai skel­bi­mai, bu­vo pa­keis­ti pri­va­čiais re­kla­mos sten­dais, o už re­kla­mą juo­se ta­po pri­va­lu su­si­mo­kė­ti. Tie sten­dai bu­vo vie­šo­sios ko­mu­ni­ka­ci­jos lai­di­nin­kai, tam tik­ras mies­to sien­laik­raš­tis. Da­bar kvies­ti žmo­nes pri­si­dė­ti prie po­li­ti­nio-so­cia­li­nio veiks­mo pla­ka­tais, ma­ni­fes­tais ar tie­siog per­duo­ti ži­nią gat­vė­je to­kio­je re­kla­mų gau­so­je, kai su­nai­ki­na­mi so­cia­lūs ko­mu­ni­ka­ci­jos ka­na­lai, tam­pa be­veik ne­įma­no­ma. Ir ne­le­ga­lu. Kli­juo­ti pla­ka­tus ant pa­sta­tų, tvo­rų, sie­nų, kaip skel­bia Vil­niaus mies­to sa­vi­val­dy­bės per­spė­ji­mas ant vie­nos mies­to tvo­ros, griež­tai drau­džia­ma.

Net jei pa­vyk­tų su­rink­ti mi­nią, su­ras­ti vie­šą­ją erd­vę ir su­kur­ti tam tik­rą vie­šą ir at­vi­rą so­cia­laus po­li­tiš­ku­mo plat­for­mą, Su­si­rin­ki­mų įsta­ty­mas, ku­ris šiaip jau tu­rė­tų ga­ran­tuo­ti tei­sę į su­si­rin­ki­mus, ga­ran­tuos, kad bet koks or­ga­ni­zuo­tas non­kon­for­mis­ti­nis veiks­mas bū­tų pa­skelb­tas už įsta­ty­mo ri­bų. Kaip ma­ty­ti, pa­da­ry­ta vis­kas, kad gat­vės po­li­ti­ka ne­eg­zis­tuo­tų. Ir tai pui­ki prie­žas­tis jai at­si­ras­ti. Juk gy­vy­bin­giau­sia gat­vės po­li­ti­ka gims­ta ten, kur ji la­biau­siai ne­pa­gei­dau­ja­ma.