J.Matuza. Rugsėjo 11-oji ir sąmokslo teorinė fizika (54)

wikipedia.org. nuotr.

wikipedia.org. nuotr.

Pagal D.Čalezovą „Trečia tiesa apie 9/11“

JAV 2001 rugsėjo 11 buvo užpulta Osamos Bin Ladeno finansuotų teroristų, nukreipusių užgrobtus keleivinius lėktuvus į du dangoraižius – taip vadinamus Dvynius WTC1 ir WTC2 kuriuose įsikūręs Pasauliniės Prekybos Centras, į Pentagoną ir Baltuosius Rūmus. Tiesa, Baltųjų Rūmų sugriauti nepavyko, nes vienas keleivinis lėktuvas, ligi Prezidento buveinės nepriskridęs, sudužo Pensilvanijoje. Tokia labai trumpai oficialioji versija.

Tačiau man, pakankamai prisiragavusiam fizikos mokslų bei savo akimis mačiusio reportažus apie šiuos įvykius, tokioje oficialiojoje versijoje kažkas niekaip nesueina: dangoraižiai laisvo kritimo greičiu pavirto į dulkes, aliumininis Boingas 757, atsitrenkęs į Pentagoną, kiaurai pramušė 6 kapitalines sienas, o vienas dangoraižis (WTC7), panašiai kaip ir abu Dvyniai, nors į jį niekas neatsitrenkė, pavirtęs į dulkęs irgi nugriuvo praktiškai  į savo perimetrą. Kaip tai būtų galima paaiškinti žinomų fizikos dėsnių pagalba?

Oficialioji Komisija, JAV vyriausybės paskirta tai ištirti, kainavusi Amerikos rinkėjams pasakiškus 14 milijonų dolerių (B. Klintono su Monikos Levinsky sekso skandaliuko tyrimas tiems patiems rinkėjams atsiėjo 40 milijonų dolerių) nustatė, kad Dvynius sugriovė degantis aviacinis kuras, o WTC7 – rezervinio maitinimo generatorių dyzelinas, tekantis iš, berods, 7 aukšte trūkusio vamzdžio.

Aš tokios fizikos nesuprantu. Ryžtingai. Niekaip. Dvyniai buvo pastatyti iš konstrukcinio plieno sijų (jie, iš esmės, buvo plieniniai pastatai, betonas naudotas tik perdangose – pav.1) – keturkampių tuščiavidurių prizmių, kurių kiekvienos sienelės storis – beveik 6,5 cm. Maždaug tokio storio buvo garsaus II pasaulinio karo rusų tanko T-34 šarvai!

Plieno lydymosi temperatūra yra maždaug 1500 laipsnių, o aviacinio kuro – žibalo – tik apie 300 laipsnių. Tarkime aname pragariškame rugsėjo gaisre degė ne tik žibalas, bet ir baldai, ofisų įranga bei apdailos detalės, tarkim temperatūra buvo dvigubai didesnė – 600 ar net 700 laipsnių, bet to išlydyti ar bent ženkliai susilpninti konstrukciniam plienui jokiais būdais nepakanka. Jau nekalbant apie nugriuvimą laisvo kritimo greičiu į savo perimetrą.

Bet gal temperatūra dėl kokių nors nežinomų priežasčių galėjo būti didesnė? Gal ir galėjo, tik kaip tuomet apgauti savo akis, kurios, kaip žinia, nemeluoja, matant kaip už „pragariškai“ įkaitusios sijos laikosi žmogus, vėliau atpažintas kaip Edna Sintron (Edna Cintron, pav.2)?

Beje, tarkime Oficialiosios Komisijos versija yra tiesa, dvyniai nugriuvo dėl susilpnėjusio konstrukcinio plieno. Tuomet po dangoraižių, kurių aukštis buvo 417 metrų, kolapso turėjo likti įspūdinga plieno sijų krūva. Tik vėl įkyriai lenda akivaizdžiausias neatitikimas,- nuolaužų krūva greičiau panaši į mažaaukščių namukų, nei po dviejų 104 aukštų milžinų griūties (pav.3).

Savų akių neapgausi, – būti taip, kaip tvirtina oficialioji komisija, t.y., kad Dvyniai sugriuvo pagal „perkaitusių blynų susiplojimo“ teoriją (plienas perkaito, o pastatų aukštai, tarsi blynai, susiplojo), negali, kitaip tai prieštarautų ne tik sveikai nuovokai, bet ir fizikos dėsniams, nes medžiaga (plienas) negali dingti „niekur“, ji tik gali pereiti iš vieno būvio į kitą. Be to,  kiekvienas aukštas prieš „susiplodamas“ vis vien keltų šiokį tokį pasipriešinimą, todėl pastatas laisvo kritimo greičiu niekaip negalėtų nugriūti.

O būvių perėjimas buvo? Taip, – dangoraižiai – plieno, betono ir stiklo kalnai- pabiro… dulkėmis, nes storu sluoksniu visą Manheteną nusėjusias 100 mikronų smulkumo daleles, į kurias pavirto iškilieji statiniai, tikrai taip galima vadinti (dulkėmis virstančių dangoraižių paveikslėlių čia nebedėsiu, nes jų – pilnas internetas).

Tad kaip gi, vis tik, galima būtų paaiškinti fizikiškai tai, kas nutiko tą nelemtąją rugsėjo 11?

Jei oficialioji versija negali paaiškinti akivaizdybių, gal tiesa slypi taip vadinamose „sąmokslo teorijose“, o tokių, liečiančių tą atmintiną teroro aktą, yra ne viena. Panagrinėkime jas.

Vieni sąmokslų teoretikai tvirtina, kad dangoraižiai buvo susprogdinti įprastu kontroliuojamu sprogdinimu, kokiu jau daugybę metų sprogdinami atitarnavę pastatai. Ši versija visai paaiškintų, kodėl pastatai nenugriuvo ant šono, kaip reikėjo tikėtis iš nekontroliuojamo proceso (gaisro), bet vertikaliai žemyn, kaip per tiksliai apskaičiuotą kontroliuojamą sprogdinimą. Bet ši teorija nepaaiškina likusių faktų: kad ir kaip gudriai kontroliuojamas sprogdinimas bebūtų atliekamas, turėjo likti didžiulės nuolaužų krūvos, jokiu būdu ne beveik vien tik 100 mikronų dulkės. Be to, norint kontroliuojamu būdu susprogdinti tokį pastatą, kad jis nugriūtų pagal „blynų teoriją“, ant kiekvienos plieninės sijos reikėtų kas metrą sudėti pakankamai galingus sprogdinimo užtaisus, kurių kiekvienas turėtų atitikti bent 2 kg TNT ekvivalentą, kitaip 6,5 cm storio ketursienės prizmės neperpjausi. Skaičiuokime: vidinį ir išorinį dangoraižio perimetrus sudarė 283 plieninės sijos; jei dėti užtaisus kas metrą, vienam dangoraižiui jų reikėtų 417 x 283 = 118011, arba 236022 kg. T.y., 236 tonų! Praktiškai neįmanoma. Atmetame visas lygiagrečias versijas (sprogdinimas su C4 ar termitu vietoje TNT, nes nei viena versija nepaaiškintų medžiagos virtimo dulkėmis, o ir praktiškai būtų nerealizuotinos).

Kita versija teigia, kad sprogdinta buvo su „nano-termitu“, – specialiais dažais, kuriais buvo nudažyta kiekviena plieninė sija (sick!), po to kažkokiu būdu tie dažai buvo padegti ir sudegino plieną į dulkes… Su panašiomis versijomis šiukšlynan drąsiai galima išmesti ir visas „kosmoso lazerių“ ir ateivių technologijų teorijas.

Dar viena versija, skirta „pažengusiems profanams“ teigia, kad JAV vyriausybė nenorėdama panikos, nuslėpė faktą, jog ir Dvyniai, ir WTC7 buvo susprogdinti teroristų, tačiau ne lėktuvais, o padėtomis „mini atominėmis bombomis“. Tokios iš tikrųjų yra ir kariškių naudojamos jau seniai. Bet šios versijos bėda ta, kad „lagamininių atominių bombų“ galingumas – ryškiai per mažas tokiems pastatams sugriauti. Be to, jei tokios bombos būtų tikrai sprogusios, sprogimą būtų išgirdęs ne tik Manhetenas, bet visas Niujorkas. O sprogimą „girdėjo“ tik keletas žmonių. Taigi, ši versija irgi neįtikinama, nes atmosferinį (atominis sprogimas su atmosfera tiesiogiai susisiekiančiame rūsyje vis vien yra priskiriamas atmosferiniam) sprogimą būtų užfiksavę praktiškai visi. Be to, pagalvokite patys, kas nutiktų pusės kilometro pastatui, staiga netekusiam savo pamato kartu su keliais apatiniais aukštais… Teorija irgi – be fizikinio pagrindo.

Lieka dar viena teorija, klaikesnė už aukščiau paminėtąsias, tačiau visiškai nepriekaištinga ir fizikos dėsnių, ir akivaizdybės plotmėje: ir Dvyniai, ir WTC7 buvo susprogdinti šių pastatų statybos metu po jais įmontuotais šimtų kilotonų mąsto požeminiais branduoliniais sprogdinimo įrenginiais. Kad tai suvokti, reikia šiek tiek nusimanyti apie požeminių branduolinių sprogdinimų fiziką.

Branduolinis arba termobranduolinis sprogimas po žeme yra visiškai nepanašus į atmosferinį sprogimą, jis vyksta keliais išskiriamais etapais. Praktiškai visa branduolinio sprogimo metu išsiskyrusi energija gama spinduliuotės forma perkaitina aplink sprogimą esančias uolienas iki dujinės būsenos, susiformuoja pradinė ertmė; joje susidaro toks slėgis, kuris, smūgiškai besiplėsdamas, sutraiško aplink ertmę esančią zoną, kurios dydis priklauso nuo gylio ir uolienų sudėties ir gali kisti nuo vieno iki kelių pradinės ertmės skersmenų; viskas šioje zonoje virsta… 100 mikronų skersmens dulkėmis. Tarp kitko, kurį laiką, tarkime, akmuo iš „sutraiškymo zonos“ gali neprarasti savo formos ir atrodyti, lyg tai ir toliau būtų akmuo, tačiau vos jį palietus, jis virsta dulkėmis. Nebūtinai akmuo,- šioje zonoje atsidūręs bet kas virsta tokiomis dulkėmis: akmenys, baldai, kompiuteriai, metalai, gyvuliai, žmonės… Iš kur visa tai žinoma? Mokslininkais save vadinantys žmonės daug ką yra išbandę. Ar žinote, pvz., kad požeminės dujų talpyklos „statomos“ būtent tokiu būdu – branduolinio užtaiso sprogdinimo, nes ataušusi ertmė idealiai šiam reikalui tinka dėl to, kad jos sienelės – hermetiškos, tarsi užlydytos stiklu.

Po „sutraiškymo“ zonos seka „pažeidimo“ zona, kurioje materija yra jau nebe dulkių pavidalo, tačiau būna smarkiai pažeista ir fragmentuota, paprasčiau tarus, sutrupinta į įvairaus dydžio fragmentus, didėjančius tolstant nuo epicentro.

Stop.  O žinote, kaip angliškai vadinama rugsėjo 11 teroro aktų vieta? Epicentru (Ground Zero)! Ir pastatai pulverizavosi taip, kaip būdinga požeminiam branduoliniam sprogimui, ir daug gelbėtojų susirgo, net mirė nuo leukemijos (nepatiklieji nepatingėkite pagoglinti „9/11 rescue workers leukemia” arba „9/11 rescue workers cancer”), o vietose, kuriose stovėjo visi trys dangoraižiai, net praėjus trims mėnesiams po „Talibano teroro akto“ tvyrojo virš 700 laipsnių temperatūra, ką liudija JAV vyriausybinės spektroskopijos laboratorijos nuotrauka (4 pav.).

Dmitrijus Čalezovas (Dmitrij Chalezov), buvęs Tarybų Sąjungos karinės valdybos Nr. 46179, atsakingos už priešininkų branduolinių sprogdinimų monitoringą, karininkas savo knygoje „Trečia tiesa apie 9/11“ tvirtina, jog dar dirbdamas minėtoje valdyboje jis žinojo, kad po Dvyniais, taip pat po Čikagos „Sears“ bokštu yra sumontuoti 150 kilotonų (tokios galios užtaisus pagal tarpvalstybines sutartis leidžiama sprogdinti savo teritorijoje bandymų ar kitais tikslais be išankstinio perspėjimo)  galios užtaisai, nes pagal JAV statybos įstatymus negalima statyti jokio daugiaaukščio pastato, prieš tai nenumačius ir statybų inspekcijai nepateikus adekvačios jo sugriovimo technologijos. Sugriauti tokio tvirtumo pastatą, kaip tvirtina Dmitrijus, kitokių būdų, išskyrus branduolinio sprogdinimo, tiesiog nėra.

O griovimo technologija tokia: apskaičiuotame gylyje po pastatu sumontuojamas apskaičiuotos galios termobranduolinis užtaisas (5 pav.). Prireikus pastatą nugriauti, jis detonuojamas taip, kad visas pastatas atsidurtų „sutraiškymo zonoje“, ir dulkėmis virtęs statinys nesugadintų aplink stovinčių statinių. Suprantama, zona turi būti karantinuota bent trims mėnesiams po sprogdinimo, per kuriuos išnyksta garais pro žemės virš epicentro sluoksnius prasiskverbianti radiacija. Po trijų mėnesių radioaktyvus fonas jau nebeviršija leistino, kuomet jau galima pradėti valymo darbus…

Va tokia fizika. O kas ja netikite, galite ir toliau maitinti savo kognityvinį disonansą „susiplojusių blynų“ teorijomis.

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: