V.V.Landsbergis. Organizmo valymas ir kiti indėnai (3)

efoto.lt, Vagabondo nuotr.

efoto.lt, Vagabondo nuotr.

Kokia žiniasklaidos patirtis – atspindėti, juodinti ar balinti? Turbūt  atspindėti. Ir tai kas gera, ir tai, kas bloga. Itin svarbus turėtų būti  pusiausvyros palaikymas, kad skaitytojai nenusinuodytų blogomis žiniomis. O „nesubalansuota“, juodoji žurnalistika galėtų būti vertinama kaip Lietuvos  psichinis bei dvasinis genocidas, nes pakerta tai, kas esmiška: viltį, džiugesį, norą keistis ir keisti.

Vis norisi cituoti iškilų tremtinį, žurnalistą, filosofą J. Keliuotį, formulavusį taurios žurnalistikos principus:

1. Liudyti didybę, o ne menkystę; jungti, o ne skaldyti; gydyti, o ne  nuodyti; gaivinti, o ne smukdyti, šviesti, o ne kvailinti, migdyti ir  tamsinti

2. Sutelkti idėjos žygiams, o ne išblaškyti ir  išsklaidyti;

3. Būti pažangos nešėja, objektyvios tiesos skelbėja ir viešosios  nuolatinės kontrolės vykdytoja; nebūti oficialia, nuobodžia, konformistine,  neskelbiančia jokių naujų idėjų ir nereikalaujančia būtinai reikalingų reformų;

4. Kovoti dėl tiesos, gėrio ir grožio idealų, o ne slopinti teisybę, nešti nelaimes, degraduoti visas grožio vertybes, reklamuojant šlamštą ir  menkystę;

5. Plazdenti karščiausiais tautos troškimais, alsuoti jos jaunu  entuziazmu, imponuoti gražiausiais jos kūrybos žiedais; nepasiduoti grubiam  egoizmui ir materializmui, storžieviškumui ir susnūdimui;

6. Nesudaryti klaidingo ir vienašališko gyvenimo vaizdo;

7. Būti tauria, laisva ir savarankiška, nesiekti biznieriškųtikslų, nebūti propagandine valdančios grupės  priemone;

8. Artinti žmogų prie žmogaus, tautą prie tautos, padėti geriau  vienam kitą pažinti, suprasti ir pamilti, o ne kelti visuotinę neapykantą, kerštą ir karo gaisrus.

9. Užmegzti ir palaikyti santykius tarp atskirų asmenų, tarp įvairių luomų, tarp visokių ideologinių narių ir tarp visų civilizuotų tautų, o ne visa  tai ardyti, skaldyti ir griauti;

10. Ugdyti kultūrą ir žadinti dvasinę veiklą, nevirsti  demoralizacijos veiksniu;

11. Būti aktualine ir visuomenine pasaulio schema ir kultūrinio  gyvenimo apžvalgą, o ne kino filmu, per kurį bėga jaudinančios, spindinčios,  nuostabios vizijos;

12. Ugdyti žmonių estetinius jausmus ir teikti dvasinį pasigėrėjimą, o ne kelti tamsius geidimus ir uždegti geidulių ugnį, nepataikauti moderninio žmogaus žemiesiems instinktams ir aistroms;

13. Nugalėti laiko ir erdvės kategorijas – nedelsiant pranešti apie  naujausius įvykius, apie paskutinuis mokslo išradimus ir paskelbti naujausias  idėjas;

14. Priminti jau mirusių didžiųjų žmonių mirtis, šitaip sudarant  nuolatinį kontaktą tarp praeities ir dabarties, tarp vadų ir plačiųjų masių.

Kiekvienas skaitytojas gali nesunkiai atlikt namų darbus – paskaičiuoti, kiek  nuošimčių lietuviškos žiniasklaidos atitinka šias nuostatas?

II

Kažkada teko regėti kadrus iš dokumentinio filmo apie budistų vienuolyną, kuriame gydomi alkoholikai bei narkomanai. Ten detaliai rodoma, kaip žmonėms,  apsisprendusiems pasveikti nuo priklausomybių, vienuoliai duoda išgerti  kažkokios mikstūrėlės. Paskui būsimieji sveikuoliai kelias dienas be sustojimo  vemia. Kol išvemia tai, ką kadaise suvartojo.

Pažiūrėjus tuos vaizdelius, tampa aišku, jog girtuoklio pasveikimas yra  skausmingas procesas.

Lietuva pagal alkoholio suvartojimą pirmauja, tad natūralu, kad ir čia turėtų egzistuoti kokios nors valymosi institucijos. O gal mūsų krašte panašūs  organizmo valymaisi vyksta interneto dienraščiuose bei juose spausdinamuose  komentaruose, kur irgi nuoširdžiai ir be sustojimo vemiama.

Kitas klausimas – ar pasveikstama? Ar jaučiamas gydymosi rezultatas? Būtų gerai, jei kas paskaičiuotų – ar padeda Lietuvai atsigauti viešosios  populiariųjų internetinių laikraščių vėmyklos? O gal atvirkščiai – ją skandina?

III

Kodėl nemaža dalis mūsų žiniasklaidos yra tokia pagiežinga ir arogantiška,  tokia iš anksto teisianti ir niekinanti? Atsakymas gali būti labai paprastas:  kai žmogus nutolsta nuo tikrosios prigimties, kai nebesusišneka su savo siela,  jis praranda džiaugsmą. Tampa piktas ir tulžingas, nes (visų pirma) nepatinka  pats sau, jo siela liūdi. Bet negi tai pripažinsi? Dažniausiai tik kraštutinę stadiją pasiekę žmonės renkasi keitimosi kelią.

Galima tik spėlioti – kokia per amžius buvo lietuvio tikroji prigimtis? Gal  gamta, buvimas joje, gal žemės garbinimas ir jos dirbimas, dar bendravimas su  akmenim, medžiais, žvaigždėm? Dar protėvių dvasios, kurios dalyvaudavo mūsų darbuose bei žygiuose ir padėdavo. Visa tai teikdavo bendrumo pojūtį ir  pilnatvę.

Manding, panaši buvo Amerikos gamtažmogių, indėnų gyvensena bei jausena. O  mums, gyvenantiems žurnalistų, politikų bei prekybininkų sukurtuose  rezervatuose, itin aktualiai turėtų nuskambėti indėnų vado Sietlo kalba,  pasakyta 1854 metais JAV prezidentui. (Neturiu galimybių patikrint, ar tai  autentiškas istorinis dokumentas, ar tik įtaigus meninis kūrinys. Bet šiaip ar  taip – esmė turbūt pačiame tekste).

Šiaurės Amerikos Sukvomiš ir kitų dabartinės Vašingtono valstijos teritorijoje gyvenusių indėnų genčių vado Sietlo (Seattle) kalba, pasakyta 1854 m. gegužės 11 d., nelygiaverčių derybų dėl ginklų sudėjimo ir genties žemių „pardavimo” baltaodžių naujakuriams metu.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: