Pagaliau išleistos Maironio metams skirtos knygos (18)

Maironis

Maironis

Šie metai paskelbti Maironio Maironio metais, tačiau ilgą laiką tauta stebėjosi, kodėl niekur neįmanoma rasti populiariojo dainiaus knygų, tačiau jau dabar jų galima ieškoti knygynuose. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla siūlo dvi knygas – Maironio lyrikos knygą „Graži tu mano“ ir Aldonos Ruseckaitės biografinį romaną apie Maironį „Šešėlis JMM. Maironio gyvenimo meniniai biografiniai etiudai“.

Maironis (tikr. Jonas Mačiulis, 1862-1932), iškiliausias XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių poetas, neblėstančio populiarumo dainius, neišsitenka vien literatūros rėmuose. Kartu jis yra pirmojo Lietuvos atgimimo simbolis, įaugęs į žmonių sąmonę. Neatsitiktinai knygoje „Graži tu mano„ pasirinkta spausdinti tuos kūrinius, kuriuos skaitytojai vienareikšmiškai tapatina su Maironiu – tai paskiausioji „Pavasario balsų“ versija ir žymioji poema „Jaunoji Lietuva„. Šią „Pavasario balsų“ versiją 1927 m. sudarė pats Maironis, ir ji laikoma išsamiausia autoriui prižiūrint išleista versija. Nuo pirmojo rinkinio leidimo 1895 m. iki penktojo 1927 m. eilėraščių skaičius išaugo nuo 45 iki 131. Knygoje „Graži tu mano„ – visi šie eilėraščiai ir būtent tokia tvarka, kokia sudėjo pats poetas. Knyga išleista serijoje „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“.

Knygos „Šešėlis JMM. Maironio gyvenimo meniniai biografiniai etiudai“

Knygos „Šešėlis JMM. Maironio gyvenimo meniniai biografiniai etiudai“

Apie Aldonos Ruseckaitės biografinį romaną „Šešėlis JMM. Maironio gyvenimo meniniai biografiniai etiudai“ anotacijoje rašoma: „Dešimtoji Aldonos Ruseckaitės knyga, kurios pagrindinis veikėjas yra Maironis. Vaizduojamas paskutinysis poeto gyvenimo dešimtmetis, veiksmo gijos iš jo nusitęsia ir į ankstesnį laiką. Autorė, pasiremdama dokumentais, atskleidžia Maironio kaip žmogaus, kaip menininko, kaip dvasininko būties dramą, kai jau pasiekęs šlovę, oficialiai vadinamas tautos dainiumi, pranašu, jis patiria vienatvę, nuolatinę kūrybos kritiką, nuoskaudas iš savojo luomo ir valstybinės valdžios. Tačiau poeto tikėjimas gyvenimu stiprus ir jis iki pat mirties neapleidžia savo pareigų.

Aldona Ruseckaitė yra filologė, nuo 1976 metų dirba Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune. Išleido penkias poezijos ir keturias prozos knygas, parengė keletą muziejinių archyvinių leidinių.“

Kategorijos: Kultūra, Kultūros paveldas, Lietuvoje, Literatūra, Naujienos, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , .

18 komentarų

  1. Li Bo:

    Populiarusis dainius?! Mane kartais tikrai stebina žmonių atotrūkis nuo realybės. Nežinau, gal straipsnio autorius kokioj kitoj Lietuvoj gyvena, bet mano bent kiek pažįstamų žmonių rate Maironio neskaito ir nedainuoja nei vienas. Aš pats Maironį skaičiau tik mokykloje, nes lietuvių kalbos buvo stipri mokytoja ir laužė viską perskaityt kas buvo reikalinga. Perskaičiau, šiaip taip sukurpiau kelis visai gerai įvertintus rašinius, bet nuo pat pirmų posmų man buvo aišku, kad šita sentimentali kūryba tinka tik ašarojančioms bobutėms ir valstybiniams propagandistams. Na gal dar egzaltuotoms lietuvių kalbos mokytojoms, ir tai ne visoms. Buvau sutikęs ir tokią mokytoją, kuri atvirai, bet argumentuotai, išsityčiojo iš šito “Lietuvos dainiaus” mito. Man geriausias visų laikų Lietuvos poetas buvo, yra, ir dar ilgai bus, Sigitas Geda, bet jo memorialinio muziejaus matyt dar 100 metų nebus, o ir nereikia, tiesą sakant. Po to Marčėnas, nu dar Kajokas gerų dalykų prirašęs turi. Yra tos geros poezijos Lietuvoj prikurta. O Maironis yra poezijos lavonas ir jo vieta- istorijos kapinėse.

    • Arūnas Rasakevičius:

      Dėkui už subjektyvią Jūsų nuomonę. Pasistenkite kitą kartą nežeminti rašytojo vien dėl to, jog Jūs nemanote, kad jis yra vertas Jūsų dėmesio. Ačiū…

    • Klausimas:

      Modernusis Li Bo,žemindamas Maironį,žemini ir pačią Lietuvą,žemini ir Lietuvos himną:
      Lietuva,Tėvyne mūsų,
      Tu didvyrių žeme
      IŠ PRAEITIES TAVO SŪNŪS
      TE STIPRYBĘ SEMIA….

      Iš kur tu,Li Bo,tą stiprybę “semiesi”? Iš modernizmo,ar iš kosmopolitizmo?

  2. Antanas:

    Kodėl lietuviai tokia bjauri tauta, kuriai nieko nereikia, jokių pamatų, jokios praeities kultūros, jokių didelių vardų. Ar girdėjote, kad rusai, anglai, vokiečiai neigtų ir žemintų savo klasikus, juos nurašytų, jais nesididžiuotų… Jeigu neturime istorijos ir jos negerbiame – tai mes kas – mankurtai??? Nesuprantama, kas šį pilietį erzina, kas jam trukdo, kuo čia dėti lavonai??? Taip, Maironis vieno amžiaus poetas, suformavęs visai naują gyvą poezijos mokyklą, Geda visai kito šimtmečio talentas, jie puikiai išsitenka ir dera. Beje – Geda Maironį labai vertino, yra parašęs apie jį puikių straipsnių.
    Šitą pono atsiliepimą skaityti gėda ir tiek. Stulbina žmonių pyktis, kategoriškumas.

    • Mintis:

      Štai.Vienas bandė savo vidinį nepasitenkinimą sukrauti Maironiui,kitas jau tą nepasitenkinimą sukrauna visiems lietuvias sakydamas”kodėl lietuviai tokia bjauri tauta”.Jis net neabejoja bet tik klausia”kodėl”?.Šviečia saulė,gražios rudeniškos dienos.Gal pasigrožėkite gamta,teigiamai pasikraukite,nes tikrai sunku suvokti kodėl tas vidinis pyktis nemetamas į šiūkšlyną,bet išmetamas maironiškas ilgesys, švelnumas,sklindanti vidinė tiesa,meilė žmogui.Kodėl nepakeičiamas pyktis teigiamomis emocijomis ir gera nuotaika?

    • Li Bo:

      >jokių pamatų, jokios praeities kultūros, jokių didelių vardų
      Apie pamatus nekalbėta, pamatai yra ir be mūsų pastangų, ir Maironis čia ne prie ko. Kultūros reikia, bet šiandieninės, o ne vakarykštės. Dideli vardai dažniausiai yra propagandistų gaminiai. Propagandistams labai tiko Marcinkevičius, todėl buvo liejamos krokodilo ašaros. Geda netiko, todėl fanfarų nesigirdėjo. Todėl mokyklose blusinėjasi po Marcinkevičiaus nuobodybes, o Geda, geriausiu atveju, paminimas su kitais šiuolaikiniais poetais per vieną kitą tam skirtą pamoką.

      >girdėjote, kad rusai, anglai, vokiečiai neigtų ir žemintų savo klasikus, juos nurašytų, jais nesididžiuotų
      Taip, girdėjau, skaičiau ir mačiau, kaip laisviau mąstantys rusai, anglai, vokiečiai ir kitų šalių atstovai išsidirbinėja su savo taip vadinamais klasikais. Matau, kad tau sunku susitaikyti su kritiniu mąstymu, na tai gerai, mąstyk taip, kaip tau liepė (išmokė) mąstyti.

      >Jeigu neturime istorijos ir jos negerbiame – tai mes kas
      Tavo žiniai, istorijos neįmanoma neturėti, kad ir kaip besistengtume. Ir būtent todėl ja didžiuotis yra kvaila. Lygiai taip pat yra kvaila didžiuotis tuo, prie ko nei vienu pirštu neprisidėjai. Lygiai taip pat yra kvaila gerbti istoriją. Kiekvienoje “garbingoje” istorijos detalėje slypi ir gėdingi, stulbinančiai bjaurūs dalykai. Jeigu tu jų nematai, tai tik tavo siauraprotiškumo ir propagandistų darbo pasekmė.

      >Stulbina žmonių pyktis, kategoriškumas
      O kur tu čia matai pyktį? Kritinis požiūris- taip, bet pykčio čia nei kvapo nėra. Jau rašiau, man tas Maironis neįdomus. Ir tikrai ne tik man. Todėl ir užkabino tas Maironio iškėlimas į “populiarų dainių”, o tiksliau- paslėpta egzlatuotos filologės knygos reklama.

      • Mintis:

        rašytojai,poetai tarpusavyje nekonkuruoja.Tai atskiros,savitos asmenybės,kiekviena turinti savo gyvenimą ir savo kūrybos palikimą irsavitą minties išraišką.Gretinti,lyginti,statyti, vieną prieeš kitą,aukščiau,žemiau- nelokiška ir neetiška.

        • Kemblys:

          “nelokiška” – įdomu kokias savybes turi lokiai 🙂

          Gal lokiai svetimžodžių nevartoja..?

          • Mintis:

            atsiprašau.
            logiškai.
            Bet suteikiau Jums galimybę pakritikuoti,ką pastebėjau mėgstat daryti.Gal ir neblogas bruožas,jei ir pats esat savikritiškas??Man,asmeniškiai,Jūsų kritika padėjo.Atkreipiau dėmesį į svetimžodžius,kuriuos naudoju.
            Bet tikrai, lokiai svetimžodžių nenaudoja.Čia tai taip:)

        • erkė:

          O kas gi čia? Ar tik nebūsi pats užsikrėtęs tolerancijos bacila? Tuomet laikykis toliau nuo Kundroto ir žygeivio tautininkų kompanijos, nes jie tokias bacilas labai moka ir nori, tik kol kas dar negali, su pagaliais naikinti. Populiarus dainius gali būti tik tautiškasis Maironis, ir niekas kitas. Ir px, kad jis visą gyvenimą buvo aferistų šutvės, vadinamos katalikų bažnyčia, uolus tarnas. Tos pačios bažnyčios, kuri išskerdė tūkstančius lietuvių, niekada neatsiprašė ir nersigailėjo, o tik toliau plauna smegenis ir atiminėja pinigus iš naivių bobučių.
          O apie rašytojus tu dar mažai žinai, jei manai, kad konkurencijos ten nėra. Rašytojų sąjungos aferos, intrigos ir pasistumdymai nei kiek nenusileidžia valdžios veikėjų darbeliams, tik mastai kiek menkesni.

          • Mintis:

            nusiraminkite.Nors labai norėtumėt “grumtynių”,erkei noris ko????,bet jų nebus. Žygeivis ir Kundrotas galvoti vyrai-loginis mąstymas,mintis ,neatsiejama jų gyvenimo dalis.Turiu nuvilti ,kovų nebus.

  3. Tėvelis:

    Šitas Jūsų visų plepėjimas tai yra tik dzin- lašelis papteli į amžinybės grabą…

  4. Verdiktas:

    Pradėjau skaityti Li Bo mintis ir nebaigiau, nes akių gaila. Tik priminsiu (o gal informuosiu, nes jei Li Bo žinotų, tai kitaip kalbėtų), kad Sigitas Geda be galo aukštai vertino Maironį, skyrė jam ne vieną posmą, ne sykį kalbėjo apie jo kūrybos svarbą mūsų kultūrai. Tad primena man ši situaciją kitą, seniai įvykusią. Kai modernistui K.Binkiui norėdamas įtikti jaunas rašeiva ėmė peikti Maironio kūrybą, K.Binkis pasipiktinęs nutraukė paistalus ir pasakė, kad tas rašeiva nevertas Maironio batų raištelių užrišti. Ir dingojasi man, kad tokiam Sigitas Geda tam jo šlovintojui Li Bo panašiai, jei ne griežčiau, pasakytų.

  5. Tęsėjas:

    PRAEITIS (Maironis)

    Praeities gilų miegą kas pažadint galėtų?
    Kas jos dvasią atskleistų? Jai įkvėptų gyvybę?
    Kas suprasti pajėgtų tamsią amžiaus tolybę?
    Kas bent uždangos kraštą mums praskleisti mokėtų?

    Jos paveikslas kaip žaibas kartais dvasią pagauna,
    Kartais, rodosi, dvelki stebuklingas jos kvapas;
    Kartais prašneka širdžiai amžiais kerpėtas kapas
    Ir sušildo krūtinę ir vaidentuvę jauną.

    Štai, senelis į kapą žengia, drebąs ir baltas;
    Man jo gaila: daug matęs, apsakyti daug gali…
    Ten po pilį apleistą vėjas šūkauja šaltas;

    Kas ten amžiais kalbėta, kad paskelbtų bent dalį!
    Nemuns matė kryžiuočius, plieno ginklais apkaltus;
    Apie žilą senovės apsakytų jis šalį.
    1895 m.
    Šis trumpas bet turiningas prelato Maironio eilėraštis liudija apie Jo visapusišką išprusimą, apie tai, kad Jis domėjosi ne tiktai teologija, poezija bet ir istorija (praeitimi). Deja, Maironis nesulaukė Jam, 150-jų gimimo metinių progai dedikuotos, inž. Romualdo Zubino knygos “Pažadinta praeitis” (III-sis ir IV-sis geofiziniai procesai, 2012m.), kurioje autorius, lietuvių kalbos pagalba, sugebėjo įvykdyti lietuvių didžiavyrio prelato Maironio svajonę- “pažadino mūsų praeitį iš gilaus miego, įkvėpė jai gyvybę ir atspėjo jos dvasią”,

  6. Vilna:

    Manau, kad Maironis prie pasaulio prislietė lietuviška dvasia, savo talentu su tokia gilia meile, kad tas lemia jo kūrybos nemirtingumą. Man Maironio ir Gedos pasauliai yra artimi, o kai kur net susiliečiantys, tik Geda kūrė cenzūros sąlygomis, todėl jam poetinius jausmus teko slėpti kūrinių formoje.
    Kas dėl Li-Bo, tai jis aiškiai pasako, kad jam lietuviški pamatai dzin…, jis jau yra kosmopolitė fizinė žmogiška būtybė, čiužinėjanti po pliką, bešaknį pasaulį. Taigi šiuo atveju apie Maironį jau kalbasi skirtingi pasauliai…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: