J. Matuza. Einšteino patarimas Lietuvos rinkėjams (35)

Rinkimai | efoto.lt Tado nuotr.

Rinkimai | efoto.lt Tado nuotr.

Ką tokio turėtų pažadėti politinis susivienijimas, kad būtų galima rimtai apie jį pagalvoti?

Gal ypatingai griežtą kovą su visuomenę apnikusiomis negerovėmis, korupcija visame kame?

Tik kad tai siūlo absoliučiai visi politiniai susivienijimai, absoliučiai visame pasaulyje, absoliučiai be jokios sėkmės ir tokiu mastu, kad kovą su korupcija reikėjo įtraukti į Olimpinių sporto šakų sąrašą šiam judėjimui tik užgimstant.

Kaip galima kovoti su korupcija šiuolaikinėse kapitalistiškose demokratijose, visomis savo propagandinėmis angomis agituojančiose už besaikį vartotojiškumą? Ko daugiau galima būtų tikėtis iš tokios šalies kelių eismo inspektoriaus, gaunančio vos ne minimalų atlygį? Arba iš gydytojo? Arba iš dėstytojo? Iš teisėjo? Arba iš politikėlio, žinančio, kad po kelerių metelių jo seimūniškoji algelė vėl pataps „kaip visų“? Ir kiek gi dar ilgai mes būsime tokie logikos atbuleivos, lipsime vis ant to paties grėblio nė neketindami pagaliau, anot rusų liaudies filosofo Prudkovo, žvilgterėti į šaknį? Juk dar, berods, Einšteinas yra pastebėjęs, kad visiškas idiotizmas yra vėl ir vėl daryti vis tą patį, kaskart tikintis visiškai skirtingų rezultatų.

Ką dar esmingai negirdėto tautai naujieji dariniai galėtų pasiūlyti? Kad nevaržomo gobšumo, sorry, „laisvos rinkos“ šalyje pagaliau bus priimti įstatymai, apribojantys gobšumo oligarchų viršpelnius, suvaldantys antstolių-notarų klanų, natūralių ir visai nenatūralių monopolijų ir kartelių apetitus? Tik tokių siūlytojų jau yra buvę, jie kartą net apsižioplinę tokį įstatymą prekeivoms buvo priėmę, tik paskui jiems tie patys prekeivos įdėmiai ant pirštų parodė ekonominius demokratijų principus, ir liaudies interesų atstovautojai staigiai prabalsavo atbulyn.

O gal jie, pvz., sugebėtų atimti lietuviškos žiniasklaidos kontrolę iš transnacionalinės reitingų kompanijos, perduodant ją vyriausybinei, skaidriais principais veikiančiai nacionalinei įstaigai? Sutinku, nenormalu, kai valdžia per daug kišasi, bet argi nepalyginamai atbuliau yra tai, kad ideologiją – esminę šalies gyventojų vertybinę sistemą – per žiniasklaidos finansinių srautų reguliavimą lietuviams iš esmės diktuoja maksimalaus pelno principais besivadovaujanti užsienio firma, kurios metodikų, veiklos principų, pagaliau finansinių dalykų Lietuvos Valstybė niekaip negali įtakoti-audituoti?

O gal kuris nors naujasis darinys išdrįstų pasiūlyti išstot iš anti-žmogiškojo NATO, savo baltais ir pūkuotais bombonešiais taikiai bombarduojančio ne tik išgalvotais pretekstais užpultus jugoslavijų-irakų-afganistanų-libijų „režimus“ kartu su taikiais jų gyventojais, ne tik savo nuosavų vasalų, sorry, „sąjungininkų“ valstiečius Pakistano vaziristanuose, bet savo pačių nuosavus piliečius nuosavuose dangoraižiuose? Ar pasiūlytų bent išvesti savo lietuviškąjį kontingentą iš nelegaliai okupuotos šalies? Taip, mes Afganistane prisidedame prie nepalyginamai klaikesnės okupacijos, atbulai kažkieno pavadintos „taikos misija“, nei patys ne per seniausiai patyrėme.

O jei niekaip nebegalime iš tos agresorinės organizacijos išstoti, gal kuris nors politinis susivienijimas pasiūlytų priimti įstatymą, įpareigojantį visus oficialiuosius asmenis, agituojančius bei dedančius rezoliucijas už „karines taikos misijas“ į jas privaloma tvarka visų pirma išsiųsti savo nuosavus pačius artimiausiuosius, o tik po to – svetimus vaikus, vyrus ir žmonas? Ar įsivaizduojate, kiek karų pasaulyje sumažėtų, jei Lietuvos pavyzdžiu pasektų tokios bombonešiuotosios demokratijos, kaip ES su JAV? Gal visi pasaulio karai pagaliau liautųsi iškart? Kokios ES direktyvos trukdo tokį įstatymą priimti mums? Jis juk būtų ir visai moralus, ir visai logiškas, palyginus su dabartiniu atbulumu, kuomet drąsūs valdžios atstovai savo kūnu įvairiose tribūnose stoja už „taikos misijas“, tačiau jas vykdyti kažkodėl siunčia kitų kūnus.

Gal būt tuomet mums nebereikėtų nei skylėtosios „krašto apsaugos“, vienodai pražiopsančios sparnuotuosius sienos pažeidėjus ir iš „draugų“, ir iš „priešų“ pusių? Šiais laikais ta „apsauga“ skirta greičiau saugoti vis labiau turtėjančias grupuotes nuo vis labiau gyvenimu nusiviliančios liaudies, nei nuo kažkokių menamų agresorių. Be to, šiuolaikiniai karo meno menininkai jau tiek kartų įrodė, kad dabar karus laimi ne kariuomenės, bet tie, kurie sugeba efektyviai įbauginti arba perpirkti priešininko generolus, juolab kad nevaržomo vartotojiškumo sąlygomis tai padaryti nėra taip jau sudėtinga. Čia galima prisiminti ne tik neseną Libijos generaliteto parsidavėliškumą, ne tik šiomis dienomis vykstantį Sirijoje, bet ir mūsų prieškario kariuomenės, išlaikytos už liaudies pinigus, neveiksnumą būtent tuomet, kuomet liaudžiai jos veiksmų labiausiai reikėjo,- juk su anuometine Lietuvos aneksija sutiko ne tuometiniai eiliniai kareiviai ir karininkai, bet visų pirma kariuomenės vadovybė. Arba kariuomenės vadovybės vadovybė, koks skirtumas. Iš kitos pusės, ką tai šiuolaikinei kariuomenei ginti nuo kažkokių menamų agresorių,- realius pedofilų klanus, parsidavinėjančius politikus ir teisėsaugininkus, vis labiau saiką prarandančius Lietuvos turtuolius? Įtariu, kad moralinis ideologinis potencialių šauktinių pamatas irgi – ties lūžio riba, už kurios apie rimtą gynybinės pareigos vykdymą kalbėti būtų nebevisai rimta.

O gal naujieji judėjimai galėtų pasiūlyti tautai pripažint Palestinos nepriklausomybę ir jų valstybės atkūrimą 1967 metų sienose? Ne? Tai gal tuomet bent paskelbti ekonominį rasistinio Izraelio režimo embargo, ką rimtai svarsto, pvz., įtakingi Norvegijos politiniai sluoksniai? Lietuvai juk svarbu tarptautinė teisybė, ji gi pripažino net tokios tarptautinės logikos atbulybės, kaip narkotikų bei žmogaus organų prekybos centru tapusio Kosovo nepriklausomybę!

Gal, tuo pačiu, jie, atėję valdžion, galėtų pasiūlyti Europarlamentui atsisakyti sankcijų prieš nebranduolinį Iraną bei pasiūlyti sankcijas branduoliniam Izraeliui, kuris, atbulai nuo persų, ne tik nėra prisijungęs prie branduolinio ginklo neplatinimo sutarties, bet netgi pats siūlė jį kažkada parduoti buvusiam apartheidiniam Pietų Afrikos Respublikos režimui? (Nuorodos žingeidiems pagoglinėt: „dimona reactor“, „Israel offered to sell South Africa nuclear weapons“, „mordechai vanunu“…)

Gal naujos partijos, gavusios valdžią, galėtų bent viešai įvardinti visų vietinių funkcionierių, prisidėjusių prie galimybės Lietuvoje atsirasti slaptiesiems kalėjimams, sąrašą su jų prisidėjimo lygiu? Argi tai nėra pačios atbuliausios moralės dalykas, galėjęs nutikti Respublikai svetimos valstybės iniciatyva? Argi visi tie asmenys iš to sąrašo neturėtų būti apkaltinti valstybės išdavyste, kurios rimtumo su Pakso „išdavyste“ nė iš tolo negalima lyginti? Argi VSD, taip nuosekliai ir operatyviai išaiškinančiame tokias teroristes, kaip Kusaitė, surašyti tokią pažymą būtų taip jau sudėtinga?

O gal naujosios politinės organizacijos sugebėtų pastatyti į vietą patį VSD? Kad jis, be jokių kalbų, Seimo ar Prezidentūros įgaliotiems asmenims pareikalavus, pateiktų visą turimą medžiagą dominančia tema? Nes lig šiol, kiek stebiu, tik VSD stato į vietą ir prezidentus, ir prezidentes, ir politikus, ir verslininkus, ir t.t. bei daro tai tokiais atbulais metodais, kad galvojančiam žmogui būtų pakankamai keblu išvengti net tokios neįtikėtinos implikacijos, jog Drąsius Kedys „nusižudė“ būtent su šio departamento rezoliucija. O kokios išvados sektų iš tokios prielaidos, galvoti man pačiam nebedrąsu…

Gal, grįžtant prie vietinių reikaliukų, naujos organizacijos nepasikuklintų pasiūlyti ne sumažint Seimo narių skaičių, o tiksliau – jų algų biudžetą, bet atbulai – padidinti liaudies atstovų atlyginimus, pvz., 20 kartų? Neskubėkite sukioti piršto ties smilkiniu, geriau be emocijų, kaip tie išmintingieji kurmiai iš klasiško tarybinio multiko, paskaičiuokime patys: į biudžetą paskutiniais metais įkrenta apie 16 milijardų litų pelno, pajamų, PVM, akcizų bei visokių kitokių deklaruotų ir paslėptų mokesčių bei rinkliavų pavidale,- tai yra Lietuvos gyventojų pinigai, sumokėti valstybei; padalinę 16 milijardų iš deklaruojamo gyventojų skaičiaus suapvalinto lig 3 milijonų gausime, kad vidutiniškai kiekvienas pilietis, įskaitant kūdikius ir pensininkus per metus į biudžetą sumoka apie 5000 litų, arba grubiai – 500 litų per mėnesį; Seime yra 141 seimūnas, gaunantis suapvalinus 7000 Lt „ant popieriaus“ per mėnesį,- t.y. seimūnų atlyginimai grubiai kainuoja vieną milijoną litų per mėnesį arba, vėl gi grubiai, 30 centų nuo žmogaus iš tų 500 litų per mėnesį! Ar nelogiška būtų sulygti, kad Seimo nariai, patvarkę įstatymus taip, kad kiekvienam piliečiui mokesčiai sumažėtų 10 procentų, t.y., jis atiduotų valstybei vietoj 500 – 450 litų, o iš sutaupytos penkiasdešimtinės du su puse lito užmokėtų seimūnams už gerą darbą? O gal nesismulkinkime ir sumokėkime jiems už tai ne 2.5, o visus 5 litus, gal tuomet mūsų mokesčiai, mokestinei bazei nemažėjant, sumažėtų 20%,- tik po vieną procentą už kiekvienus „nepriklausomybės“ metus? Tuomet ir išeitų, kad garbaus seimūno, tęsinčio savo pažadus liaudžiai alga padidėtų 20 kartų ir vidutiniškai siektų netoli 150 tūkstančių! Tik įsivaizduokite, kaip keblu tuomet pasidarytų visokioms rubikoninėms interesų grupuotėms seimo narius papirkti,- joms tam tiesiog nebepakaktų pinigų. Kame blogybė, jei liaudies išrinktieji gautų dideles algas, už rimtą atlygį ten sutiktų dirbti rimti specialistai, bet nuo to daugumai būtų tik geriau? Gal atbulybė yra kaip tik dabar, kuomet visokie pasišventę abonentai visokiausiomis priemonėmis stengiasi, kad seimūnų būtų dar mažiau, kad mažėtų jų algos, kad rimti žmonės vengtų Seimo kaip infekcinės ligoninės? Kad įstatymdarius būtų galima dar lengviau papirkti nevaržomo godulio šalyje?..

O gal naujieji politiniai pajėgumai išdrįstų kvestionuoti, pvz., valiutų valdybos modelį? Juk kas, tiesiai šviesiai kalbant, tai per vundervaflis? Ne, tai ne mechanizmas lito stabilumui užtikrinti, bet atbulai – Lietuvos ekonomikai yra maloniai leista sąlyginai stabiliai jaustis tol, kol ji per valiutų valdybos mechanizmą mokės duoklę ir tiesiogiai, ir per Europos centrinį banką į JAV Federalinę Rezervų Sistemą, kuri iš esmės yra privati struktūra. Kaip tai? Ogi paprastai: dabar Lietuva neturi teisės pati emituoti savo valiutos, atsižvelgdama į vietinės ekonomikos poreikius; ji gali spausdinti litus tik griežtai pagal savo rezervų, pagrinde JAV doleriais ir eurais (euras iš esmės yra lygiai tokia pat dolerio išvestinė, kaip, pvz., zlotas euro), didėjimo apimtis. T.y., Lietuvos centrinis bankas atlieka tik banalios valiutų keityklos ir „reguliatoriaus“ (koks gi tai reguliatorius, jei jis tik prižiūri, kaip vykdomi kažkur kitur nustatyti normatyvai? Tai greičiau kažkokio šeimininko valios vykdyti pastatytas vietinis prievaizdėlis, sargis) funkcijas. Lietuva, kaip bet koks ekonomiškai užkariautas kraštas, gali išleisti tik tiek litų, kiek pajėgia įpirkti ją ekonomiškai užkariavusios valstybės iždo vekselių. O kas yra iždo vekseliai? Tai- tiesioginės įmokos į valstybės užkariautojos biudžetą, t.y., duoklė. Lietuva, klasiškas vietinių funkcionierių subinlaižiavimo okupantams pavyzdys, pasirinko patį sau neparankiausią šio modelio variantą,- ji ne tik negali pati, atsižvelgdama į savo ekonomikos poreikius, monetizuoti savo BNP prieaugį taip, kaip pati apsiskaičiuoja, bet ji negali pati nė lito kurso reguliuoti! Ką bekalbėtų iškiliausieji Lietuvos ekonomistai, realūs kainų pavyzdžiai Lenkijos (taipogi besisukančios užburtame „currency board“ duoklės rate, tačiau bent jau atstovėjusios sau teisę pačiai nustatyti savo valiutos kursą) supermarketuose rodo Lietuvos pasirinktos monetarinės politikos ydingumą. Tik jei kažkokia politinė jėga nuspręstų šio jungo atsisakyti ir pradėtų bandyti savo ekonomikoje tvarkytis pati, per JAV reitingų agentūras, kapitalo ištraukimą Lietuva būtų kaip mat vėl parklupdyta ant kelių ir užmaukšlinta tuo pačiu valiutų valdybos jungu. Va, vos Birutė Visokavičienė prieš kelis metus tik suabejojo esamo valiutų valdybos modelio tikslingumu, ir jos vyras šiandien sunkiai begali apsiginti nuo jį užpuolusių teisinių negandų mailiaus…

O gal naujosios politinės jėgos sugebėtų sustabdyti duoklę Lietuvos žmonėmis? Pagalvokite tik, kuri sistema yra efektyvesnė – buvusios Tarybų Sąjungos, kuomet per visą tarybinį laikotarpį miško kirtimui, geležinkelių statybai ir kitais sumetimais buvo deportuota skirtingais šaltiniais remiantis grubiai apie 50 tūkstančių lietuvių, ar per paskutinį taip vadinamos nepriklausomybės dvidešimtmetį, kuomet Lietuvą iš esmės irgi priverstinai paliko, vėlgi skirtingais šaltiniais remiantis arti milijono žmonių?

Tai ką gi tuomet tie naujieji politiniai, be juoko, gerbiamų žmonių susivienijimai siūlo? Aaa, kovą su korupcija… Nevaržomo gobšumo, sorry, laisvarinkinės neo-demokratijos šalyje… Kažkaip nepatogu prieš Einšteiną. Kaip jam paaiškinti, kodėl pas mus viskas – taip atbulai…

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: