A.Vaicekauskas. Formalusis užsienio lietuvių švietimas (4)

Algirdas Vaicekauskas, Lenkijos lietuvių draugijos pirmininkas | plbe.org nuotr.

Kas yra formalusis švietimas? Į šį klausimą iki galo lyg ir neatsakyta. Pagrindiniai jo požymiai: mokykloje mokymas vyksta kiekvieną dieną, o lituanistinė tematika yra integruota, t. y. numatyta mokyklos mokymo planuose. Kiekvienoje šalyje, kur gyvena lietuviai, yra skirtingos sąlygos lietuviškai veiklai, skirtingas pačios lietuvių bendruomenės statusas. Tarkim, kai kuriose šalyse lietuviai turi tautinės mažumos statusą. Skirtingas taip pat yra lituanistinio švietimo teisinis įtvirtinimas. Todėl sąvoka „formalusis lituanistinis švietimas“ yra tam tikra prasme sąlyginė, nes kiekvienoje šalyje skiriasi švietimo sistema, tuo pačiu ir mokyklos. Visų pirma skiriasi mokymo lietuvių kalba apimtis: vienur mokoma lietuvių kalbos, etnokultūros, Lietuvos geografijos (pvz., Rygoje, Vasario 16-osios gimnazijoje), kitur įgyvendinama lituanistinė programa (pvz., Maskvoje), dar kitur visų dalykų mokoma lietuvių kalba (pvz., Baltarusijoje – Pelesoje ir Rimdžiūnuose, Lenkijos lietuviškose mokyklose). Lenkijoje lietuvių kalba mokoma visų kitų dalykų, išskyrus tuos, kurių dėstymą lenkų kalba numato Lenkijos švietimo įstatymas (Lenkijos geografija ir Lenkijos istorija).

Lietuviškos mokyklos už Lietuvos ribų veikia jau daugiau kaip pusę amžiaus. Pavyzdžiui, Vasario 16-osios gimnazija 60-ąjį jubiliejų atšventė prieš dvejus metus, o Punsko Kovo 11-osios licėjus pernai minėjo 55-ąjį gimtadienį.

Šiuo metu už Lietuvos ribų veikia 11 formaliojo švietimo įstaigų: Baltarusijoje – 2, Latvijoje – 1, Lenkijoje – 6, Rusijoje – 1, Vokietijoje – 1. Lietuviai, atsiradę už Lietuvos ribų, suprato, kad tik lietuvių švietimas gali apsaugoti kitas kartas nuo nutautėjimo, todėl dėjo visas pastangas kurti lietuviškas mokyklas. Praėjusio šimtmečio viduryje buvo įkurtos Lenkijoje lietuviškos mokyklos, Vokietijoje Vasario 16-osios gimnazija, kitos Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

Šios mokyklos atlieka labai svarbų vaidmenį lietuvių bendruomenių gyvenime. Visų pirma užtikrina kokybišką gimtosios kalbos mokymą, ugdo tautinį tapatumą, etninį susivokimą, taip pat atlieka kultūros židinių funkciją. Aplink mokyklą buriasi bendruomenė, čia vyksta koncertai, susitikimai, įvairūs renginiai, skirti ne tik mokyklos bendruomenei. Mokinių šokių, dainų ansambliai kviečiami į įvairius miestų ar net šalių renginius. Tokiu būdu šios mokyklos tampa Lietuvos kultūros ambasadorėmis. Pvz., šiais metais Seinų lietuvių „Žiburio“ mokinė laimėjo Lenkijos mastu dailės konkurse III vietą, LR Seime jai buvo įteiktas apdovanojimas. Punsko Kovo 11-osios licėjaus mergaitės krepšinio pirmenybėse laimėjo II vietą Palenkės vaivadijoje. Šitaip visos lietuviškos mokyklos už Lietuvos ribų skleidžia žinią apie Lietuvą ir formuoja teigiamą lietuvių ir Lietuvos įvaizdį.

Lietuvių švietimas yra labai svarbus instrumentas palaikyti tautinį tapatumą. Rūpinimasis lietuvių švietimu yra nuolatinis vietos lietuvių bendruomenės ir organizacijų veiklos baras.

Šios mokyklos, kaip jau minėta, veikia pagal savo šalių švietimo sistemas, įgyvendina tų šalių mokymo planus. Sakykim, Lenkijoje lietuviškų mokyklų veiklą apibrėžia Tautinių mažumų įstatymas ir Švietimo įstatymas. Kadangi šios mokyklos veikia valstybių švietimo sistemoje, logiška būtų, jeigu jos tų valstybių būtų visiškai išlaikomos. Manau, tai pasiekti turėtų būti viena iš prioritetinių Lietuvos diplomatų darbo užduočių ir dvišalių Lietuvos bei tų valstybių, kur veikia lietuviškos mokyklos, valstybinių susitikimų derybų tikslų.

Lietuvių švietimo svarbą suprato Seinų krašto lietuviai, kurie jau 90 metų gyvena už Lietuvos ribų tautinės mažumos sąlygomis. Jau tarpukariu būta bandymų kurti lietuviškas mokyklas. Aišku, tai padaryti buvo labai sunku, tad bent stengtasi sudaryti galimybes mokyti lietuvių kalbos. Šiuo metu daugiausia lietuviškų mokyklų veikia Lenkijoje, Seinų krašte.

Per pastaruosius 10 metų Lenkijoje lietuviai neteko 50 proc. savo mokyklų. Tai vykdytos švietimo reformos, bet ir sąmoningos politikos bei tuometinių santykių su Lietuva pasekmė. Kodėl santykių su Lietuva? Todėl, kad Lenkija buvo laikoma strategine partnere, ypač Lietuvos kelyje į NATO ir ES. Tai buvo svarbi Lietuvai užduotis ir mes ją supratome, susitaikėme su tuo, kad negalime aštrinti dvišalių santykių dėl mūsų mokyklų likimo. Netekome 50 proc. mokyklų, todėl ramia sąžine 2005 m. priėmėm Lietuvos paramą – „Žiburio“ mokyklos pastatymą Seinuose. Šiuo metu veikia tik šešios lietuviškos mokyklos, bet ir jos nuolat susiduria su finansavimo trūkumu. Lenkijos švietimo finansavimo modelis toli gražu nėra palankus lietuvių švietimui.

Lenkijos lietuvių bendruomenė yra pasirinkusi švietimo modelį, kur visi dalykai (išskyrus įstatymu numatytus dalykus) dėstomi lietuvių kalba, o Lenkijos valstybė skatina švietimo modelį, kur lietuvių kalbos mokoma tik kaip dalyko 3 pamokas per savaitę. Tokia nuostata atsispindi ir finansuojant mokyklas. Mokyklos lietuvių mokymo kalba nuolatos susiduria su finansiniais sunkumais (Seinų lietuvių „Žiburio“ mokykla apie 40 proc. išlaikoma iš Lietuvos biudžeto, pernai Lietuvos valstybė prisidėjo prie Punsko valsčiaus mokyklų išlaikymo). Lenkijoje finansuojant mokyklas vadovaujamasi bendrais valstybėje galiojančiais finansavimo standartais ir tik pridedant tautinių mažumų mokyklų priedą, kuris yra vienodas mokykloms, kur mokoma lietuvių kalbos ir lietuvių kalba. Standartiškai vienas iš mokyklų finansavimo šaltinių yra savivaldybės, o 2005 m. įsteigta Seinų lietuvių „Žiburio“ mokykla iš savivaldybės lėšų išvis negauna. Taigi esamas finansavimo modelis nėra palankus lietuvių švietimui, o lietuvių prašymai keisti finansavimo modelį lieka neišgirsti.

Dažnai Lietuvos politikai ir ypač diplomatai būna klaidinami, jiems pristatant mokyklas, kur lietuvių kalbos mokoma kaip dalyko, kaip reprezentacines lietuvių mokyklas. Deja, kaip minėjau, toks mokymo modelis yra naudingas Lenkijos valdžiai, bet ne lietuvių bendruomenei. Mat kaip rodo patirtis, tokio tipo mokyklos neužkerta kelio asimiliacijai ir naudojamos kaip instrumentas naikinti tikrąsias lietuviškas mokyklas.

Lietuvos diplomatai turi įvairių priemonių kelti lietuvių švietimo prestižą etninėse Lietuvos žemėse. Tai palengvintų bendruomenėms darbą, paskatintų tėvus rinktis lietuviškas mokyklas. Bendruomenė laukia iš diplomatinių atstovybių aktyvesnės politinės paramos.

Taigi mokyklų veikla didžiąja dalimi priklauso nuo valstybės politikos tautinių mažumų atžvilgiu. Kartais tautinė mažuma tampa tarpvalstybinių santykių arba užsienio politikos įkaite. Tai tenka patirti šiuo metu mums. Lenkija nevengia naudoti mūsų reikalų spręsdama Lietuvos lenkų klausimą.

Kad būtų išsaugotos Lenkijoje likusios lietuviškos mokyklos, privalu pakeisti jų finansavimo sistemą. Tokį pažadą esame gavę pernai vertinant Lenkijos lietuvių švietimo plėtros strategiją. Buvo kalbama, kad nuo 2013 metų bus įvestas papildomas mokyklų, kur mokoma gimtąja tautinės mažumos kalba, kokybinis finansavimo priedas. Tačiau šiais metais ta tema jau nebekalbama. Panašu, kad tokių planų atsisakoma.

Kita problema, susijusi su švietimu – mokyklų aprūpinimas mokymo priemonėmis, vadovėliais. Tai aktualus klausimas ypač Lenkijoje, kadangi visi mokykloje naudojami vadovėliai privalo būti patvirtinti Lenkijos švietimo ministro, todėl yra ribota galimybė naudotis, pvz., Lietuvoje išleistais vadovėliais. Šiuo metu padėtis yra diskriminacinė. Įsigaliojus naujoms bendrosioms programoms mokiniams, kurie pradėjo pirmieji pagal jas mokytis, per trejų metų mokymo ciklą neišleistas nei vienas vadovėlis lietuvių kalba. O bendraamžiai lenkai lenkiškoje mokykloje turi visą komplektą priemonių.

Lenkijos Respublika priėmusi Tautinių mažumų įstatymą, ratifikavusi Europos kalbų chartiją ir tuo pačiu įsipareigojusi dėti visas pastangas saugant tautinių mažumų kalbas, tuo pačiu ir lietuvių kalbą. Tačiau paskutinis ET raportas parodė, jog saugodama lietuvių kalbą Lenkija vykdo tik 28 proc. įsipareigojimų.

Apibendrinant reikėtų pasakyti, kad nors formaliosios mokyklos, kaip minėta, veikia paskirų šalių švietimo sistemoje, neretai kiekvienos šalies mokyklų problemos specifinės. Į pagalbą dažnai ateina Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija. Nuoširdžiai ačiū ŠMM, jos darbuotojams (ypač kancleriui Dainiui Numgaudžiui) už puikiai besiklostantį bendradarbiavimą, paramą ir problemų suvokimą.