V.V.Landsbergis: Kartais galvojama, kad tėvai vaikus moko – iš tikrųjų yra atvirkščiai (18)

Vytautas V. Landsbergis | Alkas.lt nuotr.

Žinomas rašytojas ir kino režisierius Vytautas V. Landsbergis po koncerto bei savo filmų antologijos pristatymo kurorto „Ramybės“ kultūros centre sutiko pasikalbėti apie kūrybą, vaikus, menininko pareigą bei apie kitokią Palangą. 

Rašote ir vaikams, ir suaugusiems, kuriate filmus, dainuojate… Kaip viską suspėjate? 

Iš tikrųjų nespėju. Ateina laikas, kai pradedi galvoti, ką labiausiai nori daryti. Galbūt man artimiausia tai, kas vyksta su vaikais, iš tikrųjų mažinsiu kitų darbų – svarbu knygos, bendravimas, ypač stovyklos su vaikais…

Kitą savaitę pradedame partizanišką stovyklą miškuose – su vaikais gaminsime bunkerį, vadovaus senas partizanas Jonas Kadžionis. Tie dalykai, man atrodo, yra labai svarbūs – kad Lietuvoje bent kiek prisidėti prie kitokios kartos užauginimo. Jeigu tai pavyks, tai mes dar neišsivaikščiosime.

Ką Jums reiškia kūryba – taip tiesiog siekiate išreikšti save? O gal per savo kūrinius norite kažką perduoti kitiems?

Rimčiausias susitikimas su dvasiniu mokytoju man buvo susitikimas su Viliumi Orvidu, bet likimas suvedė po jo mirties, jo jau nebebuvo, bet pradėjęs apie jį kurti filmą surinkau archyvus ir kai kurie dalykai mane taip gana esmiškai palietė. Vienas jų – suvokimas, jog ne tu čia kuri, o per tave Aukščiausiasis kažką daro ir tu turi tiktai daboti savo kažkokią asmeninę švarą – jeigu būsi pralaidus, jeigu egoizmo mažai turėsi, tai gal Jis kažką ir gražaus padarys.

Bet su tuo labai sunku dorotis, tad man kūryba yra tokia dvasinė praktika kaip nebūti, kaip leisti vykti tam, kas turi vykti savaime, be didelių pastangų, tarsi žaidžiant, tarsi juokaujant arba nesureikšminant to paties kūrybos akto. Iš tikrųjų čia ne mes kuriame, o per mus kuria.

Kas apskritai Jus patraukė prie meno? Gal tai tėvų, turinčių daug bendro su muzika, įtaka?

Be abejo. Pokalbiai su tėvuku apie Čiurlionį buvo visiškai tokia fundamentali vaikystės patirtis, manau, ne daug žmonių gauna galimybę šešių – septynių metų prisiliesti prie Čiurlionio fugų, prie sonatų, prie suvokimo, kas tai yra ir kaip tai kuriama.

Tėvai stengėsi, kad aš šia linkme pasukčiau – tėvo poezija, gyvas pasakų sekimas, ką aš ir su savo vaikais tęsiu – ne pasakų skaitymas, o jų improvizavimas nuo nulio pagal kažkokius įvykius, kurie įvyko tą dieną, ypač, jeigu tie įvykiai negeri, jeigu prisimelavai ar kažkokią šunybę iškrėtei, tai tada yra labai gerai sukurti pasaką apie kiškį, kuris panašias šunybes krečia – tas man labai padėjo pradėti rašyti vaikams.

Ar garsi žinomo tėvo pavardė gyvenime padeda? Arba galbūt atvirkščiai – trukdo? 

Aš esu tėvo šešėlis ir to nebegaliu išvengti, bet bandau savo darbais įrodyti, kad aš irgi šį tą sugebu. Nesistengiu piktnaudžiauti ta pavarde, kad būčiau vertinamas kaip sūnus.

Tai, savaime suprantama, ir padeda, ir kartu nelabai – kadangi tėvas yra aktyvus politikas, turintis labai aiškią savo nuomonę, o tai daug kam nepatinka, kas yra kitokių pažiūrų, tai aš irgi patenku į tą nuomonių ir emocijų sūkurį ir dažnai tenka įrodinėti, kad aš nesu tai, aš nesu politikas, aš vis tiktai esu kitokios sferos darbuotojas ir man labiausiai rūpi vaikai – vaikai yra nepartiniai.

Turite 5 vaikus, 4 anūkus, kuriate jauniesiems… Ar galima sakyti, kad vaikai ir šeima yra pagrindinė Jūsų vertybė?

Turbūt. Tai yra geriausias kūrinys ir tiesioginis pavyzdys to, kad ne mes kuriame, o per mus kuria – Dievulis gi vaikus sukuria. O paskui, kai jau vaikai ateina, jie pradeda kurti tave – čia ir yra įdomiausias paradoksas, kurį pradedi suvokti su branda, kad ne tu vaikus auklėji, o jie tave pasidaro padorius tėčiu, atsakingu ir kūrybingu tėčiu.

Priverčia tokiu būti, tu gal visai nenorėtum – gal norėtum palėbauti, pabėgti nuo tų pareigų, bet jie tave taip myli, kad tu tiesiog negali elgtis kitaip. Vaikai iš tavęs padaro žmogų.

Kartais galvojama, kad tėvai vaikus moko – iš tikrųjų yra atvirkščiai, aš įsitikinęs, jog vaikai moko tėvus.

Su kitais menininkais aktyviai reiškėtės dėl vienos mergaitės perdavimo motinai ir dėl to susilaukėte pastabų iš kultūros ministro. Kaip manote, ar menininkas turi tyliai ir ramiai gyventi savo pasaulyje, ar aktyviai dalyvauti visuomenės procesuose ir garsiai reikšti savo nuomonę?

Yra du menininkų tipai ir, manau, jog jie abudu yra teisūs: vienas yra „brazdžioniškasis“ tipas, kuris šaukia tautą, KGB užguitą, ir ragina kažką keisti, o kitas yra toks, kuris nešaukia tautos, o sėdi po medžiu akacijos baltos – tai irgi yra gerbtina pozicija ir ministras, matyt, labiau menininkus matytų šitoje pozicijoje – „jūs kurkite savo kambarėliuose, sėdėkite po akacijom ir kvėpuokite jų aromatais“.

Tačiau kartais valstybėje būna tokios situacijos, kai menininkas negali likti nuošalėje – juk ir Sąjūdis prasidėjo nuo meno žmonių. Aš manau, kad dabartinė valstybės krizė nebus išspręsta be aktyvaus visuomenės palaikymo, tuo labiau – menininkų, kurie turėtų jausti pulsą. Kartais manau, kad tie menininkai yra per daug užsižaidę savo genialumu ir nebemato, kas vyksta valstybėje, nebemato, kad greitai nebebus kam kurti – visi išsivažinėsime.

Mergaitė buvo tiktai lakmuso popierėlis, kad tai yra prievarta prieš vaiką, prieš tai, kas Lietuvoje turėtų būti labiausiai branginama ir skaidriausia bei švariausia. Ir staiga prieš mergaitę, kuri patyrė negero, valstybė pradeda naudoti kažkokias smurtines priemones. Tad aš pabandžiau sudalyvauti, mano ir valstybės pozicija labai stipriai skiriasi, mes nesusišnekame, o aš nelabai gerai jaučiuosi būdamas opozicija Lietuvos valdžiai – norisi su ja susitarti.

Vis tik tikiuosi, kad galbūt ne su šita valdžia, o su kita galų gale sėdėsime prie stalo ir susišnekėsime apie tai, kas yra Lietuva, kas yra Lietuvos vaikai, švietimas… Nes kol kas kaip kokie eksperimentiniai triušiai – vienas tą pabandė, kitas tą, trečias tą. Visas šitas vežimas į visas puses tempiamas gali sugriūti. Menininkas būtų labai negerbtinas, jeigu jis nuo šito nusiplautų.

Kadaise Palanga buvo rami, inteligentų ir kultūrininkų mėgstama vieta – ką manote apie šiandieninę Palangą? Ar tokie žmonės čia dar atrastų vietos poilsiui?

Vien tai, kad „Ramybės“ kultūros centras nesusilaukia palaikymo nei iš valdžios, nei iš Kultūros ministerijos rodo, jog mūsų aukščiausi valdžios ešalonai nesupranta, koks ginklas, koks svarbus vaistas yra kultūra ir kiek daug su tuo galima padaryti. Bet tą reikia remti, tai turi būti valstybinė strategija – to nėra ir Palanga natūraliai eina, švelniai pasakius, „pirkimo – pardavimo“ kryptimi, kai viskas pigiai įsigyjama – pigus alus, pigios prekės ir tada susidaro tokia plebėjiška atmosfera, kurioje negalėtume įsivaizduoti kažkokių rimtesnių tarptautinių festivalių, rimtesnių koncertų… Nors  galbūt jie vyksta – aš per mažai žinau ir nenorėčiau dergti bei sakyti, kad čia viskas blogai, bet čia kaip gamtoje – jeigu tu apleidi, tai viskas tampa pelke, kurią vis tiek reikia išvalyti.

Labai linkėčiau Palangai sąmoningo kurorto statuso, kuris žino, ko nori, su kokia publika dirba, o ne pigus alus ir pigios pramogos bei naktiniai girtų žmonių rėkimai. Tas tikrai nėra prestižo ar Lietuvos ateities ženklas – tai daugiau degradacijos ženklas.

O Jums pačiam šis kurortas – tik koncertų vieta? Gal čia apsilankydavote vaikystėje?

Čia būdavo fantastiškas miestas, susijęs su Dvarionais – tėvukas su jais draugavo, čia buvo ir tebėra jų namas. Aš puikiai atsimenu ir Balį Dvarioną, ir Aldoną Dvarionaitę.

Palanga man yra asmeniškas miestas, aš jį labai labai myliu, bet, kas keisčiausia, aš jį labiausiai mėgstu rudenį, pavasarį, kai čia būna visai kita aura, kai išsivalo šita „treninginė atmosfera“ ir grįžta tikroji dvasia.

Kažkada su miesto meru diskutavome, jog iš tikrųjų Palanga nebeturi savo veido, savo simbolio, ir aš sakau – imkit Čiurlionį kaip logo su jo angelais, su jo piramidėmis, su jo ženklais ir visą tai įžaiskite per kavines, per muziką. Kokią tai suteiktų aurą – atvažiuoji į Palangą, kuri yra pilna Čiurlionio! Bet, kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir čia nėra strateginės vizijos. Jeigu tik pigiai papramogauti – užsidirbti ir pragerti – kaip visa Lietuva, tada Palanga tinkamas miestas, rimtesniam judesiui reikėtų per kultūrą vykdyti švietimą, kad žmonės čia atvažiuotų pramogauti ir per tai keistųsi jų suvokimas, kad jie išmoktų liaudies dainų, papročių. Čia juk Birutės kalnas, čia tokie mitai, istorija – viskas padėta ir nenaudojama. Gal dar neatėjo ta karta? „Gariūninė“ karta turi nueiti ir tada bus gerai.