E. Urbelytė. Kas mane gali įtikinti, kad gimtoji kalba – vertybė? (37)

Eleonora Urbelytė | Asmeninė nuotr.

Eleonora Urbelytė | asmeninė nuotr.

Šį sakinį galima būtų parašyti ir kitaip: „Gimtoji kalba – vertybė!“, „Gimtoji kalba – vertybė?“,  „Gimtoji kalba – vertybė…“. Vienus galima būtų prajuokinti, kitus – nugramzdinti į dar gilesnį pesimizmą, trečius – priversti susimąstyti, ar kalba apskritai gali būti vertybė.

Visi gimstame nemokėdami kalbėti. Kalbos išmokstame iš savo mamos (žinoma, jeigu ją turime), iš savo namų aplinkos (žinoma, jei turime ir namus). Po to kiemas, draugai, TV, „facebook‘as“, sms žinutės, mokykla ir, deja, retai (nes neturime daug laiko) geros knygos! Visa tai turėtų būti geras gimtosios kalbos mokytojas, bent jau taip sako visi protingi žmonės. Šiandien aš galiu drąsiai ir garsiai pasakyti – man gimtoji kalba yra vertybė. Bet ne todėl, kad žinau, jog lietuvių kalba yra archajiškiausia indoeuropiečių kalba, kad jos mokosi užsieniečiai siekdami kalbininkų karjeros, kad lietuvių liaudies sutartinės yra įtrauktos į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą.

Man, šiuolaikiniam informaciniam žmogui, tai nėra patys svarbiausi argumentai. Mano bendraamžiai šiandien puikiausiai gali susikalbėti su pasauliu angliškai, mokytis užsienio universitetuose ir gražiai lietuviškai kalbėti jiems nėra būtina. Didžiausią įspūdį man padarė istorijos, kaip lietuvių kalbą saugojo pasišventę jai keli per stebuklą išmokyti XIX a. vyrai: V. Kudirka, J. Basanavičius, A. Juška. Kaip iš to paties tamsaus XIX a.,  mokykloje nesimokiusių net lietuviškai, išaugo Maironis, M. K. Čiurlionis ir A. Baranauskas. Kaip „išradingai“ caro valdžia po 1861 m. sukilimo nubaudė lietuvius už drąsą su dalgiais sukilti prieš ginkluotą kariuomenę – uždraudė lietuviškais rašmenimis spausdinti knygas. Kuri gi dar Europos tauta turi knygnešius! Juk šio žodžio reikšmės net nepaaiškinsi europiečiui.

Nuo pat mažens aš girdėjau pasakojimus apie Antaną Jušką ir jo brolį Joną Jušką. Aš klausydavausi tų pasakojimų ir man tada atrodė, kad to žmogaus gyvenimas buvo kupinas įvairiausių nuotykių: tai jis rengia dainų karalienės rinkimus, tai jis renka žodžius žodynui, tai jis sėdėdamas 9 mėnesius kalėjime už tai, kad palaikė sukilėlius, mokosi atmintinai sukilėlių dainų tam, kad išėjęs į laisvę jas prisiminęs užrašytų. Tai jis klausia Vilkijos mužiko, kodėl jis save, Bartkų, vadina Bartkevičiumi, o savo arklio nevadina arklevičiumi. O kai dar apie šią įspūdingą XIX a. asmenybę pasakoja ne mažiau kita įspūdinga asmenybė – A. ir J. Juškų etninės veiklos muziejaus direktorius Arūnas Sniečkus, tada tikrai pradedi dėkoti Dievui, kad šiame pasaulyje tu prabilai lietuviškai.

O kai Kulionyse (Molėtų r.) kitas, ne mažiau įspūdingas lietuvių kalbos ir papročių puoselėtojas Jonas Vaškūnas tau pasakoja apie Perkūną, Žemyną, ir aiškina tų žodžių reikšmę, jų atsiradimą, žvaigždėtą naktį, žiūrėdama į rytuose tolstantį Sietyną vėl nejučiom pradedi galvoti, kad tik lietuvių kalba tegalėjo kalbėti senovės Dievai. O kai su Vytautu V. Landsbergiu praleidi ne vieną vakarą dainuodamas lietuvių liaudies dainas, tai sau pažadi, kad niekada nerašysi sms‘ų bereikšmiais trumpiniais – ok, kdr ir panašiai.

Kai mama nuo pat mažens man nuobodžiai kartodavo, kad tokio žodžio lietuvių kalboje nėra, taip nesakyk, nes taip netaisyklinga – aš ant jos pykau, o dabar suprantu, nuo ko jinai norėjo mane apsaugoti.

Tą vakarą, kai sužinojome, kad iš „Titaniko“ iškelta Antano Juškos dainų knyga, kurią jis mirdamas paprašė perduoti jo dainų karalienei Rozalijai, mes džiaugėmės taip, lyg būtume išlošusios mažiausiai milijoną – atpildas A.Juškai už besąlygišką meilę ir pasiaukojimą savo gimtajai kalbai atėjo daugiau kaip po 100 metų.

Nežinau kodėl, bet manęs neįtikina nei vadovėliai, iš kurių mokausi, nei „dėdės ir tetos“ iš TV , kurie kartoja, kad lietuvių kalba yra vertybė, o patys kalba skurdžiais kanceliarinės kalbos sakiniais, nei tokia pačia nuobodžia kalba parašyti svarbūs valstybės dokumentai. Tikiu tik tais, kurie daro tai, ką sako, gyvena tuo, kuo tiki. Gal todėl, kad esu jauna, vis dar noriu, kad manęs neapgaudinėtų, kad ir aš neišmokčiau apgaudinėti kitų.

Autorė yra Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijos gimnazistė

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Moksleivių mintys, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
2-PROCENTU-PARAMA-ALKUI
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *