Maironis
Kiekvieną vasarą kurorte vykstantis sakralinės muzikos festivalis „Ave Maria“ šį kartą vyko ne taip sklandžiai, kaip buvo pratę šio renginio organizatoriai bei dalyviai.
Daugelis festivalio koncertų vyksta sakralioje erdvėje – Palangos centre esančioje bažnyčioje, tačiau praėjusį sekmadienį, kaip pranešė LRT naujienų laida, jos durys buvo užrakintos tiek planuoto renginio dalyviams – Maironio eiles skaityti turėjusiam aktoriui Rimantui Bagdzevičiui ir Valstybiniam Kauno chorui, tiek ir atėjusiems žiūrovams. Kodėl? Nes tautos dainiaus eilės netiko Telšių vyskupui Jonui Borutai – esą jos neatitinka bažnyčios kanonų, o kokių – vyskupas, kaip pranešė LRT televizija, komentuoti atsisakė. O tyla – interpretacijų gimdytoja…
Pirma mintis, bandant pateisinti vyskupo sprendimą – noras priminti, kad balsą mūsų valstybėje turi ne tik sėdintieji seimo salėje – juk valdžia kadaise priklausė ir bažnyčiai, o J.Boruta savo poelgiu tikriausiai norėjo pasakyti, jog ir šiais laikais bažnyčia gali. Gali savo kieme. Tad ėmė ir uždraudė.
Kita į galvą atėjusi mintis – gal J. Borutai atrodo, jog kultūra kėsinasi į bažnyčią ir siekia ją nukonkuruoti? Ateis žmonės ne mišių paklausyti, o eilėraščių posmų – arba į mišias, arba už durų!
O gal teisingas trečiasis variantas – vyskupas garsiai parodė, jog dirba? Nes mūsų šalyje ir policija labiau gerbiama tada, kai sugauna kuo daugiau nusikaltėlių, o ne tada, kai nusikalstamumas, tos pačios policijos dėka, būna ženkliai sumažėjęs. Taip pat ir „literatūros cenzorius“ J. Boruta parodė, jog vyskupo pareigas gavo ne be reikalo.
Kadangi didžioji mūsų šalies gyventojų dalis save vadina praktikuojančiais katalikais (nors retas jų žino, kur artimiausia bažnyčia – bet dabar ne apie tai), tai ir vienas ar kitas dvasininkų pasakymas ar poelgis jiems daro įtaką. Man, kaip būsimam filologui ir apskritai kaip lietuviui labiausiai gaila dėl to, jog po šio draudimo bus tokių, kurie turėtus Maironio poezijos tomelius paslėps lentynų gilumose bei tą patį žūt būt siūlys padaryti ir savo vaikams ar vaikaičiams. Ir, kas juokingiausia – nežinos, kodėl taip elgiasi: vyskupas pasakė, ir taškas. O kuo mūsų poezijos klasiko eilės antikristiškos, paaiškinti negali ir jis pats.
Kas keisčiausia, jog tie patys „draudikai“ neužilgo taip pat garsiai guosis, jog bažnyčiose lankosi vis mažiau žmonių – kodėl, ilgai svarstyti nereikės…
Na, o vyskupas J. Boruta šiuo metu, spėju, varto Maironio eilėraščių tomelį ir ieško pateisinimo savo draudimui. Keista, bet neranda – gal dainius netyčia ir pats buvo dvasininkas?
______________
Alkas.lt pastaba:
Lrytas.lt žiniomis Vyskupo atsiųstame rašte tarp nepageidaujamų kūrinių – dainos „Miškas ūžia”, „Man liūdna”, kurių renginio programoje iš viso nebuvo. Garsiąją giesmę „Lietuva brangi” chorui bažnyčioje buvo leista atlikti tik su sąlyga, jei ji bus papildyta dar dviem Bažnyčią šlovinančiais posmais.
Skelbiame eilėraštį „Miškas ūžia“. „Man liūdna“ eilėraščio/dainos rasti nepavyko. Prašome skaitytojų jį surasti ir atsiųsti redakcijai.
Maironis. Miškas ūžia
Miškas ūžia, verkia, gaudžia;
Vėjas žalią medį laužo;
Nuliūdimas širdį spaudžia,
Lyg kad replėmis ją gniaužo.
Girios tamsios, jūs galingos,
Kur išnykote, plačiausios?
Dienos praeities garsingos,
Kur pradingote, brangiausios?
Miškas verkia didžiagirių:
Baisūs kirviai jas išskynė;
Verkia Lietuva didvyrių:
Jų neprikelia tėvynė.
Kas mums praeitį grąžintų
Ir jos garsą, ir jos galią?
Kas tuos kaulus atgaivintų,
Kur po žemėmis išbalę?
sektantas…. Kataliku sekta.
Mano a.a. dėdė tokiu atveju sakydavo:
gryn’ь brod’э.
Regis, bažnyčios klerkai (nemanau, kad tą raštą rengė pats JE vyskupas J.Boruta, kuris tikrai yra intelektualus žmogus) eilėraštį “Man liūdna” supainiojo su eilėraščiu “Ant Drūkšės ežero”.
ANT DRŪKŠĖS EŽERO
Man liūdna buvo ir sunku
Keliaut gyvenimo taku
Be draugo dar jaunam:
Kame pažvelgsi akimi,
Aplinkui žmonės svetimi;
Taip liūdna vien vienam.
Tekėjo mėnuo. Iš kalnų
Žiedai kvepėjo jazminų,
Žavėdami jausmus;
Tarp žalio ežero bangų,
Toli nuo triukšmo, nuo vargų
Laivelis supa mus.
Man ranką padavei jautriai
Ir jauną širdį atdarei
Bendros žvaigždės vardu:
Dabar ar juokias ateitis,
Ar sopa, verkia mums širdis –
Jaučiu ašai už du.
Ar tikrai tai tas pats tekstas? „Man liūdna“ yra tokia J.Naujalio daina pagal Maironio žodžius.
Gal ir ne tas eilėraštis, nes kažkaip nesusiejau su J.Naujaliu – rašiau naktį, grįžusi iš ilgokos kelionės ir labai nustebinta tokių įvykių. Nesu J.Naujalio kūrybos žinovė, bet jei turima galvoje dainą, kurioje priedainis “Man liūdna, man liūdna” įvairiomis tonacijomis kartojamas, tai adekvataus Maironio eilėraščio nežinau. Gal tai dainai koks į rinkinius (ir rinktinius raštus) neįėjęs tekstas paimtas. Neturiu galimybės patikrinti. Vinilinės J.Naujalio plokštelės neturiu kaip paklausyti, o internete tokios dainos nepavyko rasti. Atsiprašau svetainės lankytojus, jei būsiu suklaidinusi, pateikdama eilėraštį “Ant Drūkšės ežero”.
Visvien – tos pačios ten ašaros.
Visada žinojau, kad Maironis buvo silpnas tame žiauriai nukrikščionintame laikmetyje pagonis. Tikri lietuviai (pagonys) pasąmoningai jį gerbia.
Išsiverkdavo į pagalvę naktimis niekam nematant, kartais tą skausmą ašaringai užrašydavo.
Iš Maironio muziejaus direktorės Kaune sužinojau įdomų faktą, kad į duris buvo įsistatęs “akutę” – krikščionių fundamentalistų neįsileisdavo.
Tu kvailys
Norėtum.
Ir taip ašku, kad jam to laikmečio šeimininkių (davatkų) iškrakmolyta sutana netiko.
Tas Boruta arba labai durnas, arba labai protingas… Maironio jau seniai niekas neskaite, o dabar, pamatysit, kiekvienas hipis nesiosis su savimi Maironio tomeli…tuo paciu ir kitus persaitys…
Geras pastebėjimas – gal vyskupas kaip tik nori populiarinti Maironio kūrybą, nes saldžiausias vaisius – uždraustas.
Viva ironija!
Tyrannidem est ironia 🙂
Dar senojoje Prūsijoje Kriviai stabdė visuomenės pažangą ir siekė, kad jokių naujų vėjų neatsirastų.
Vėliau radikalūs krikščionys juos įveikė, tačiau toliau tęsia jų darbus: diegti tiesmuką tikėjimą ir valdyti mases.
Svarbiausia čia pajamos: koncertas – bilietai – pelnas (eina pro šalį, o ne sutanotiems…)
P.S. Koncertas buvo nemokamas.
Ko nelemtiems neopagonims rūpi Palangos bažnyčia, prelatas Maironis ir jo eilės? Jums tik palot, kaip šunims, išsikasusiems kaulą iš piliakalnio. Suraskit nors vieną autorių, aprašiusį tą jūsų vadinamąją pagonybę, nors vieną istorijos šaltinį, kad būta kažkokio sistemiško tikėjimo – tada galėsit triumfuot. O dabar pezat nesąmones, ieškot vadinamųjų šventviečių, bile kokį KGB agentą apskelbiat krivių krivaičiu – kas tokie jūs, pasileidėlių ir fantazuotojų šaika? Ir kam jums Maironis? gal ir jis užsidaręs celėje perkūną garbino?
Pagal to sumauto laikmečio sumaitas galimybes – TAIP – ne kiek garbino, kiek gerbė Perkūną.
Gerai įsiskaitykite, koks “ne – o” taip rašytų :
Ne, nenoriu sapnų,
Vien tiesos ir darbų;
Be atilsio noriu kariauti
Ir tada vien tiktai,
Kai sušvilpia žaibai,
Galiu krūtine atsigauti.
–
Na, siekiant tame krikšlaikmetyje gerai pagyventi, buvo nevidonas priraitęs ir pusliturginių tekstų.
Toks pat buvo ir A. Dambrauskas Jakštas. Ir apskritai didelė dalis liettuvių katalikų dvaasininkų.
JAUNOJI LIETUVA
(fragmentai)
Įžanga
Kur šiandien Jinai?
Miega jos milžinai;
Po žemių jų ilsis krūtinė.
Kaip po audrų didžių
Kad ant marių plačių
Užmiega vilnis paskutinė.
Kur garsioji šalis,
Jis tiek ten įkyriai klausinėjo pats aiškiai žinodamas atsakymą – garsioji šalis nukariauta okupacinės krikščionybės.
Labas vėlų vakarą.
Maironis buvo jausmingas žmogus,kartu,sutinku,silpnas.Kaltės jausmas ir jausmingumas apsigyveno jo eilėse.Pats buvo nepajegus ką nors keisti nei savo gyvenime, nei Lietuvoje .Gal nuoširdžiai, pradžioje, tikėjo,kad jo malda ką nors pakeis?Bet jo eilės sako,kad tai nuvylė,todėl ir kvietė Lietuvos vyrus ką nors daryti,ko nors griebtis.
Labas,
šiame Maironio ašaringos literatūros vertinime – mes lyg bendraminčiai. Tačiau, žinai, nežinau kaip Tu, bet aš atsargiai didžiuojuos Maironio ašaringu pagonizmu, žinant, kad pati krikščionybė gali būti be galo klastinga tiesiog įvairiomis teologinėmis neopagoninėmis atmainomis. Taryt, božnycos taipogi apkarstytos įvairiais neopagoninias simboliais (pvz. kryžiais-pusiau saulutėmis, Ugnies ženklais skliautuose ir kitaip, kaip ypač pastebėjo Aivaras Lileika, Jonas Trinkūnas), todėl sau ir sakau, kad reikia būti ypač budriam tokių su kryžiais ant kaktų žmonių atžvilgiu.
Silpnam visada yra grėsmė kažkur paklįsti,stiprus ieškos savo kelio pažindamas daug ką,bet nepaklįsdamas ras savo tikrąjį.Prisipažinsiu, vedina smalsumo norėjau suvokti ką jaučia giliai tikintis, prašiau būtent tokio žmogaus padėt suvokti,bet tai ne mano.Išėjus iš bažnyčios jaučiausi laiminga įkvėpus gryno oro ir tiesiu taikymu eidavau atsigauti į gamtą.Taip mano tas pažinimas nepavyko,nes pasijusdavau įdėta į dėžę ir vėliau išlaisvinta:))).Manau ten lankosi daug vaidinančių tikinčius.Gal laikosi šeimos kažkokių tradicijų ?
Kiekvienam savas kelias.Mano mintys turi būti laisvėje.Jos paklūsta tik vertybinėms nuostatoms.Jos negalėtų būti niekieno sukonstruotoje dėžėje.
Girios ūžė ten,minėjo
Praeities laikus,
Kai lietuvis netikėjo,
Jog belaisviu bus.
Maironis (Mano gimtinė)
Čia jis turbūt apie save.
Lietuviai – partizaniniai pagonys aplamai (užsislapstinę slapukai).
(užsislapstinę slapukai ir slapukės).
Maironis yra grynas pavyzdys – kaip lietuvaičiai turi užsidėti kryžių ir pradėti gražiai verkti pagonystės.
—
Apie lietuvių prakeiktą dvilypumą (lyg tokiame pasiteisinime – kad taip savisaugiau išgyventi) nemažai kažkur rašė Beresnevičiaus.
Gintaras Beresnevičius.
Gedimino laikus Vaidelutis garsus
Prikeltų…Bet kur vaidelutis?
Aukso kanklių balsai,
Nebeskamba visai;
Ir dainių giesmynas menkutis.
O tačiau Lietuva
Tik atbus gi kada:
Ne veltui ji tiek iškentėjo.
Kanklių balsą išgirs,
Miegas kraujas užvirs,
Nes kryžius gyvatą žadėjo.
Skausmuos jėgos išaugs.
Atgimimo sulauks:
Jau blaivosi orai aptemę.
Tik į darbą greičiau,
tik mylėkim karščiau,
Tik,vyrai,pajudinkim žemę.
Maironis,kai suprato,kad prisidėjo prie”saulės”parvežimo,(kitam laikmetyje tokioje situacijoje atsidūrė Salomėja Neris, Petras Cvirka ir kiti) labai kankinosi.Ta kančia jį lydėjo visą likusį gyvenimą.Manau,kad Vilmantas ir teisus ir įžvalgus.
Kaip kad sukilsta umaras
Ir viesulai be galo dūksta
Kad griauj Perkūns baisėtinas,
Jog visi gyvuliai pabūgsta,
Kad pasilenkia žagarai,
O eglės storos pradest virsti,
Bet pušys lūžta bei beržai,
Būk žmonių rankomis pakirsti,-
Tad nieks negandin Ąžuolą:
Jisai šakas visur išplėtes,
Ir jo liemuo nepadreba,
Didžias šaknis giliai įskėtęs.
Taipo lietuvninkai visi
Nepasibūgę susistojo,
Per metų penktą dešimtį
Dar su kryželninkais kovojo.
Kristijonas Milkus Pilkalnis
(fragmentas)
Kas sakė,kad eilių apie pagonybę nėra?
Dar kunigas Plankis (klebonavo Betygaloje) minėtinas. Parašė poemą apie tragišką lietuvių savijautą įvedant krikščionybę.
Yra visiškai įmanoma viešai dėtis kataliku, o laikyti save senojo tikėjimo išpažinėju.
Taip, Vilmantas teisus, lietuvis susiskaldęs viduje: jis jaučia, kad jo gyvybunis centras, stiprybės šaltinis senajame tikėjime, bet bijo jį išpažinti viešai, nes tai reikštų sueiti į konfliktą su visa vis dar krikščionybe paremta sistema.
Prookupantų ryžiuočių kryžiuotiška UKUPACIJA tęsiasi. Štai kitais metais Žemaičių žykrikšto jubiliejaus proga kažkur nuo Raseinių iki Šiluvos, jei neklystu (patikslinsiu), klastingi krikščionys, prisidengę žyteologine potraukine “meile” LT okupacijai, visame tame maršrute pakelėse statys šimtus savo kryžių ir koplytstulpių už EUropinigus.
—
Va, ir prisiverkė kolaborantas Maironis su kryžium po kaklu.
iš Maironio politiko ar pagonio. Jis buvo ir liks tautos dainiumi. Nei vienas čia iš jūsų neišliks amžių bėgyje kaip tautos kėlėjas, dvasinis dainius.Sėkmės skaitant, prisimenant Mironio eiles ir minint jo jubiliejų, kurį visiškai blankiai paminėjo valstybė.
Mūsų valdžia beraštė,tik didžiuojasi savo diplomais.Ar yra pagarba meno žmogui?Ką veikia dabar teatro,kino meistrai?…Poetai, rašytojai,dailininkai,skulptoriai,muzikai?…Kokie apleisti Lietuvoje paminklai..Širdį gelia tik
tiems,kas gali jausti.Maironis tyčiojosi iš siurbėlių- valdininkų. Tą pamoką valdininkai išmoko…Šviesios atminties mano
mama sakydavo, kad ir saulėj yra dėmių,atleisdavo Dievo tarnams nuklydimus.Aš esu piktesnis- sunkmečiu bažnyčia
turi palaikyti vargstančiojo dvasią ir gelbėti gobšuolio sielą.Gaila,kad tik padoriausi lieka su tauta, kiti tylėjimu ir
nesikišimu tarnauja tamsos jėgoms.Nedora likti “po medžiu”,kai tyčiojasi iš tautos poetų.Maironio eilės, dainų žodžiai
žadino mumyse kilnius jausmus- tarnauti Lietuvai, jos ŽMONĖMS.