Su šypsena: psichologui kelia įtarimą visi, nesinaudojantys „Facebook“ (2)

Užrašas anglų klb.: „Facebook“ - jūs tai darote neteisingai"

Užrašas anglų klb.: „Facebook“ – jūs tai darote neteisingai”

Psichologas iš Hanoverio (Vokietija) Christophas Moelleris atkreipė dėmesį į tai, kad nei Norvegijos teroristas Andersas Breivikas, nei neseniai kino teatre žudynes surengęs amerikietis Jamesas Holmesas neturėjo savo paskyrų socialiniame tinkle „Facebook“. Ekspertas įsitikinęs, jog tai pirmas požymis, leidžiantis spėti apie asocialų asmenybės charakterį, praneša „Der Tagesspiegel“.

Ch. Moelleris pateikė visą teoriją apie masines žmogžudystes įvairiose šalyse surengusių maniakų asmenybes. Jis mano, kad ateityje tai galėtų padėti nustatyti potencialius nusikaltėlius dar nespėjus įvykdyti nusikaltimo.

Vokietijos laikraštis primena, kad darbdaviai irgi neretai patikrina į tam tikrą pareigybę kandidatuojančių asmenų socialiniuose tinkluose pateikiamą informaciją. Jeigu žmogus ten visiškai neturi savo profilio, tokios kandidatūros net nesvarstomos. Manoma, kad toks žmogus arba kažką slepia, arba tiesiog neturi draugų, kitaip tariant, yra asocialus.

Iki šiol dažniau girdėdavome apie psichologus, siūlančius ieškoti maniakų socialiniuose tinkluose, o ne už jų ribų. Taip pat specialistai dažnai pabrėždavo, kad įnikimas į socialinius tinklus didina nekontroliuojamų nusikaltimų  riziką.

Pavyzdžiui, Kanados psichologė Soraya Mehdizadeh iš Jorko universiteto, prieš kelerius metus atlikusi eksperimentą nustatė, kad socialinio tinklo „Facebook“ gerbėjai išsiskiria žema saviverte ir didele savimyla. Tyrimo autorė gautus rezultatus aiškina paprastai – „Facebook“ savimi nepasitikintiems žmonėms duoda galimybę lengvai užmegzti naujas pažintis ir suteikia erdvę savęs įtvirtinimui.

Garsi Didžiosios Britanijos mokslininkė, Oksfordo farmakologijos profesorė Susan Greenfield įsitikinusi, kad „Facebook“ ar „Twitter“ tinkluose nuolat būnančių žmonių dėmesio koncentracija susilpnėja, užtat sustiprėja skubaus įvertinimo poreikis, taip pat netenkama daugumos neverbalinių gebėjimų, pavyzdžiui, pokalbio metu žiūrėti pašnekovui į akis. Visa tai ji įvardija kaip „tapatumo krizės“ požymius. Šia sąvoka psichologijoje apibrėžiamas žmogaus ar socialinės grupės susvyravęs supratimas apie savo vertę ir vietą visuomenėje.

Kol mes galvojame apie šią problemą, virtuali „draugystė“ ir kompiuteriniai žaidimai palaipsniui keičia žmogaus smegenis, įspėja S. Greenfield, kuri yra ne tik autoritetinga psichologijos, neurobiologijos ir farmakologijos specialistė, bet ir garsi rašytoja bei Lordų rūmų narė.

O štai danų psichologas Andersas Coldingas Jorgensenas tvirtina, kad į kompiuterius įnikę paaugliai praranda socialinius įgūdžius. Specialistas mano, jog bendravimas socialiniuose tinkluose primena besaikį „Coca-Colos“ vartojimą. „Facebook“ ir „Twitter“ apgauna smegenis versdami manyti, kad virtualus bendravimas patenkina socialinius poreikius, nors sėdima ant kėdės, nejuntamas pašnekovo artumas, nematomi jo gestai.

A. Coldingas Jorgensenas ir jo kolegos iš Danijos Nacionalinio visuomenės sveikatos instituto įspėja, jog tai tas pats, kaip gerti „Coca-Colą“ įsivaizduojant, kad organizmas gauna užtektinai maistinių medžiagų ir vitaminų.

Terminas „tapatybės krizė“ atsirado ganėtinai neseniai – antroje praėjusio amžiaus pusėje. Jo autorius – garsus amerikiečių psichologas Ericas Homburgeris Eriksonas, tyrinėjęs povandeninių laivų jūreivių „karines neurozes“. Krizė kyla tuomet, kai žmogaus ar socialinės grupės socialinis statusas neatitinka pasikeitusios situacijos reikalavimų. Pagrindinis tokios krizės požymis – negebėjimas priimti naujo, išorinių aplinkybių peršamo vaidmens arba jį priėmus nemokama prie jo adaptuotis. Tokiai būsenai dažniausiai būdingas neadekvatus savęs vertinimas, perspektyvos nematymas, pesimizmo augimas, socialinio aktyvumo pasikeitimas, socialiai agresyvaus elgesio atsiradimas, padidėjęs susidomėjimas metafizinėmis bei iracionaliomis problemomis ir panašiai.

Greičiausia, kad kol kas tiesiog dar per anksti spręsti, ar socialiniai tinklai skatina tapatybės krizės atsiradimą, ar priešingai – padeda ją įveikti. Taip pat kaip iki šiol nėra vienareikšmiško atsakymo į klausimą apie mobiliųjų telefonų ir kitų panašių prietaisų galimą žalą sveikatai. Tiesiog kol kas nėra patikimos medicininės statistikos, o jai surinkti prireiks penkių dešimtmečių, o dar geriau – šimtmečio.

Todėl reikia manyti, kad teisūs mokslininkai, tvirtinantys, kad dabartinė psichiatrų karta nelabai pajėgi padėti žmonėms išspręsti su internetu susijusias psichologines problemas. Juolab, kita psichiatrų dalis įsitikinusi, kad kiekviena nauja karta susiduria su naujais iššūkiais ir nereikia perdėti jų grėsmės.

Kategorijos: Gamta ir žmogus, Mokslas, Psichologija, Technika ir technologijos, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *