Š.Navickis. Nesiskaitymo pradmenys (10)

Šarūnas Navickis | asm. nuotr.

Šarūnas Navickis | asm. nuotr.

Nesiskaitymas su piliečiais prasidėjo ne Garliavoje ir ne po to, kai nebeliko Drąsiaus Kedžio – ten ir tada jis tiesiog įgavo labiausiai matomą išraišką, kokios lietuviai iš pačių rinktos valdžios iki tol nebuvo patyrę. Nors požymių būta – juk sušaudė guminėmis kulkomis demonstrantus prie Seimo. Žinoma, Garliava tapo išskirtine dar ir todėl, kad piliečių pasipriešinimas užsitęsė ir peraugo į politinę – rinkiminę plotmę. Tačiau nesiskaitymo pradžia ir šaknys yra giliau. Jos prasideda ten ir tada, kai suabejojama žmogaus galimybėmis, visų pirma jo gebėjimais pačiam savo darbu pelnytis duoną. Girdi, valstybė jam turi padėti. Skamba kilniai ir kartu viliojančiai – toliausiai pažengę klasikiniai žmonių prievartautojai romėnai tai apibūdino žodžiais „Duonos ir žaidimų“. Nekenks pastebėti, kad ir romėnų teisė pagrįstai laikoma šiuolaikinės teisės pamatu. Nuo tada maždaug tokiais bei panašiais argumentais ir grindžiami visi karai bei prievartos. Juk dėl blogo tikslo žmonių į mirtį nepasiųsi.

Moderniosios Lietuvos atveju viskas vyko palyginti lengvai ir greitai. Dar sovietmečiu išpurentoje dirvoje, kurioje be valdiškos malonės savimi pasirūpinantis žmogus buvo prilygintas nusikaltėliui, o bet koks verslas vadintas neigiamą atspalvį tebeturinčiu spekuliacijos vardu, ir po Nepriklausomybės atgavimo tęsėsi itin neigiama viešumoje eskaluojama pažiūra į verslą – tai truko tol, kol absoliuti dauguma geriausių valstybinių objektų atsidūrė rankose tų, kurių vienintelis verslas ir buvo to turto „įsisavinimas“. Visi, kurie nepriklausė „saviems“, o jei dar ir bandė reikšti savarankišką nuomonę, baigė liūdnai – kas pateko į kalėjimą, kas nusižudė pats, neišlaikęs įtampos ir geometrine progresija augančių skolų, ką nužudė kiti, kas dingte dingo – pabėgo iš šalies ar kaip kitaip – ir, žinoma, jie visi buvo banditai bei šiaip visokie nusikaltėliai. Žiniasklaida čia irgi neliko nuošaly. Tie, kas iš valdiškų kabinetų visą šitą procesą kontroliavo, ant pastarųjų noriai nurašinėjo savo pačių klastas. Juk nugalėtojai neteisiami.

Štai čia tiems „neteisiamiems“ ir prireikė „teisinės apsaugos“ – žargonu tai vadinama „stogu“. Treninguoti  banditėliai šitoje svorio kategorijoje neturėjo jokių šansų ir turto dalybų svorio centras vienareikšmiškai įsitvirtino valdiškose įstaigose. Nemanau, kad turinčių informacijos bei realios galios ją panaudoti įstaigų galiūnai būtų nusišalinę ir nesikišę į procesus – kur jau čia arbitro vaidmuo, kai gali ir pats sušvilpti, ir raudoną kortelę parodyti, ir į vartus mušti ! Čia ir prasidėjo stambėjančio verslo, oficialiai ir toliau nemėgstamo gyventojų tarpe, ir valdžios struktūrų, tebeturinčių valdymo svertus, simbiozė. Vieni, kurie veikė kartu su valdininkija, pūtėsi ir turtėjo, gi tie, kad nenorėjo mokėti dabar jau valstybiniam „stogui“, geriausiu atveju liko stambiojo verslo paraštėse ar net buvo nustumti „į šešėlį“. Kai kurie  neapsikentė ir patys patraukė į politiką – tiesa, nedrįsčiau teigti, kad nuo to jų problemos pamažėjo. Taip atsirado valstybinis kapitalizmas, prieš kurį savarankiškai verslauti pamėginęs pilietis neturi jokių šansų. Kas netiki – tegu pabando išvystyti realų verslą pats, nepatekdamas į itin ydingą ratą, kuriame visokie „otkatai“ ir vokeliai yra viso labo žaidimo dalis. Tai neišvengiamai palietė ir renkamą vadžią, nes pagal demokratines žaidimo taisykles per rinkimus formuojamas Seimas, o jo dauguma „stato“ Vyriausybę. Dabar tos taisyklės jau pakankamai aiškios, o valstybinis turtas irgi išsidalintas. Tačiau tebėra biudžetas ir Europos Sąjungos lėšos – visa, kas vadinama „loviu“. Žmonėms nuo to ne geriau.

Štai čia, jungtinėje valdžiažmogių ir kapitalo rinktinėje, ir išauga tas visiško nesiskaitymo su „nepriklausančiais klubui“ medis, kuri yra blizgus savo išore, tačiau tiesiog apkibęs nuodingais vaisiais, kurių nevalia valgyti. Visa kita yra tik daugiau ar mažiau regimos pasekmės.

Grįžtant prie Garliavos, reikia pasakyti, kad pasekmė pasitaikė ypač regima ir žmonių kantrybė trūko. Ir ačiū Dievui. Tačiau jei norime spręsti visos Lietuvos, o ne vien Garliavos problemą, reikia kovoti ne su pasekme, o ieškoti jos priežasties. Ir čia metas paklausti savęs – o ko mes tikimės iš valstybės? Kad gintų? Ar kad maitintų? Šiandien akivaizdu, kad ir viena, ir kita ji daro itin prastai – apie milijonas emigrantų, o vietoje gynybos – ginkluotų robokopų antpuolis „aušrelei auštant“.

Valstybė privalo užtikrinti savo piliečių teises ir laisves – ir daugiau nieko. Jei ji neatlieka šių dviejų užduočių – jai nėra jokio pateisinimo ir pati jos egzistencija yra nepagrįsta, o kalbant teisine kalba – nusikalstama. Kitaip tariant, valstybės užduotis yra analogiška kaip sportinių varžybų arbitro – ne pačiai pelnyti kuo daugiau taškų, o tik prižiūrėti, kad būtų rungiamasi pagal susitartas taisykles – visų pirma, kad jokia komanda ar joks žaidėjas neturėtų išskirtinių (nekonkurencinių) sąlygų visų likusiųjų atžvilgiu. Iš čia – geriausia valstybė yra ne ta, kuri „sukuria“ daugiau gerovės, o ta, kuri mažiausiai trukdo tą gerovę susikurti patiems piliečiams. Visa kita yra melas. Kaskart, kai išgirstu pezant apie mažas gydytojų ir mokytojų (skaityk – biudžetininkų) algas, išsyk pagalvoju, jog šitos kalbos kartojamos nuo kokių 1991 metų imtinai, tuo tarpu minėtieji mokytojai ir eiliniai gydytojai kaip vargo, taip ir vargsta. Valdžiažmogių „pragyvenimo minimumui“ tuo tarpu pinigų nepritrūko. Apie pensininkus net kalbėti nepatogu…

Kai valstybė imasi ne savo reikalų (ne teisių ir laisvių užtikrinimo), bet pradeda „kurti gerovę“, ji neišvengiamai pasuka vienu iš dviejų į monopolizmą vedančių kelių: a) tampa komandine ekonomika, kaip komunistiniuose kraštuose, kur apie jokias laisves ir teises net ir kalba neina; b) tampa valstybinio kapitalizmo šalimi, kur stambus kapitalas diktuoja įstatymus ir išgyvenimo sąlygas. Istoriškai taip jau susiklostė, kad Lietuvai tenka išgyventi abu šiuos pragarus…

O štai kaip tai galima spręsti nebe teoriniu lygmeniu, o visiškai konkrečiai:

Šiandien pirmas privalomas ir realią naudą gyventojams nešantis padoraus politiko žingsnis turi būti šilumos ūkio demonopolizavimas.  Tai reikštų neginčijamą teisę kiekvienam šilumos vartotojui pačiam pasirinkti jos tiekėją, vietoje privalomos sutarties su monopolininku, kuris dar yra ir pelno siekianti bendrovė. Taigi, dabartinė padėtis neišvengiamai veda prie beribio išnaudojimo, kai vartotojas yra gręžiamas be jokios atodairos. Praktinis sprendimas labai paprastas – kiekvienas namų ūkis, jei tik nori, turi turėti teisę ir galimybę atsijungti nuo centralizuotos sistemos kada panorėjęs. Ir nereikia gąsdintis, kad dėl to sužlugs visa šilumos sistema – tiesiog šilumininkai beregint sumažins kainas. Štai ir viskas. Beje, nekenks pastebėti, kad toks didelis miestas, kaip Londonas, sėkmingai išsiverčia be centrinės šildymo sistemos. Aišku, sekantis žingsnis, tikėtina, bus jau šilumininkų ginčai su kredituojančiais bankais – va, čia ir atsiskleis visas grožis, kas nusiurbia mūsų pinigėlius.

Bet tai jau antras padoraus politiko žingsnis. Jei niekas nesukliudys, apie jį parašysiu vėliau.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , .

10 komentarų

  1. Gitenis Umbrasas:

    Siūlomų reformų kryptys 2012 m.

    1. Teismų reforma įgyvendinant Prisiekusiųjų institutą,

    2. Mokesčių reforma įgyvendinant progresyvinių mokesčių sistemą,

    3. Per puse sumažinti referendumui reikiamų parašų skaičių,

    4. Atsakomybė seimo nariams ir vykdomajai valdžiai (sudarant sutartis tarp rinkėjų ir seimo narių, už sutarčių neįvykdymą grėstų teisminė atsakomybė),

    5. Rinkimuose panaikinti partijų sąrašus ( kandidatai renkami personaliai, rinkėjai išrenka vienus, bet kiti – geriau susiorganizuoja, sudaro seime koaliciją ir valdančiaja dauguma tampa neišrinkta partija. Perkame morkas, o gauname bulves, arba su mazgote per veidą.),

    6. Suteikti antrą pilietybę gimusiems Lietuvoje užsienyje gyvenantiems lietuviams,

    7. Vykdomojoj valdžioje turi būti profesionalai, o ne pagal partinę priklausomybę Reikia sugalvoti mechanizmą, kaip galėtų politikoje dalyvauti laisvi piliečiai. Politikai dažniausiai nėra kompetentingi profesinėse srityse ir todėl tam tikrų profesijų klausimuose turi spręsti savo darbu įrodę kompetenciją profesionalai, o politikai gali tik užsakyti jų ekspertinę nuomonę. Dabar daug kas vyksta atvirkščiai. Priedo sovietų okupacijos laikais į partiją stodavo netalentingi karjeristai. Praėjo nemažai laiko, bet daug kam partijos kelia ALERGIJĄ, o kitas kelias įtakoti politiką – uždarytas.

    8. VSD ir URMo pilna liustracija, o dar geriau KGB archyvus padaryti pilnai prieinamus ir sudaryti sąlygas gauti kopijas medžiagos apie save VSD surinktos medžiagos kuri nesudaro grėsmės Lietuvos valstybei.

    9. Reformuoti SODROS piramidę.
    Visą gyvenimą žmonės mokėjo už save bet kažkokie „dėdės“ jam sako, kad jo pinigų nėra . ir pensijos jis negaus, nes jaunimas emigravo.
    Mano supratimu, tai valstybinio lygio afera. Kažkas ne pagal paskirti išeikvojo jūsų indėlius, o . kaltina jaunimą.
    . Išeikvotus jūsų pinigus turi padengti valstybės turto fondas. Dar dabar ruošiamasi pardavinėti . . nereikalingą valstybinį nekilnojamąjį turtą, miškus ir žemę.
    . Lėšos, kaip bankuose, turėtų didėti, būti apdraustos ir bet kada galėtų būti atsiimtos..

    10. Reformuoti energetinę „baudžiavą“. Kiekvienam savininkui mokestis už šildymą pagal skaitliukus prie radiatoriaus. Skaitliukus sumontuoti per kelis mėnesius įpareigoti seniūnijas,

    10. Kultūra:

    Manau, kad reikėtų atskirti kultūrą nuo civilizacijos.
    Kultūra išranda (investuoja), o civilizacija tiražuoja (atsiperka). Pvz. vienetinis mašinos ar kelnių modelis kainuoja brangiau, nei tiražinis vienetas, bet produktas atsiperka gamybą standartizavus ir paleidus konvejerį. Kultūros ir civilizacijos santykis yra toks pat, kaip priežasties ir pasekmės. Manau, kad „greitas verslas“ į kultūrą žvelgia kaip į veltėdžius, prašančius lengvatų. Kitiems

  2. erkė:

    “Valstybė privalo užtikrinti savo piliečių teises ir laisves – ir daugiau nieko”
    Tai juk po šita vėliava viskas ir daroma! Paskaitykit konstituciją, suprasit kokia gera ir reikalinga yra valstybė, “mūsų valstybė”, kaip sako patriotai, nepastebėdami, kad viskas apsiriboja pusdieniu skirtu pabalsavimui po keturių metų sunkaus darbo, kada nieks net neklausia tavo nuomonės, bet sklandžiai nusavina tavo pinigus. Matau, kad autorius dažnai naudoja žodį “privalo”. Tai va, nieko ta valstybė mums neprivalo, taip buvo visada, nuo pat valstybės kaip institucijos atsiradimo. Valstybė yra tvarkos, kai vieni dirba, o kiti- nusavina jų darbo vaisius ar pinigus, palaikymo struktūra, iš esmės- kiek rafinuotesnės vergovės formos palaikymo struktūra. Valstybė yra įrankis pinigų nusavintojų rankose. Ir kol kas pats geriausias įrankis. Autorius sako, kad mums reikia patobulinti šį įrankį, kitaip tariant, pagalasti kirvį kapojantį mums galvas. Tautininkai, kiek suprantu, nori, kad tas kirvis būtų pagamintas iš lietuviško plieno, o jo kotas- iš lietuvoje augusio uosio. Todėl ir sakau, paprastiems Lietuvos gyventojams iš esmės niekas nepasikeis (tos kelios dešimtys litų į vieną ar į kitą pusę šildymo sąskaitose, atlyginime ar pensijose nieko nekeičia). Šilumos ūkio demonopolizavimas?! Čia greičiausiai ašarojantiems pensininkams- būsimiems Navickio rinkėjams skirta ta pastraipa.

    • suomis:

      O pats šildaisi kuom – malkomis?

      • erkė:

        Ne apie tai kalba. Žmonės neturi pinigų, todėl ką jie galės įsirengt vietoj dabartinio monopolisto naudojamos įrangos (taip pat ir ateinančių žaliųjų monopolistų)? Na, gal tepalinių radiatorių prisipirks. O tai reiškia, kad vietoj vienų bus dairomasi kitų. Karalius mirė, tegyvuoja karalius! Va ir visos tokio monopolio naikinimo pasekmės. Kaip ten sako, ubagą ir bažnyčioj muša.

  3. Giedrius:

    “Navickiada” kažkokia,
    – nepyk Šarūnai už atvirumą
    (ne Tu, ne Aš, ne Jie kalti).
    Ne laiku ir ne vietoj čia “dėstai”,
    ir aš ne koks dėstytojas (mokyklos tai nėr
    – kam, kur: deramai dėstyt).
    Belieka tik dėt ar “apdėdinėt”, ką ir darai;
    geriau nuo Londono padėstytum kodėl:
    Sausio 13-osios žudynių vyr.ginkl.pajėgų vadą
    (Горбачовь) ant jubilijados taip britai pernai garbinę;
    kaip ir jo pirmtakai Stalin/Lenin taip viešai tebegarbinami
    nuo pat Briuselio per visas Vokietijos šnapso ir suvenyrų
    parduotuves, iki rytuose
    “krasnai bufetavai” iš Lietuvos vis neatlaisvinamo
    krasnos aikštės “tribūnos-bufetuko”.
    Kaip manai, kada tą “palatkę” atlaisvins kvaso ir “tulskų prianikų” prekybai
    turistams ir vietiniams??? Gal jie turį vertesnių už litovką komunistką,
    kaimyniškojo-giminiškojo Dzeržinskio pasekėjų aptarnautoją ant prosp.
    S u r i m t ė k.
    Pradmenys 1917-1918 m. atrankoje,
    tada atsirinkom (nors Sniečkai dar nuo 1915 m. Zakrete/Vingyje
    “šlietis” pradėję, ir… “prisišliejo” su vėlesniaisiais /be pavard. kol kas/
    iki gabenimų vergovėn svetur – pas “choziajinus” 1941 m. ir po to),
    bet vergovės, pažeminimo ir naikinimo iš ленин-сталин-горбачов
    šaikos parankinių-ispolnitelių neišvengėm.
    Padėstyk geriau, – apie anų parankinių atsakomybę.
    Vergovėn išgabentų nužudytųjų areštantų-kalinių jau neprikelsi
    (tremtinių 1940-1990 m. laike nebūta, o tik 1864 m. vidaus imper.tremtys),
    laisvės kovotojų, Šaulių visuotinės Valstybės gynybos pasekėjų valios
    vykdytojų taip pat neprikelsi. Bet jie GYVI, jie gyviau nei gyvi mūsų atminty;
    ir UŽ JUOS
    – būk tikras ir TVIRTAS.
    Sėkmės Tau Valstybės atstatymo baruose.

  4. daina:

    sutinku, teisingas straipsnis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: