A. Lapinskas. Prisvilęs Lietuvos ir Lenkijos santykių gerinimo blynas (7)

Anatolijus Lapinskas | DELFI, K.Čachovskio nuotr.

Anatolijus Lapinskas | DELFI, K.Čachovskio nuotr.

Lenkijos ambasados užsakymu šių metų pradžioje buvo atlikti du tyrimai, susiję su Lietuvos lenkais ir Lenkija, jie vadinosi taip: „Tyrimas apie Lietuvos lenkų ir Lenkijos įvaizdį Lietuvos visuomenėje (kiekybinis tyrimas)“ ir „Lietuvoje gyvenančių, lenkų bendruomenę, atstovaujančių ekspertų, kokybinis tyrimas“. Liepos 17 d. Vilniaus universiteto senato salėje buvo pristatyta šių tyrimų pagrindu parengta gana nemaža 207 puslapių knyga.

Knygoje išspausdintame Lenkijos ambasadoriaus Lietuvoje Janušo Skolimovskio (Janusz Skolimowski) sveikinimo žodyje aiškinama, kad tyrimas atliktas „dėl praktinių-pažintinių priežasčių“. Pasak ambasadoriaus, trumposios apklausos „parodydavo nutolusį nuo optimistinio įvairių visuomenės tautinių grupių santykių vaizdą (ypač tarp lietuvių ir lenkų mažumos)“, todėl buvo nutarta išnagrinėti „tikrąsias Lietuvos visuomenės tendencijas Lietuvos lenkų ir Lenkijos įvaizdžio atžvilgiu“.

Tyrimas buvo atliktas dviem metodais: kiekybiniu ir kokybiniu. Kiekybinis apėmė 1009 nuolatinius Lietuvos gyventojus, kokybinis buvo susietas „su lenkų bendruomenę atstovaujančių ekspertų nuomone švietimo, politikos, meno, kultūros ir socialiniais klausimais“ (tų ekspertų buvo 30, juos parinko Lenkijos ambasada).

Kiekybinis tyrimas turėjo tris užduotis: „ištirti socialinę distanciją tarp įvairių socialinių ir tautinių grupių“, „ištirti Lietuvos gyventojų požiūrį į Lenkiją ir lenkų tautybės asmenis“, „ištirti lietuvių domėjimąsi politika, susijusia su Lietuvos ir Lenkijos santykiais, Lietuvos lenkais“. Kokybiniame tyrime ekspertai išdėstė savo nuomonę dėl abiejų šalių dabartinių santykių, Lenkijos patrauklumo, Lietuvos lenkų diskriminavimo, lietuvių kalbos mokėjimo, Lietuvos ir Lenkijos etninės politikos.

Socialinei distancijai matuoti buvo pasirinkta vadinamoji „Bogardus“ skalė. Apklausos dalyviai turėjo atsakyti, su kuriomis žmonių grupėmis jie nenorėtų gyventi kaimynystėje, dirbti vienoje darbovietėje, prieštarautų sūnaus ar dukters santuokai su tam tikros grupės atstovu.

Tyrimas nustatė, kad apklaustieji Lietuvos gyventojai žiūri į kitos rasės, religijos ar tautos atstovus panašiai, kaip ir kitos Europos tautos. Kaimynystėje su romais nenorėtų gyventi 52 proc. lietuvių, 54 proc. rusų, 32 proc. lenkų, su kitos rasės – 21 proc. lietuvių, 16 proc. rusų, 17 proc. lenkų, su lenkais – 14 proc. lietuvių, 5 proc. rusų (bendras rodiklis – 13 proc.), su rusais – 9 proc. lietuvių, o su lietuviais – 1 proc. tų pačių lietuvių (kitoms tautybėms kaimynai lietuviai buvo priimtini…).

Lenkijoje toks pat tyrimas parodė, kad su kitos rasės kaimynu nenorėtų gyventi 14 proc., su imigrantu – 15 proc. lenkų, Slovakijoje su romais nenorėtų gyventi net 75 proc. slovakų. Beje, 2008 m. „Eurobarometro“ tyrimai patvirtino, kad lietuviams nekyla jokių problemų dėl kaimyno užsieniečio, taigi ir kitataučio, nes 10 balų skalėje jų savijauta įvertinta kaip 9,1 – beveik ideali, toks pat rodiklis ir Lenkijoje, Estijoje, Švedijoje, kur kas mažesnė tolerancija kaimynams Italijoje – 6,6; Austrijoje – 6,3.

Kad sūnus ar duktė susituoktų su romais, nenorėtų 68 proc. lietuvių, 67 proc. rusų, 48 proc. lenkų; su lenkais – 28 proc. lietuvių, 5 proc. rusų (bendras rodiklis – 26 proc.), su rusais – 25 proc. lietuvių, 4 proc. tų pačių rusų, 9 proc. lenkų. Palyginimui, Lenkijoje 46 proc. lenkų tėvų nenorėtų, kad jų vaikai susituoktų su romais, žydais – 38 proc., vietnamiečiais – 39 proc., ukrainiečiais – 29 proc.

Lenkijos visuomenės tyrimų centras (CBOS) kasmet tiria šalies gyventojų požiūrį į kitataučius. Labai liūdna, bet nepalankiai žiūrinčių į lietuvius nuo 2010 iki 2012 metų Lenkijoje padidėjo nuo 15 iki 23 proc. Tokio padidėjimo nėra nė su viena iš tyrime apžvelgtų 38 tautų. Tiesa, yra tautų, kurių lenkai tradiciškai nemėgsta: 50 proc. nepalankiai žiūri į romus, 46 proc. į arabus, 39 proc. į rumunus, 37 proc. į turkus ir t.t.

Apklausos dalyvių požiūriui į Lenkiją ir lenkus išaiškinti tyrėjai Lietuvos žmonių klausė: „Ar savo artimoje aplinkoje pažįstate Lietuvos lenkų?“ – 61 proc. atsakė, kad nepažįsta, likusieji, kad turi draugų, kaimynų, bendradarbių, giminių. „Apie ką pagalvojate, išgirdę žodį Lenkija?“ – 18 proc. nieko neatsakė, likusieji, kad tai apskritai valstybė, nemaža dalis, kad ten galima apsipirkti.

„Kaip dažnai bendraujate su Lenkijos piliečiais?“ – Beveik 60 proc. atsakė, kad nebendrauja, likusieji – nuo karto per savaitę iki karto per metus ir dar rečiau. „Kaip dažnai lankotės Lenkijoje“ – Vėlgi panašiai, du trečdaliai apklaustųjų sakė, kad iš viso nesilanko, likusieji, kad kartą per mėnesį, per metus ar dar rečiau. Nieko nuostabaus šiuose atsakymuose nėra. Lenkų gausiau gyvenami ir besiribojantys su Lenkija rajonai sudarė tik trečdalį tyrimo arealo, o tolimesniuose nuo Lenkijos regionuose ryšiai su Lenkija iš tiesų yra menki.

Tyrimo rengėjai taip pat tyrė, ar apklausos dalyviai domisi politika, susijusia su Lietuvos ir Lenkijos santykiais, taip pat Lietuvos lenkais. Čia irgi jokių Amerikų neatrasta. Beveik 70 proc. apklaustųjų nesidomi nei valstybių santykiais, nei vietos lenkais. Įdomu, kad net Vilniaus apskrityje, kur kaip tik susitelkę Lietuvos lenkai, 60 proc. tais reikalais nesidomi. Norą daugiau sužinoti apie Lenkiją tvirtai išreiškė tik 6 proc., Vilniaus apskrityje – 8 proc. apklaustųjų.

Įdomus klausimas: ar lenkai panašūs į lietuvius? Maždaug pusė atsakė, kad „labiau panašūs“, kita dalis, kad „labiau skiriasi“… Nemažiau įdomus: kokie bruožai, savybės būdingos lenkams ir lietuviams? Lietuvių akimis žiūrint, lenkai yra religingi, veiklūs, išsilavinę, šiuolaikiški. Lenkų nuomone, lietuviai yra išsilavinę, tvarkingi, atsakingi, darbštūs. Dauguma apklaustųjų pripažino, kad per daug piktnaudžiauja alkoholiu. Bet apskritai, vieni kitiems lietuviai ir lenkai atrodo visai teigiamai, įsikalbėtų stereotipų šiuose atsakymuose nėra.

Vertindami abiejų šalių santykius Lietuvos gyventojai iš esmės pritarė, kad Lenkija yra svarbi tarptautinė partnerė, bendradarbiavimas su ja yra naudingas ekonomiškai bei tarptautinio saugumo prasme. Tačiau tarpvalstybinius santykius gerais pavadino tik trečdalis apklaustųjų, taip pat tik tiek gyventojų pripažino, kad Lenkija yra draugiška Lietuvos atžvilgiu. Apibūdindami Lenkijos gyvenimo aspektus, lietuviai daugiausia juos vertina pozityviai.

Apibendrinant kiekybinį tyrimą, t.y. pirmąją knygos dalį, galima būtų konstatuoti, kad mūsų visuomenės požiūris į Lietuvos lenkus ir Lenkiją iš esmės yra palankus, o tarpusavio santykiai atitinka europinę praktiką. Tokiu būdu, galėtume pritarti Lenkijos ambasadoriaus žodžiams – „esame įsitikinę, kad tyrimas gali pasitarnauti geresniam savitarpio santykių supratimui, kas savo ruožtu leis dorai ir sąmoningai pažvelgti į valstybių vidaus ir tarpvalstybinių santykių problemas“.

Būtų gera, jei šiomis optimistinėmis gaidomis galėtume baigti šio tyrimo apžvalgą. Deja, deja… Antroji knygos dalis – „Lietuvoje gyvenančių, lenkų bendruomenę atstovaujančių ekspertų, kokybinis tyrimas“ sudaužo į šipulius visas gražias pirmojo tyrimo intencijas. Beje, tiksliau išvertus, šis tyrimas vadintųsi suprantamiau: „Kokybinis vietos lenkų bendruomenę atstovaujančių Lietuvos ekspertų nuomonės tyrimas“. Mat lietuviškas tekstas buvo verčiamas iš lenkų kalbos…

Tačiau jį vadinti tyrimu nelabai išeina, nes buvo vykdyta ne reprezentatyvi lenkų bendruomenės apklausa, bet pateikta Lenkijos ambasados atrinktų ir, matyt, tik politiškai „patikimų“ žmonių nuomonė. Beje, „ekspertais“ jie vadinami tik tyrimo pavadinime, toliau tekste jie jau nedrįstami tokiais laikyti ir pavirto respondentais.

Šie respondentai pirmiausia ėmėsi išvardyti svarbiausius Lietuvos ir Lenkijos istorijos įvykius. Jų manymu, XX – XXI a. įvykių sąraše Lietuvai svarbiausi buvo: nepriklausomybės paskelbimas, M.Gorbačiovo išrinkimas SSKP CK generaliniu, Sąjūdžio atsiradimas ir nepriklausomybės atkūrimas, įstojimas į NATO ir ES bei… Ignalinos AE uždarymas ir „naujų statybų problemos“. Abiems šalims dar reikšminga 1994 m. draugystės sutartis. Svarbiausia Lietuvos istorijos asmenybe išrinktas J.Basanavičius, o bendrai Lietuvos ir Lenkijos istorijai svarbiausia buvo Jogailaičių dinastija, A.Mickevičius, Č.Milošas ir J.Pilsudskis.

Kalbėdami apie dabartinius Lietuvos ir Lenkijos santykius, respondentai vadina juos blogais, net priešiškais. Taip esą atsitiko dėl Lietuvos kaltės: švietimo ir valdančiųjų politikos, žiniasklaidos, tautų supriešinimo, tautinių mažumų padėties, lenkų kaip priešo įvaizdžio kūrimo. Santykiai pablogėjo ir dėl pasikeitusios Lenkijos valdžios politikos Lietuvos atžvilgiu, vis dėlto, „mažiau priešiška yra Lenkijos pusė“. Tik vienas respondentas išdrįso pasakyti, kad „Lietuvos lenkų politikai kai kada per aštriai kelia tą klausimą“.

Anot respondentų, abiejų šalių bendradarbiavimą galėtų pozityviai paveikti Lietuvos veiksmai: pasikeitusi valdančioji dauguma (suprask, po Seimo rinkimų), ateinanti jaunoji karta, „kuri neturi kalbos barjerų ar angliškai, ar lietuviškai, ar vokiškai kalbėti…“, įsiklausymas į tautinių mažumų problemas – „reikia pripažinti kiekvienos tautos siekį išlaikyti savo kalbą, kultūrą, švietimą“. Turėtų padėti ir žiniasklaida: „Nesantaika išsilieja per spaudą, o spauda yra paveikta ir korumpuota“.

Respondentai pasakė daug padėkos žodžių Lenkijai – „mes nežinome, ką mes darytume be Lenkijos. Mes, kaip švietimiečiai, be Lenkijos neišgyventume“. Taip pat „energetinę nepriklausomybę Lietuvai gali užtikrinti tik Lenkija“.

Informacijos apie abiejų šalių santykius respondentai daugiausia semiasi iš žiniasklaidos bei giminaičių Lenkijoje ir pasaulyje. Dažniausia tema Lietuvos lenkų žiniasklaidoje yra švietimas ir aktualijos: „skriaudžiama lenkų mažuma Suvalkų krašte(?!)“, „nepatenkinta lenkų tautinė mažuma Lietuvoje“, „vaikinukų sumušimas tautiniu pagrindu“. Lenkijos žiniasklaidoje „vyrauja įvairi informacija, pvz., dėl pagarsėjusio švietimo įstatymo bei geri atsiliepimai apie prezidentų vizitus“.

Į klausimą, ar statistinis lenkas gyvena geriau už tokį patį lietuvį, absoliuti dauguma respondentų atsakė, kad geriau. „Būčiau jaunesnė, išvažiuočiau iš čia“ – teigė viena respondentė. „Kokį vaidmenį atlieka kalba, sudarant ar mažinant atotrūkį?“ – „Kalbos vaidmuo sumažėjo, kadangi jaunimas, kuriam iki keturiasdešimt, penkiasdešimt, tai nesvarbu, ar lietuviškai, ar ne“… „Dėl kalbos aš nematau, kad lenkai negalėtų dirbti kažkokio darbo“.

Daugumos respondentų įsitikinimu, lenkai Lietuvoje yra diskriminuojami dėl: gimtosios kalbos, įsidarbinimo, pavardžių ir vietovardžių rašymo, žemės grąžinimo, veiklos finansavimo. Tiesa, asmeniškai jie diskriminacijos nepatyrė, apie ją yra tik girdėję ar skaitę.

Respondentai surado nemažai stereotipų, „paplitusių abiejose etninėse grupėse“. Lenkai lietuvių akimis: „lenkas yra ponas ir pakėlęs nosį“, „nenuolaidūs, negerbiantys aplinkinių“, „lenkai sako „Vilno naša“, o lietuviai, matyt, bijo, kad jie atims tą „Vilno naša“. Lietuviai lenkų akimis: „valstiečiai“, „nacionalistai, netolerantiški, pagonys ir pesimistai“, „kenčia, kenčia, o paskui tyliai pasikaria“. Žiniasklaida tik palaiko ir sustiprina stereotipus.

Dėl lietuvių kalbos mokėjimo „absoliuti respondentų dauguma sutiko, kad nepakankamas lietuvių kalbos mokėjimas apsunkina integraciją į darbo rinką“… „Geras lietuvių kalbos mokėjimas padeda karjeroje“… „Jei esi Lietuvoje, turi žinoti šitą kalbą, jei Rusijoje – rusų kalbą, jei Lenkijoje – lenkų“.

Lenkų identitetui svarbiausia yra kalba ir papročiai, lenkų kultūra, istorija, šeima plačiąja prasme, patriotizmas („lenkai iš Lenkijos pastebėjo, kad patriotizmo pas mus yra daugiau negu pas Lenkijos lenkus“). Lietuvių identitetui, pasak lenkų respondentų, svarbiausia yra kalba ir papročiai, taip pat religija, tautiškumas, turtas, prisirišimas prie savo krašto, liaudies menas, tikėjimas savo išskirtinumu („kad kalba yra pati seniausia, o žmonės patys darbščiausi“).

Respondentai įvertino Lietuvos ir Lenkijos etninių mažumų politiką. Deja, čia vėl Lietuva – pragaras, Lenkija – rojus. Lietuvos etninė politika vertinama neigiamai, nes: nėra tautinių mažumų įstatymo, neišspręstas žemės grąžinimas lenkams, panaikintas Tautinių mažumų departamentas, neleidžiama rašyti lenkiškomis raidėmis dokumentuose, iškreipiama istorija, jaučiamas nacionalizmas politikoje, per menka parama tautinėms mažumoms, valdžios sprendimai priimami nesitariant su tautine mažuma.

Lenkijos etninę politiką respondentai vertino teigiamai, nes: yra tautinių mažumų įstatymas, leidžiami dvikalbiai užrašai, laikomas gimtosios kalbos brandos egzaminas, „Lenkijos politika yra atviresnė: norit užrašų – turėkit, norit mokyklų – turėkit…“, Lenkija labiau nei Lietuva esą finansiškai remia tautinių mažumų veiklą, mokyklinis tautinių mažumų krepšelis yra didesnis.

Kad pastarieji teiginiai apie Lenkiją ir neiginiai apie Lietuvą bei visi kiti „kokybinio“ tyrimo kaltinimai Lietuvai yra blefas, esu rašęs ir įrodęs ne kartą, tačiau lenkų propagandos mašina vis tiek sukasi tais pačiais apsisukimais. Taigi „ekspertų“ nuomonės ir šį kartą tapo ne tarpnacionalinių ir tarpvalstybinių santykių gerinimo eleksyru, bet deguto šaukštu į lietuvių ir lenkų bendrabūvį.

Šis tyrimas iš esmės pakartojo Lenkijos ambasados nuostatas „Apie lenkų padėtį Lietuvoje“, išdėstytas Lenkijos URM “Pranešime apie lenkų padėtį užsienyje – 2009“. Jį apžvelgdamas ironizavau, kad ambasada, matyt, gavo nurodymą apie Lietuvą neprasitarti nė vienu geru žodžiu. Panašiai išėjo ir šį kartą. Lenkų „ekspertų“ tyrimas, amžini priekaištai Lietuvai, deja, nepadės mūsų tautoms draugiškai gyventi, gerbti viena kitą, tęsti istorijos paskirtą kaimyniško sugyvenimo misiją.

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Komentuoti: Kažin Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: