Š.Navickis. Vienybės kryptimi (19)

Alkas.lt, A.Rasakevičiaus nuotr.

Alkas.lt, A.Rasakevičiaus nuotr.

Kelios Lietuvos partijos bei judėjimai, kurių pavadinimuose daug kartų įvairiais linksniais kartojasi žodžiai „Lietuva“ ir „teisingumas“ parodė iniciatyvą ir viešai pristatė ne tik Apskrito stalo idėją, bet vaizdžiai kalbant ir patį stalą. Pasirodo, toks dalykas yra ir veikia jau ne viena diena.  Dabar jo organizatorių teikimu, jis tampa atviras visoms organizuotoms politinėms jėgos, besirūpinančioms Lietuvos ateitimi – tiesa, kiek galiu suprasti, sisteminėmis besiskelbiančios partijos čia nebūtų laukiamos. Vadinasi, tam tikrais filtrais pasirūpinta. Ir gerai.

Man, kaip žmogui, visiškai neseniai paskelbusiam viešą Kreipimąsi į antisisteminių partijų lyderius, tai išties džiugi žinia. Aš ir džiaugiuosi. Tačiau viena kregždė dar ne pavasaris.

Nacionalinio susivienijimo „Už Lietuvą Lietuvoje“ pranešime skelbiama, kad šis susivienijimas „pripažindamas tautos tikslus yra pasiryžęs vykdyti ir jos valią – siekti vieno antisisteminių jėgų Nacionalinio sąrašo.“

Akivaizdu, kad tai pats tikriausias kvietimas vienytis, siekiant bendrų tikslų. Žingsnis žengtas ir tikriausiai nereikia stebėtis, jog jį pirmieji žengė būtent tie, kurie turi daugiau politinės patirties, o gal ir strateginės nuovokos. Kita vertus, tai kaip tik ta „trečioji jėga“, kuri viešojoje erdvėje yra mažiausiai išgarsinta ir rinkėjų tarpe galbūt mažiausiai žinoma bei atpažįstama.

Kiti du potencialūs bei tikėtini sąjungininkai yra pagarsinti kur kas labiau, ir tai paradoksaliu būdu veikia tiek už, tiek ir prieš juos – kalbu tiek apie „Lietuvos sąrašą“, tiek ir apie „Drąsos kelią“, sąmoningai vengdamas konkrečių pavardžių. Darau tai visų pirma todėl, kad kai imama kalbėti apie „autorines teises“ ar juo labiau „privatizuoti“ teisę į laisvės siekį, į vienybę ar monopolizuoti tiesą – susipriešinimas tampa užprogramuotas, o visos minėtosios sąvokos netrunka išvirsti savo priešingybėmis. Tada jau nei laisvės, nei vienybės, nei tiesos…

Taigi, abu pastarieji politiniai dariniai, iš kurių vienas jau yra registruotas kaip partija, o kitas – gal ir be reikalo – tokiu tampa, visuomenėje yra žinomi daug plačiau ir tas žinomumas gali paradoksaliai tapti kliūtimi vienijimuisi. Reikalas tas, kad žinomumas, kad ir koks tuščias jis kartais būtų, neretam gerokai susuka galvą ir ambicijos beregint praauga ir kilnius pirminius tikslus, ir sveiką nuovoką. Tačiau yra vilčių, kad šįsyk ta grėsmė bus ne tik identifikuota, bet ir įveikta. Na, bent jau tokių požymių yra.

Žinoma, nereikia pamiršti ir priešinančių veiksnių, kuriais itin meistriškai naudojasi vienybei priešiškos jėgos. Visų pirma tai nesveikas ir, beje, melagingas tvirtinimas, kad N.Venckienė – tai neišsilavinusių prasčiokų karalienė iš provincialios Garliavos. Leiskite paklausti – o kuo iš principo skiriasi koks nors aukštų valstybės tarnautojų įgyventas Vilniaus priemiestis, kur nors pakeliui į Nemenčinę (nežinantiems – ten susitelkusi tiek valstybinė, tiek privati sostinės grietinėlė), nuo Kauno priemiesčio Garliavos? Gal ten gyvenančių intelekto koeficientas savaime didesnis ar gal aukštesnės moralinės nuostatos? Taigi, kaltinimas provincialumu paprasčiausiai neišlaiko kritikos ir yra skirtas kiršinimui.

Žinoma, būtų visai neprošal, jei Lietuvos žmonės turėtų progos iš pirmų lūpų įsitikinti, kad politike tampanti Neringa Venckienė iš tos moters, kurią tie patys žmonės pasiaukojamai gynė, tampa ta, kuri suvokia, kad dabar jau jai reikės būti tautos interesų gynėja. Atstovavimas rinkėjui yra ne visai tas pats, kas skriaudžiamos mergaitės gelbėjimas ir jei N.Venckienė tai supranta, tikrai nekenktų, jei išsakytų viešai. Taip jos kritikams būtų ištrauktas dar vienas nuodingas dantis, kuris dabar vis paleidžiamas į darbą. Kita vertus, iš jos pusės tokio pareiškimo irgi dar nebuvo.

Kaip elgsis D.Kuolys prognozuoti sunkiausia, bent jau man. Galiu tik tikėtis. Jo pilotažas atrodo pakankamai aukštas ir tai taip pat jam gal daugiau kenkia, nei padeda. Tiek visos iki šiol eitos pareigos, tiek jų finansavimo šaltiniai šiandien yra paskalų objektas – ir neabejotinai toks bus, kol pats D.Kuolys to viešai nepaaiškins. To irgi nėra padaryta. Tikėkimės, dar bus.

Tačiau galimas ir juodesnis scenarijus. Kiršintojai pasirodys išradingesni, nei šiandien nujaučiame, ambicijos užgoš sveiką protą, „geradėjai – patarėjai“ prikalbės panegirikų iš serijos „o kam mums jungtis su tais ir anais – juk tik mes vieni esame tikrieji Lietuvos gelbėtojai ar Tie-sos rašytojai“ ir vietoje techninių klausimų svarstymo, pvz., kokiu principu sudarinėti bendrą sąrašą ir kaip elgtis vienmandatėse apygardose, teks liūdnai konstatuoti, kad mūsų širdyse taip ir nepražysta nei „meilė Lietuvos“, nei Vienybė, o Tautišką giesmę giedame tik lūpomis, o ne širdimi.

Tada tiems, kas iki galo nepasiduos kiršinimui, per ateinančius rinkimus gali belikti sunkus ir rizikingas save išsikėlusio vienmandatininko kelias, tikintis, kad rinkėjas pasirodys kilnesnis ir įžvalgesnis už formalius ir neformalius politinių judėjimų lyderius.

Tačiau nebėkime pirma traukinio. Artimiausias Apskritas stalas, kiek žinau, po mažiau nei savaitės – tikėkimės, kad prie jo susirinks visi tie, iš kurių  laukiame nuovokos ir įžvalgumo ir su kuriais siejame vienybės viltis.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , .

19 komentarų

  1. Pensininkas:

    Lietuvos sąrašas iš pirmo karto neįregistruotas. Laiko mažai, todėl manau kandidatams iš to sąrašo reikia eiti į kitų antiklaninių partijų sąrašus: Drąsos kelio, Tautininkų sąjungos, Lietuvos socialdemokratų sąjungos (nemaišyti su partija), Centro partijos, Tautos vienybės sąjungos. Tam laiko yra iki rugpjūčio 10 d. Po to iki rugsėjo 10 d. tuos partijų sąrašus sujungti į vieną antisisteminių partijų koalicinį sąrašą pavadinimu DRĄSOS KELIU UŽ LIETUVĄ LIETUVOJE (DKULL). Pavadinimas puikus. Sėkmės.

  2. Gryniau::

    “…deja, tai buvo panašu į tiesą. Gerai dar, kad tas partinis (ir ne tik) skaldymasis prasidėjo po balsavimo už Nepriklausomybės atkūrimą, o ne anksčiau.
    Man, kaip Lietuvos piliečiui, taip pat labai keista, kad beveik visi užmiršo, kurie AT deputatai nepasirašė Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto ir ką jie šiandien veikia. Arba kai tokį žmogų, kaip Arvydas Juozaitis, skiria kultūros konsulu Kaliningrado srityje, kad jis pagerintų santykius su Rusijos Federacija, nors po Nepriklausomybės paskelbimo jis parašė straipsnį, kad nepaskirti Algirdo Brazausko AT pirmininku buvo istorinė klaida. A. Brazausko, kuris nebuvo Sąjūdžio narys, nors ir deklaravo save jo šalininku. A. Brazausko, kuris buvo Lietuvos komunistų partijos sekretorius (tiesa, ne pirmasis). Prisimindamas tą straipsnį ir dabar galiu pasakyti, kad jame netiesiogiai buvo siūloma: koketuok su Maskva, gal kokį saldainį ir gausi. Bet A. Juozaitis tada užmiršo, kas jau buvo įvykę Gruzijoje, kad jau pačioje Sovietų Sąjungoje buvo pasmerktas Molotovo-Ribbentropo (arba Stalino-Hitlerio) paktas, kad tai nebuvo tik Nepriklausomybės paskelbimas, o lietuvių tautos patirtos neteisybės, Lietuvos valstybingumo atstatymas, sovietinės okupacijos panaikinimas. Kaipgi galima po to su sovietų valdžia kolaboruojančios partijos lyderį skirti nepriklausomos Lietuvos aukščiausios institucijos vadovu? Jie, komunistai, per rinkimus oficialiai gavo 9 vietas, nors vėliau pasirodė, kad jų yra žymiai daugiau. Jie tylėjo, kol neatėjo jų eilė.
    To A. Juozaičio straipsnio negaliu užmiršti iki šiol ir ypač to fakto, kad šis straipsnis buvo išspausdintas laikraštyje „Respublika“. V. Tomkus net ir šiandien turbūt iš miegų prikeltas pasakytų, kad jų laikraštis visiems leidžia išsakyti savo nuomonę, o aš atsakyčiau – nemeluok. Bet kodėl taip atsakyčiau, paaiškinsiu…”

    keliantis iš užmirčio
    – keliant SĄjūdį …
    dabar!

  3. Giedrius:

    grąža
    “…deja, tai buvo panašu į tiesą. Gerai dar, kad tas partinis (ir ne tik) skaldymasis prasidėjo po balsavimo už Nepriklausomybės atkūrimą, o ne anksčiau.
    Man, kaip Lietuvos piliečiui, taip pat labai keista, kad beveik visi užmiršo, kurie AT deputatai nepasirašė Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto ir ką jie šiandien veikia. Arba kai tokį žmogų, kaip Arvydas Juozaitis, skiria kultūros konsulu Kaliningrado srityje, kad jis pagerintų santykius su Rusijos Federacija, nors po Nepriklausomybės paskelbimo jis parašė straipsnį, kad nepaskirti Algirdo Brazausko AT pirmininku buvo istorinė klaida. A. Brazausko, kuris nebuvo Sąjūdžio narys, nors ir deklaravo save jo šalininku. A. Brazausko, kuris buvo Lietuvos komunistų partijos sekretorius (tiesa, ne pirmasis). Prisimindamas tą straipsnį ir dabar galiu pasakyti, kad jame netiesiogiai buvo siūloma: koketuok su Maskva, gal kokį saldainį ir gausi. Bet A. Juozaitis tada užmiršo, kas jau buvo įvykę Gruzijoje, kad jau pačioje Sovietų Sąjungoje buvo pasmerktas Molotovo-Ribbentropo (arba Stalino-Hitlerio) paktas, kad tai nebuvo tik Nepriklausomybės paskelbimas, o lietuvių tautos patirtos neteisybės, Lietuvos valstybingumo atstatymas, sovietinės okupacijos panaikinimas. Kaipgi galima po to su sovietų valdžia kolaboruojančios partijos lyderį skirti nepriklausomos Lietuvos aukščiausios institucijos vadovu? Jie, komunistai, per rinkimus oficialiai gavo 9 vietas, nors vėliau pasirodė, kad jų yra žymiai daugiau. Jie tylėjo, kol neatėjo jų eilė.
    To A. Juozaičio straipsnio negaliu užmiršti iki šiol ir ypač to fakto, kad šis straipsnis buvo išspausdintas laikraštyje „Respublika“. V. Tomkus net ir šiandien turbūt iš miegų prikeltas pasakytų, kad jų laikraštis visiems leidžia išsakyti savo nuomonę, o aš atsakyčiau – nemeluok. Bet kodėl taip atsakyčiau, paaiškinsiu…”

    keliantis iš užmirčio
    – keliant Sąjūdį …
    dabar!
    A T S I R I N K
    su kuo eit.

    • Marta -:

      Kiek žinau Juozaitis dabar gyvena Rygoje. Bendrauja su “charizmatiškuoju” bolševikų partijos lyderiu Lindermanu ir pritarė jo idėjai dėl dvikalbystės įvedimo Latvijoje. Dar mačiau jį aktyviai rašant Respublikoje, kurioje dirba ir Medalinskas. Tiek žinių

  4. Ženklas:

    Neringa Venckienė į artimiausią Apskritajį stalą neateis, – turi ligonlapį(biuletenį).

  5. Sigitas:

    NEBEIEŠKOKIM KAS JAU ATRASTA

    Paskutinėm dienom atsiranda siūlymu, kurti dar viena sąrašą, visiem susivienyti, jau yra sukurtas apvalus stalas kviečiantis visus jungtis.
    Mes dar stovėdami Klonio gatvėje kvietėme visus vienytis, sakėme, kad ši grobuoniška sistema, gali paliesti ir jus gyvenančius visoje Lietuvoje, gali perlipti ir per jūsų vaikus ar jus pačius sutraiškyti. Tada apskritas stalas svarstė, padėti Lietuvoje, dalyvavau visose jų konferencijose, aš ten nieko negirdėjau apie valdžios susidorojimą su Neringa Venckienė ir jos šeima. Vaidino daug dirbantys, realiai kaip V.Lansbergis sake“ stovėjo po medžiu“. Pasikelkit įrašus ir pamatysit.
    Po gegužės 17d ir buvo siūlymas visiem jungtis i Lietuvos sąrašą , žmonės kovoję Klonio g. sutiko neiti į sąrašą tam, kad į sąrašą galėtu ateiti stiprus žmonės turintis žmonių palaikymą. Ir vėl mūsų stovintiem po medžiu netiko, tai spalva, tai pavardė, tai dar kažkas…Vienas nutarė savo partijikę pasidaryti, kitas norėjo puse sąrašo pasiimti. Jus dabar kuriat dar visokių sąrašų, ko jus norit? Taigi Neringa sakė :sąrašas visiem atviras, ten tik 15% DRĄSOS KELIO narių ,ateikit, siūlykit savo kandidatus.Bet ne, stovintiem po medžiu netinka, jie nori savo sąrašo … Bet juk jus tuos sąrašiukus kuriat prieš kiekvienus seimo rinkimus, siūlot vienytis, o patys tik skaldot, jau įtariu, kad tai darot dirbdami išvien su dabartine sistemą. Tai naudinga valdžiai – Skaldyk ir valdyk.
    O jei taip nėra, skambinkit Neringai, eikit į jos formuojamą sąrašą, sustiprinkit dar jį, nors manau, kad jis ir dabar pakankamai stiprus, susivienykim ir dirbkim kartu Lietuvos labui. Nebekurkit sąrašiukų, nebe skaldykit Lietuvos. Kas nepakliuvot į sąrašą padekit jam, kas mokat ir galit, juk nebūtina tik seime sėdėti.
    Siūlau neberodyti savo ambicijų, vardan tos Lietuvos, paremti Drąsos kelio Sąrašą .Padekit visi kas galit ir kuo galit, partija atvira visuomenei, atvira Jums. Ateikit ir kartu padekim Lietuvai tapti didžia valstybe, kad galėtume didžiuotis būdami LIETUVIAIS

    Sigitas Martinavicius

    • Vilmantas Rutkauskas:

      Tai kad tasai “kelias” – dar vienas sis teminis darinys su tokiu plauku būsimybėje – su biblija rankose sistemingai valdžios trokštančiu ganytoju Varkala.

      • Sigitas:

        o kuo tau biblija netinka,geriau negu kardas.Ar dar nori tik graziai kalbanciu ir nieko nedaranciu

        • Vilmantas Rutkauskas:

          – Graziai svepluodamas kalbi.
          Na, nepradėkim detalizuotis krikscionybės painybės supainiotose lietuviams vertybių detalėse, nes, lietuviui netinka iš esmės VISKAS, kas susiję su IMPORTU.

          Žinai, mano puspagonis tėvas (ne sventas – cha) irgi buvo Sigitas. Po jo pagoniškos mirties ant jo kapo uždėjau iš keturkampo metalo pagamintus gediminaičių stulpus. Žinai, pernai žiūriu, kažkas iš nuodėminginių giminių ant to simbolio epoksidke jau užklijavo klaikų kryziuką, matyt su ta pačia mintim – o ko tau biblija netinka! Staigiai teko nuimti.

  6. Marija:

    Mielieji, keista, bet dauguma jūsų net nepastebėjote, kaip tapote pūrais ir slušniais, per atstumą diagnozuojančiais kitų “tikrąsias’ intencijas…
    Jei išties norime gero Lietuvai ir sau (jūs išties galite žinoti tik tai, kokios yra jūsų tikrosios intencijos…), nustokime vieni kitus puldinėti, kito aky šapelio ieškoti…
    Kas neaklas, jau seniai pastebėjo: jau kuris laikas komentatorių įtūžis labai lengvai nukanalizuojamas nuo sisteminių partijų (jūs manote, jog jos šiuo metu ilsisi?…) prie visų, kurie nors kiek gali jiems pakenkti.

    D.Kuolys jau kuris laikas puolamas labiausiai – net Venckienė šiuo metu palikta ramybėje”…
    Kaip jums atrodo, kodėl taip daroma?…

    Man atsakymas aiškus: ir sisteminiai, ir nesisteminiai kanalizuotojai pamatė – Venckienė ir kiti jos ‘šalininkai’ tokios grėsmės jiems nekelia…

    Darykite išvadas patys, bet… pirmiausia paklauskite savęs (ypač tai svarbu “Drąsos keliui”): ko jūs norite? tapti sistemine partija ir kaip visos iki šiol sisteminės partijos Lietuvoje tvarkytis pagal “savo” gėrio supratimą? ir visaip žlugdyti tuos, kurie jums nors kiek kelia grėsmę?… ar…?

  7. Giedrius:

    tąsa
    “Pirma diena po kovo 11 d. – kovo 12 d.

    Kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pasibaigė dainuojančios revoliucijos etapas ir reikėjo imtis valdyti valstybę. Kas mokėjo tai daryti? Praktiškai niekas. Prie sovietų Lietuva buvo valdoma tik direktyvomis iš Maskvos. Visi seni funkcionieriai buvo tik vykdytojai ar prisitaikėliai, o dabar ją reikėjo valdyti, ginti nuo vidaus ir išorės priešų. Taip pat buvo akivaizdu, kad sovietinių biurokratų iš karto atsikratyti negalima, o ir neįmanoma – kažkas juk turi dirbti valstybės valdymo kasdieninius rutininius darbus.
    Tada buvo kažkaip keista – du metai įtampos, naktis, pilna euforijos, ir tarsi viskas baigėsi. Kiek pamenu, rytas buvo saulėtas, gatvėse dienos metu – tylu ir ramu. Nuėjęs į Sąjūdžio būstinę šiek tiek anksčiau nei buvau susitaręs, radau tuos pačius, kaip ir naktį, jaunuolius. Tik tada patikėjau, kad tikrai visi buvo išėję į AT. Tuo momentu iš tikrųjų nebebuvo aišku, ką toliau daryti ir ar išvis šita būstinė dar reikalinga.
    Man taip besiblaškant, apie 10 valandą ryto atėjo grupelė fizikų – Valdas Savukynas, Artūras Merkys, Saulius Steponavičius, Šarūnas Talandis, gal buvo ir dar kas nors, tiesiog nepamenu. Susėdę kartu su A. Kubiliumi pradėjome svarstyti, ką toliau daryti, kaip padėti AT užtvirtinti nepriklausomybę, kokie yra kertiniai valstybingumo akmenys. Mūsų diskusijos tęsėsi iki vėlyvo vakaro, kol buvo nuspręsta, kokius pirmus žingsnius reikia neatidėliotinai atlikti.
    Pokalbiai vyko nenormalioje aplinkoje, nes netilo telefonų skambučiai, į kuriuos kažkam reikėjo atsakinėti, duris varstė daug žmonių ir per akimirksnį reikėjo apsispręsti, ar su tuo žmogumi bendrauti, ar jo paslaugos reikalingos dabar, ar ateityje. Jau iki 12 val. dienos stalas buvo užverstas popieriaus lapais su žmonių pavardėmis, adresais ir kuo jie gali padėti. Andriaus Kubiliaus galva, kaip ir mano, buvo „ištinusi“, plaukai susivėlę ir atrodė, kad už lango 40 laipsnių karščio.
    Netrukus pradėjo plūsti oficialūs įvairių organizacijų svečiai tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio su sveikinimais ir klausimais, tad Andriui teko užsiimti tik jais, o man liko organizacinis darbas, o tiksliau – priimti sprendimus vienu ar kitu klausimu, nes kažkam juk reikėjo vadovauti Sąjūdžiui bei atstatyti sekretoriato veiklą, sugrupuoti iš miestų ir rajonų gautą informaciją, naudingą – nedelsiant pristatyti AT pirmininko sekretoriatui, kur praktiškai dirbo tik vienas žmogus – Jadvyga Mackevičienė.
    Pasirodė Alvydas Medalinskas, bet greitai dingo ir, rodos, tą pačią dieną tapo AT pirmininko pavaduotojo Broniaus Kuzmicko padėjėju.
    Senu papratimu išrinkti Sąjūdžio deputatai siuntė į būstinės sekretoriatą bei dauginimo skyrių atspausdinti ir padauginti savo dokumentus. Šio padalinio merginos dirbo net negalėdamos pakelti galvos, nebent eilinį kartą sulūždavo dauginimo mašina ar sugesdavo spausdinimo mašinėlė. Tik vėliau deputatams buvo išaiškinta…”

    ((Skaičiai ir datos bei pavardės neatitinka tikrovės.
    eRedakcija priima bet kokią eparamą. Ypač šiuo sunkiu laikotarpiu,
    kai eRedakcijoje buvo toks ePogromas ir teko keisti net eLaikraščio ePavadinimą.
    eRedakcija turi prašymą perspausdinti ankstesnius ePinokio sapnus,
    kad eLT jaunimas turėtų iš ko mokytis vos tik gimę čia eRepublik pasaulyje.
    Taip pat eRedakcija nori eLT skaitytojus informuoti, kad ePinokio sapnas Nr.6
    spaudai jau yra paruoštas ir bus iš karto atspausdintas Varpine 2,
    kai tik tam turės finansines galimybes.))

    pažint save
    būtina
    geriau net ir vėliau
    G.

  8. Dėl vienmandačių , manau, kad susitars, nes visi oponuojantys dabartinei pozicijai/opozicijai kažin ar visi kartu turi bent 35 kandidatus vienmandatėse, kurie pajėgtų praeiti į antrą turą. Aišku, tai yra šiandien, dar yra laiko parinkti žmonių ir daugiau, kurie galėtų kautis kaip lygūs su lygiais su dabartinių “sisteminių” partijų kandidatais.
    Tačiau nesuprantu, kaip įmanoma vienu metu iš visų jėgų kritikuoti ir kartu dar su riebiais epitetais,pvz. Darių Kuolį ir čia pat raginti vienytis? Tai ne tik negražu, bet ir neprotinga, nes kaip tik ir nustumia tą vienijimąsi į šoną.

  9. Ženklas:

    Ponui N. Puteikiui,-manote iš Vilniaus ar Garliavos importuoti kad ir žinomi kandidatai laimės Balbieriškyje, Skuode,
    Panevėžyje?Ir tų pačių kaip pripažįstate trūksta. Manyčiau laikas baigti visur rinkti publiką tik iš Vilniaus.Vietos gyventojai
    turi teisę būti atstovaujami vietinių, jau pasireiškusių veiklių ,padorių žmonių. O kad Vilniuje susispietę ypač daug norinčių
    patapti seimūnais, tai jau jų asmeninė tragedija.

  10. santa violeta:

    Šarūnai Navicki. Vis tik geriau atrodai, kai Feisbooke nuogų bobų nuotraukas postini. Tada bent esi juokingas, už ką tau galima kokį-nors gailestį pajusti. Filosofas ir rašytojas iš tavęs prastas.

  11. Naglis Puteikis:

    Darius Kuolys revoliucinius bruzdėjimus prieš neteisingumą pradėjo ne Klonio gatvėje ir ne po Garliavos šturmo, o žymiai anksčiau t.y. po Gintaro Beresnevičiaus nužudymo policijos automobilyje 2006 m.:organizavo peticijas. Deja, valstybės vadovai ir teisėsaugos šulai išmetė tas peticijas į šiukšlių dėžę. Todėl po Vytauto Pociūno nužudymo D.Kuolys ėmėsi efektyvesnio metodo – piliečių sueigų, akcijų. Gyvenimas parodė, kad tai taip pat nepadeda pasiekti jokio teisingumo, nes tiek tada, tiek dabar (per abu Garliavos šturmus) valdžia į tai atsakė Lukašenkos stiliaus represijomis, kurių principas: MITINGAS – TAI KONSTITUCINĖ TEISĖ, KURI YRA ADMINISTRACINIS NUSIŽENGIMAS, BAUDŽIAMAS KAIP KRIMINALINIS NUSIKALTIMAS.
    Todėl, matyt, neliko jokio kito kelio, kaip tik steigti partiją ir eiti kartu su kitomis, demokratinėmis jėgomis kartu imti Seimo vienmandatėse ir daugiamandatėje. Nes peticijos ir mitingai nepadeda pasiekti teisingumo.

    • Kažin:

      Valdžios nepasiekia ir nepasieks tol, kol Seimo ir kitų rinkimų duris Seimo partijos turės “praviras”… Beje, tam, kad būtų galima pasiekti kokį nors efektą vien partijos nepakanka, reikalinga dar “pritrenkianti” pertvarkymų projektų programa ir su ja turi būti gerai supažindinti rinkėjai. Taigi tam reikalinga mažiausiai metai.

  12. Giedrius:

    “Po Kovo 11 d.
    Kovo 15 d. pavakary Sąjūdžio būstinėje vėl buvo susirinkusi fizikų grupelė ir, gerdami arbatą, svarstėme, kas nuveikta ir ką dar reikia padaryti. Prisiminėme 1918 metus, kalbėjome apie tai, kad tuomet Lietuvą išgelbėjo savanorių aktyvumas ir pasiaukojimas Lietuvai, nes valstybinės institucijos dar tik kūrėsi. Taip priėjome prie išvados, jog dėl viso pikto reikėtų pradėti registruoti savanorius, kad paskui, jei kas atsitiktų, nebūtų per vėlu. Parengėme anketos, kurią reikėjo užpildyti būsimiems savanoriams, formą ir aptarėme skelbimo, raginančio registruotis į savanorius, turinį. Vakare tą skelbimą ir padariau.
    Kovo 16 d. rytą viskas buvo padauginta ir kartu su „Sąjūdžio žiniomis“ pradėta dalinti į kitų miestų ir miestelių Sąjūdžio būstines.
    Šią dieną, maždaug po pietų, Vilniuje prasidėjo savanorių registracija. Kovo 16-ją užsiregistravo 17 savanorių, 17 d. – 81, 18 d. – 72 savanoriai.
    Sąjūdžio būstinėje buvo išskirtas vienas kambarys registracijai, kuriai vadovauti ir organizuoti darbą buvo paskirtas Giedrius Papinigis. Per pirmas dvi savaites užsiregistravo 3700 savanorių. Kaip parodė netolimi balandžio įvykiai, netrukus jų labai prireikė. O po kelių mėnesių apie 30 geriausių iš jų buvo atrinkti į kuriamą Apsaugos skyrių, jie sudarė skyriaus branduolį.
    Kovo 19 d. savanorių registracija prasidėjo visoje Lietuvoje – net 48 vietose. Per tą laikotarpį registracijos nepavyko suorganizuoti Dūkšte, Elektrėnuose, Pabradėje. Pavyzdžiui, Vilniuje iki 1990-03-30 dienos buvo užsiregistravę 1246 asmenys, Kaune – 665, Klaipėdos rajone – 102, Panevėžyje – 237, Alytuje – 165, Šiauliuose – 249 asmenys ir t.t.
    Yra išlikę keletas dokumentų, kurie susiję su registracijos pradžia: anketų paskirstymo maršrutai, G. Papinigio ataskaita apie dienos pabaigoje jau gavusius anketas, tokia pat ataskaita iki kovo 30 d. užsiregistravusius savanorius ir kt.
    Iki kovo 30 d. šie statistiniai duomenys dar buvo fiksuojami, bet vėliau, prasidėjus balandžio įvykiams, šių duomenų rinkimas nutrūko, nes galima drąsiai sakyti, kad „visi išėjo į frontą“. Šie, vadinamieji „balandžio įvykiai“, baigėsi tik birželio mėnesį, kai premjerės Prunskienės iniciatyva buvo paskelbtas moratoriumas priimtiems įstatymams. Tam aš tuomet nepritariau, bet, galbūt, taip reikėjo, kad mūsų Nepriklausomybė kažkaip išlaviruotų. Šiandien galima pasakyti tik taip: tuomet tai kažkuriam laikui nuėmė įtampą, vadinasi, buvo teisingas žingsnis, bet man K. Prunskienės flirtai su M. Gorbačiovu ir Maskva apskritai niekada nepatiko. Galų gale, tai nieko gero Lietuvai nedavė.
    Tuomet už „savavališką“ savanorių registracijos pradėjimą nuo V. Landsbergio ir kitų politikų gavau „velnių“, prisimenu, kad mes barėmės, ir aš eilinį kartą buvau išvadintas vos ne provokatoriumi. Aišku, dabar to niekas nenori atsiminti arba linkę atsiminti kitaip.”

    iš atminties: http://www.erepublik.com/mk/article/epinokio-sapnas-nr-4-1940966/1/20
    Tad kelias į BENDRUMĄ ilgas, vingiuotas, sunkus, bet įdomus, reikalingas ir
    GERAI GRĮSTAS: Savanoriškai… nuo pat KOVO 11-osios
    – Valstybės naujosios pradžios.

    ISBN 978-9986-16-087-8
    “Kas protu negali aprėpti
    trijų tūkstančių metų,
    gyvena tik šia diena.
    J.V.Gėtė”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: