J.Staliulionis. Vasara su saulės užtemimu (3)

Saulės užtemimas | efoto.lt, P.Venclovo nuotr.

Saulės užtemimas | efoto.lt, P.Venclovo nuotr.

Senstu, širdį vis dažniau užgauna vaikystės sentimentai. Parvažiavęs į tėvų sodybą Nemaitonyse, išeinu paklaidžioti užmarštin grimztančio laiko takeliais. Jausmai paaštrėja žiūrint į pažįstamą iki ašarų kraštovaizdį. Vaikštau alksniais apaugusiais krantais, braunuosi per sužėlusius avietynus ir gervuogynus, pavargęs atsisėdu ant didžiulio apsamanojusio akmens, buvusio mūsų, piemenukų, užuovėja. Melioracijos nepaliestos Švenčiaus ežero bei Alėcos upelio pakrantės ir ledynų iš Skandinavijos atvilkti rieduliai alsuoja sena krašto dvasia, kurią mes, atėję į šį pasaulį, įsiurbėme su motinos pienu. Prieš tūkstančius metų iš tolimų kraštų prie ežero atėję mūsų protėviai ilsėjosi ir meldėsi. O baltais rūbais apsitaisęs pražilęs žynys už laimingą kelionę ant pakrantėje įaugusio didžiulio akmens atnašavo aukas. Ežeras senųjų dievų garbei gavo Švenčiaus vardą, o pakrantėje įkurtas kaimas buvo pavadintas Pašvenčiu.

Užvertęs galvą, žiūriu į lengvus it pūkas baltus debesėlius, klausausi nuo vaikystės gerai pažįstamos ir suprantamos alksnių kalbos ir ant liepto, permesto per upelį, išvystu žlugtą velėjančią motiną. Garsiai pokši kultuvė, ir iš atsiminimų rūko: „Atloja, šuneliai atloja vaikystę piemens kepure…“ Anų tolimų dienų atspindžiai švysteli pro medžių šakas, ir į mano prisiminimus ateina 1954-ųjų vasara. O tuose prisiminimuose – mėlynas vaikystės dangus, baltos lelijos Švenčiaus ežere, gandralizdis sename juodalksnyje, rūkuose prie ežero skęstantys karklų krūmai ir vakare mamos pripiltas šilto pieno puodelis su ką tik iškeptos, dar garuojančios duonos riekele ir… ir saulės užtemimas.

Pavėsyje sugulę gyvuliai atrajoja, o mes, keturi piemenys – Juozas, Bronius, Algirdas ir aš, – sustoję ant kalno, mėtome akmenis. Alėcos raistas po neseniai praūžusio lietaus pažliugęs ir gerai matyti, kurio ranka smagiausia. Renkamės patogiausius mėtyti akmenis, rungtyniaujame… O kitoje ežero pusėje, Žydiškėse, bandą gano išprotėjusi moteris Marinė ir dainuoja. Dainuoja nesiliaudama, nuo ryto iki vakaro, tik tų jos dainų niekas nesupranta ir nesiklauso. Didelio Žydiškių kaimo laukai labai akmenuoti. Niekur apylinkėse nerasi tiek akmenų kaip Žydiškėse. Mažesni šalia dirbamos žemės ruoželių suversti į krūvas, o dideli iš po savo samanotų kepurių žiūri į Švenčiaus ežerą ir Alėcos raistą. Po kelerių metų juos sprogdins, veš į apleistoje žvyrduobėje pastatytą akmenų malūną ir pils ant kelių.

Sugalvojame ir kitų pramogų, paįvairinančių piemenukų gyvenimą. Dažnai lenktyniaujame, kuris toliau nuners Alėcos upelyje. Kai turime kamuolį, žaidžiame kvadratą, o kai neturime – gaudome žuvis. Per pietus mamos iškepa, ir skaniai pavalgome. Atsimenu, kartą, sugulę apie kapčių, ant patiesto švarkelio žaidėme akmenukais. Mūsų palabintas senyvas žmogus Marčelio Antanas stabtelėjo, iš klumpių iškratė pribyrėjusias žemes ir užkalbino:

– Ar žinote, vaikai, ant ko gulite?

– Žinom, dėde. Žinom!

– Tai ir neužmirškite, nes visą laiką taip nebus, taip negali ilgai tęstis, Dievas neleis. Aš gal nesulauksiu, bet jūs… O kad pasikeitus laikams netektų žemės dalytis su kuolais, gerai įsidėmėkite savo sklypų ribas.

Šis pokalbis dar kadaise ideologijų ir santvarkų kryžkelėje sukibirkščiavo mano, mažo berniuko, sąmonėje ir visam gyvenimui išliko atmintyje. Ir mokyklos suole, ir universiteto auditorijose, ir rekrūtuose – nuolat prisimindavau garbaus kaimyno žodžius: „Visą laiką taip nebus, Dievas neleis.“ Dievas ir neleido įsigalėti žemėje žmogaus prigimčiai priešiškai santvarkai. Bolševikinė sistema su raudonosiom gurguolėm, su kolchozais, su komunizmo aušra nugarmėjo istorijos šiukšlynan. O kai jau mūsų laikais Trakų rajone, dalydamiesi žemę, nušovė brolis brolį, vėl išgirdau iš pusę amžiaus užmarštin nugrimzdusio laiko duslų senolio balsą: „Žiūrėkit, kad netektų žemės dalytis su kuolais.“ Deja, teko. Ir ne vien su kuolais, bet ir… Neužsimiršta ir kiti pašnekesiai su senais kaimo žmonėmis, atėjusiais iš devyniolikto amžiaus. Jų žodžių šviesa blyksteli pro alksnių šakas ir sušildo krūtinę.

Dar pernai pavasarį iš MTS-o atvažiavęs traktorius užarė ežias, išvertė kapčius. Sklypų riboženkliai liko tik nuošaliuose, nenaudojamuose plotuose. Su tais traktoriais atvažiavo ir keletas nepadorių dainelių. Jauni bernai erzindavo merginas, šiurpindavo pamaldžias moterėles. Greitai tuos posmus pasigavo ir piemenys. Padykę pusberniai, lakstydami paskui karvių uodegas, plyšojo:

Užsimanė merga vaiko,
MTS-e kursus laiko…

Nors laukuose traktoriai ir užarė ežias, žmonių atmintyje tų ežių niekas neužarė ir neužars. Blaivus valstietiškas protas nepakluso sovietiniam idiotizmui, ir mintyse kiekvienas dirbo savo žemę. Mat tas nuosavos žemės gabalėlis – ne vien materialinis turtas, bet ir nenutrūkstamas ryšys su protėviais. Tą žemę tėvas paveldėjo iš senelio, o tu – iš tėvų ir perduosi savo vaikams.

Dar prieš kelerius metus gyvulius ganėme dirvonuojančiuose ištremtųjų laukuose. Bet dabar, prievarta sulipdžius kolchozus, visus patogesnius mašinomis dirbti plotus suarė. Todėl ganome nedirbamose pakrantėse.

Anų tolimų dienų įvykiai pasibeldžia atmintin, ir išgirstu į kolchozus varomų žmonių šnekas: „Ne tik žemę bendrai dirbsime, bet ir putrą visi iš vieno katilo srėbsime ir bobos bus bendros…“ Ne visos šnekos išsipildė, bet maisto stigo kiekvienoje gryčioje. Ir iš kur atsiras, jei prievarta į kolchozus suvaryti žmonės dirbdavo atbulomis rankomis, o valdžios vyrai viską išvogdavo ir pragerdavo. Ypač sunki buvo praėjusi žiema. Stalino mirties metais (1953-iaisiais) vasara pasitaikė labai lietinga ir šalta. Laukuose supuvo šienas, gubose sudygo javai, laukuose liko nenukastos bulvės, o bendruose tvartuose masiškai gaišo galvijai. Per kelerius metus kolūkiečiams dar nė karto nesumokėjo už darbadienius. Sunkiai, labai sunkiai žmonės tempė „vyresniojo brolio“ įbruktą vežimą. Tempė įsiręžę ir dainavo:

Nu ir kas, kad duonos nėra,
Bile semečkių kalnai –
Saują gauni ir kariauni
Už lygybę amžinai.

Šitą dainelę ir mes, vaikai, vakarais susėdę ant akmens, užtraukdavome. Daug dainelių apie kolchozinį „rojų“ skambėdavo kaimo laukuose ir vakarėliuose:

Žvenk, žirgeli, lankoj,
Juodbėrėli, lankoj –
Verkia mano mergužėlė
Kaune duonos eilioj.

Ir vienam, ir kitam posmelyje įpintas žodis „duona“ antrina liaudies išminčiai: „Kas kam, o alkanam – duona.“ Mano kartos žmonės gerai prisimena tuos laikus, kai iš miestelio parneštas forminės duonos kepaliukas buvo skanesnis už medų.

O kolchozinės propagandos būgnas dunda vis garsiau ir garsiau… Gerovė, džiaugsmas ir laimė trykšta iš kiekvienos laikraščio eilutės. Apie Lietuvoje klestinčius kolūkius antrina ir ausinis radijas. Žmonės pasiklauso, paskaito, nusispjauna ir uždainuoja:

Šikt ant plunksnos, ant kotelio,
Šikt ant Stalino tėvelio,
Šikt ant Kremlias, šikt ant bambos,
Šikt ant rusiškos komandos.

Melo kojos trumpos. Žmonės greitai perprato, kad komunistai vienaip šneka, kitaip galvoja, o daro trečiaip, ir jau niekas netikėjo bolševikų propaganda. Tos dainos ir buvo dvasinė atspara jaunimui.

Pernai aukščiausiuose Sovietų Sąjungos valdžios ešelonuose įvyko didelių permainų. Mirė „didysis“ tautų „vadas“ ir „mokytojas“ Stalinas. Jo vietą užėmė Malenkovas, šį netrukus nuvertė būsimasis kukurūzų dievas Chruščiovas. Beriją irgi greitai suėmė ir sušaudė. Nuo tada vieną gretimo kaimo vaiką pravardžiuoja Berija. Ankstyvą pavasarį jungtinės enkavėdistų ir skrebų pajėgos alksnynuose už Magazinų apsupo ir nušovė du paskutinius mūsų krašto partizanus – brolius Grigaravičius. Jų kūnai buvo nudrėbti prie Užuguosčio bažnyčios šventoriaus, netoli mūsų septynmetės mokyklos. Tie neseni įvykiai ilgai netilo žmonių kalbose.

Mano piemenavimo vasarų draugai – tikri piemenys. Mat, baigę po du tris skyrius, niekur nesimoko, tik gano. Vieni – savo gyvulius, kiti – svetimus. O aš ganau tik per vasaros atostogas. Šiemet pradėjau dar vėliau, nes mokslo metų pabaigoje susirgau ir mama išvežė į Kauno klinikas. Net egzaminų nelaikiau, o tada nuo ketvirtos klasės buvo privalomi kasmet. Mane dėl suprantamos priežasties į šeštąją perkėlė be egzaminų. Visi piemenys jau įdegę saulėje, sustiprėję, užsigrūdinę, tik aš – baltas kaip sūris, sulysęs. Net pavydas ima į juos žiūrint.

Neseniai „Lietuvos pionierius“ rašė apie artėjantį saulės užtemimą. Aš – ne pionierius, bet „partinį“ laikraštį būtina užsisakyti visiems mokiniams. Jaunas Užuguosčio septynmetės mokyklos mokytojas su komjaunimo ženkleliu atlape kartą per savaitę mane ir kitus „nesusipratėlius“ palieka po pamokų ir verčia rašyti pasižadėjimą. O aš, susidūręs su brutalia prievarta, prisimindavau, kaip kartą savo krašto partizanams, dabar jau žuvusiems, pažadėjau: „Į pionierius neįstojau ir niekada nestosiu.“ Tomis akimirkomis man atrodydavo, kad jie vis žiūri iš aukštybių ir stebi, ar aš nesulaužysiu duoto žodžio. Tie prisiminimai mane ir palaikė. Nors kartais, einant šešetą kilometrų per prieblandoje skęstančius miškelius, apnikdavo baimė, bet grįžti namo jau su žiburiu buvo garbės reikalas.

Tą žinutę iškirpau iš laikraščio ir įklijavau į dainų sąsiuvinį, kuriame užrašydavau kaimo laukuose ir vakarėliuose girdėtas partizanų ir tremtinių dainas. Mokykloje jų dainuoti neleidžia. O kad neužmirščiau, užrašau. Neseniai giminaitės iš Krasnojarsko krašto atsiųstame laiške radau dainą, atėjusią iš Norilsko kalinių:

Pučia vėjas ir paišo ramunes
Ant grotuotų kalėjimo langų…

Artėjant saulės užtemimui, vis dažniau apie jį kalbėdavo. Tada dar buvo nemažai žmonių, kurie prisiminė prieš Didįjį karą įvykusį užtemimą ir kitus anų metų paslaptingus dangaus reiškinius. Būdavo, laisvesnę akimirką kaimo vyrai apstoja Stepono Bladą, Dragūno Joną ar kurį nors kitą senolį ir… Smalsu būdavo ir mums, vaikams. Klausydavomės net liežuvius ant barzdų pakabinę, kaip dideliu greičiu skriejo žvaigždė su ilga uodega, kaip vieną vakarą danguje pasirodė ugninis kardas, kitą – rykštė, trečią… O kai vieną gražią 1914 metų vasaros dieną danguje pradėjo merktis saulė, sužibo žvaigždės, ėmė baubti gyvuliai, žviegti kiaulės, kudakuoti vištos, visas kaimas, sukaustytas baimės dėl besiartinančios pasaulio pabaigos, puolė ant kelių ir ėmė melstis Panelei Švenčiausiajai… Buvo baugu klausytis, bet saulės užtemimo vis tiek laukiau.

Birželio 30-osios rytas išaušo saulėtas ir giedras. Gyvulius išginėme anksti kaip visada. Susėdę ant akmens, šnekėjomės ir vis žvilgčiojom į dangų tikėdamiesi pamatyti paslaptingų ženklų, rodančių artėjantį stebuklą. Pasaulio pabaigos nesibaiminome. Mat ji pagal Mikaldos knygelę ateis tik 2000-aisiais. Artėjant vidudieniui, pastebėjome pamažu ant saulės slenkantį juodą šešėlį. Net širdis ėmė smarkiau plakti. Kai šešėlis uždengė pusę saulės, gyvulius parginėme namo.

Mūsų šeima, laukdama to dar niekada neregėto reiškinio, susėdo kieme, po liepom. Vis labiau temstant, prisiminiau paslėptą sudužusį žibalinės lempos stiklą, susiradau labiausiai aprūkusią šukę ir, užvertęs galvą, žiūrėjau į temstančią saulę. O kai danguje įsižiebė žvaigždės, sustaugė kaimynų šuo, pradėjo žviegti kiaulės, bliauti gyvuliai, kūnu perbėgo jaudulys – pagaliau matau stebuklą. O ar dar kada nors teks išvysti, nežinia?

Saulės užtemimas, keletui savaičių prikaustęs mūsų dėmesį, paliko neišdildomą įspūdį. Tos tolimos vasaros įvykiai lyg gęstančios saulės atšvaitai suspindi Švenčiaus ežere ir kartais sapne ant debesies pamatau jau seniai Anapilin išėjusius piemenavimo dienų draugus. Žiūri jie iš aukštybių į rūkuose skęstantį Alėcos raistą, kurį kadaise, ieškodami ančių lizdų, skersai ir išilgai išbraidžiojom basomis kojomis.

Kategorijos: Grožinė kūryba, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: