M.Kundrotas. Baltų sklaidos teorijos istoriosofijos šviesoje (II) (75)

Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

Marius Kundrotas

3. Tautų tapatybių kaita

Jau straipsnio pradžioje užsiminta, jog istorijoje būta tautų, kurių tapatybės keitėsi. Atėjo laikas pateikti bent keletą istorijos pripažįstamų pavyzdžių.

Hetai, dar žinomi hetitų vardu – arijų kilmės tauta, antikiniais laikais sukūrusi galingą imperiją, apėmusią didžiąją dalį Turkijos, Siriją ir šiaurės Mesopotamiją. Neseniai iššifruotas jų raštas ir kalba aiškiai liudija arišką, indoeuropietišką tapatybę. Vis gi pats hetų vardas, atėjęs iš antikinių šaltinių, iš pradžių žymėjo visai kitą tautą. Tai buvo chatai – huritų kilmės tauta. Juos užkariavo ir asimiliavo arijų tauta – nesitai, savivardis – nesili. Ateiviai perėmė chatų vardą ir kraštą.

Nežinia, ar hetų vardas tapo naujosios tautos savivardžiu – yra spėjimų, kad jie ir toliau save vadino nesitais, bet žinoma, kad savo šalį jie vadino Chati, o jos sostine tapo Chatušas. Bet kuriuo atveju aplinkinėms tautoms nesitų ir chatų ainiai jau buvo žinomi hetitų vardu – jį randame jau Biblijoje, aprašant hetų saulėlydžio laikus.

Istorijos pabaigoje hetai – jau vėl huritiškos tapatybės tauta. Ariškąją dievybę Tarhuną – Perkūną – iš panteono viršūnės išstūmė huritiškasis atitikmuo – Tešubas. Jo tėvu tapo Mesopotamijos semitų dievybė – Anus, pastarųjų perimtas iš šumerų. Žinant, kokią reikšmę tautų ir valstybių tapatumui tais laikais turėjo religija, o taip pat – faktą, jog universaliųjų religijų dar nebūta, galima aiškiai spręsti, kokios kilmės tautos viešpatavo hetų valstybėje saulėlydžio laikais.

Daug geriau žinomas pavyzdys – graikai, savivardis – helenai (ellines). Skirtingai nei hetų atveju, graikų savivardis abejonių nekelia. Ši tauta skaičiuoja tūkstantmečių istoriją, siekiančią mūsų dienas. Vis dėlto per šiuos tūkstantmečius jos genetiką, kultūrą ir galbūt net kalbą veikė ilyrai ir trakai, vėliau – romėnai, spėjamai – gotai, po to – slavai ir galiausiai – turkai. Tauta išliko, bet jos sudėtis – jau gerokai pakitusi.

Frankai istoriškai priskiriami germanams. Dabartiniai frankai – prancūzai (français), išlaikę senąjį savivardį ir istorinę tradiciją – keltų, romėnų ir germanų tautų asimiliacijos produktas, kalbantis romanų grupės kalba.

Dar du pavyzdžiai – artimesni mūsų laikams ir mums patiems. Prūsai XIII a. – baltų tauta. XIX a. prūsų vardas jau reiškė vokiečių etninę grupę – švabų ir bavarų lygmenyje. Nors vokiškasis prūsų etnosas žymia dalimi kilo iš suvokietėjusių baltų prūsų (o taip pat – lietuvių), kalba, kultūra ir savimonė jau buvo vokiška – išlaikant senąjį savivardį. Nedaug trūko, jog toks pat likimas būtų ištikęs lietuvių tautą.

XIII a. lietuviai – baltų tauta, sutelkusi kitas baltų tautas į vieningą valstybę. XV–XVI a. lietuvio vardas jau reiškė ir slavą – rusėną, ir bet kurios kitos tautos atstovą – Lietuvos valstybės pilietį. XVII–XVIII a., o ypač – XIX a. lietuvių vardas daugeliui jau reiškė lenkų etninę grupę – mozūrų ir kašubų lygmenyje. Dažnas lietuvių bajoras save įvardindavo: gente Lituanus, natione Polonus… Galutinę integraciją į slavišką lenkų tautą sustabdė tiktai kiek užtrukęs Tautų Pavasaris, „Aušra“ ir „Varpas“.

Jau XX a. susiformavo dvi baltiškos lietuvių kilmės etninės grupės kitų tautų ir net kitų tautų grupių sudėtyje – memelenderiai ir tuteišiai (pastarieji ėmė formuotis anksčiau), savo ruožtu įsilieję į vokiečių (germanų) ir lenkų (slavų) tautas. Praktiškai mūsų akyse – mūsų senelių laikais – gimė du nauji baltogermanų ir baltoslavų etnosai.

Jei tai vyksta moderniaisiais tautinių valstybių laikais – ką bekalbėti apie tautų kraustymąsi, kai tokios tautos kaip gotai, vandalai, svebai, herulai ir langobardai per gerą šimtmetį keitė po tris-keturias tėvynes? Drauge su geografine terpe keitėsi etnografinė aplinka – argi tai galėjo neturėti įtakos šių pačių tautų tapatybei?

Dabartiniai istorijos ir kalbotyros mokslai gotus priskiria germanams. Tarkime, jog Alaricho ir Teodoriko, o gal jau Hermanariko laikais jie tokie ir buvo. Jei taip, kyla keletas klausimų. Ar jie visada buvo germanai? Jei ne – kada jie tapo germanais? Kas jie buvo prieš tai? Kokiu mastu jie germanizavosi? Kiek tai paveikė jų kalbą, kiek – kultūrą, o kiek – genofondą?

Gal tai buvo baltogermanai? Mišri pereinamoji tauta, panašiai kaip dabartinė baltoslavų tauta – baltarusiai? Baltų kilmės germanai? O gal – pradiniai germanai, prūsų kaimynystėje perėmę dalį baltiškojo substrato?

J. Statkutė de Rosales, o iš dalies – jau Česlovas Gedgaudas, prabilę apie gotų (pastarasis – tik apie visigotų) baltiškąsias šaknis, atvėrė Pandoros skrynią, galinčią tapti neįkainojamu lobynu. Jų teiginių nereikia nei aklai priimti, nei taip pat aklai atmesti. Net skandinaviška gotų kilmės versija palieka erdvę baltiškos tapatybės paieškoms – juk spėjama jų skandinaviška protėvynė beveik sutampa su neolitine baltų erdve šiame užjūrio pusiasalyje. Net laikina pripažintų baltų – prūsų – kaimynystė vargiai galėjo praeiti be pėdsako pačių gotų tautiniam tapatumui.

Jau minėti graikų, frankų, prūsų ir iš dalies – lietuvių pavyzdžiai rodo, jog tautų savivardžiai gali keistis lėčiau, nei genetinis, kultūrinis ar kalbinis tapatumas. Šiaip ar taip, gotai priklausė baltams artimai geografinei ir etnografinei erdvei. Tai – ne tas pats kaip ieškoti lietuvybės ar baltiškumo inkų Vilkabamboje arba arikių Polinezijoje.

4. Rikiai ir kunigai

Žvelgiant į germanų tautų valdovų asmenvardžius, dėmesys krypsta į dažną šaknį „rik“. Ji kartojasi įvairiomis formomis – „rik“, „reiks“, „rig“, „rich“. Natūraliai gimsta sąsaja su prūsų vado titulu – rikis. Vis dėlto žvilgtelkime plačiau.

Rikio titulas jokiu būdu nėra išskirtinis baltų žodis. Jis kildinamas iš bendros arijų prokalbės – drauge su keltų vado titulu „riks“ ir lotynų-romėnų karaliaus titulu „rex“. Netgi indų arijų „radža“ kildinamas iš to paties kamieno. Vos vienos raidės sutapimas neturėtų bauginti – juk neabejotinai iš lotyniškojo „rex“ kildinamas ir prancūziškas karaliaus titulas „roi“ (skaitoma – „rua“).

Įdomu, jog patys germanai, gyvenę tarp baltų, keltų ir romėnų pasaulių, jokio panašiai skambančio titulo neturėjo – ar bent jis neišliko. Populiariausias germanų valdovo titulas – „konung“, iš čia – vokiečių „König“, švedų „kung“, anglų „King“. Pirminė šio žodžio forma – „kuningaz“. Atitinka lietuvišką valdovo titulą – kunigas ir jo vedinį – kunigaikštis, o taip pat – slavišką titulą „kniaz“ (rusiškai), „książę“ (lenkiškai), „kníže“ (čekiškai). Dalinis sutapimas su hebrajišku žodžiu „kohen“, reiškiančiu dvasininką arba kunigą dabartine prasme – greičiausiai atsitiktinis.

Atrodo, jog iš visų indoeuropiečių tautų kunigais valdovus vadino tiktai trys kiltys – baltai, germanai ir daug vėliau istorijoje pasirodę slavai. Jau vien tai leidžia spręsti jei ne apie glaudžią giminystę, tai apie stiprią tarpusavio įtaką.

Rikio titulas germanų kalbose neišliko, tačiau daugelyje germanų kalbų išlaikyta gretutinė (ar išvestinė) sąvoka, reiškianti valstybę arba karalystę: švediškai – „rike“, daniškai – „rige“, vokiškai – „Reich“. Panašu, jog germanų protėviai – kad ir kas jie būtų buvę – rikio savoką žinojo. Juo labiau kad žymiausio iš „rikio“ asmenvardį turėjusių valdovų – Teodoriko – vardas oficialiai verčiamas: tautos valdovas, kitaip sakant – tautos rikis.

Jei germanai bendrinės „rikio“ sąvokos ne(be)turėjo, tai ši šaknis valdovų asmenvardžiuose gali reikšti viena iš dviejų: arba tai – archaizmas, arba skolinys iš kaimynų – romėnų, keltų ar baltų. Galimas ir mišrus variantas – kai kurios, o gal netgi dauguma germanų tautų pačios kilo iš kitos tautų grupės ir ilgainiui nuo jos nutolo. Šiuo atveju „rikis“ galėtų būti archaizmas nebe iš bendros arijų prokalbės, o užsilikęs keltizmas, baltizmas arba romanizmas.

Nuostabą kelia tai, jog ši šaknis germanų valdovų vardynuose pasiskirstė labai netolygiai. Iš daugybės germanų ir jiems priskiriamų tautų IV–IX a. ji būdingiausia gotams, vandalams, šiek tiek mažiau būdinga frankams, gerokai mažiau – svebams (sumuojant kvadus ir alemanus), saksams ir anglosaksams, o bavarų ir langobardų valdovų sąrašuose jos išvis nėra.

Sutapimas ar ne, bet kiekybiškai „rikiais“ pirmauja gotai, o procentiškai – vandalai, dvi germanams priskiriamos tautos, gyvenusios arčiausiai baltams priskiriamo arealo. Jei tai – ne sutapimas, vadinasi – „rikiai“ perimti (jeigu apskritai iš ko nors perimti) būtent iš baltų, o ne iš keltų ar iš romėnų. Gali būti ir taip, jog patys gotai ir vandalai – ne visai ir germanai…

Aišku, galima prisiminti, jog žinomų baltų – prūsų, lietuvių, jotvingių – valdovų asmenvardžiai šaknimi „rik“ nepasižymėjo. Tai galima aiškinti skirtingomis tradicijomis. Prūsai išlaikė rikio titulą. Lietuvių kalboje ši sąvoka išliko veiksmažodyje „rikiuoti“ – „tvarkyti“, „vadovauti“, „valdyti“. Sugermanėję baltai – ar subaltėję germanai – šią sąvoką perkėlė į asmenvardžius ir išnešiojo juos po visą germanų pasaulį, o po to – ir už jo ribų.

Šiandien vardai Henrikas, Frederikas, Roderikas, Erikas ir kiti „rikai“ įvairiomis formomis plačiai vartojami anglų, vokiečių, skandinavų, o taip pat – frankų ainių prancūzų, gotų ainių ispanų kalbose. Kai kurie jų jau tapo tarptautiniais. Dažnas lietuvis šiandien vadinasi Eriku arba Henriku, pernelyg nesigilindamas, ką šie vardai reiškia, o vardynuose jie pateikiami kaip užsienietiški, germaniški.

Šalia šaknies „rik“ dažni dėmenys – „bert“, „ulf“, „fred / frid“, „mund“, „mer / mir / mar“. Pirmieji trys, atrodo, bus tikrai germaniški: „bert“ reiškia „skaistus“, „frid“ – „taikus“, „(w)ulf“ – „vilkas“. Jų reikšmės lengvai grindžiamos germaniškai. Užtai du pastarieji – problemiškesni.

Lietuviškas vardas „Žygimantas“, kuriuo vadinosi trys Gediminaičių giminės valdovai, lotyniškai verstas į „Sigizmundą“, savo ruožtu kilusį iš vokiško „Zygmundo“. Dar vienas toks sutapimas – „Eidimantas“ ir „Edmundas“. Vis dėlto panašu, jog šie sutapimai – atsitiktiniai. „Ed“ germanų kalbose reiškė turtą, „sig“ – pergalę. Jei pergalę galima sieti su žygiu, tai veiksmažodį „eiti“ su daiktavardžiu „turtas“ galima sieti nebent pritemptai.

Dar svarbiau tai, jog skiriasi pačių dėmenų „mund“ ir „mant“ reikšmės. „Mant“ kildinamas iš seno baltiško žodžio „mantus“ – „išmintingas“, „sumanus“, o „mund“ germaniškai reiškė ranką, vėliau – gynybą, globą. Greičiausiai kiekvieną vardą su „mund“ senųjų germanų kalbose reiktų aiškintis individualiai – jis gali būti ir germaniškas, ir germanizuotas baltiškas.

Daug įdomesnė šaknis – „mer / mir / mar“. Ypač krinta į akis svebų-kvadų valdovų vardai: Ariamiras, Teodomiras, tiesiog Miras. Pirmas įspūdis – jie skamba… slaviškai. Sąskambiai – Jaromiras, Kazimi(e)ras, Vladimiras. O svarbiausia, jog šie sąskambiai – atrodo – jau ne atsitiktiniai.

Šiandien žodis „mir“ slavų kalbose reiškia taiką arba pasaulį – gana skirtingos reikšmės. Pagal tai verčiami ir vardai: Vladimiras – pasaulio viešpats, Kazimieras – pasaulio griovėjas. Užtai Jaromiro vardas verčiamas visai netikėtai – šlovingas jėga. Šlovės sąvoka šiame sudurtiniame asmenvardyje išreiškiama būtent dėmeniu „mir“. Germaniškas vardas Valdemaras verčiamas – žymus valdovas. Sąvoka „žymus“ išreiškiama dėmeniu „mar“…

Dėmenys „mir / mar / mer“ germanų valdovų asmenvardžiuose kaitaliojasi: pavyzdžiui, svebų karaliaus Teodomiro vardas kitur rašomas – Teodomaras. Išeitų, jog šios formos reiškė tą patį. O slavų kalbose ši sąvoka iš pradžių irgi reiškė tą patį. Šlovės sąvoka leistų susieti ir gana skirtingas kitas dvi žodžio „mir“ reikšmes – „taika“ ir „pasaulis“: juk šlovė – tai žymus vaidmuo aplinkoje – pasaulyje, o taika šlovina žmogų ir ypač – valdovą.

Žinoma, tai – išvedžiojimai. Jų pagrįstumą arba naivumą atskleisti jau turėtų žinovai – kalbininkai. Vis dėlto įdomu, jog Rusios kunigaikščio vardas – Vladimiras – taip pat verčiamas ne vien į „pasaulio valdovą“, bet ir į „žymų valdovą“, o variagai šį vardą be skrupulų tardavo savaip – Valdemaras. Šiuo atveju reikšmės sutapo. Paties Vladimiro senelis – vikingas Ingvaras (Igoris), senelė – vikingė Helga (Olga), dar kažin, ar vaikystėje jis ir pats nesivadino Valdemaru.

Baltų istorijoje šaknis „mer“ pasirodo bene vienintelį kartą – XI a. pradžioje įvardijant pirmąjį žinomą Lietuvos valdovą – Netimerą. Daugiau panašių vardų Lietuvos valdovų vardyne – lyg ir nebeaptinkama, išskyrus Gedimino tėvą Pukuverą, bet jau su „ver“, ne su „mer“. Paties Netimero vardas gali būti ir prūsiškas: juk jis minimas, aprašant įvykius Lietuvos ir Prūsos pasienyje. Atrodo, baltų kalbose ši šaknis nunyko, ją išlaikė germanai ir slavai.

Galima būtų šią šaknį „nurašyti“ prokalbei, tačiau vėl – nelemtoji, o gal išganingoji statistika. Iš didžiųjų germanų tautų valdovų Didžiojo kraustymosi laikotarpiu vardais su šia šaknimi vyrauja svebai ir vandalai, frankų vardyne proporciškai ji – daug retesnė, visai reta – gotų vardyne, o saksų vardyne jos rasti išvis nepavyko. Vėlgi – sutapimas ar ne – vyrauja tautos, prieš šį kraustymąsi gyvenusios ten, kur vėliau ėmė formuotis slavai.

Anot Vladimiro Toporovo ir kitų tyrėjų, slavai formavosi iš vakarų baltų ar bent – jų įtakoje. Žinia, jog prūsai šiandien priskiriami vakarų baltams, lietuviai – rytų. Jei Netimero vardas išties labiau prūsiškas, nei lietuviškas (o tokių versijų esama), tai paaiškintų, kodėl panašūs vardai gausūs tarp slavų, bet faktiškai (ar beveik) nežinomi tarp lietuvių.

Vargiai galima teigti, jog svebai ar vandalai buvę slavai – nors tokių teorijų būta. Svebai rašytinėje istorijoje pasirodo jau Julijaus Cezario „Galų karo užrašuose“, vandalai – kiek vėliau, bet taip pat antikiniuose šaltiniuose. Jokių slavų, anot daugelio istorikų, tais laikais nei būti nebuvo. Greičiau tikėtina, kad patys slavai formavosi svebų, o gal ir vandalų įtakoje. Tai grįstų ir tautovardžių sutapimai: svebai – serbai – sorbai, vandalai – venedai – vendai.

Atrodo – jei gotų atveju galima kalbėti apie baltogermanus, tai svebų atveju – apie germanoslavus, o vandalų atveju – net apie baltogermanoslavus.

Kategorijos: Istorija, Lietuvos kelias, Mes baltai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: