Vakcinos: mitai ir tikrovė (2)

efoto.lt, H.Jankausko nuotr.

efoto.lt, H.Jankausko nuotr.

Vakcinos – efektyviausia sveikatos išsaugojimo priemonė per visą žmonijos istoriją. Nuo senovės žmonės stengėsi išvengti ligų. Senovės Kinijoje, Indijoje jau prieš keturis tūkstančius metų buvo bandoma apsisaugoti nuo raupų įvairiais būdais naudojant sergančiojo lengva ligos forma pūlinukų turinį arba šašus.

Skiepijimo pradininku laikomas anglų gydytojas Edvardas Dženeris (Edward Jenner, 1749–1823). Jis 1796 m. atliko eksperimentą, kuriuo įrodė, kad medžiagos, paimtos iš karvės, sergančios raupais, įskiepijimas apsaugo nuo tikrųjų raupų. Vakcinų kūrimo bumas prasidėjo XX a. pradžioje. Didžiulės įtakos tam turėjo mikrobiologijos, imunologijos ir biologinių technologijų pasiekimai.

Sukūrus vakcinas, pasaulis pasikeitė neatpažįstamai: buvo likviduoti raupai, sėkmingai vykdoma poliomielito likvidavimo programa, prasidėjo tymų likvidavimo programa, žymiai sumažėjo sergamumas difterija, stablige, virusiniu hepatitu B, raudonuke ir daugeliu kitų vakcinomis valdomų ligų. Dabar vakcinomis galima kontroliuoti 28 ligas. PSO duomenimis, vakcinos kasmet išsaugo mažiausiai du milijonus gyvybių. Kontroliuojant užkrečiamąsias ligas, žymiai pagerėja ligonio ir visos šeimos gyvenimo kokybė, sutaupoma daug lėšų kitoms sveikatos palaikymo sritims.

Per pastaruosius dešimt metų Lietuvoje ženkliai sumažėjo sergamumas kokliušu, tymais, epideminiu parotitu, raudonuke. Jau daugelį metų neregistruojami susirgimai įgimtu raudonukės sindromu ar naujagimių stablige, vyresnio amžiaus žmonių tarpe registruojami tik pavieniai difterijos ir stabligės atvejai, sergamumui hepatitu B būdinga mažėjimo tendencija.

Didžiulis vakcinomis valdomų ligų sergamumo sumažėjimas sukėlė ir paradoksalių rezultatų: plačioji visuomenė, o neretai ir medikai užmiršo buvusių ligų paplitimo mastą ir sunkumą, vakcinų vaidmenį ligų kontrolei, neadekvačiai sureikšmindami nepageidaujamus vakcinų poveikius. Sakoma, kad „vakcinos tapo savo sėkmės įkaitėmis“. Neretai net medikai „tiki“ arba „netiki“ vakcinų veiksmingumu.

Šiuolaikinis medicinos mokslas grindžiamas įrodymais, todėl profesionalų išsakoma nuomonė, taip pat ir apie vakcinas, turi būti pagrįsta įrodymais, bet ne spėliojimais.

Skiepijimas – natūralus ir saugus procesas. Tačiau pakankamai dažnai laikraščių straipsniuose ir televizijos programose yra vaizduojamas vakcinų keliamas siaubas. Piktadariai šiose istorijose yra godūs vakcinų gamintojai, suinteresuoti gydytojai bei situaciją neteisingai pateikiančios valdžios institucijos. Šioje informacijoje pagrindinę vietą užima pasakojimai, kaip vaikai be reikalo yra žalojami vakcinomis, o istorijų tonas yra intriguojantis ir paslaptingas. Neramina tai, kad dėl šių reportažų dalis vaikų liks nepaskiepyti vakcinomis, kurių jiems reikia. Pavojingiausia, kad paaiškinimai šiose istorijose yra pateikiami labai įtikinama forma, žaidžiant žiūrovų ar skaitytojų emocijomis, bet ne įrodymais pagrįstais faktais.

Toliau išvardytos dažniausiai apie vakcinas skelbiamos istorijos ir moksliškai pagrįsti faktai.

Vakcinos yra neveiksmingos

Vienas geriausių vakcinos veiksmingumą įrodančių pavyzdžių galėtų būti 2 tipo Haemophillus influenzae b (Hib) vakcina, apsauganti nuo šios bakterijos sukeliamų ligų, kurių sunkiausia – meningitas. Hib vakcina pirmą kartą buvo pradėta naudoti 1990 m. Tuo metu JAV 2 tipo Haemophillus influenzae b buvo pati dažniausia bakterinio meningito priežastis, kiekvienais metais sukelianti apytiksliai 15 tūkst. susirgimų ir nuo 400 iki 500 mirčių atvejų. Susirgimų ir mirčių atvejų skaičius dešimtmečiais buvo pastovus. Pradėjus skiepyti Hib vakcina, Haemophillus influenzae b sukelto meningito atvejų skaičius sumažėjo iki mažiau kaip penkiasdešimties atvejų per metus!

Hib vakcinos istorija yra tipiška. Dramatiškas ligų, pavyzdžiui, tymų, kiaulytės, raudonukės, poliomielito, difterijos, stabligės ir kokliušo dažnumo sumažėjimas per keletą metų buvo sąlygotas prieš šias ligas pradėtomis vartoti vakcinomis. Vakcinos yra ne tik veiksmingos, jos yra nepaprastai veiksmingos.

Vakcinos yra nebūtinos

Kai kuriais atvejais vakcinos yra jų pačių sėkmės aukos. Dauguma jaunų tėvų šiandien nėra matę tymų, parotito, raudonukės, poliomielito, difterijos, stabligės ar kokliušo atvejų. Dėl to dalis šių tėvų kelia klausimą, ar vakcinos ir toliau yra reikalingos.

Vakcinos turi būti skiriamos dėl trijų priežasčių:

  • Kai kurios ligos yra tiek paplitusios, kad sprendimas neskirti vakcinos yra sprendimas prisiimti šios ligos riziką (pavyzdžiui, kokliušo).
  • Kai kurios ligos vis dar egzistuoja aplinkoje. Šios ligos ir toliau išsivysto, tačiau pakankamai retai (pavyzdžiui, tymai, parotitas ir raudonukė). Sumažėjus imunizacijos apimtims, vėl bus šių ligų protrūkiai ir galbūt mirs vaikai. Būtent taip ir atsitiko praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintojo dešimtmečio pradžioje, kai JAV sumažėjo vakcinacijos nuo tymų apimtys. To pasekmė buvo 11 tūkst. hospitalizacijos ir daugiau kaip šimtas tymų sąlygotų mirčių atvejų JAV.
  • Kai kurios ligos išsivysčiusiose šalyse iš esmės išnyko (pavyzdžiui, poliomielitas ir difterija). Tačiau šios ligos kituose pasaulio regionuose ir toliau sukelia protrūkius. Atsižvelgiant į didelį tarptautinių kelionių mastą, šias ligas keliautojai ar imigrantai gali labai lengvai įvežti į šalį.

Vakcinos yra nesaugios

Pirmoji žodžio „saugi“ reikšmė yra „nekenksminga“. Šis apibūdinimas leistų suprasti, kad dėl bet kokių neigiamų vakcinos sukeltų pasekmių, vakcina taptų „nesaugi“. Taikant tokį apibūdinimą, nėra visiškai saugių vakcinų. Beveik visos vakcinos sukelia skausmą, paraudimą ar patinimą injekcijos vietoje. Kai kada gali kilti sunkesnių šalutinių reiškinių, tokių kaip karščiavimas. Ir nors nė vienas šių sunkių simptomų nesukelia ilgalaikio pažeidimo, jis gali ganėtinai išgąsdinti tėvus. Tačiau, tiesą sakant, yra keletas apibūdinimo „nekenksminga“ aspektų. Net ir kasdienėje veikloje slypi pavojai. Pažvelgus į Lietuvos gyventojų mirtingumo statistiką: 2007 m. 5,2 tūkst. žmonių mirė dėl išorinių mirties priežasčių (11,5% visų mirusiųjų): 877 žuvo transporto įvykių metu, 518 mirė dėl nukritimų (120 iš jų mirė nukritę nuo laiptų ar pakopų), 381 paskendo, 442 sušalo, 29 mirė nutrenkus elektros srovei… Tačiau tik keletas iš mūsų mano, kad lipimas laiptais, važiavimas, maudymasis ar buvimas lauke šaltą dieną yra nesaugūs užsiėmimai. Mes tiesiog manome, kad veiklos teikiama nauda yra akivaizdžiai didesnė už riziką.

Antroji žodžio „saugi“ reikšmė yra „apsauganti nuo realaus pavojaus“. Šis apibūdinimas teigia, kad vakcinos užtikrina saugumą. Naudojant šią reikšmę, pavojus (liga) turi būti gerokai didesnis už priemones, apsaugančias nuo jo (vakcina). Arba, kitaip tariant, vakcinos teikiama nauda turi būti akivaizdžiai ir neabejotinai didesnė užjos keliamą riziką.

Tam, kad kalbant apie vakcinas geriau suprastumėm žodžio „saugi“ reikšmę, paanalizuokime keletą pavyzdžių.

Ar hepatito B vakcina yra saugi?

Hepatito B vakcina sukelia keletą šalutinių reiškinių. Apytiksliai vienam iš 600 tūkst. asmenų, paskiepytų hepatito B vakcina, vystosi komplikacija – sunki alerginė reakcija, vadinama anafilaksija. Anafilaksijos simptomai yra dilgėlinė, pasunkėjęs kvėpavimas ir kraujo spaudimo kritimas. Nors dėl hepatito B vakcinos niekas nemirė, vakcinos sukeltos anafilaksijos simptomai gali būti bauginantys. Kita vertus, kiekvienais metais tūkstančiai hepatito B virusu užsikrėtusių žmonių miršta. Be to, dešimtys tūkstančių žmonių kasmet kenčia nuo sunkaus kepenų pažeidimo (vadinamo ciroze) arba hepatito B viruso sukelto kepenų vėžio. Vaikams, jei jie užsikrečia būdami labai maži, šios sunkios ir dažnai mirtinos hepatito B viruso sukeltos infekcijos pasekmės vystosi žymiai dažniau. Dėl šios priežasties hepatito B vakcina yra rekomenduojama naujagimiams.

Kai kurie tėvai abejoja, ar reikia naujagimius skiepyti hepatito B vakcina. Jie klausia: „Kaip vaikas gali užsikrėsti hepatitu B?”. Hepatitu B vaiką gali užkrėsti ne tik tėvai, bet ir kiti šeimos nariai, taip pat asmenys, su kuriais vaikai bendrauja už savo namų ribų. Dėl hepatito B viruso sugebėjimo sukelti nebylią infekciją (t.y., be akivaizdžių simptomų), daugelis hepatito B virusu užsikrėtusiųjų net nežino, kad jie yra užsikrėtę!

Hepatito B vakcinos nauda yra akivaizdžiai ir neabejotinai didesnė už jos keliamą riziką.

Ar senoji kokliušo vakcina buvo saugi?

Senajai kokliušo vakcinai buvo būdinga daug didesnė rizika nei hepatito B vakcinai. Senoji kokliušo vakcina buvo vadinama „ląsteline“ vakcina ir pasižymėjo dideliu sunkių šalutinių reiškinių dažnumu: nuolatinis nenuraminamas verkimas, labai aukšta temperatūra ir traukuliai su karščiavimu. Dėl neigiamos viešosios nuomonės apie šią vakciną daugelyje pasaulio regionų kokliušo vakcinos naudojimas sumažėjo.

Pavyzdžiui, Japonija 1975 m. paprasčiausiai nutraukė vakcinos vartojimą. Per trejus metus iki vakcinos vartojimo nutraukimo šalyje buvo registruojama 400 kokliušo atvejų ir 10 kokliušo sukeltų mirčių. Per trejus metus po kokliušo vakcinos vartojimo nutraukimo buvo užregistruota 13 tūkst. kokliušo atvejų ir 113 mirčių! Reikėtų atkreipti dėmesį, kad nepaisant didelio kokliušo vakcinos sukeltų šalutinių reiškinių dažnumo, vaikai nuo kokliušo vakcinos nemirė. Japonijos sveikatos ministerija, suprasdama, kaip brangiai kainavo jos klaida, vėl greitai pradėjo naudoti kokliušo vakciną.

Tai, kas atsitiko su Japonijos vaikais, įrodė, kad kokliušo vakcinos teikiama nauda akivaizdžiai yra didesnė už riziką.

Šiandien naudojama nauja „neląstelinė“ kokliušo vakcina pasižymi daug mažesne sunkių šalutinių reiškinių rizika lyginant su senąja „ląsteline“ kokliušo vakcina, todėl ji yra dar saugesnė. Nuo 2007 m. pradžios Lietuvoje kūdikiai ir vaikai skiepijami tik neląstelinio kokliušo vakcina,

Ar yra sistemos, užtikrinančios, kad vakcinos yra saugios po to, kai jos yra užregistruotos?

Remiantis Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos reikalavimais, Europoje, o kartu ir Lietuvoje funkcionuoja farmakologinio budrumo sistema. Farmakologinis budrumas – tai veikla, skirta nepageidaujamoms reakcijoms į vaistą nustatyti, įvertinti ir stebėti bei perspėti apie galimą nepageidaujamą vaisto poveikį.

Lietuvoje apie pastebėtas nepageidaujamas reakcijas į vaistą sveikatos priežiūros specialistai bei registracijos teisės turėtojai privalo pranešti WKT (Valstybinei Vaistų Kontrolės Tarnybai). WKT kiekvieną gautą pranešimą apie nepageidaujamą reakciją registruoja, įvertina (sunki ar nesunki reakcija, jau žinoma ar netikėta, t.y. neaprašyta vaisto charakteristikų santraukoje), nustato priežastinį ryšį su vartotu vaistu bei kaupia informaciją apie visas Lietuvos gydytojų pastebėtas nepageidaujamas reakcijas duomenų bazėse. Pranešimus apie sunkias reakcijas WKT darbuotojai persiunčia tarptautiniam Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) NRV stebėsenos centrui) ir vaistų agentūroje įkurtai duomenų bazei Eudravigilance. kuri apima informaciją apie registruotų vaistų nepageidaujamas reakcijas iš visų Europos Sąjungos valstybių nacionalinių vaistų kontrolės tarnybų ir registravimo liudijimų turėtojų.

Taip pat registracijos teisės turėtojai teikia periodiškai atnaujinamus saugumo protokolus. Tai yra pranešimai apie visas nepageidaujamas reakcijas, surinktas per tam tikrą laiką. Protokoluose moksliškai įvertinamas preparato naudos ir rizikos santykis. Pranešimai analizuojami, nustatomi nauji farmakologinio budrumo signalai. Pasikeitimas tokia informacija ir apibendrintas nepageidaujamų reakcijų vertinimas yra būtinas užtikrinant pacientų gydymą saugiais vaistais. Europos ekonominėje erdvėje veikia EudraVigilance tinklas, skirtas greitam informacijos apie nepageidaujamas reakcijas ar reiškinius į vaistą siuntimui, kaupimui, saugojimui ir duomenų pasikeitimui tarp Europos vaistų agentūros (EMEA), nacionalinių agentūrų, farmacijos kompanijų bei kitų Europos Sąjungos institucijų.

Kūdikiai yra per maži, kad būtų skiepijami

Fiziologinėmis sąlygomis vaisius yra sterilus. Mikroorganizmų kolonizacija prasideda gimdymo metu, o ypač intensyvi iškart po gimimo. Mikroorganizmai užsėja naujagimio odą, virškinamąjį traktą, viršutinių kvėpavimo takų gleivines, kitas terpes. Tai natūralus procesas, ir naujagimio imuninė sistema tam puikiai prisitaikiusi. Kūdikių imuninė sistema, atsakydama į mikroorganizmų, patenkančių iš aplinkos, poveikį, pasigamina savo gynybinių pajėgumų, tarp jų ir antikūnų. Vakcinos imituoja užsikrėtimą patogeniniais mikroorganizmais. Įskiepyti vakcinų antigenai sužadina imunines reakcijas, tačiau nesukelia žymesnių patologinių pokyčių – ligos požymių. Naujagimio ir kūdikių mikrobinė kolonizacija yra natūralus fiziologinis procesas, o kontaktas su kai kuriais mikroorganizmais kūdikiams gali sukelti sunkių ligų. Skiepijimo esmė – sužadinti kūdikio imuninės gynybos sistemas, nesukeliant žymesnių klinikinių požymių. Tam vartojamos vakcinos – natūralios substancijos, t. y. mikroorganizmai ar jų komponentai.

Paskiepijus sužadinama visiškai natūrali imuninė reakcija, dauguma atvejų nesiskirianti nuo tos, kuri kyla sergant infekcine liga. Vaikai yra imunizuojami per kelis pirmuosius gyvenimo mėnesius, kadangi vakcinomis valdomomis ligomis užsikrečia būdami labai maži. Pavyzdžiui:

  • Pokario laikotarpiu apie 60 proc. mirusiųjų nuo difterijos buvo vaikai iki dvejų metų amžiaus. 1946 m. mūsų šalyje pradėta privalomai skiepyti nuo difterijos I – 8 metų amžiaus vaikus. Tačiau tik nuo 1956 m. pradėjus skiepyti kūdikius (5–6 mėn. amžiaus) ir nuo 1959- ųjų – įdiegus revakcinaciją, įvyko sergamumo difterija lūžis. Sergamumas pradėjo sparčiai mažėti. 1960 m. Lietuvoje buvo įregistruota tik 30 difterijos atvejų, o nuo 1967-ųjų – tik pavieniai susirgimai.

Dėl šių priežasčių labai svarbu, kad naujagimiams ir kūdikiams būtų atliktas visas vakcinacijos nuo konkrečių ligų kursas.

Užsikrėsti natūraliu būdu yra geriau nei skiepytis

Teisinga manyti, kad „natūrali“ infekcija dažnai sukelia geresnį imunitetą nei vakcinacija ( Hib, pneumokokų ir stabligės vakcinos sukelia geresnį imunitetą nei infekcija). Natūrali infekcija dažniausiai sukelia imunitetą po vieno infekcijos epizodo, o vakcinos gali reikėti kelių dozių. Pavyzdžiui, difterijos, stabligės, kokliušo, hepatito B ir poliomielito vakcina yra skiriama mažiausiai tris kartus.

Tačiau skirtumas tarp vakcinacijos ir imunizacijos yra už imunitetą mokama kaina. Už vakcinaciją mokama kaina yra kelių injekcijų sukeltas nepatogumas ir kartais skaudanti ranka. Už kiekvieną natūralią infekciją mokama kaina dažniausiai yra gerokai didesnė: natūralios poliomielito infekcijos sukeltas paralyžius, psichinio vystymosi sulėtėjimas po natūralios Hib infekcijos, kepenų sutrikimai po natūralios hepatito B infekcijos, kurtumas po natūralios parotito infekcijos ar pneumonija po natūralios vėjaraupių infekcijos yra didelė už imunitetą mokama kaina.

Vaikams skiriama per daug vakcinų

Kūdikiai ir maži vaikai paprastai susiduria su daugeliu iššūkių jų imuninei sistemai ir tuo pat metu su jais susitvarko. Vakcinos yra tik maža dalis to, su kuo kūdikis susiduria kiekvieną dieną. Mamos gimdoje nėra bakterijų ir virusų, o vaikui gimus, jis iš karto susiduria su daugybe įvairių iššūkių imuninei sistemai. Nuo pat gimimo tūkstančiai įvairių bakterijų apsigyvena ant naujagimių odos, nosies, gerklės ir žarnyno gleivinėse. Greitai suformuodami imuninį atsaką į šias bakterijas, kūdikiai apsisaugo nuo bakterijų patekimo į jų kraują ir nuo jų sukeliamos sunkios ligos išsivystymo.

Iš tiesų kūdikiai sugeba reaguoti į milijonus skirtingų virusų ir bakterijų, kadangi jų kraujyje cirkuliuoja milijonai imuninių ląstelių. Todėl per pirmuosius dvejus gyvenimo metus skiriamos vakcinos tiesiogine prasme yra lašas jūroje to, su kuo kūdikio imuninė sistema kiekvieną dieną sėkmingai susidoroja jų aplinkoje. Įdomu pastebėti, kad nors šiandien vaikams yra skiriama daugiau vakcinų, negu tai buvo daroma prieš šimtą metų, kai įprastai vakcinacijai kūdikystėje buvo rekomenduojama tik raupų vakcina, vakcinose esančių atskirų imunologinių dirgiklių kiekis sumažėjo! Raupų vakcinos sudėtyje buvo maždaug 200 viruso baltymų. Jei susumuosime šiandien vartojamose vakcinose esančius vakcinos baltymus ir polisacharidus, jų kiekis bus žymiai mažesnis: difterijos (I), stabligės (I), kokliušo (2–5), poliomielito (15), tymų (10), parotito (9), raudonukės (5), Hib (2), hepatito B (I).

Vakcinos silpnina imuninę sistemą

Kai kurių virusų sukelta natūrali infekcija iš tiesų silpnina imuninę sistemą. Tai reiškia, kad kai vaikai užsikrečia vienu virusu, jie negali taip pat lengvai kovoti su kitais virusais ar bakterijomis. Taip ypač pastebimai atsitinka natūralios vėjaraupių ar tymų infekcijos metu. Vėjaraupiais užsikrėtę vaikai yra jautrūs atitinkamoms bakterinėms infekcijoms (pavyzdžiui, A grupės streptokokui). O tymais užsikrėtę vaikai yra jautresni bakterijų sukeltoms kraujo infekcijoms (sepsiui). Tačiau vakcinos yra skirtingos. Tymų ir vėjaraupių vakcinose esantys antigenai labai skiriasi nuo tų, kurie sukelia tymų ir vėjaraupių infekcijas. Vakcinose virusai yra taip nuslopinti, kad jie negali susilpninti imuninės sistemos. Paskiepytiems vaikams negresia didesnė nei neskiepytiems vaikams kitų infekcijų (kalbama apie vakcinomis nekontroliuojamas infekcijas) rizika.

Vakcinos „išsekina“ imuninę sistemą

Ar gali būti, kad per pirmuosius kelis gyvenimo mėnesius kūdikiui skiriamos vakcinos išsekina imuninę sistemą? Iš tiesų, vaikams imunitetas susiformuoja tik prieš ribotą mikroorganizmų (virusų, bakterijų, grybelių ar parazitų) kiekį. Kyla klausimas, koks yra tas kiekis?

Tikriausiai patį jautriausią požiūrį atsakymui į šį klausimą suformavo Dr. Mel Cohn ir Dr. Rodney Langman, San Diego Salk instituto Biologijos vystymo laboratorijoje dirbantys imunologai. Jie sukūrė teoriją, kad mikroorganizmų, į kuriuos organizmas gali reaguoti, kiekis priklauso nuo kraujyje esančių ląstelių, kurios gali gaminti antikūnus, galinčius atpažinti visas atitinkamas mikroorganizmo dalis. Taikant jų teoriją, panašu, kad mikroorganizmų kiekis, į kurį reaguoja organizmas, priklauso nuo jo dydžio. Cohn ir Langman paskaičiavo, kad drambliai gali suformuoti imunitetą prieš maždaug šimtą kartų didesnį mikroorganizmų kiekį negu žmonės, o žmonės gali suformuoti imunitetą prieš mažiausiai šimtą kartų didesnį mikroorganizmų kiekį negu kolibriai.

Tai taip pat reikštų, kad suaugę asmenys galėtų pagaminti daugiau antikūnų nei kūdikiai. Mokslininkai paskaičiavo, kad net maži kūdikiai vienu metu gali reaguoti į maždaug 100.000 skirtingų organizmų.

Todėl vienuolika vakcinų, kuriomis skiepijami kūdikiai, panaudos apytiksliai tik 0,01 procentą turimų imuninės sistemos išteklių.

Į Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių, patvirtintą sveikatos apsaugos ministro 2006 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-1006 (Žin., 2007, Nr. 2–99), įtraukta 10 vakcinų.

Vakcinos sukelia autizmą

Žiniasklaidoje paskelbti pasakojimai kai kuriems tėvams sukėlė baimę, kad kombinuota tymų, parotito ir raudonukės vakcina (MMR) sukelia autizmą. Norėtume pateikti 2010 vasario 2 dieną „The Lancet“ žurnalo redaktorių paskelbtą pranešimą: „Po Jungtinės Karalystės Bendrosios Medicinos Tarybos darbo grupės 2010 m. sausio 28 dienos sprendimo, paaiškėjo, kad kai kurie 1998 m. Wakefield atlikto tyrimo elementai yra klaidingi, priešingai nei ankstesnio nagrinėjimo duomenys. Visų pirma, originalios tyrimo publikacijos teiginiai, kad „vaikai buvo traukiami į tyrimą neatrenkant“ ir, kad tyrėjai gavo vietos etikos komiteto leidimą, yra melagingi. Todėl mes visiškai išbraukiame šį tyrimą iš publikacijų sąrašo. Medicinos visuomenę bei tėvus klaidinančią nuomonę suformavęs gydytojas gastroenterologas Andrew Wakefield kartu su kolegomis 1998 m. medicinos žurnale „The Lancet“ paskelbė esą MMR skiepai yra susiję su autizmu. Tačiau dabar yra atskleista, kad minėtas gydytojas, atlikdamas tyrimą pats pažeidė profesinę etiką. A. Wakefield tyrimas paskatino kai kuriuos tėvus visame pasaulyje nebeskiepyti vaikų minėta vakcina ir tokiu būdu neapsaugoti jų nuo pavojingų ligų. Buvo atlikti keturi tyrimai, paneigiantys nuomonę, kad MMR sukelia autizmą.

1999 m. Brent Taylor su bendradarbiais tyrė vakcinacijos MMR ir autizmo išsivystymo tarpusavio ryšį. Taylor išanalizavo 498 autizmu ar į autizmą panašiu sutrikimu sergančių vaikų ligos istorijas. Atvejai buvo nustatomi remiantis Anglijos Siaurinio Temzės regiono registrais prieš MMR vakcinos įvedimą Jungtinėje Karalystėje 1998 m. ir po to. B. Taylor tyrė paskiepytų ir nepaskiepytų vaikų sergamumo autizmu dažnumą ir jų amžių, kai buvo nustatyta autizmo diagnozė. Jis nustatė, kad I) skiepytų vaikų procentinė dalis autizmu sergančių vaikų ir šia liga nesergančių vaikų grupėse Siauriniame Temzės regione nesiskyrė; 2) amžiaus, kai vaikams buvo diagnozuotas autizmas, skirtumo tarp paskiepytų ir nepaskiepytų vaikų nebuvo nustatyta; 3) po vakcinacijos MMR vakcina praėjus dviem, keturiems arba šešiems mėnesiams autizmo simptomų neatsirado.

Tolesniuose Natalie Smith tyrimuose, paskelbtuose „Journal of the American Medical Association“ ir Hershel Jick tyrimuose, paskelbtuose „British Medical Journal“, buvo nustatyta, kad padidėjęs vaikų, kuriems nustatyta autizmo diagnozė, skaičius yra nesusijęs su padidėjusiu MMR vakcinos vartojimu.

Didžiausias tyrimas, kuriame buvo tiriamas MMR vakcinos ir autizmo ryšys, 2002 m. lapkritį buvo paskelbtas „New England Journal of Medicine“. Apytiksliai 537 tūkst. vaikų Danijoje, paskiepytų ir nepaskiepytų MMR vakcina, buvo tiriami maždaug 6 metus. Autizmo dažnumas tarp paskiepytųjų MMR vakcina ir nepaskiepytųjų buvo toks pat.

Autizmo priežasčių tyrimai

Vienas geriausių būdų siekiant nustatyti, ar konkreti liga, ar sindromas yra nulemti genetiškai, yra ištirti šio reiškinio dažnumą tarp identiškų ir neidentiškų dvynių. Vienam iš dvynių nustačius autizmą taikant griežtą autizmo apibrėžimą, autizmu serga apytiksliai 60 proc. identiškų dvynių ir 0 proc. neidentiškų dvynių. Taikant platesnį autizmo apibrėžimą (apimantį į autizmą panašius sutrikimus), autizmas nustatytas apytiksliai 92 proc. identiškų ir 10 proc. neidentiškų dvynių. Taigi akivaizdu, kad autizmas turi genetinį pagrindą. Autizmo priežasčių paaiškinimą galima surasti tyrimuose, kuriuose tiriama, kada išryškėja pirmieji autizmo požymiai. Tikriausiai geriausi duomenys, leidžiantys nustatyti pirmuosius autizmo požymius, yra „namų kino tyrimai“. Šiuose tyrimuose pasinaudojama privalumu, kurį suteikia daugelio tėvų filmuojami vaikai jų pirmojo gimtadienio metu (prieš juos skiepijant MMR vakcina). Namuose filmuotų vaikų, kuriems buvo diagnozuotas autizmas, ir kuriems ši liga nebuvo nustatyta, medžiaga buvo užkoduota ir parodyta vystymosi specialistams.

Tyrėjai turėjo galimybę labai dideliu tikslumu atskirti autizmu sergančius ir šia liga nesergančius vienerių metų amžiaus vaikus. Šiuose tyrimuose buvo nustatyta, kad nežymūs autizmo požymiai atsirado anksčiau, negu kai kurie tėvai įtarė juos esant, o vakcinacija MMR vakcina nebuvo atliekama anksčiau nei išsivystė pirmieji autizmo požymiai. Kiti tyrėjai išplėtė namuose filmuotos vienerių metų amžiaus vaikų medžiagos tyrimą, įtraukdami vaizdo medžiagą, kurioje įamžinti dviejų-trijų mėnesių amžiaus vaikai. Panaudojant sudėtingą judesių analizę, vaikų, kuriems buvo diagnozuotas autizmas, ir kuriems ši liga nebuvo nustatyta, medžiaga buvo užkoduota ir vertinama, ar ja remiantis galima numatyti autizmo išsivystymą. Vaikams, kuriems buvo diagnozuotas autizmas, jo išsivystymą galima buvo numatyti remiantis ankstyvoje kūdikystėje nufilmuota medžiaga. Sis tyrimas sustiprino hipotezę, kad nežymūs autizmo simptomai atsiranda ankstyvoje kūdikystėje ir stipriai prieštarauja teiginiui, kad vakcinos sukelia autizmą.

Gyvsidabrio turintis konservantas (tiomersalis), esantis daugelyje vakcinų, kenkia vaikams.

Kas yra timerosalis?

Tiomersalis yra konservantas, kuris naudojamas kai kuriose vakcinose. Jis yra pagamintas iš tiosalicilo rūgšties ir gyvsidabrio. Tiomersalyje esantis gyvsidabris yra organinis junginys, vadinamas etilgyvsidabriu.

Kodėl vakcinose yra konservanto tiomersalio?

Konservantai, pavyzdžiui, tiomersalis apsaugo vakcinas nuo jų užteršimo bakterijomis ar grybeliais. Konservantai yra ypač svarbūs, kai vakcinos buteliuke yra daugiau kaip viena dozė vakcinos (kelių dozių buteliukai).

Ar gyvsidabris yra kenksmingas?

Taip. Dideliais kiekiais gyvsidabris gali pažeisti nervų sistemą ir inkstus. Farerų salose, Seišeliuose ir Irake atlikti tyrimai parodė, kad nėščiai moteriai vartojant daug dideliu gyvsidabrio kiekiu užterštų žuvų arba apipurkštų (dezinfekuotų) grūdų, gali būti pažeistas negimęs vaisius. Aplinką užteršiančio gyvsidabrio junginys yra vadinamas metilgyvsidabriu (tai yra ne etilgyvsidabris, kurio yra vakcinose).

Ar tiomersalyje esantis gyvsidabrio kiekis gali pakenkti vaikams?

Sudėtinėse vakcinose esantis suminis gyvsidabrio kiekis neviršija kiekio, kuris FDA, PSO ar ATSDR (Agency for Toxic Substances and Disease Registry) nuomone yra laikomas saugiu.

EPA (U.S. Environmental Protection Agency) – analizavo metilgyvsidabrio (naudojamo grūdų purškimui) poveikį negimusiam vaikui.

Vakcinose esančio tiomersalio sudėtyje esanti gyvsidabrio forma skiriasi nuo aplinką teršiančios formos. Aplinkoje esantis gyvsidabris dažniausiai yra metilgyvsidabris, o vakcinose esantis gyvsidabris yra etilgyvsidabrio formos. Etilgyvsidabris per inkstus yra išskiriamas greičiau negu metilgyvsidabris ir mažiau kaupiasi organizme. Vakcinos vaikams yra skiriamos jiems gimus, bet ne iki gimimo. Vaiko nervų sistema vystosi ankstyvu moters nėštumo laikotarpiu, tačiau tuo metu, kai vaikas yra skiepijamas, nervų sistema yra labiau subrendusi, todėl yra mažiau tikėtina, kad ji bus jautri kenksmingam gyvsidabrio poveikiui.

Ar buvo nustatyta, kad tiomersalio buvimas vakcinose pakenkė vaikams?

Ne. Atliktų tyrimų rezultatai niekada neparodė, kad vakcinose esantis gyvsidabrio kiekis sukeltų neurologinių problemų.

Jeigu niekada nebuvo nustatyta, kad tiomersalis kenkia vaikams, kodėl dabar vakcinas gaminantys vakcinų gamintojai atsisako tiomersalio kaip konservanto?

Tiomersalis yra nebenaudojamas vakcinose dėl dviejų priežasčių. Pirmoji yra ta, kad kelių dozių buteliukus daugeliu atvejų pakeitė vienos dozės buteliukai. Taigi, užteršimo bakterijomis ar grybeliais rizika yra daug mažesnė. Antroji yra ta, kad kai kuriose vakcinose naudojami kitokie konservantai.

Vakcinos sukelia artritą, išsėtinę sklerozę ir ilgalaikius (lėtinius) neurologinius sutrikimus

Kartais žiniasklaidoje pasakojama apie vaikus ir suaugusius asmenis, kuriems po skiepijimo išsivystė artritas, išsėtinė sklerozė ar neurologiniai sutrikimai. Tačiau, jei vienas įvykis įvyksta anksčiau kito, tai dar nebūtinai reiškia, kad tą kitą sukėlė pirmesnis.

Pavyzdžiui, išsėtinė sklerozė dažnai prasideda paauglystėje ir ankstyvoje jaunystėje. Taigi, jeigu kuria nors vakcina yra skiepijami paaugliai ir jauni suaugusieji, kai kuriems jų po vakcinacijos išsivystys išsėtinė sklerozė. Kai kuriems išsėtinė sklerozė gali išsivystyti tuoj po vakcinacijos ir atrodys, kad šie įvykiai yra susiję. Tačiau vienintelis būdas nustatyti, ar vakcina sukelia išsėtinę sklerozę, būtų nustatyti išsėtinės sklerozės dažnumą tarp tų, kurie buvo paskiepyti ir tarp tų, kurie paskiepyti nebuvo.

Siekiant atsakyti į šį klausimą, buvo atlikti keli tyrimai, ir visuose buvo padaryta ta pati išvada: išsėtinės sklerozės dažnumas tarp tų, kurie buvo paskiepyti ir tarp tų, kurie paskiepyti nebuvo, buvo toks pat.

Taigi, kodėl vakcinos yra kaltinamos dėl visų šių problemų? Kai vaikai ar suaugusieji suserga, mes visada desperatiškai ieškome priežasties. Jei randame aiškią, konkrečią priežastį, tada mes bent jau galime padėti kitiems žmonėms išvengti to, nuo ko kenčiame patys. Nerasta aiškių išsėtinės sklerozės, autizmo, smurtavimo, staigios naujagimių mirties sindromo, padidinto aktyvumo, Alzhaimerio ligos ir daugelio vėžinių susirgimų priežasčių. Tačiau nusivylimo išliejimas kaltinant vakcinas ir neturint jokių akivaizdžių įrodymų, kad vakcinos yra problema, tik sukels pavojų mūsų vaikams.

Skiepijimas laikomas viena didžiausių sėkmių visuomenės sveikatos istorijoje bei būtina asmens sveikatos priežiūros sudedamąja dalimi, įgalinančia apsaugoti vaikus bei suaugusiuosius nuo susirgimų, jų komplikacijų bei mirčių. Vaikų profilaktinis skiepijimas – tai viena iš sveikatos priežiūros sričių, visame pasaulyje finansuojamų iš valstybės biudžeto. Apsauga nuo užkrečiamųjų ligų skiepijimu – tai ne tik asmens apsauga nuo sveikatai pavojingos ligos, bet ir svarbus kiekvienos šalies ekonominio bei socialinio vystymosi veiksnys.

Kategorijos: Gamta ir žmogus, Sveikata, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *