A.Patackas. Nuomonė, arba atsišaukimas į tuos, kurie už Tiesą ir Šviesą (34)

A.Patackas | Alkas.lt nuotr.

Kare yra svarbu, su kokia vėliava einama į mūšį. Dėl vėliavos negailima gyvybės, ją praradus pralaimima. Lietuvoje vyksta mūšis – už Tiesą ir Šviesą. Su kokia vėliava eisime? Violetine? – skausmo spalvos, gedulo, ar plevėsuodami žaliais kaspinais iš portalo „Už teisingumą“ puslapių?

Sąjūdyje už Tiesą iškilo taktinė dilema – vienas ar du sąrašai. Pirmąjame plevėsuoja violetinė vėliava, antrasis skelbia visų šviesuolių mobilizaciją, tikėdamasis pritraukti ir tuos, kurie dėl vienos ar kitos priežąsties nesuvokia ar nėra egzistenciškai paliesti Klonio gatvės tragedijos; jie ten temato minią, kai toje terpėje jau išaugo ir subrendo bendruomenė, communitas; jiems atrodo, kad ten, Klonio gatvėje, susibūrė prastuomenė su vienu ar kitu inteligentišku inkliuzu, ir dėl visa ko laikosi atokiai.

Tai yra ir Vilniaus – Kauno dilema. Klonio gatvės sprogdiklis susiformavo būtent Kaune, kas visai natūralu – Kaunas sprogdiklius gaminti moka. Vilnius, provincialaus mastelio megapolis, sugebėjo susipriešinti su Lietuva beveik visose srityse.

Tačiau šviesuoliai gyvena ne vien sostinėse; tiksliau, Lietuvos provincijoje jų yra daugiau ir tikresnių. Būtent jie stebisi – kas gi ten vyksta, tuose dipoliuose, ko jie ten nesutaria?

Ką jiems atsakyti?

Pasiremkime istorija: Lenkijoje Solidarumas, Solidarnosc užgimė Gdansko laivų statykloje, kai jos darbininkai pradėjo socialinį protestą, turėjusį tragišką kontekstą – sušaudytas demonstracijas Poznanėje ir kitur. Tačiau patys darbininkai nebūtų laimėję mūšio, jei jiems į pagalbą nebūtų atėjusi patriotinė inteligentija. Lygiai taip ir vien inteligentų-disidentų sluoksnis nebūtų galėję sukelti tokios galingos bangos, kuri suparalyžavo į stagnacijos fazę klimpstantį režimą. Vieni kitiems buvo reikalingi, ir šviesios galvos, o ypač Katalikų Bažnyčia darė viską, kad ši sąjunga įvyktų. Taip ir atsitiko – nors laikinai pralaimėjęs (nes režimas dar turėjo jėgos), Solidarumas pakirto komunistinę sistemą.

Moralinėje plotmėje matome analogija su Klonio gatve – kai ten pasirodė kunigai, o ypač teisuolis kunigas Robertas Grigas, situacija pasikeitė iš esmės – sacrum lašas perkeitė minią į bendruomenę. Ir nors Bažnyčios pozicija buvo santūri, bet nebuvo ištarta „ne“.

Kokias išvadas galima padaryti, kai jau baigiasi “poromantinis“ laikotarpis, kai baigiasi įstabiai pavykusios Tiesos fiestos, ir prasideda nuoga rinkimų proza?

Jei norime laimėti, turime eiti po viena vėliava. Viena! – Kaunas ir Vilnius, ir bažnytkaimių Lietuva, inteligentai ir patvoriniai, tauta ir liaudis. Nereikalingi čia ne tik tie, įbingę ir su pagurkliais, bet ir tie, kurie bijo sutepti baltas pirštinaites ir bevelija stovėti po medžiu ar skėčiu.

*

Tam reikia labai nedaug ir kartu labai daug:

Kad užmirštume (nors laikinai…) save vardan Dariaus Kuolio taip adoruojamo „bendrojo gėrio“, bonum publicum.

Kad Kaunas prišaldytų savo modžahedišką būdą, o Vilnius prisimintų, kad yra tik antra karta nuo plūgo.

Kad „…lektualas“ paduotų ranką „…tvoriniui“.

Kad šitą jungtį palaimintų kunigas ar krivis.

Kad vienąkart pagaliau stotųsi ir įsibūtintų mūsų himno apoteozė, toji laukiama nesulaukiama Vienybė.