Žoliauti reikėtų susiruošti iš anksto, eiti po vieną, be pagalbininkų, pasiimti keletą lininių ar drobinių maišelių (tinka ir medžiagos skiautės), į kuriuos bus dedami ar suvyniojami žolynai. Tą dieną žoliautoja turėtų atsikelti kuo anksčiau ryte, su niekuo nesikalbėti. Skinant „kalbinti“ tik skinamus žolynus. Vienu metu galima skinti tik vienos rūšies žolynus. Priskintus vienos rūšies augalus suvynioti į medžiagos gabalėlį, o tik tada jau skinti kitos rūšies žolyną. Anksčiau buvo žinomi ir burtažodžiai vaistažolėms. Bet laikomi ypatingoje paslaptyje.
Surinkti žolynai džiovinami patalpoje, kuri turi būti ne tik gerai vėdinama, bet po ją niekas negali vaikščioti, išskyrus žoliautoją.
Rasos yra tas laikas, kai žolynai yra daugiausiai sukaupę gydomųjų galių. Kaip tik tuo metu žydi arba ruošiasi žydėti dauguma augalų ir jie yra patys „stipriausi“.
Kupolėmis vadinami žolynai, turintys gydomąją galią arba atskiros žolynų rūšys. Be tradicinių „kupolių“: jonažolės, vaistinė ramunės, bajorėlio, kunigažolės (žydinti mėlynais ir geltonais žiedais, kartas šis augalas vadinamas tiesiog kupoliu), širdažolės, prisiminsim dar keletą žolynų, kurie yra nepelnytai primiršti.
Raudonasis dobilas gydo mažakraujystę, cukraligę, bronchinę astmą, bronchitą, urologines ligas, inkstus. Sutrintus lapus galima dėti ant vočių ir sumušimų. Raudonųjų dobilų žiedų visada tinka dėti į žvalumo teikiančių arbatų rinkinius. Galima naudoti ir šviežius raudonųjų dobilų žiedus. Dėl sunkios ligos nusilpus organizmui daromas toks mišinys: saują švariuose laukuose surinktų dobilų žiedų mediniu šaukštu (dar geriau ir mediniame inde) sutrinti į tyrę, sumaišyti su šaukšteliu šviežio medaus, išmaišyti pusėje stiklinės šviežių morkų sulčių, į kurias dar galima įlašinti kelis lašus aliejaus.
Varnalėša. Maistui verdama šaknis, galima dėti į sriubas vietoje bulvių. Šaknys kasamos rudenį. Pasūdytame vandenyje verdami ir stiebai, valgoma su sviestu. Žiemai lapus gerai sudžiovinti, sutrinti į miltus, supilti į lengvai užsukamus stiklainius ir laikyti, kol prireiks – maistui arba vaistams.
Varnalėša išvirkščioji lapų pusė yra „vilnonė“ ir tinka uždėti nakčiai prie skaudamų sąnarių, malšina ir druskų nuosėdų keliamus skausmus. Šių lapų sultys, sumaišytos su aliejumi, gerai gydo žaizdas. Varnalėšų šaknų antpilas gydo inkstų ligas, gastritą, skrandžio opaligę. Norint atgaivinti plaukus, galvą kurį laiką reikia ištrinkti tokia arbata: varnalėšų šaknys, dilgėlės lapai, apynių spurgų.
Anksčiau žmonės varnalėšų kibukus naudodavo naikinti pelėms: prikaišiodavo jų į pelių urvus, kibukai įsiveldavo į pelių kailiukus, o jos, negalėdamos jų atsikratyti, nusigaluodavo.
Kiaulpienės jauni lapeliai naudojami kaip delikatesinės salotos. Pienių kava puikiai grąžina jėgas, suteikia tikresnio žvalumo nei kavos pupelių kava. Kavai kiaulpienių šaknis reikia rauti anksti pavasarį, kai tik kalasi pirmieji lapeliai, arba vėlų rudenį, lapams nukritus. Kiaulpienės gerina virškinimą, skatina medžiagų apykaitą, gydo tulžį, aktyvina apsaugines organizmo galias, tinka sergantiems cukralige.
Kmynus daugiausiai pripažįstame kaip prieskonį, kurį perkame maistui skaninti. Bet jį galima susirasti ir augantį pievoje. O jo aromatingos sėklytės yra ir geras vaistas. Norint numalšinti lengvą stresą, vietoj įprasto kavos puodelio vertėtų išgerti kmynų, pankolio ir anyžių arbatos. Padeda ir vieni kmynai, prieš užplikant juos galima truputį paskrudinti.
Kmynai gydo net lėtinį bronchitą, kasos uždegimą, gastritą, vidurių pūtimą.
Jauni dilgėlės lapai užpilti degtine – gyvybės eleksyras!
Jaunų garšvos lapų prisidžiovinti žiemai – geriau už visokius „maisto papildus“ vaistinėse.
Baltosios notrelės šaknų spiritinė ištrauka malšina skausmą, net danties.
Gysločiai (trauklapiai) tonizuoja, gydo išsekimą, skrandį, žarnyną, jauni lapai tinka salotoms.
Žemuogių lapai tinka kasdieninei arbatai, kartu su bruknių, juodųjų serbentų lapais gydo inkstų akmenligę.
Šalpusniai gydo astmą, bronchitą, užkimimą; jų arbatoje sumirkyta drobė tinka skausmą malšinantiems kompresams.