Reichstagas | efoto.lt, venecija nuotr.
Vokietijoje vis dažniau pasigirsta pasvarstymų dėl šios valstybės suvereniteto. Žmonės kalba apie paslaptingus kanclerių aktus, kuriuos turėjo pasirašyti visi vokiečių federaliniai kancleriai prieš duodami priesaiką. Turtingiausios Europos šalies piliečiams kelia įtarimą privatūs kanclerių vizitai į Vašingtoną prieš juos priimant postą. Neseniai šios prielaidos buvo pakankamai rimtai patvirtintos. Kokius slaptus aktus turi pasirašyti kancleriai ir nuo ko Europos ekonominiu varikliu vadinama šalis gali būti priklausoma?
Įsitikinęs Vermachto nekaltumu
Nemaža dalis Vokietijos visuomenės yra įsitikinusi, kad Berlyno vyriausybė ne visada veikia atsižvelgdama į Vokietijos interesus, ir tokia nuomonė turi tam tikrą pagrindą. Įtarimų kelia valdžios imigracinė politika, besitęsiantis islamizavimas, aukštos kvalifikacijos specialistų emigracija, vokiečių kareivių panaudojimas už šalies teritorijos ribų, taip pat, kaip teigė vienas radikalus dešinysis internautas, „sionistinių pozicijų šalyje sustiprėjimas“. Štai tokiomis sąlygomis vyksta istorinės tiesos ir įvairių sąmokslo teorijų maišymasis.
Analitikai atkreipia dėmesį į tai, kad amerikiečiai pagal pasirašytos „taikos sutarties“ sąlygas išsaugo sau teisę bet kuriuo metu įvesti kariuomenę į Vokietijos teritoriją. Vokiečių karinės bazės, atominis ginklas ir aukso rezervas – pakankamai rimti instrumentai amerikiečių rankose.
Vokietijos kaimynėje Austrijoje, menkai žinomoje leidykloje, prieš keletą metų buvo išspausdinta knyga „Vokiečių korta“ („Die deutche Karte“), kurios autorius – buvęs vokiečių karinės kontržvalgybos šefas Gerdas Helmutas Komossa. Štai ką jis pranešė apie „kanclerių aktus“: „Slaptas valstybinis susitarimas, pasirašytas 1949 m. gegužės 21 d., Federalinėje žvalgybos tarnyboje pažymėtas „visiškai slaptai“. Jame išdėstyti svarbiausi apribojimai, kuriuos nugalėtojai įvedė Vokietijai iki 2099 m., tačiau apie tai šiandien mažai kas žino. Be to, buvo užfiksuoti apribojimai žiniasklaidos priemonėms, taip pat galiojantys iki 2099 m. Nustatyta, kad sąjungininkų nurodymu kiekvienas federalinis kancleris iki priesaikos davimo turi pasirašyti minėtus kanclerių aktus.
Vis dėlto G.H.Komossos negalima laikyti labiausiai apie tai informuotu žmogumi. Žinoma, jo politinės pažiūros nėra nepriekaištingos. Jis, pavyzdžiui, įsitikinęs, kad Vermachtas nepadarė jokių nusikaltimų Vokietijos okupuotose teritorijose per Antrąjį pasaulinį karą. Generolas nelabai tinka demaskuotojo vaidmeniui ir greičiausiai siekia kažkokių asmeninių tikslų. Tačiau jis stengiasi atkreipti skaitytojų dėmesį į akivaizdžius Vokietijos suvereniteto apribojimus net 150-čiai metų.
Bijo viešumo
Kanclerių aktų egzistavimą įrodo ir Vokietijos žvalgybos darbuotojo, turinčio ministro rangą, „daktaro Rickermanno“ laiško nepaminėtam ministrui kopijos paskelbimas. Laiške autorius praneša apie jau minėtus apribojimus, kuriuos įvedė sąjungininkai Vokietijos spaudai ir žiniasklaidos priemonėms. Reikėtų paminėti, kad laiškas kelia itin daug įtarimų, ypač įtartinai atrodo nurodymas adresatui sunaikinti šio laiško originalą.
Generolas G.H.Komossa interviu laikraščiui „Junge Freiheit“ („Jauna laisvė“) 2007 m. patvirtino, kad rašydamas knygą panaudojo šį laišką, kurio kopiją turi savo rankose. Jis, beje, mano, kad tas laiškas parašytas 1949-aisiais, o ne 1996-aisiais. Generolas taip pat pridūrė, kad turėjo galimybę susipažinti su šiuo laišku, kai dirbo karinėje kontržvalgyboje.
Reikėtų atkreipti dėmesį į dar vieną įdomų G.H.Komossos komentarą. Jis tvirtina, kad jo rankraštis buvo smarkiai sutrumpintas leidykloje, todėl kai kurios vietos knygoje tapo ne visai suprantamos. Taip pat įdomu, kad savo laiško pabaigoje daktaras Rickermannas rekomenduoja neigti, kad egzistuoja slaptas susitarimas, jeigu duomenys apie jį bus paviešinti.
Pasirašė „žeminantį laišką“
Bene labiausiai įtikinančiu įrodymu, kad egzistuoja kanclerių aktai, gali tapti Egono Bahro, įtakingo politinio veikėjo ir buvusio federalinio kanclerio (1969–1974 m.) Vilio Brandto patarėjo ir labai autoritetingo politiko interviu. Štai ką jis papasakojo straipsnyje, kurį išspausdino savaitraštis „Die Zeit“ („Laikas“):
„Tai nutiko vieną iš pirmųjų vakarų Šaumburgo rūmuose, po to, kai į juos atsikraustė V.Brandtas. Aš atnešiau jam projektą laiško, kurį reikėjo išsiųsti jo kolegai iš Rusijos Aleksejui Kosyginui, kuriam kancleris norėjo pasiūlyti neformaliai apsikeisti nuomonėmis. Vis dėlto V.Brandtui svarbiau buvo papasakoti apie tai, kas tą dieną jam nutiko. Vienas aukšto rango pareigūnas perdavė jam pasirašyti tris laiškus. Jie buvo adresuoti trijų valstybių – JAV, Prancūzijos ir Anglijos – pasiuntiniams. Pasirašydamas šiuos laiškus, jis turėjo patvirtinti tas privalomas sąlygas, kurias kariniai gubernatoriai iškėlė savo slaptame laiške, kalbančiame apie 1949 gegužės 12 d. Konstituciją. Naudodamiesi nugalėtojų teisėmis, jie pristabdė tuos Konstitucijos straipsnius, kuriuose įžvelgė savo įgaliojimų apribojimų. Tai palietė ir 146 straipsnį, numatantį po Vokietijų susijungimo priimti naują Konstituciją.“
E.Bahras taip pat pranešė, kad vokiečių federaliniai kancleriai, suprantama, stengėsi nuslėpti tokio pobūdžio susitarimus su sąjungininkais ir pirmiausia su Amerika. „V.Brandtas buvo pasipiktinęs tuo, kad iš jo reikalavo pasirašyti tokį žeminantį laišką. Juk galų gale jis buvo išrinktas kancleriu ir turėjo, kaip jam atrodė, konkrečių įsipareigojimų, susijusių su duota priesaika. Jis abejojo, kad pasiuntiniai gali pašalinti jį iš kanclerio posto. Tada jam buvo pranešta, kad Konradas Adenaueris pasirašė šiuos laiškus, o paskui tą patį padarė ir Liudvigas Erhardas, o po jo – ir Kurtas Georgas Kizingeris. Praėjus kiek laiko, jis pasakė: „Aš juos irgi pasirašiau“ ir daugiau prie šios temos nebegrįžo“, – Vokietijos dienraščiui pasakojo E.Bahras.
Atimta karinės intervencijos teisė
Politiko, davusio interviu, nuomone, Vokietija įgijo nepriklausomybę tik po to, kai 1991 m. kovo 15 d. pasirašė sutartį „Du plius keturi“. Kai kurie ekspertai, ginčijantys kanclerių aktų egzistavimą, mano, kad jokių teisių kontroliuoti žiniasklaidą Vakarų sąjungininkai neturėjo ir neturi. Tačiau neabejotina, kad tokių teisių būta, ypač tada, kai Vokietija kaip valstybė apskritai neegzistavo, todėl kol šalis buvo suskaldyta į okupacines zonas, negalėjo būti jokios kalbos apie nepriklausomybę.
Analitikai atkreipia dėmesį į tai, kad amerikiečiai pagal pasirašytos „taikos sutarties“ sąlygas išsaugo sau teisę bet kuriuo metu įvesti kariuomenę į Vokietijos teritoriją. Beje, visiškai nebūtina, kad išrinkti vokiečių kancleriai prieš duodami priesaiką atliktų privatų vizitą į Vašingtoną, kad kažką ten pasirašytų. Galbūt jiems ten tiesiog parodo veikiančius susitarimus arba primena apie juos žodžiu. Bet kuriuo atveju karinės bazės Vokietijoje, atominis ginklas ir aukso rezervas – pakankamai rimti instrumentai amerikiečių rankose.
Vakarų ir Rytų ekspertai mano, kad kai kurie Vokietijos suvereniteto apribojimai tebegalioja, kadangi JTO Statute dar nepanaikinti 23 ir 107 straipsniai, kuriuose kalbama apie priešiškas valstybes. Galima sutikti su tuo, kad sutartis „Du plius keturi“ formaliai atėmė iš sąjungininkų teisę į karinę intervenciją. Vis dėlto Vokietija priversta atsisakyti idėjos susikurti atominį ginklą, be to, iš jos atimtas finansinis suverenitetas.
Pagal istorinių tyrimų internetinio laikraščio „Stolietie“ inf.
Parašykite komentarą