Vieši klausimai akademikams dėl 1941 m. Lietuvos įvykių vertinimo (25)

J.Brazaičio palaikų perlaidojimas | Kaunas.lt nuotr.

J.Brazaičio palaikų perlaidojimas | Kaunas.lt nuotr.

Š. m. birželio 11 d. žiniasklaidoje buvo paskelbtas akademikais įvardytų grupės asmenų viešas laiškas, kuriame kaip didelė moralinė klaida įvertintas Lietuvos valdžios mėginimas deramai pagerbti Laikinosios Vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio atminimą.

J.Ambrazevičius-Brazaitis – iškilus patriotas ir valstybininkas, buvo priverstas vadovauti tautai nepaprastai sudėtingomis politinėmis sąlygomis, ir jo veikla negali būti suprasta vadovaujantis tik dabartinės ideologinės konjunktūros klišėmis. Laiške ši veikla aiškinama ir vertinama supaprastintai ir tendencingai, atsiejant ją nuo konkretaus istorinio to meto įvykių konteksto.

Mes, žemiau pasirašiusieji, nedviprasmiškai pareiškiame, kad Lietuvos žydų bendruomenės sunaikinimas yra be išlygų smerktinas kaip didžiulis ir, deja, neatitaisomas nusikaltimas, kuriam negali būti jokio moralinio ir politinio pateisinimo. Tačiau šio nusikaltimo pasmerkimas neteikia jokio pagrindo vertinti tragiškus 1941 m. įvykius pagal supaprastintas ideologines schemas, taikant dvigubus moralinius standartus.

Laiško autorių klausiame:

Ar lietuvių tauta neturėjo teisės ginti savo laisvės ir priešintis sovietinei okupacijai ir aneksijai?

Ar po ištisus metus trukusio sovietinio teroro ir 1941 m. birželio trėmimų buvo jėga, galėjusi sutrukdyti karo pradžioje prasidėjusiam spontaniškam tautos sukilimui?

Kaip turėjo elgtis Lietuvos piliečiai tomis aplinkybėmis: su gėlėmis išlydėti okupantų armiją, vietos komunistinius kolaborantus ir Pravieniškių, Panevėžio medikų bei Rainių budelius? Su ginklu rankose stabdyti Vermachtą tuo atveriant galimybę ir toliau vežti Lietuvos gyventojus į Sibiro mirtį, o besitraukiantiems okupantams – palikti Lietuvoje dar daugiau nužudytų nekaltų aukų?

Ar istoriniu požiūriu teisinga, o moraliniu – sąžininga po daugiau nei pusės šimtmečio iš teisuolių pozicijos vertinti praeities įvykius žinant, jog tuometiniai jų dalyviai veikė ypatingomis istorinėmis aplinkybėmis ir, kaip dažnai nutinka istorijoje, iš principo negalėjo numatyti daugelio savo sprendimų ir veiksmų tolesnių padarinių?

Sąžiningas atsakymas į šiuos klausimus padėtų atsikratyti ideologizuoto ir konjunktūrinio požiūrio į mūsų istoriją. Tik sąžiningas ir atviras sudėtingų praeities įvykių apmąstymas bei vertinimas gali iš tiesų sutaikyti per juos nukentėjusius žmones ir tautas bei apmalšinti patirtų tragiškų netekčių sukeltą skausmą.

Parašai:

Arūnas Bingelis
Mindaugas Bloznelis
Alionidas Budrius
Antanas Buračas
Edvardas Čiuldė
Karolina Dapkutė
Valdas Daraškevičius
Vytautas Daujotis
Algirdas Degutis
Algirdas Endriukaitis
Bronislovas Genzelis
Lukas Grinius
Jonas Jasaitis
Jurgis Jonaitis
Justina Juodišiūtė
Santa Kančytė
Laurynas Kasčiūnas
Vytautas Keršanskas
Linas Kojala
Juozapas Labokas
Bronius Leonavičius
Sigitas Marčiukaitis
Domantas Markevičius
Marius Markuckas
Linas Virginijus Medelis
Kęstutis Milkeraitis
Jolanta Miškinytė
Romualdas Ozolas
Vytautas Paulaitis
Mindaugas Peleckis
Vilius Petkauskas
Martynas Pilkis
Jūratė Punienė
Jonas Punys
Vytautas Radžvilas
Arimantas Raškinis
Gailius Raškinis
Vytautas Rubavičius
Angonita Rupšytė
Nijolė Sadūnaitė
Arnas Simutis
Vytautas Sinica
Eugenijus Skrupskelis
Viktorija Skrupskelytė
Reda Sopranaitė
Linas Stankevičius
Nerijus Stasiulis
Paulius Stonis
Alfonsas Svarinskas
Petras Dovydas Šidagis
Arvydas Šliogeris
Jolanta Šrapnickienė
Stanislovas Švedarauskas
Daiva Tamošaitytė
Tomas Taškauskas
Laimutis Telksnys
Živilė Marija Vaicekauskaitė
Vaidotas Vaičaitis
Zigmas Vaišvila
Gediminas Zelvaras
Vaiva Žukienė

Kategorijos: Lietuvos kelias, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: