Minime Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas (0)

Vytauto Daraškevičiaus nuotr.

Vytauto Daraškevičiaus nuotr.

Birželio 14-oji Lietuvoje minima kaip Gedulo ir vilties diena. 1941 metų birželio 14 d. 3 val. ryto Sovietų Sąjungos represinės struktūros pradėjo organizuotus masinius Lietuvos gyventojų trėmimus į atokias šiaurines  Sovietų Sąjungos teritorijas. Birželio 15 d. – Okupacijos ir genocido dieną. Prieš 72-us metus Lietuvą užgrobė Sovietų Sąjungos ginkluotosios pajėgos.

„Lietuvos Gyventojų Genocido“ pirmojo tomo duomenimis birželio 14–18 d. bendras išvežtų iš Lietuvos žmonių skaičius siekė iki 18 500. Didžioji dalis – 14 595 žmonių, daugiausia moterys, vaikai ir vyresnio amžiaus vyrai buvo išvežti į tremtį – Altajaus ir Krasnojarsko kraštus, tuo tarpu likę 2957 vyrai, trėmimo metu buvo atskirti nuo šeimų ir išvežti į GULAGO pataisos darbų lagerius.

Gulagas (rus. ГУЛАГ ;Главное управление исправительно-трудовых лагерей и колоний) – 1930 m. balandžio 25 d. įkurta lagerių valdyba (Управление лагерями ОГПУ). Nuo 1930 m. lapkričio atsiranda ГУЛАГ (Главное управление лагерями) pavadinimas. Terminas Gulagas tapo žymus rusų rašytojui Aleksandrui Solženycinui išleidus romaną „Archipelagas Gulagas“.

Pagrindinis pirmojo Lietuvos gyventojų trėmimo tikslas buvo akivaizdus: pašalinti iš Lietuvos gyventojų sluoksnį, turintį aktyvią tautinę savimonę, tiesiogiai arba netiesiogiai dalyvavusį nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimo bei įtvirtinimo darbuose. Buvo siekiama sunaikinti ištisas šeimas, tuo būdu naikinant ir jų sukauptą patirtį, visuomeninę bei kultūrinę įtaką. Tremtis neaplenkė nė vieno Lietuvos gyventojų sluoksnio, tačiau labiausiai nukentėjo inteligentija.

Kitas svarbus trėmimo tikslas – noras aprūpinti SSRS Sibiro ir šiaurines sritis nemokama darbo jėga. Nuvežti į tremties vietą, žmonės turėdavo patys susikurti minimalias, būtiniausias gyvenimo sąlygas bei tuo pat metu dirbti jiems paskirtus darbus. Dauguma tremtinių buvo apgyvendinti bendruose barakuose ir žieminėse, pritaikytose gyventi tiktai vasarą. Dėl antisanitarinių sąlygų, tymų epidemijos ir bado tremtinių mirtingumas, ypač vaikų ir senesnio amžiaus žmonių, buvo labai didelis. Sunkiausias išbandymas laukė 1942 m. birželio mėn. iš Altajaus krašto į Jakutijos ASSR perkeltų lietuvių. Lenos upės žiotyse, prie Laptevų jūros perkelti tremtiniai turėjo kone plikomis rankomis statydintis jurtas, žiemines, barakus, žvejoti lediniame vandenyje.

Tačiau birželio 14-oji ne tik tautos gedulo, bet ir vilties diena. Vilties išgyventi, vilties sugrįžti į tėvynę, vilties išvysti savo artimuosius. Viltis palaikė tremtinius ir kalinius sunkiausiais, juodžiausiais jų gyvenimo metais, suteikė jėgų ir tvirtybės. Jie sugrįžo – gyvi ir mirę, kad atgultų amžinam poilsiui savo žemėje. Sugrįždami jie parsinešė ir juos palaikiusią viltį. Viltį, kad birželio 14-osios įvykiai nebe pasikartos, bus mažiau juodų gedulo dienų, daugiau vilties ir šviesos.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: