Be kalbos nėra tautos (3)

Lietuvos lenkų mitingas | delfi.lt, A.Solomino nuotr.

– Lietuvoje jaučiamės gerai, braliukai juk mes, paskutinės išlikusios pasaulyje giminingos tautos, – sako Lietuvos latvių organizacijų koordinacinės tarybos pirmininkė Gunta Rone.

Lietuvoje gyvena apie tris tūkstančius latvių tautybės asmenų, Vilniuje daugiau nei penki šimtai. Lietuvoje latviai daugiausia susitelkę paribio rajonuose, tačiau jų gyvenama ir Vilniuje, Palangoje, Klaipėdoje bei kituose miestuose.

Kaip aiškina Gunta Rone, Lietuvoje nėra latviškų mokyklų, nes nedaug yra to paties amžiaus vaikų. Todėl nėra lengva išlaikyti savo kalbą, ypač jaunajai kartai. Tad gimtosios kalbos latvių vaikai mokosi šeimose bei keliose savaitgalinėse mokyklose. Tokia mokykla veikia ir Vilniuje. Čia vaikai mokosi ne tik gimtosios kalbos, bet ir žaidimų, dainų, tautinių tradicijų.

– Gyvendama Lietuvoje, nesusiduriu su netolerancija, nors reikia pasakyti, kad lietuviai linkę pabrėžti tautiškumą, – teigia Gunta Ronte. Ir sako dėl to suprantanti lietuvius. Panašiai elgiasi ir latviai, bet jų padėtis savoje šalyje daug sudėtingesnė. Dėl sovietmečiu vykdytos politikos į Latviją atvyko labai daug rusų, visų pirma kariškių bei kitų spectarnybų atstovų. Latvijai atkūrus nepriklausomybę, dauguma jų pasiliko ten gyventi. Ne visi išmoko latvių kalbą, toli gražu ne visi integruojasi į valstybės gyvenimą. Dėl to latvių tauta visą laiką balansuoja ties išlikimo riba, – su nerimu kalba Gunta Rone.

Kaip žinia, š. m. vasario 18 d. Latvijoje vyko referendumas dėl rusų kalbos pripažinimo antrąja valstybine kalba. Lietuvoje gyvenančių latvių atstovė sako, kad referendumas buvo didelis išbandymas jos tautai:

– Mums tai buvo didžiulė pamoka, ir mes garbingai atstovavome savo tautai. Ne tik Latvijoje, bet ir užsienyje gyvenantys tautiečiai susitelkė ir balsavo prieš (77 proc. balsavo prieš, už – 22 proc.). Negausioms tautoms, tokioms kaip estai, latviai ar lietuviai, visuomet gresia išnykimo pavojus, juolab kad „didysis brolis“ imasi įvairių pastangų ir neduoda mums ramybės. Pavojus yra ir reikia būti labai budriems, atsargiems, kad neišnyktų tautos ir kalbos, nes be kalbos nėra tautos.

Dėl gimtosios kalbos išlaikymo susirūpinimo neslepia Lietuvos gudų visuomeninių organizacijų susivienijimo ir Baltarusių klubo „Siabryna“ pirmininkas Roman Voinicki.

– Nors gyvename Lietuvoje, paradoksalu, bet mes ne lietuvėjame, o lenkėjame, – sako jis.

Lietuvoje gyvena virš keturiasdešimt tūkstančių baltarusių, bet veikia tik viena mokykla, kur dėstoma šia kalba. Tai Vilniaus Pranciškaus Skorinos vidurinė mokykla, vykdanti pradinio, pagrindinio, vidurinio ir papildomo ugdymo programas baltarusių kalba. Nors tai nedaug, bet ir taip geriau nei Lenkijoje, kur baltarusių yra keliskart daugiau, o ši tautinė mažuma neturi nė vienos mokyklos, kurioje būtų dėstoma gimtąja kalba.

Klubo „Siabryna“ pirmininkas pasakoja, kad didžiausias lenkinimas vyko ir vyksta per bažnyčias, kuriose neretai dirba iš Lenkijos atvykę kunigai.

– Baltarusių yra ir katalikų, ir stačiatikių, tačiau iš ambonos nuolat kalama, kad katalikas tai lenkas, o lenkas tai katalikas. Ir žmonės „užsirašo“ lenkais, – pasakoja R. Voinicki. Jis sako, kad sunku žmonėms atsispirti vietos valdžios gundymui leisti vaikus į lenkiškas mokyklas. Vaikai ten gauna dovanėlių, atostogų juos veža į Lenkiją, vietos valdžia irgi palankiai žiūri į tuos, kurie atveda vaiką ne į lietuvišką, o į lenkišką klasę.

Baltarusių draugijos pirmininko nuomone, būtina gerbti šalį, kurioje gyveni, ir mokytis jos kalbos.

– Kai mano dukra Šalčininkuose ateina į polikliniką, jai sako: kalbėki lenkiškai. Kai LLRA skelbė streiką prieš Lietuvos švietimo įstatymą, paskelbė, kad prie streiko prisijungia ir Lietuvos baltarusiai. Tai buvo šmeižtas, nes mes tikrai nerėmėme ir nedalyvavome streike, kuriame dalyvavo lenkai ir rusai, – aiškina Voinicki.

Jis nesutinka, kad Vilniaus ar Šalčininkų rajone būtų įvesta antroji lenkų kalba ar lenkiški užrašai.

– Jeigu taip, tai tada rašykime 123 kalbomis, nes tiek tautybių gyvena Lietuvoje. Juolab neteisinga būtų rašyti tik lenkiškai Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, kur gausiai gyvena baltarusiai. Tai būtų dar vienas žingsnis baltarusių lenkėjimo link, – sako R. Voinicki.

Savo kalbai pagalbos baltarusiai negali tikėtis ir iš Baltarusijos. Ten laipsniškai iš visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo išstumiama baltarusių, o jos vietą užima rusų kalba.

Baltarusių draugijos pirmininkas pasakoja, kad gyvendamas Lietuvoje su netolerancija nesusidūrė.

– Susitinku ir su politikais, ir su visuomenininkais, kalbuosi su jais rusiškai, ir niekas man neatkreipia dėmesio, – sako R.Voinicki. 1981 metais į Lietuvą atvykusiam vyrui nelabai sklandžiai sekasi kalbėti lietuviškai, tačiau jis sako, kad jo vaikai lietuvių kalbą moka puikiai. Beje, Voinickio senelis palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.