S.Stoma. Apie lengvatų fobiją, spaudą ir maistą (11)

efoto.lt, V.Čepulytės nuotr.

efoto.lt, V.Čepulytės nuotr.

Kartais ir pačios didžiausios kvailystės gimsta iš gana racionalių minčių. Tokia kvailystė yra Lietuvos politikoje vis dar vyraujanti nuostata, kad mokesčių lengvatos yra blogis. Ši kvailystė yra tuo juokingesnė, kuo labiau ją ginantieji apeliuoja į sveiką protą.

Idėjiniai šio pavojingo nesusipratimo autoriai bei nuožmūs lobistai sukasi aplink Laisvosios rinkos institutą (LRI). Jam būdinga skleisti niekur civilizuotame pasaulyje neįsitvirtinusias arba jau atmestas kraštutinio libertarizmo nuostatas.

Džiunglių ekonomika, kai paisoma tiktai stipriausiųjų intereso, yra atgrasi ne vien dėl socialinio neteisingumo. Ji kenkia ir ekonomikos plėtrai. Tai jau seniai įrodyta ir teoriškai, ir paties gyvenimo.

Tad kodėl Lietuvoje, kaip ir dar keliose pokomunistinėse šalyse, šis mitas toks gajus?

Vargu ar LRI „ekspertai“ atsisakys savo pasaulėžiūros, kol ji taip gerai apmokama. Tačiau visiems kitiems – ir ypač sprendimų priėmėjams – pats laikas atsitokėti. Todėl verta prisiminti, kodėl ši koalicija, vos gavusi valdžią, taip džiaugsmingai nukarpė didelę dalį ankstesnių lengvatų.

Pirminė visiškai teisinga mintis buvo suformuota dar iki krizės. Rimtų ekspertų, tokių kaip Raimondas Kuodis, paskaičiavimai rodė, kad Lietuvos biudžetas yra toks menkas visų pirma dėl gausybės landų, leidžiančių išvengti mokesčių.

Kaip lengvatų neteisingumo simbolis dažniausiai buvo nurodoma „Maximos“ grupės gudrybė, kai įsiregistravusi, tarsi būtų įsteigta neįgaliųjų, viena antrinė jų bendrovė atsiėmė iš valstybės 100 milijonų litų mokesčių. Panašiomis lengvatomis arba tiesiog netvarka mokesčių srityje piktnaudžiavo ir nemažai kitų galingų verslo subjektų, kurie tikrai negalėjo būti priskiriami prie tų, kuriems būtina valstybės parama.

Lietuvoje lengvatų politika, o tiksliau – praktika, ilgą laiką buvo tiesiog apversta aukštyn kojomis. Didesnę dalį naudos susigraibė stipriausieji, o ne silpniausieji. Štai iš kur atsirado noras kovoti su bet kokiomis lengvatomis. Jeigu valstybė nesugeba atskirti piktnaudžiautojų nuo tų, kuriems parama tiesiog būtina, lengvatų reikia palikti kuo mažiau.

Taip silpniesiems buvo smogtas skaudus smūgis, o galingieji rado kitų būdų gauti naudos.

Apgailėtinas spaudos likimas po mokesčių reformos – aiškiausias pavyzdys. Kai labiau civilizuotos valstybės per krizę kaip tik didino lengvatas ir paramą žiniasklaidai – kultūros ir demokratijos garantui, Lietuvos valdžia pjovė negailestingai, nepaisydama net atsakomosios pagiežos ir susipriešinimo.

Sunku protu paaiškinti, kodėl taip buvo pasielgta. Gal tai gili pasąmoninė neapykanta? O gal tiesiog noras turėti labiau priklausomą, su ištiesta ranka vaikščiojančią žiniasklaidą? Tą norą išduoda aiškinimai, kad tikslinės dotacijos yra daug geriau nei mokesčių lengvatos. Ir, žinoma, didžiulės pinigų sumos, skiriamos įvairiems projektams viešinti ir politinei reklamai.

Tačiau tai ne tik amoralus, bet ir kenksmingas patiems politikams, taigi – kvailas elgesys. Žiniasklaidos kokybė nusileido į patį dugną, o bandantieji manipuliuoti ir maitinti ją iš rankos palankumo gali tikėtis tik tol, kol turi galimybių susimokėti. Toks santykis negali virsti idėjine ar vertybine meile. Tad dar labiau stiprėja senas įprotis reketuoti galios turėtojus. Juolab kad žiniasklaida turi tam puikių galimybių.

Užsakomajai žiniasklaidai klestint, visuomenė praranda demokratijai būtiną teisę žinoti, kas iš tikrųjų vykstas valstybėje. Ir tai yra didžiausia nuodėmė, kurią padarė ši koalicija.

Nuo 2009 metų pradžios Lietuvoje periodiniams leidiniams vietoje 5 proc. taikomas 21 proc. pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifas – vienas didžiausių Europoje. Panašus yra tik Bulgarijoje ir Slovakijoje. Tuo metu Europos Sąjungos šalyse senbuvėse PVM spaudai sudaro vos kelis procentus arba kaip Belgijoje, Danijoje, Norvegijoje, Didžiojoje Britanijoje – visai netaikomas.

Prisidėjus dar ir kitiems mokesčiams bei sumažėjus reklamos, per 3 metus jau uždaryta apie 50 leidinių – apie 20 proc. visų nacionalinių leidinių kiekio. Bankrutuoja spaustuvės, traukiasi ir užsienio leidėjai. Spaudos pardavimas per tuos metus sumažėjo apie 40 proc., žurnalistų skaičius redakcijose – 30–35 proc., o darbuotojų atlyginimai – 35–40 procentų.

Nacionalinių žurnalų prenumeratos lygis šiandien net 5-6 kartus mažesnis nei Latvijoje ar Estijoje, ir 8–9 kartus – nei Vakarų Europos šalyse. Sumažėjus Lietuvoje leidžiamų laikraščių ir žurnalų, tik per 3 metus daugiau nei du kartus išaugo įvežamų iš Rusijos leidinių kiekis.

Skaičiai iškalbingi, Seime svarstomos įvairios pataisos. Tačiau atsiverskite mokesčių politiką kontroliuojančių liberalų puslapį ir vėl išvysite tuos pačius senus užkeikimus, kad „bet kokios mokestinės išimtys griauna tvarią sistemą“. Atrodo, tarsi pasaulinio lygio ekonomistai būtų kvailiai, tik mūsiškiai – genijai.

Visas civilizuotas pasaulis pripažįsta, kad teisinga mokesčių diferenciacija skatina verslą ir kuria palankesnę aplinką. Tačiau mūsų libertarams tai nė motais. Jie giriasi turintys įrodymų, kad tai nėra tiesa. Tik keista, kad visa tai jie laiko paslaptyje ir nepretenduoja į Nobelio premiją.

Vis dar plačiai įtikinėjama, kad mažesnis PVM nereiškia mažesnių kainų, nors tai yra akivaizdus absurdas. Žinoma, kartelinių susitarimų iškreiptoje, oligopolinėje rinkoje kainos gali ir nenukristi. Tačiau tai jau kita problema, kurią spręsti reikia kitomis priemonėmis. Jeigu mes nesugebame naudotis kokiu nors instrumentu, reikia mokytis, o ne šaukti, kad tas instrumentas blogas.

Ar kas atliko profesionalų tyrimą, kodėl lietuviai plūsta į Lenkiją pirkti maisto produktų ir taip augina kaimynų ekonomiką? Tai yra, kodėl ten viskas daug pigiau, nors atlyginimai tikrai ne mažesni? Žinoma, ne vien 16 proc. didesnis PVM tarifas brangina mūsų maistą. Bet įrodinėti, kad tai nieko nereiškia, tiesiog juokinga. Juk užtektų žvilgtelėti į kokio nors produkto kainos dedamųjų dalių išklotinę.

Mokesčių politika – labai subtilus reikalas. Primityvus, liguistas užsispyrimas čia nedovanotinas. Gal bent prieš rinkimus krikščionys demokratai atsibus ir prisimins, kad visuotinai pripažįstamos jų vertybės gerokai skiriasi nuo laukinio libertarizmo? Padėk, Dieve!

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė, Žiniasklaida | Žymos: , , , , , , , , , , .

11 komentarų

  1. Valdas:

    Anglijoje maistui ir vaikiškiems drabužiams PVM netaikomas. Tai yra …

    PVM = 0

    Anglijos valdžia nedaro biznio šioj vietoj.

  2. Valdas:

    Dar vienas svarbus dalykas.

    Anglijoje nekvalifikuotas darbininkas, užsidirbęs minimalų valandinį atlygį, gali nusipirkti šešis produktus:
    – pieno 1 litrą;
    – miltų 1 kilogramą;
    – cukraus 1 kilogramą;
    – 6 kiaušinius;
    – aliejaus 1 litrą;
    – dyzelino 1 litrą.
    Lietuvoje nekvalifikuotas darbininkas, užsidirbęs minimalų valandinį atlygį, nepajėgus nupirkti dyzelino 1 litro, aliejaus 1 litro (nes stebuklingai brangesnis už dyzeliną su akcizais) ir iš likusių keturių aukščiau išvardintų produktų gali nusipirkti tik vieną kurį nors, nes kitiems įsigyti pinigų jau nepakanka.

    Ar spauda gali būti tokia svarbi žmogaus pasirinkime, kai toks skurdas Lietuvoje?

    Kartu ieškokim sprendimų kaip gelbėti silpniausiąjį žmogų, kuris bando išgyventi diskriminuojamas Europos Sąjungoje.

    • Vaidilosvainis:

      Reiškia tikra teisybė, ką patvirtino Europos Respublikų Sąjungos Eurostatas,- kad pragyvenimo lygis nuo turtingiausiųjų ir vargingiausiai gyvenančių šalių skiriasi daugiau, nei 6 kartus.

      Nežinau tiksliai, kiek jis skyrėsi prieš 20 metų, bet turiu konstatuoti, kad mums ligi anglų- lygiai tiek pat, kiek prieš 20 metų dar buvo likę iki komunizmo. Nors, gal komunizmas jau buvo arčiau…

      Bet nesipiktinkime, ponai, verčiau, kaip siūlo išminčiai, gėrėkimės pačia kelione…

  3. zemaiciu zydas:

    Na Valdo kalkuliacija yra neteisinga visu pirma. Bet is esmes tai mokesciu sistema visam naujajam pasaulyje yra sukurta taip kad atimti is vieno ir atiduoti Kitam. Mush atveju islaikyti prasiskolinusias ir vis tebesiskolinancias vyriausybes

    • Valdas:

      Tikrovės neužglaistysi tuščiažodžiavimu. Nepaslėpsi …

      • zemaiciu zydas:

        😀 As gyvenu anglijoj. Jeigu tu savo tikroveje uz 5.8 svaro sugebesi nupirkti savo suvardinta sesiu punktu krepseli, as tau duosiu medali. Bet ir tai nera Esme. Pragyvenimo kastai visur kur galima uzdirbti o ir darbo apskritai yra, nepalyginamai didesni nei provincijoj. Uz vieno kambario busta cia drasiai sumoki 3000 litu nuoma/imoka, pridedi dar 800 patarnavimu, auto draudimas dar 3000 metams, ir ziurek su dviem minimaliais atlyginimais tavo balansas vis dar minuse. Dabar palygink su Lietuva, ir bus aiskiau kuris is musu tusciazodziauja…

  4. Valdas:

    Pirma.
    Minimalus valandinis atlyginimas Anglijoje yra £6.08
    Antra.
    Būstą nuomojasi tik klajokliai žydai ir klajokliai paversti lietuviai. Ūkiškas lietuvis namo stato šeimai savo tėvynėje. Savo namuose ūkiškai gyvena ir Anglijos gyventojai (nesišvaistydami nuompinigiais). Todėl ši mintis katino ašaros neverta.
    Trečia.
    Žydo pasaulėžiūra yra parazituojanti kenkėjiška ir netinkama lietuviui.

    Patarimas.
    Bendrauk pats su savimi, neteršdamas erdvės.

  5. zemaiciu zydas:

    Pirma. Net ir nuo minimalaus 6.xx MOKI NI(ANGLISKA SODRA)! Ir tau lieka 5.8x. Vaikai musu visi uz minimumus dirba, gali man nepasakot.
    Antra. Lietuviai dirbantys uz minimuma busto nesistato, nes neturi uz ka. Jie gyvena pas tevus ir laukia kol pasimirs babute. Arba vaziuoja I Anglija kur dirba uz minimuma ir gybena keturiese vienam kambaryje. O tie kurie dirba uz du minimumus statosi is pinigu kuriuos jiems paskolino uzsienietois zydas su 50% bakshisho.
    Trecia, Kai neismanai ka sneki nieko kito nelieka kaip pokintis.
    Patarimas. Susikisk savo patarimus I sikna.

  6. Karolis:

    Tai gerai, kad bankrutuoja tie niektauzos laikraščiai ir jų žemiau bet kokio lygio smukę žurnaliūgos. Velniam jie reikalingi, bus daugiau medžių ir daugiau savo galva mastančių žmonių. Ir mokesčiai lupami ne tam, kad atimt ir padalint, o tam, kad atimt ir pasidalint. Stoma tai turėtų gerai žinoti, anas gi ne vienui metus iš mokesčių mokėtojų riebalus kaupė. Perskaitęs straipsnį pasidariau sau tokias išvadas: lengvatos- manipuliavimo, papirkinėjimo, lobimo, iškraipytų ekonominių santykių ir kitokio blogio šaltinis. Mokesčiai, jei jie renkami prievartiniu būdu (o dabar taip ir yra)- vagysčių, švaistymo, visažinystės ir kitokio blogio šaltinis. Taigi, jokių lengvatų ir jokių mokesčių- toks mano idealas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: