P.Stonis. Sąjūdis visuomenės teisme (10)

Paulius Stonis

Paulius Stonis

Preėjusios savaitės pradžioje prieš teismą stojo Nepriklausomybės akto signatarai Romualdas Ozolas ir Bronislovas Genzelis bei sąjūdininkas Alvydas Medalinskas. Jie kaltinami kovo 17 d. ne laiku pradėję mitingą prie Seimo ir tuo pažeidę viešąją tvarką. Mitingas, žinia, praėjo taikiai. Tačiau ankstyva renginio pradžia Vilniaus savivaldybės tarnautojams pasirodė esanti didelė grėsmė viešajai tvarkai. Rezultatas – trys sąjūdininkai siunčiami teisman, kad vieną kartą ir visiems laikams įsikaltų, koks yra tikrasis teisingumas ir suprastų – kitokio Lietuvai nereikia.

R. Ozolas po teismo posėdžio sakė: „Kažkas iš mūsų šiandien labai žiauriai juokiasi. Atėjo laikas atskleisti, kas“. Signataras B. Genzelis prisiminė, kad dar sovietmečiu KGB buvo įtraukę jį, Ozolą ir kitus sąjūdininkus į ypač pavojingų žmonių sąrašą už mitingų organizavimą. „Tuomet KGB generolas kreipėsi į saugumo vadą Maskvoje, ragindamas paduoti mus į teismą, bet šis nesutiko“. Atrodo B. Genzelis teisus – šiandien kažkas stengiasi uoliai pildyti tuometinio KGB generolo prašymą.

Kad ir kaip baigtųsi ši absurdiška sąjūdininkų teismo byla, darosi aišku, kad kitokio teisingumo, nei procedūrinis, šita valstybė nesupranta. Tačiau tai, kad už „šiurkščius“ nusižengimus viešajai tvarkai teisiamųjų suole sėdi ne kokie vitrinas daužantys chuliganai, bet žmonės, atgimimo priešaušryje ugdę ir subrandinę Lietuvos tautiečių laisvės dvasią, yra simbolinis ir susimąstyti verčiantis įvykis.

Ką padarė B. Genzelis ir R. Ozolas? Šiandien jie, kaip ir Nepriklausomybės priešaušryje, kelia esminio valstybės atsinaujinimo klausimą. Atsinaujinimo, kuris, iškovojus Nepriklausomybę, matyt, Lietuvoje taip ir neįvyko. Modernios demokratinės valstybės sukūrimą tolimos ateities uždaviniu pavertė užsilikęs sovietinis mentalitetas. Šiandien viešumoje jis reiškiasi uoliu užsispyrimu tarnauti bet kam, tik ne savo tautiečių labui ir savos valstybės interesams.

Reikia pripažinti, kad Sąjūdžio kova už Nepriklausomybę sugebėjo pasinaudoti sovietiniai nomenklatūrininkai, kurie, vaizdžiai tariant, papūtus laisvės vėjams, apsuko kepures ir stebukliniu būdu iš komunistų „transformavosi“ į demokratus, liberalus bei konservatorius. Kas kam labiau patiko, matyt, pagal asmeninį skonį.

Prasidėjo antisąjūdinė kontrrevoliucija, virtusi uoliu sovietinio mentaliteto konservavimo bei sklaidos darbu. Ši kontrrevoliucija tęsiasi iki šiol, o jos apraiškos šiandieniniame politiniame ir visuomeniniame gyvenime kiekvienam sveikos nuovokos piliečiui turėtų būti akivaizdžios.

Viena iš tokių apraiškų ir yra šis sąjūdininkų teismas, vykdomas prisidengiant procedūriniu teisingumu. Nesunku suprasti, kad šia byla bandoma ne tik teisiniais metodais susidoroti su sąjūdininkais, bet ir diskredituoti nuo Sąjūdžio laikų skleidžiamą esminio valstybės atsinaujinimo idėją. Pastaroji, be abejonės, kelia grėsmę jokių pokyčių nepageidaujančiam isteblišmentui.

Išlikimo ir klestėjimo siekiančiai tautai esminio atsinaujinimo idėjos būtinumas yra akivaizdus. Mat tik ši idėja skatina tautiečius susimąstyti ir įsivaizduoti save kitokiais, nei jie yra šiandien. Taip pamažu iškyla kitokios valstybės vizija, kuri ilgainiui tampa paskata piliečiams uoliau rūpintis valstybės reikalais: telktis, kelti politinius klausimus, reikalauti teisingumo beigi būtiniausių reformų. Kažkas panašaus visai neseniai įvyko Vengrijoje.

Turint omenyje gajų sovietinį mentalitetą, mūsų neturi stebinti faktas, kad esminio valstybės atsinaujinimo idėjos arba vizijos nepajėgia (o gal ir nemato reikalo) pasiūlyti nė viena politinė partija. Galbūt dėl šios priežasties jaunimas yra apolitiškas ir abejingas praktiškai visų politinių partijų atžvilgiu.

Nesunku suprati, kam ir kodėl Sąjūdžio metu užgimusi esminio valstybės atnaujinimo idėja dar ir šiandien kelia nervingą virpulį. Tokia antisąjūdinė alergija ne ką mažiau yra paplitusi ir visuomenėje. Paradoksas – ne tik tarp tų, kuriems B. Genzelio ir R. Ozolo pavardės asocijuojasi su pokyčiais, nulėmusiais šventa karve laikyto sovietinio gerbūvio – kolchozo – griūtį.

Geras antisąjūdinės alergijos pavyzdys visuomenėje – visai neseniai „krikščionišku“ save vadinančiame mėnraštyje „Naujasis židinys-Aidai“ pasirodžiusi publikacija. Joje R. Ozolo, V. Radžvilo ir kitų Sąjūdžio „eks-žvaigždžių“ pastangos kelti atsinaujinimo klausimą atvirai vadinamos tuščiomis. Terminas „eks-žvaigždės“, matyt, bus pasirinktas neatsitiktinai – jis atskleidžia paties autoriaus istorinės atminties stygių. Mat sąjūdininkus prilyginus „žvaigždėms“, esama visai netoli nuo to, kad gyvybių pareikalavusios Sąjūdžio laisvės kovos būtų pavadintos ne kuo kitu, o tuomet žmonių dėmesį prikausčiusiu „populiariu šou“.

Po išgalvotu Kornelijaus Ilgavos pseudonimu, kaip zuikis po lapu, besislepiantis „inteligentijos“ atstovas be jokių skrupulų minėtus sąjūdiečius marginalizuoja, jų retoriką nurašydamas „radikaliajai dešinei“. Ši „radikalumo“ etiketė klijuojama sąmoningai – ji turi signalizuoti, kad tokiais žmonėmis visuomenė pasitikėti neturėtų – jų retorika nėra politkorektiška, todėl pavojinga.

Liūdniausia tai, kad tokie iš pirmo žvilgsnio nekalti rašinėliai tampa niūros istorijos aidu. Anuomet, Sąjūdžiui jau įsibėgėjus, tuometinėje sovietų imperijoje milijoniniu tiražu ėjusiame leidinyje „Ogoniok“ buvo išspausdintas Sąjūdį triuškinantis straipsnis. Jame įvardinti du svarbiausi ir pavojingiausi Sąjūdžio ir lietuviškojo nacionalizmo ideologai: R. Ozolas ir V. Radžvilas.

Todėl kyla klausimas – kokių tikslų siekdamas po daugiau nei dvidešimties metų šią istoriją kartoja žurnalo „Naujasis židinys-Aidai“ bendradarbis? Galbūt šiandieninėje Lietuvoje iš tikrųjų egzistuoja ir yra sėkmingai plečiamas B. Genzelio teismo metu paminėtas ypač pavojingų žmonių sąrašas?

Straipsnyje netrunkama reziumuoti, kad bet kuri minėtų sąjūdininkų iniciatyva yra pasmerkta žlugti dėl jų pačių (!) asmenybių „nepopuliarumo“. Anot autoriaus, sąjūdininkų dalyvavimas „garantuoja vardą, žavintį jaunimą, bet atgrasantį kitus“.

Čia ir paaiškėja, kas taip erzina autorių. Jis pats įvardija reikšmingą faktą – savo valstybėje „nebereikalingi seniai“ sugeba padaryti tai, ko per daugiau nei dešimtmetį nepavyksta padaryti politinėms partijoms – pritraukti jaunimą. Jaunimą, kuris pasirašo ne po išsikvėpusiomis, todėl isteblišmentui nepavojingomis, „nuosaikios dešinės“ arba „konservatoriškomis“ ideologijomis, bet nuo pat Sąjūdžio laikų kelta valstybės atsinaujinimo idėja.

Reikia turėti vilties, kad sąjūdininkų teismas baigsis laimingai. Tačiau kur nuves tautą ir valstybę dalies visuomenės sąmonėje tebevykstantis Sąjūdžio teismas – nežinia. Aišku tik viena – be Sąjūdžio skleistų laisvės, tautos ir demokratijos idealų, kaip tam tikrų vertybinių orientyrų, tikrai netapsime laisva ir oria tauta, ir nesukursime modernios demokratinės valstybės. Be jų liksime tik nežinia kieno valdoma ir be perstojo dėl „savo nelaimės“ verkšlenančia tamsia „eks-tarybine“ liaudimi.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *