Lietuviškai kalbantis nelietuvis – kas?

Ministras A.Ažubalis bendrauja su garsiuoju mokslininku | URM nuotr.

Bent jau šiomis dienomis, matyt, turėtume atsakyti: profesorius Alfredas Erichas Senas (Alfred Erich Senn). Juk šis garbus JAV istorikas, tiek savo veikalų skyręs Lietuvos problematikai¹, balandžio 12-ąją atšventė 80-metį; o bent jau tokios garbingos sukaktys turėtų aktualizuoti mūsų pagarbą ir dėmesį tiems, kurie neabejingi mums.

Ir aš ne gailiu lietuviškosios tapatybės, aš gerbiu Profesoriaus apsisprendimą…

Maloniu atradimu prof. A. E. Seno asmenybė man tapo pernai – Vilniaus knygų mugėje pristatant jo knygą „Lietuva 1940. Revoliucija iš viršaus“. Išgirdus amerikietį profesorių gražiai lietuviškai savo lietuviškąsias „aplinkybes“ prisimenant, tuomet sukirbėjo klausimas, gal mano neišprusimo nulemtas: kodėl mes taip mažai šį žmogų pažįstame, retai jį matome, girdime mūsų viešumoje? Ar dėl to, kad Kaunas užbėgo Vilniui už akių, o mes kaimynų svečiais ne itin domimės? Juk būtent į VDU prof. A. E. Senas buvo pakviestas dėstyti, ir būtent Kaune (kurgi kitur!) Lietuvos universitete prieškariu dėstytojavo iš Šveicarijos atvykęs jo tėvas kalbininkas Alfredas Senas (taip sustiprindamas Šveicarijos indėlį jaunosios valstybės akademiniam gyvenimui – juk žinome J. Ehretą). Ar dėl nuoskaudų, mamos – Raudondvaryje gimusios Marijos Magdalenos (arba Evos) Vedlugaitės – patirtų iš Lietuvos Respublikos: ištekėjusi už šveicaro, ji neteko Lietuvos pilietybės, tad, matyt, nesvetimų ir sūnui? Ar tiesiog už akademinio diskurso (net jei jis – apie Lietuvos valstybę, jos istoriją) esantiems žmonėms tik vaidenasi, kad ta prof. Seno ir Lietuvos sąveika pernelyg silpna, nesukibirkščiuoja viešojoje erdvėje, o tereikia įdėmesnio, sąmoningesnio žvilgsnio ir moksliniai darbai atsivers – per skaitytoją – abipusės (Lietuvos ir Profesoriaus) simpatijos liudijimu?

Buvo proga šiuos klausimus apmąstyti ir šiemetiniame susitikime su iš JAV atvykusiu A. E. Senu, šįkart Užsienio reikalų ministerijoje (balandžio 20-ąją). Į sukaktuvinį renginį abi pusės atėjo ne tuščiomis rankomis: Profesorius pateikė savo „pyragą“ – šviežiai VDU leidyklos išleistą knygą „Lithuania in my Life“ (va va, matyt, į visus klaustukus atsakymai ir bus gauti ją perskaičius), o užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažubalio Lietuvos vardu ištartasis šventinis „tostas“ turėjo materialią išraišką – už nuopelnus garsinant Lietuvos vardą jubiliatui užsegtas garbės ženklas „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“. Būta ir daugiau kalbėtojų – Alfonsas Eidintas akcentavo šio JAV mokslininko Lietuvos istorijai skirtų veikalų reikšmę, o Raimundas Lopata priminė buvęs vienas iš keliolikos humanitarų, iš nepriklausomybę ką tik atsikovojusios Lietuvos stažavusių Medisono universitete ir dėmesingai globotų prof. Seno…

Dabar jau suliedama dviejų susitikimų įspūdį, galiu reziumuoti: greta puikios (nors paties Profesoriaus įvertintos: chaotiškos) lietuvių kalbos, mane sužavėjo dar viena, regis, neatsiejama šios asmenybės savybė – humoro jausmas. Štai ir trumpai pristatydamas naująją savo knygą, tiesiog – savo ryšius su Lietuva, Senas prisipažino geriau pažįstąs rusų nei lietuvių kultūrą („russkije narodnyje pesni“ nei mūsų liaudies dainas) – bet kas gi jį mokęs rusų kalbos? Po šios parengiamosios intrigos pranešęs: Vincas Krėvė-Mickevičius, Profesorius išnaudojo progą pašmaikštauti: štai jau į mane bent keletas žmonių žiūri kitaip nei prieš penketą minučių (o į kurią pusę poslinkiai, paaiškino papildoma replika: „Gal jis ir Šekspyrą žino?“)…

O aplinkybės, Senus susiejusius su (ir atskyrusius nuo) Lietuva, apie kurias kalbėjo autorius, glaustai išdėstytos ir knygos pratarmėje (kurią toliau ir pristatome – Alkas.lt pastaba), tad VDU leidyklai maloniai sutikus, skaitytojams siūlome jos vertimą, žinia, netobulą (vertėjai galbūt paties autoriaus konsultuojami, tikimės, ilgai nelaukdami pateiks puikų visos knygos lietuvišką variantą).

____________________________________
¹ Regis, net į trilogiją susiejamas Alfredo Ericho Seno knygų, skirtų Lietuvos istorijai, pirmasis trejetas: The Emergence of Modern Lithuania. – New York: Columbus, 1959; Lithuania Awakening. – Berkeley: University of California Press, 1990 ir Gorbachev’s Failure in Lithuania. – New York: St. Martin’s Press, 1995. Reikia dar paminėti kartu su Alfonsu Eidintu ir Vytautu Žaliu parašytą veikalą: Lithuania in European Politics: The Years of the First Republic, 1918–1940. – New York: St. Martins Press, 1997. Taip pat ir, regis, naujausią lietuviškosios tematikos (bet jau spėjusią, pasirodyti ir lietuviškai): Lithuania 1940: Revolution from Above. – Amsterdam: Rodopi, 2007.

Pratarmė*

Alfredas Erichas Senas

Pavadinimą veikalui parinkau dar prieš perskaitydamas kritinę mano knygos „Lithuania 1940“ apžvalgą žurnale „New Zealand Slavonic Journal“. Autorius, lenkų emigrantas, kaltino mane reiškiant pernelyg dideles simpatijas Antanui Smetonai, Lietuvos autoritariniam prezidentui 1926–1940 metais, kadangi jis išlaikė Lietuvą „nepriklausomą“. Lietuva, pasak apžvalgininko, negalėjo išlikti nepriklausoma; ji buvo per silpna tiek ekonomiškai, tiek politiškai. Tad ir valdžios perėjimą sovietams 1940-aisiais, jo teigimu, reikia nagrinėti šiame kontekste.

Ši kritika mane suintrigavo, kartu paskatindama pripažinti, kad simpatizuoju Lietuvos nepriklausomybei po Pirmojo pasaulinio karo. Paprastai sakant, už tai, kad gyvenu, turiu būti dėkingas nepriklausomos Lietuvos atsiradimui Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje. Jei ne Lietuvos nepriklausomybė, mano tėvas ir mama, ko gero, niekad nebūtų susitikę, ir manęs šiandien nebūtų. Toliau rutuliojant šią temą, jei Lietuvai būtų pavykę Vilnių paversti sostine, manęs tikriausiai nebūtų, kadangi mano tėvai susitiko Kaune, kuriame gyveno mamos šeima, o mano tėvas „laikinojoje sostinėje“ darbavosi kaip užsienietis. Jei Vilnius būtų išlikęs sostine, mano tėvų keliai, ko gero, nebūtų susikirtę.

Kita vertus, recenzento pastaba paliudijo teisingai pasirinkus veikalo pavadinimą. Įvairiais būdais Lietuva yra integrali mano gyvenimo dalis. Kadangi už savo gyvenimą turiu būti dėkingas Lietuvos nepriklausomybei, mano pasakojimas turi prasidėti gerokai prieš man gimstant – tai yra, nuo aplinkybių, kuriomis Lietuvos egzistavimas paveikė mano gyvenimą.

Bet reikalas iškart komplikuojasi: kas ta „Lietuva“, apie kurią ketinu rašyti? Nors esu daug rašęs apie Lietuvos šiandieninę valstybingumo istoriją, valstybė iš esmės mano šeimą iš savo gyvenimo išstūmė. Mano mama neteko Lietuvos pilietybės, ištekėjusi už tėvo, Šveicarijos piliečio. Nors buvo gimusi Raudondvaryje, visai šalia Kauno, ji privalėjo kasmet gauti leidimą gyventi Lietuvoje. Tai buvo veiksnys – nors, matyt, ir ne lemiamas – padaręs įtakos mano tėvų sprendimui išvykti iš Lietuvos į Jungtines Valstijas 1930–1931 m. Kur kas vėlesniais metais, šiandieninė Lietuvos valstybė atsisakė man leisti čia apsigyventi. Lietuva, paveikusi mano gyvenimą, akivaizdu, nėra Lietuvos politinė valstybė.

Galiausiai padariau išvadą, kad su Lietuva mane riša kalba. Nors formaliai jos niekad nesimokiau, kalbu ja chaotiškai, bet augau su ja. Tai „gimtoji“, mano mamos kalba, kuria ji kreipdavosi į mane. Šiandienine terminija, lietuvių kalba, bent jau tiek, kiek ją moku, yra „instaliuota“ mano smegenyse. Angliškai kalbu ir rašau žymiai geriau nei lietuviškai, nebandyčiau šios knygos rašyti lietuviškai, bet lietuvių kalba sukelia mano smegenyse atgarsį, nepalyginamą su atgarsiu kitų kalbų, kuriomis galiu kalbėti.

Vis dėlto kalbėjimas lietuviškai nepadaro manęs Lietuvos kultūros dalimi. Nelaikau savęs lietuviu, ir dauguma mano pažįstamų lietuvių tam pritaria.

Užaugau Jungtinėse Valstijose su šia kalba, bet nesu visai perėmęs Lietuvos kultūros. Jaunystėje jokios lietuviškos mokyklos, jokių lietuvių draugų. Mano tėvai turėjo daug emigrantų draugų ir pažįstamų, su mumis, vaikais, jie visuomet kalbėjosi lietuviškai, bet nedėjo ypatingų pastangų mus integruoti į lietuvių emigracinę bendruomenę. Mūsų reikalas buvo tapti amerikiečiais.

Manau, niekam iš mūsų pilnai nesuvokiant, kas vyksta, mano mama, kuri buvo trikalbė – kalbėjo lenkiškai, rusiškai ir lietuviškai – užaugino mane su lietuvių kalba, bet su jai sava rusų kultūra. Jos tėvas, mano senelis, ją buvo siuntęs į rusų mokyklą. Aš kur kas geriau pažįstu rusų liaudies ir klasikinę muziką bei literatūrą nei lietuvių. Labiau jaučiausi „namie“, skaitydamas Marco Raeffo knygą „Russia Abroad“ (Oksfordas, 1990) apie XX amžiaus trečio ir ketvirto dešimtmečio rusų emigraciją nei bet ką apie lietuvių emigraciją.

„Mano Lietuva“ – tai Lietuvos, kaip lietuviškai kalbančių žmonių, taip pat mano asmeninių ryšių, draugysčių konceptas. Kažkas nelyg kaimynystė.

Gyvendamas ne Lietuvoje, lengvai bendraudavau su lietuviškai kalbančiais žmonėmis. Tačiau tuo pat metu tai turėjo mažai ką bendro su „nacionalizmo“ konceptu.

Tarp kitko, turiu Šveicarijos ir Amerikos pasus ir nekvaršinu sau galvos dėl savo „tautybės“. Esu itin sumaišytų šaknų amerikietis. Kartą per paskaitą, kurią Jungtinėse Valstijose skaičiau lietuvių auditorijai, pakilo klausytojas ir iššaukiamai paklausė: „Sakote, kad esate šveicaras arba amerikietis, bet nei viena, nei kita nėra tautybė. Kas iš tiesų esate?“ Aš atsakiau, jei tautybė nulemia buvimą, tai manęs paprasčiausiai nėra, ir jei, kaip Lazdynų Pelėdos Nesmagiame atsitikime, dangaus gyventojai yra suskirstyti pagal tautybę, man ten vietos neatsiras.

Dar prieš Lietuvai ištrūkstant iš sovietinės sistemos 1990 m., kai kas vis dėlto mane laikė lietuviu vien todėl, kad kalbu lietuviškai. Kaip rašė Willas Cuppy, amerikiečių humoristas, žmonės, bent šį tą žinantys apie Latviją ar Lietuvą, „yra gimę, ne padaryti“. Kita vertus, mane visad pralinksmindavo lietuvių kilmės amerikiečiai, man sakę: „Aš esu tikras lietuvis, ne taip kaip jūs, nors lietuviškai ir nekalbu“. Esu įsitikinęs, kad kalba yra svarbi nacionalinio identiteto dalis, bet vis tiek nesu lietuvis. Man buvo malonu bendradarbiauti su Čikagos laikraščio Akiračiai redaktoriais Liūtu Mockūnu ir Zenonu Rekašiumi, nes mano „tautybės“ tema paprasčiausiai neiškildavo. Bendradarbiavimo su Akiračiais esmė buvo Lietuvos, ne „nacionalizmo“ problema. Aptardamas mano tautinę kilmę, vienas rusas kartą mane pavadino человек двадцатого века, t. y. XX amžiaus asmeniu; man tai patiko.

Kodėl parašiau šią knygą? Pirmiausia todėl, kad Auksė Balčytienė, Vytauto Didžiojo universiteto prorektorė, buvusi mano viršininkė VDU Žurnalistikos katedroje, paprašė prisidėti prie VDU rengiamos naujos serijos knygų, kurių autoriai vienaip ar kitaip susiję su universitetu. Mano tėvas XX amžiaus trečią dešimtmetį dėstė Lietuvos universitete, VDU pirmtake, o paskutinį dešimtmetį, man išėjus į pensiją Viskonsino universitete, profesorius Egidijus Aleksandravičius, tuometinis VDU Humanitarinio fakulteto dekanas, pakvietė dėstyti šiame universitete. Darbas Kaune buvo tarsi sentimentali kelionė – mano tėvai čia susitiko, mano dvi vyresniosios seserys čia gimė – taigi sutikau perkelti mintis ir atsiminimus į užrašytus žodžius, kartu su kai kuriais mano paties požiūrių ir minčių, kilusių rašant Lietuvos istoriją, paaiškinimais. Už pagalbą, paruošiant šiai knygai nuotraukas, norėčiau išreikšti ypatingą padėką savo sūnui Erichui Senui.

Šią knygą traktuoju kaip memuarus, ne kaip mokslinių tyrimų veikalą. Ji apie mano šeimos sąsajas su Lietuva. Tai šeimos legendų ir padavimų rinkinys. Iš tiesų tai ir mano tėvo bei mano paties leidinių komentaras, bet tokios knygos yra šeimos legendų ir padavimų dalis. Dėkodamas už tai, ką jie man suteikė, norėčiau ją dedikuoti savo tėvų atminimui.
Medisonas, Viskonsino valstija, JAV
2012 m. vasario 5 d.

Iš anglų kalbos vertė Astrida Petraitytė

____________________________________
* Alfred Erich Senn. Lithuania in my life. – Kaunas: Vytautas Magnus University, 2012. – 176 p., photos.