J. de Rosales. Antrasis atsakymas A.Butkui ir S.M.Lanzai (79)

Juratė Statkutė de Rosales

Juratė Statkutė de Rosales

Profesoriai Alvydas Butkus ir Stefano M. Lanza vėl žeria kritiką mano atžvilgiu. Šįkart irgi jau antrame savo tos pačios tematikos kritiniame straipsnyje „Patriotizmas pseudomokslo pakuotėje“. Trumpai tariant, man metami trys kaltinimai: „patriotizmas“ – suprask, nešališkumo stoka; pseudomokslas – ne mokslas; „pakuotėje“ – atseit paslėptas, užmaskuotas. Šis straipsnis pirmiausia pasirodė laikraštyje „Voruta“, vėliau – Alkas.lt. Vienas dalyvis davė jo nuorodą į istoriko Tomo Baranausko įkurtą Istorijos Forumą, kuriame iki šiol straipsnis sulaukė vos kelių komentarų, kuriuos verta perskaityti.

Pasaulio moksle neleidžiama žeminti oponento. Be to, negalima ad hoc nuvertinti tų, kuriuos straipsnio autoriai vadina mano „gynėjais“. Esu kaltinama ir etikos stoka, kai atsakiau į pirmąją Alvydo Butkaus ir Stefano M. Lanzos kritiką: „Straipsnį esame parengę dviese, todėl apeliuoti tik į vieną iš autorių nėra etiška.“ Jei įžeidžiau rečiau paminėdama Stefano M. Lanzą, tikrai atsiprašau, nes niekada nemaniau jo negerbti, tik apsaugoti. Tačiau vien etika, o ne kas kita verčia mane atsakyti A. Butkui ir S. M. Lanzai, nes straipsnyje paminėti asmenys, kurie manimi pasitiki ir kuriuos gerbiu tiek Lietuvoje, tiek kituose kraštuose, nes ir jie pristatyti kaip neišmanėliai.

Yra ir kita priežastis, kuri verčia mane pateikti atsakymą nepaisant įžeidinėjimų. Visada siekiau sulaukti, ypač Lietuvoje, polemikų, nes manau, kad tai padėtų suprasti, kur buvo suklysta, įtvirtinti tai, kas neabejotina. Deja, nesitikėjau, kad Lietuvoje dar tebėra gajus ne esmės aptarimas, o „socialistiniam realizmui“ būdingas asmens puolimas. Nepaisydama to nekeičiu savo nuomonės, kad kontroversija reikalinga, ypač tuomet, kai minami nauji takai, kai dar daug kas nežinoma.

Atsakymą suskirsčiau į keturias dalis:

I. Kada ir kodėl baltų senoji istorija buvo išbraukta iš pasaulio istorijos.

II. Kodėl atsirado ir, matyt, tebegyvuoja teorijos, kurios nebegali būti apgintos.

III. Atsiprašydama skaitytojų už per ilgą ir nuobodų dėstymą turėsiu aptarti vieną po kito man reiškiamus priekaištus.

IV. Išvados ir žvilgsnis į ateitį.

……………………………………………

                                      I. Trys lūžiai

Kai pamažu pradėjau atrasti vis daugiau prieštaravimų tarp viduramžiais rašytų dokumentų ir dabartinės istorinės pakraipos, liečiančios tolimą Europos praeitį, bandžiau suprasti, kada ir kodėl įvyko toks pokytis. Nustačiau tris lūžius, kurie kita kryptimi pasuko Europos tolimos praeities tyrimus.

Pirmasis lūžis, mano manymu, įvyko 1763–1773 metais, kai švedas kalbininkas Johanas Ihrė (Johan Ihre, 1707–1780) paskelbė šešių straipsnių seriją ir nurodė, kad vienos IV amžiuje parašytos „gotų“ biblijos kalba neabejotinai turėjo germaniškų bruožų. Rastas manuskriptas buvo pavadintas Codex Argenteus („Sidabrinis kodeksas“), o J. Ihrės studija pripažinta pasaulio sensacija. Kaip tik tuomet kalbotyra buvo užgimstantis mokslas, pelnytai įgyjantis akademinį statusą, todėl kartą biblijos kalbą pavadinus „gotų kalba“ niekas nebeabejojo, kad taip kalbėjo „gotai“, kurie V ir VI šimtmečiais dviejų skirtingų žygių metu užkariavo Italiją, Pietų Prancūziją ir Ispaniją. Įsitikinimas, kad biblija parašyta jų kalba, atsirado netikrinus ir neieškojus įrodymų. Užteko to, kad pati biblija esą yra „gotiška“. Pirmoji šio įsitikinimo pasekmė buvo tai, kad iki biblijos atsiradimo buvusi gudų istoriko Jordano 551 metais rašyta gudų tautos istorija tapo nebepatikima, nes daug kur nesutapo su tuo, kas buvo žinoma apie germanus. Į ją buvo pradėta žiūrėti kaip į išgalvotą, nepatikimą kūrinį. Daug ką pasako skaičiai. Viduramžiais Jordano istorija buvo pripažinta ir svarbi. Iki mūsų laikų išlikusių jos manuskriptų priskaičiuojama daugiau kaip 40. O tai labai daug.

Biblijos autorius vyskupas Ulfila (Wulfila) labiausiai išgarsėjo tuo, kad  išsprendė tais laikais kilusią raidyno problemą, nes graikiškos raidės buvo naudojamos Bizantijoje, lotyniškos – Vakarų Europoje, o tarimui, atsiradusiam po barbarų antplūdžio, netiko nei vienas, nei kitas raidynas. Ulfila ėmė naudoti ir lotyniškas, ir graikiškas raides, pridėjo keletą runų, ir jo patogus raidynas greitai paplito visoje Europoje. Ulfilos raidynas tapo universalus, bet jo vartota kalba buvo užmiršta ir atgaivinta kaip didžiulis radinys tiktai po to, kai ją išgarsino J. Ihrė XVIII amžiuje.

Jordano istorijos manuskriptų išliko daugiau kaip 40, o Ulfilos – tik tas vienas Codex Argenteus. Netgi jo vartotos kalbos daug pavyzdžių nerasta, nebent keliuose palimpsestuose, t. y. atšviestuose kitų manuskriptų tekstuose, rašytuose naudojant tą patį pergamentą, uždažius ankstesnį ten buvusį raštą. Tai rodo, kad jau viduramžiais Ulfilos raštas arba nebuvo aktualus, arba jo nesuprato. Ulfilos originalo nėra, Codex Argenteus buvo parašytas keliais šimtmečiais vėliau, VI a.,  dviejų skirtingų perrašinėtojų.  Tai įrodė viduramžių specialistas iš Tamperės universiteto Suomijoje Davidas Landau (David Landau). Ulfilos kalbos pavyzdžių rasta tiktai 8 puslapiai su Šv. Jono Evangelijos aptarimu ir keli X amžiaus puslapiai, kuriuose pateikta keletas Ulfilos žodžių vertimų. Tai irgi rodo, kad jau tuomet jo kalba buvo svetima. Manoma, kad VI amžiuje Ulfilos biblija buvo perrašyta kokiame nors vienuolyne, galbūt benediktinų, gerbiant Šventąjį Raštą.

Ne mažiau abejonių kyla skaitant apie Ulfilą, nes žinios apie jį mus pasiekia iš dviejų vienas kitam prieštaraujančių šaltinių – arijų tikybos išpažinėjo Filostorgijaus (Philostorgius) ir katalikų Sozomeno bei Teodoreto (Sozomenus, Teodoretus) iš Sirijos. Aiškėja, kad Ulfilos tėvai buvo kilę iš Kapadokijos. Gudų žemėse jie atsirado kaip karo grobis, kai gudai puolė Kapadokiją. Ulfila mokėsi ir buvo įšventintas į vyskupus Konstantinopolyje, kur vyravo graikų kalba, bet pradėjo konfliktuoti su tuomet beatsirandančiais katalikais (Ulfila buvo arijų tikybos), o kai pradėjo krikštyti visigotų  teritorijoje, jo sekėjus ėmė persekioti gudų valdžia. Ulfila su savo sekėjais paprašė Rytų Romos imperijoje prieglobsčio. Jį gavęs išvyko iš gudiškų žemių ir su savo sekta apsigyveno Bulgarijoje, Stara Planinos kalnų papėdėje. Ulfilai mirus, nieko daugiau apie tuos žmones nebuvo žinoma. Išnyko ir ten vartota germanų kalba. Tuo metu Balkanuose buvo nemaža tautų maišatis, ir germanai jau buvo pasistūmėję dabartinės Austrijos link.

Ulfilos biblijos turinys ir kalba yra vieni uoliausiai tirtų Vakarų Europoje. Iš jos perimta nemažai Ulfilos laikų socialinės ir karinės santvarkos terminų manant, kad taip tuomet kalbėjo visi Balkanuose. Ulfilos biblija tapo pagrindiniu ankstyvųjų viduramžių pažinimo įrankiu. Nepaisant to, pati kalba ilgainiui tapo galvosūkiu germanistams, nes jos nebuvo galima priskirti nė vienai germanų kalbų grupei. Tapo aišku, kad jokia dabartinė germanų kalba negalėjo būti kilusi iš Ulfilos biblijos kalbos. Atsirado įvairių nuomonių. 2002 metais pasirodė viduramžių kalbų specialisto profesoriaus Gremo Deiviso (Graeme Davis), dėstančio Northumbrijos universitete Anglijoje, studija Codex Argenteus: lingua gothorum aut lingua gotica? Joje teigiama, kad tokios kalbos, kokia parašyta biblija, žmonės negalėjo vartoti, tai liturginiais sumetimais sukurtas tekstas, atsižvelgiant į graikiškąją sakinių darybą.  Kad ir kaip būtų, Ulfilos kalba nepritapo prie bendros germanų kalbų raidos ir ją išskyrė kaip atskirą germanų kalbų šaką. Jai nebuvo rasta nei pirmtakų, nei palikuonių.

Kitas galvosūkis atsirado po gausių bandymų įrodyti germanų kalbų įtaką Ispanijoje, t. y. vienintelėje Vakarų Europos šalyje, kurioje gudai galutinai apsigyveno. Germanizmų derlius buvo menkas ir dar labiau sumažėjo, kai svarbiausias Ispanijos kalbininkas Ramonas Menendesas Pidalis (Ramón Menéndez Pidal) įrodė, kad tokia įtaka arba buvo labai maža, arba jos visai nebuvo. Liko neužpildyta kalbotyros spraga, nes pasidarė aišku, kad Ispanijos gudai Ulfilos kalba nekalbėjo.

Nuo XVIII a. išpopuliarėjusi Ulfilos biblija paveikė ir istorijos sampratą. Jordano parašyta gotų istorija buvo priskirta germanams, ir net tautų kraustymasis tapo vien germanų žygiu. Nepaisant to, vis tiek iki XIX a. pabaigos buvo manoma, kad Jordanas savo aprašomą tautą kildino iš Prūsijos. Pretorijus, kuris savo raštuose perrašo net kai kurias Jordano ištraukas, žinojo, kad Prūsija buvo jo vadinamųjų gotų (gudų) kilmės vieta. Pretorijus juk rašė „adeo ut Gothus sive Guddus idem…“ ir aiškino: „Gothos quoque circa Vistulam nativas olim habuisse sede…“, ir „Prussia, antiqua ac nativa Gothorum sede“, t. y. kad gotas ir gudas yra tas pat, o Prūsija yra gotų gimtinė.  

Jeigu kadaise Jordano aprašyta tauta ir buvo baltai – o jo rašytos istorijos eiga geografiškai sutampa su baltiškais vandenvardžiais ir iš ten prasidėjusiais žygiais – tai galutinai sunaikino kalbininkas Georgas Heinrichas Ferdinandas Neselmanas (Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann), kai kupinas geros valios sugalvojo latvių, lietuvių ir prūsų kalbinio vieneto pavadinimą – baltai. Kadangi gotai–getai–gudai jau buvo aneksuoti germanų, neturėdamas kito pavadinimo, jis kaip galėdamas ir išsprendė šį galvosūkį. Tris tūkstančius metų gyvavusi tauta tarsi gimė 1845 metais, ir jos praeitis buvo nubraukta, pakrikštijus ją nauju vardu. G. H. F. Neselmanas sudavė antrą smūgį pats to nenorėdamas ir nežinodamas.

Trečias lūžis įvyko, kai 1884 metais buvo paskelbtas vertėjo Vilhelmo Martenso (Wilhelm Martens) pirmasis vertimas į modernią kalbą ir getų–gotų atsiradimo vieta buvo nukelta į Skandinaviją. Kartą nutarus, kad gotai–getai–gudai yra kilę iš Skandinavijos, jei ir buvo abejonių dėl Ulfilos biblijos kalbos nepritaikymo Ispanijoje, Skandinavijos teorija tokias abejones panaikino.

Noriu pabrėžti, kad niekur ir niekada nesu kalbėjusi apie man prikišamus „sąmokslo“ įtarimus. Priešingai – stebiu, kaip žingsnis po žingsnio buvo nesąmoningai brendama vis toliau klaidingu keliu, be jokio sąmokslo. Buvo padarytos šios klaidos: 1. Ulfilos biblijos priklausymas visigotams ir ostrogotams niekada nebuvo įrodytas; priešingai –  pats Jordanas sakė, kad Ulfilos mažieji gotai nebuvo nei ostrogotai, nei visigotai. 2. Senoms tautoms buvo suteiktas naujas pavadinimas neišsiaiškinus, kaip kadaise jos vadinosi. 3. Pradėjus eiti ne tuo keliu, net teko ad hoc pakeisti žodį Scandza į Skandinaviją ir teigti, kad ją galima pamatyti stovint prie Vyslos žiočių. Tai yra tas pats kaip teigti, kad iš Vilniaus galima pamatyti Rygą, nes atstumas maždaug toks pat kaip nuo Vyslos iki Skandinavijos.

Pateikti klaidas ir jas įrodyti yra normalu. Tai ir padariau. Kalbu ne apie sąmokslus. Kas kita yra parodyti klaidą, kuri privertė antrą ir trečią kartą prisitaikyti prie pirmosios klaidos, taip apgaudinėjant ir save, ir kitus. Kalbu apie apgavystes. Niekada nesakiau, kad tai padaryta bloga valia, nes iki šiol to neįžvelgiu.

……………………………………………………………………………………………………………….

II. Istorijos nesuklastosi

Pastaruoju metu tai, kas kadaise buvo priimta be tikrinimų, pradėjo klibėti. Daug klausimų kyla dėl per mažo germanizmų, rastų Ispanijoje, skaičiaus. Negalint rasti germanų, per pastaruosius keturis dešimtmečius įsigalėjo teorija, kad per tautų kraustymąsi žygiavo multietniški pulkai. Dauguma istorikų dabar apie tai kalba, nes jau aišku, kad tik maža dalis žygiavusiųjų buvo germanai.

Ulfilos biblija vis dar yra lyg tvirtas argumentas, bet kaskart darosi vis sunkiau ją priskirti visiems gotams. Taigi vėl griebiamasi multietniškumo argumentų.

Skandinavijos teorija jau abejojama, ir jei kas nors iš rimtesnių istorikų ją dar pamini, beveik visada priduria, kad tai nėra įrodyta. Kai kurioje literatūroje jos vis dar laikomasi – gal iš inercijos.

Gotų–getų–gudų germaniškumui mirtiną smūgį, atrodo, netrukus suduos archeologija, kai dar labiau atskleis baltų nueitą kelią nuo Vyslos žiočių iki Juodosios jūros, iš kur pakilo abi gudiškosios bangos – viena nuėjusi iki Ispanijos, kita trumpą laiką valdžiusi Italiją.

Atsirandant tiek daug neatsakytų klausimų, ypač Ispanijos istorijoje, mano darbai sulaukė susidomėjimo, kokio net nesitikėjau. Knygoje „Europos šaknys ir mes, lietuviai“ minimi „tarptautinio pripažinimo ženklai“. Ten minimi ir tie asmenys, kurie, kaip ir daugelis kitų, kreipėsi į mane, kai perskaitė tai, ką rašau. Nė vieno jų nepažinojau ir ne aš į juos kreipiausi. Ne vieno ar kito žodžio aiškinimas tiems išsilavinusiems žmonėms rūpi – juos domina visos padėties samprata. A. Butkus ir S. M. Lanza turėtų tai suprasti.

Yra akademikų, kurie domisi mano darbais, be to, dar daug yra tokių, kurių mąstymas remiasi ankstyvesne mokykla. Tokie, matyt, yra A. Butkus ir S. M. Lanza. Gal todėl jie pateikia tokį stulbinantį teiginį, jog nėra jokio įrodymo, kad gotai „save gudais vadino”, tai niekur nepaliudyta“. Paliudyta visoje Vakarų Europoje, visuose raštuose – nuo ankstyviausių viduramžių iki šių dienų. Ten net nekeliamas toks klausimas. Arba štai A. Butkus ir S. M. Lanza ironizuoja: „Dabartinė ispanų kalba yra lotynų kalba, iškraipyta baltiško tarimo“ – teigia J. Statkutė (p. 127). Įdomu, kas tada iškraipė lotynų kalbą Portugalijoje, o ir toje pačioje Prancūzijoje, per kurią turėjęs ristis baltų cunamis kelyje į Ispaniją? Skvarbūs turėję būti tie gudai-gotai-getai-prūsai-jotvingiai-žemaičiai, jei jų nesulaikė net Pirėnų kalnų grandinė.“ Portugalų kalba yra germaniškų suevų iškraipyta lotynų kalba, nes ten apsigyveno šios germanų gentys, kilusios iš Vokietijos ir atkeliavusios į dabartinę Portugaliją apie 50 metų anksčiau negu į Ispaniją atvyko gudai. Kiek kitaip yra su prancūzais. Jie turėjo dvi skirtingas kalbas – šiaurinę ir pietinę, bet jų kultūrai, bent istoriškai, manoma, didžiausią įtaką padarė frankai.

Kitur A. Butkus ir S. M. Lanza kalba apie tuos pačius dalykus kaip ir aš, bet juos pateikia ir vertina visiškai kitu požiūriu. Galbūt ryškiausias pavyzdys galėtų būti skirtingas žodžio Žemaitija – Samogitia kilmės aiškinimas arba kai kalbama apie visigotus, nes aiškiausiai matyti, kaip skirtingai svarstoma ta pačia tema.

Pradėkime nuo Žemaitijos. Profesorius A. Butkus šio žodžio kilmę aiškina pasinaudodamas Vytauto laišku imperatoriui:

„Žemaitijos lotynizuotą pavadinimą yra interpretavęs ne vienas autorius. Kai kurie jų pripažįsta, kad kitomis kalbomis užrašytos šio kraštavardžio formos įvairavo. Iš tiesų jos įvairavo ne tik skirtingų autorių darbuose ar dokumentuose, bet netgi tuose pačiuose tekstuose, plg. 1420 m. Vytauto laišką, rašytą Romos imperatoriui Sigismundui, kuriame Vytautas net etimologizuoja šį kraštavardį (paryškinta mūsų – A. B., S. M. L.):

/…/ Sed quod terra Samaytarum est terra inferior ad terram Lythwanie, ideo Szomoyth vocatur, quod in lythwanico terra inferior interpretatur. Samoyte vero Lythwaniam appelant Auxtote, quod est terra superior respectu terre Samaytarum. Samagitte quoque homines se Lythwanos ab antiquis temporibus et nunquam Samaytas appelant, et propter talem ydemptitatem (sic) in titulo nostro nos de Samagicia non scribimus, quia totum unum est, terra una et homines uni.

EPISTOLA VITOLDI, MAGNI DUCIS LITHUANIAE, AD SIGISMUNDUM, IMPERATOREM ROMANORUM, 11 Martii 1420

(/…/ „Bet kadangi Žemaičių žemė yra žemiau negu Lietuvos žemė, todėl ir vadinama Žemaičiais, nes taip lietuviškai yra vadinama žemesnė žemė. O žemaičiai Lietuvą vadina Aukštaičiais, t. y. iš Žemaičių žemės žiūrint, aukštesne žeme. Taip pat Žemaitijos žmonės nuo senų laikų save vadino lietuviais ir niekada žemaičiais, ir dėl tokio tapatumo (sic) savo rašte mes nerašome apie Žemaitiją, nes viskas yra viena, vienas kraštas ir tie patys žmonės“.)

Šiame laiške Žemaitija vadinama ir nelotynizuota forma – Žemaičiai, Žemaičių žemė (Aukštaitija irgi yra lotynizuotas kraštavardis šalia autentiško Aukštaičiai). Tekste priebalsis j Žemaitijos kraštavardyje grafiškai perteikiamas dvejopai – raide y arba raide g. Skirtinga grafika jokiu būdu nereiškia skirtingo tarimo – raide g priebalsis j buvo žymimas ir pirmuosiuose lietuviškuose tekstuose, plg. Mažvydo „Katekizmo“ prakalbos 11-ojoje eilutėje žodį prigimkiet (‘prijimket’, t. y. ‘priimkite’; Mažvydo raštuose j žymėtas net septyneriopai, o rašmuo g ar gh vartotas dažniausiai prieš i). Kadangi lotynų kalboje nebūta garso ž, nebūta ir grafinių priemonių tam garsui žymėti lotyniškai rašant kitų kalbų žodžius. Vytauto laiške viena iš formų Szomoyth rodo raštininkų bandymą tiksliau perteikti autentišką tarimą su ž, todėl tikėtina, kad ir lotyniški Žemaitijos užrašymai su pradžios S- žinančiųjų galėjo būti skaitomi kaip Ž-. Vadinasi, nusistovėjusį lotynišką Žemaitijos pavadinimą Samogitia reikia skaityti ne [samogitija], bet [žamoitija/žemaitija] arba [žamojitija/žemajitija]. Šaknies a, matyt, atsiradęs dėl kietojo ž tarimo – jei raštininkai buvo slavai, jie kitaip užrašyti ir negalėjo (kaimyninių slavų kalbose priebalsiai š ir ž visuomet kieti).

Kaip matome, bet kuriuo atveju žodyje Samogitia nesama jokios Getijos ar Gotijos.

Galiu paaiškinti, kuo remiuosi teigdama, kad Žemaitija buvo „Žemoji Getija“. Gal bėgant laikui argumentai bus priimti, o gal bus įrodyta, kad taip nėra. Vėlyvaisiais viduramžiais, kiek teko skaityti net ir Kazimiero Būgos pateiktus pavyzdžius, ne tik prūsai, bet kartais ir lietuviai buvo vadinami getais: „Gethas id est Letwanos“, Chronicon Polonosilesiacum, Monum. Germ. Hist. XVIII. 558, nors dažniausiai randama „Gethe seu Prussi“ arba „Getarum id est prussorum“, ir t. t. Apie prūsus, kad jie buvo gudai–gotai–getai ir kad tai yra tas pats, Pretorijus mini net kelis kartus ir priduria, jog Prūsija yra jų kilmės vieta.   Aleksandras Račkus rašo radęs (scriptores rer. Prussicarum, I. 201) sakinį „Gete dicuntur omnes Lithuani, Prutheni et aliae  ibidem gentes“. O tai, kad kryžiuočių kronikose ir net Vytauto dokumente Sūduva vadinama Getija, rasite ten, kur kalbama apie senuosius jotvingių žemių pavadinimus – Bostono lietuvių enciklopedijoje. Taigi turime keliolika dokumentų apie Getiją (ar Getijas) baltų žemėse ir įvairių baltų tautų, įskaitant ir lietuvius, istorijoje vadinamų getais.

Nuo XV amžiaus, atrodo, ne anksčiau, atsiranda žodis Samogitia (mano manymu, Žemoji Getija), tiksliai nusakantis laikotarpio atžvilgiu atsiradusį hibridą, t. y. kalbotyroje žinomą dviejų kalbų žodžių ar žodžių dalių suplakimą į vieną, kai bendrauja dviejų skirtingų kalbų žmonės. Nesuprantu, kodėl oponentai A. Butkus ir S. M. Lanza rašo, kad „net mokyklinukui aišku, jog negalima to paties sudurtinio kraštavardžio šaknų kildinti iš skirtingų kalbų“, kai ištisos studijos diakroniniuose kalbų tyrimuose yra skirtos hibridams, įskaitant ir kraštavardžius. Pvz., šiuo metu vadinamasis „spanglish“ yra svarbi hibridų tyrimų sritis. Kaip tik istorijos atžvilgiu XIV a. pabaiga ir XV a. pradžia sutampa su žemaičių perėjimu tai ordino, tai Vytauto valdžion. Tai sudaro sąlygas hibridams atsirasti. Broniaus Kviklio geografijoje teigiama, kad žodis Samogitia atsirado tiktai XV amžiuje.

Išvadoje gal ne toks svarbus galutinis atsakymas, kiek metodų palyginimas. Vienas yra „vidinis“, kitas remiasi istorija.  Abiem atvejais raštininkams kyla sunkumų rašant pirmąjį garsą.

Ne mažesnė painiava atsiranda, kai kalbama apie visigotus ir ostrogotus.

Jei pateiktas ir atkartotas tikslus žodžio vertimas, reikia atsižvelgti į nuorodą. Jordanas juk aiškiau pasakyti ir negalėjo, kad „ostro“ yra rytai, o „visi“ – vakarai (ironizuoti, kad kalbu apie „visus“ gotus, tikrai nereikėjo): „Ablabius enim historicus refert, quia ibi super limbum Ponti ubi eos diximus in Scythia commanere, pars eorum quae orientalem plagam tenebat, eisque praeerat Ostrogotha;  utrum ab ipsius nomine, an a loco (id est orientali), dicti sunt Ostrogothae, residui vero Wisigothae (id est a parte occidua). („Istorikas Ablabijus sako, kad iš tiesų kai jie gyveno virš Ponto krantų, kaip jau sakėme, Skitijoje, tie, kurie gyveno toje pusėje, kuri driekėsi rytuose, ir kuriems vadovavo Ostrogodas, ar dėl jo vardo, ar dėl padėties (kuri yra rytinė) buvo vadinami ostrogodais, o kiti, aišku, buvo visigodai (tai yra vakarinės dalies).“)

Žvelgiant į istoriją, abu žodžiai, pagal Jordaną, kuris perrašo Ablabijų, atsiranda su trečiuoju gudų žygiu į pietus, būtent III amžiuje po Kr.  Taigi ir datą turime aiškią.

Dėl A. Butkaus, kuris yra latvių kalbos specialistas, etimologinio žodžių visi ir ostro aiškinimo jokiu būdu nesiginčysiu, bet nematau reikalo pasitelkti Skandinaviją (A. Butkus rašo: „Liet. vakaras ir kalbininkų yra kildinamas iš Skandinavijos žemių Vākia pavadinimo (K. Būga)“). Priminsiu, kad A. Butkus ir S. M. Lanza nepasako, kaip yra dėl sanskrito avah – žemyn, jei būtinai reikia aiškinti baltiško žodžio vakaras tolimą aiškinimą ir iš baltiško vakaro galbūt atsiradusį slavų vakarą.

Gavusi pylos, kad pasitelkiau latvių kalbą, jeigu būtinai teks atsisakyti latvių „austrumos“, gal užteks pasitelkti K. Būgos Ustromą, jo išverstą kaip „rytinis“.

Atrodo, nenorima suprasti, kad abu žodžiai tokie išliko Ispanijoje –  ostro godo ir visi godo su nuolat pakartotu vertimu „rytai“ ir „vakarai“. Kai pateiktas vertimas, jei čia ne aušra ir ne vakaras, nežinau, kas kita gali būti, nebent reikėtų vartoti sanskrito ushas ir avah, bet būtų visiškas anachronizmas. Visais atvejais nereikia vaikytis Skandinavijos. K. Būgos teiginiai yra vertingi, bet jis nėra neklystantis. Pavyzdžiui, taip atsitiko, kai jis kritikavo Joną Basanavičių, o dabar lygiai taip pat mane pašiepia A. Butkus.

Nebent dar reikėtų pridurti, kad kryžiuočių raštuose jotvingių žemės buvo nuosekliai vadinamos apverstu getų-vese vardu: Getuesia, Getwezia, Gotwesia ir t. t. Nors tai rašantieji buvo vokiečiai, jie juk nerašė Getwest.

Jei jau kalbame apie žodžių prasmę, pastebiu, kad kai kalbėjau apie romansą, A. Butkus ir S. M. Lanza rašė: „Žodis romansas žymi muzikos kūrinį, tai nėra kalbotyros terminas.” Nežinau, kaip yra Lietuvoje, bet, mano supratimu, „romansas“ yra  kalbų klasifikacijos terminas, tarptautiniu lygiu pripažintas Vakarų universitetuose – ispaniškai lenguas romances, angliškai romance languages, Harvardo universiteto Dapartment of Romance Languages.  Iš pradžių romansas reiškė tik tebesiformuojančias iš lotynų kalbos išsirutuliojusias kalbas, kol ilgainiui virto kalbų klasifikacijos terminu. (Gal A. Butkus ir S. M. Lanza norėjo pasakyti, kad ankstyvaisiais viduramžiais romansas reiškė literatūros žanrą, dažnai su akompanavimu? Bet tai irgi tarptautiniu mastu pripažinta kita to paties žodžio reikšmė.)

A. Butkus ir S. M. Lanza rašo, kad „pseudokalbininkų polinkis bendrų žodžių ieškoti kitose indoeuropiečių kalbose ir traktuoti juos kaip lietuviškus nėra naujas“. Kaip tik vadinamojoje Kastilijos kalboje to išvengiama, nes kiekvieno žodžio, tarimo ar gramatinės formos atsiradimas yra tiksliai datuotas ir nurodyta, kada ir kaip jie pakeitė lotynų kalbą.  Kai yra konkretus dokumentas (dažniausiai tai yra nuosavybės dokumentai, bet yra labai įvairių raštų) su tikslia data, nurodantis pasikeitimą, įvykusį anksčiau toje pačioje vietoje vartotoje lotynų kalboje, to pasikeitimo nebepriskirsi indoeuropiečių kalbai, jei prie šaknies dar yra ir priešdėlis, priesaga ar atsiranda gramatinių naujovių. Tuo labiau kad žinoma, dėl ko atsirado tokių pakitimų – būtent kai atvyko žmonės, kurie save vadino gudais ir (ar) galindais.

Taigi grįžtu prie vieno pagrindinių nesutapimų – nenoro įsiklausyti į istoriją kalbant apie kalbotyrą. Beje, iš tos tiksliai datuotos Kastilijos kalbos atsirado dabartinė ispanų kalba, kuri iki šiol vadinama castellano.

…………………………………………………………………………………………………………………

 III. Taškas į tašką

Ši dalis bus nuobodžiausia. Kam neįdomu – iš anksto atsiprašau ir meldžiu apsišarvuoti kantrybe.

Skaitau A. Butkaus ir S. M. Lanzos teiginį: „Akivaizdžiai klaidingi lieka šie ponios J. Statkutės teiginiai.“ Taigi atrodo, kad neverta jų minėti, nes jie jau iš anksto nurodyti kaip  „akivaizdžiai klaidingi“. Kas galbūt tikrai nereikalinga, tai apšviesti „ponią Statkutę“ (kažkodėl ne Rosales) lotynų kalbos pirmojo kurso šviesomis, užmirštant, kad profesoriai A. Butkus ir S. M. Lanza dar nebuvo gimę, o ji jau laikydavo lotynų kalbos egzaminus akademiniu lygiu krašte ir tais laikais, kai laisvas lotyniško teksto skaitymas buvo aukštesnio bendrojo išsilavinimo dalis. Gal per mažai išmokau, gal ne viską suprantu. Gal daug ką pamiršau. Gal per daug laiko skyriau ne lotynų, o romanso dokumentams skaityti. Tačiau pašaipos tikrai nenusipelniau.

Be reikalo bandoma mano samprotavimą sutriuškinti, išvardijant į įvairias kalbas išverstą Jordano sakinį apie Vyslos žiotis ir nepriduriant, kad jie visi baigiasi, pateikiant absurdišką išvadą, jog nuo Vyslos žiočių matyti net ne Skancia, o originale neminima Skandinavija. Jau seniai rašiau savo knygose, kad Skandinavija atsirado visuose Vakaruose darytuose vertimuose, kuriuos man teko skaityti (o perskaičiau gana daug), ir ta klaida nuosekliai kartojama nuo V. Martenso pirmojo vertimo 1884 metais. Taigi rinkdami ir pateikdami tuos vertimus A. Butkus ir S. M. Lanza nieko nauja man nepasakė, gal tik patvirtino mano teoriją.

Nustebino ir galiu tiktai sutikti su A. Butkaus ir S. M. Lanzos ištrauka apie Jordano žodžius, kad sala buvo a fronte Vyslos žiočių, mano manymu, priekinėje Vyslos žiočių dalyje, naudojant prielinksnį, kuris, manau, viduramžiais buvo vartotas ad, nurodantis artumą, su nukritusia d, nes toks jis išliko ispanų kalboje. A. Butkus ir S. M. Lanza teisūs, kai teigia, kad tai būta sujungto ne ad, o ab. Jie rašo: „Jordanas puikiai skyrė šiuos du prielinksnius (ab ir ad), nepaisant to, kad jo laikų lotynų kalba nebebuvo panaši į I a. etaloną, plg.: ad  ir akuzatyvas (artumo reikšmė): ad fontem „prie šaltinio“ (V, 31); ad litus „prie kranto“ (V, 36); ad fluvium „prie upės“ (VI, 47); ad campum „prie lauko, į lauką“ (XV, 85) ir dar keliasdešimt pavyzdžių; a (ab) ir abliatyvas (atskirties, atžvilgio reikšmė): ab imis „iš gelmių“ ne „gelmėse“ (XVI, 93), ab oriente „iš rytų pusės“ ne „rytuose“ (IX, 59), dividentes se ab Alanis „išsiskirdami iš Alanų“ (XL, 210) ir dar keliasdešimt pavyzdžių. Tačiau inesyvo (buvimo vietoje) reikšme Jordanas visada vartoja in bei abliatyvą ir vieną kartą būtent in fronte „priekinėje dalyje“ (V, 46), o tai ne tas pat, kaip cituojamasis a fronte „priešais“. Dar plg.: in alia parte „kitoje pusėje“ (XXVI, 136), in parte Italiae „toje Italijos dalyje“ (LVI, 283) ir a parte occidua „iš rytų pusės“ (XIV, 82), ab utraque parte „iš abiejų pusių“ (XXXII, 165). Jordano modus scribendi nepalieka abejonių, kad lotynų kalbą jis mokėjo gana gerai ir gebėjo skirti a fronte nuo in fronte. A fronte posita est Vistulae fluminis gali reikšti tik viena – kad sala Vyslos atžvilgiu yra priešais, „iš priekio“, bet ne „priekyje“.

Pavyzdžiai, mano manymu, pateikti be priekaištų, gal tik linksnių pavadinimus pakeisčiau į mano dar mokykloje išmoktus kilmininką, galininką, įnagininką, būtent į lietuviškus žodžius. Ar jų Lietuvoje atsisakyta?

Kas kita, jei kalbame apie prasmę. Tad kreipiuosi į oponentus ir stebiuosi, kad iškelta polemika atvėrė naują langą. Smagu, kad išvadoje jūsų vertimas sušvelnintas į  „iš priekio”, o ne „ priešais”. Dar smagiau pasidarė, kai diskutuojant apie kilusius klausimus, Istorijos Forume atsirado Aurimo Petniūno sudarytas žemėlapis, kuris remiasi H. Beltramu 1924 m. Jis rodo, kad iki 1300 m. Vyslos žiočių pagrindinė atšaka Nogatė tekėjo į marias, ir sala prasideda vakaruose nuo Vyslos žiočių. Tuomet prisiminiau, kad kadaise užsirašiau patikrinti nuorodą, ar tikrai Nogatės vagos kryptis pakito 1357 metais. Ar Nogatė anksčiau tekėjo į marias, o ne į jūrą? Pastebiu, kad toliau Jordanas pasakoja apie ežerą, esantį rytuose, t. y. į rytus nuo Vyslos, mano manymu, Ilmenio ežerą. Gal besidomintiems tuo Lietuvoje būtų vertinga tai patikrinti. Jei prielaida pasitvirtins, tuomet visi vertimai, kurie viduramžiais dažnai įvairavo nurodant, kurioje žiočių pusėje sala „pradeda matytis“, tampa patikimesni.

Gal dabar sutarsime?

Tiesa, dar lieka daug klausimų, į kuriuos atsakius galbūt dings pasipiktinimas ir bus pradėta rimtai kalbėtis.

Jus stebina, kai rašau, kad baltai „siekė Uralo kalnų papėdę“. Turiu kuo remtis, nes Marija Gimbutienė jų buvimą atseka iki Uralo, Kamos upės ir jos intako Belajos vagomis (The Balts, 63 p.), o pats Jordanas ir po jo senovės Ispanijos daugelyje raštų Uralas buvo minimas kaip rytinė gudų žemių siena. Ten pakartotinai minima, kad jų vakarinė siena buvo Vysla, o rytinė – Uralas.

Toliau jus stebina, kad „vieni (gudai) leidęsi į Vokietiją, kiti pasukę į pietus ir apie 1260 m. pr. Kr. (!) pasiekę Šiaurės Vakarų Indiją“. Ne aš tai sakau, o Jordanas. Kalbant apie Indiją, patvirtindamas Jordano žodžius rašo Pompėjus Trogas (Pompeius Trogus), gal skiriasi tik tai, kad Šiaurės Vakarų Indiją tais laikais jis vadino Baktrija. Dėl datos irgi nereikėtų stebėtis,  nes ne tik Alfonso X dvare, bet ir dabartiniais laikais vienas geriausių Ispanijoje Jordano raštų specialistų S. Bodelonas (S. Bodelón), studijos „de la Getica“ autorius, patvirtina Jordano chronologiją, kuri, jo nuomone, prasideda 1500 m. pr. Kr., jau nekalbant apie senuosius Ispanijos autorius, kurie tuo neabejojo. O dėl sanskrito – kadangi netikiu vaiduokliais, gal turite geresnį paaiškinimą ir galite paneigti Pompėjaus Trogo teiginius, kartu nurodyti, kur galima rasti indoeuropiečių Adomo ir Ievos nors vieną kaulelį, kad juo galima būtų paremti sanskrito atsiradimą, kažkodėl kaip tik tuo laiku, kai Jordanas nurodo ten atsiradusią gudų ir medų sąjungą, būtent baltų ir iranėnų kalbų vartojimą? Ar nereikėtų kalbotyros vėl susieti su istorija?

Nebuvo jokio reikalo bemaž ketvirtadalį straipsnio skirti lietuvių mėgstamam „kiolniškų kelnių“ sportui, aiškiai siekiant pasityčioti. Gaila jūsų laiko. Juk gerai žinote, kad ne apie tai kalbama. Kalbama apie laikus, kai Europoje buvo dvi didelės grupės žmonių – keltai vakaruose ir baltai rytuose. Keltų kilmės vieta, remiantis įrodymais, yra tarp dabartinių Šveicarijos ir Prancūzijos, palyginti mažame areale, bet niekas neužginčys, kad jie išplito beveik visoje Vakarų Europoje pirmajame tūkstantmetyje prieš Kristų. Kodėl manote, kad baltai, kilę iš Pabaltijo, negalėjo išplisti po beveik visą  Rytų Europą? Kodėl taip bijote į  tai žvelgti ir galvoti kontinentiniu mastu? Juk dar turime tai, ko  neturėjo keltai – Jordano istoriją, jo paties teigimu, nusirašytą iš Kasiodoro, Dio ir Ablabijaus. Su datomis ir pažymėtomis vietovėmis joje aprašomi trys konkretūs žygiai: pirmasis, persiritęs per Kaukazą, antrasis įkuriant Dakiją ir trečiasis, kai jo aprašoma tauta vėl nusileido nuo Vyslos žiočių iki Juodosios jūros ir iš ten žygiuodama užėmė Romą. Jei keltai jūsų nestebina, kodėl turi stebinti baltai?

…………………………………………………………………………………………………………………

IV. Išvados

Iki šiol negaliu suvokti, kodėl profesoriai A. Butkus ir S. M. Lanza rašo, kad reaguoju „arogantiškai“, kai niekada to nebuvo.

Ko norėjau ir visada norėsiu, tai sulaukti bendrakeleivių tame ilgame kelyje, kuriame norom nenorom atsidūriau, kai užtikau pirmąją nuorodą, privertusią mane toliau ieškoti, kas čia vyksta. Tas pirmasis užrašas, pamatytas kryžkelėje ir rodantis, kur eiti, buvo Alfonso X Išmintingojo sakinys, nurodantis jo kalboje vadinamųjų „godų“ ar „gudų“ istorijos pradžią: „…ir Šiaurės vandenyno jūros pakraštyje yra didelė sala, kurią vadina Skancia. Ir apie tą salą mokslininkas, vardu Pomponijus Mela, sako, kad ji yra Okeano jūros (dalyje), kuri vadinama Kodanu. (Sala) juosia visą žemę ir tenykščius krantus kaip lanku, ji yra ilga, uždara, baigiasi savimi. Ir tęsiasi rytuose nuo Vyslos upės, tos, kuri išteka iš kalnų, esančių Sarmatijoje. Tai ten pradeda matytis toji Skancios sala, (kur upė) trimis vagomis susijungia su Šiaurės jūra.“

Kelio pradžia buvo labai sunki. Klydau, kai pradėjau ieškoti trumpesnio kelio ar sukau į šalutinį tikėdamasi rasti būdą į viena suvesti istorinėse kelionėse baltų paliktus pėdsakus. Klydau, kai tikėjausi, kad vien paskelbus Alfonso X kroniką daugiau nereikės tuo rūpintis, nes ja bus susidomėta Lietuvoje. Taip neatsitiko. Kiekvieną kartą turėjau vėl pradėti viską iš naujo, kaskart daugiau gilintis ir ieškoti atsakymų, taisyti klaidas ir gilinti žinias.

Šiuo metu vėl kartoju tai, ką rašiau praėjusiame atsakyme A. Butkui ir S. M. Lanzai, bet norėčiau išsakyti ir kitiems Lietuvos kalbininkams. Dar niekada neaptikau pasaulio istorijoje tokių patogių tyrimams sąlygų, kokias randu Ispanijoje. Kai vyko kitimas iš lotynų į dabartinę ispanų kalbą, yra užrašytas naujos tautos atvykimas, netgi tiksliai nurodyti ne metai, o mėnuo ir diena. Kiekvienas nukrypimas nuo buvusios lotynų kalbos yra užrašytas nurodant vietą ir datą, kada jis įvyko. Tie kitimai yra klasifikuoti, o jų autentiškumas nekelia abejonių.

Pabaigoje ir vėl nuoširdžiai kreipiuosi į Lietuvos mokslo bendruomenę, ypač kalbininkus: visi pagal išgales prisidėkime prie bendro prasmingo darbo.

Kategorijos: Istorija, Lietuvos kelias, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .

79 komentarai

  1. Rimvydas:

    Labai pritarčiau gerb. Jūratei dėl būtinumo susieti kalbotyrą su istorija. Ir dar pridurčiau – su pasaulėvoka. Nes priešingu atveju kalbotyra klaidžioja siaurame tunelyje ir daro nedovanotinas klaidas.
    Bet dėl to, kad gotai – getai yra taip vadinami baltai, nesutikčiau. Gotai – tai getai galai, britai, dakai, trakai, kurie pasitraukė iš savo žemių, kai jas užkariavo romėnai. Galai ir britai per germanus – Skandinaviją jūra pasiekė Vyslos žiotis, o dakai, trakai sausuma, traukdamiesi į šiaurę, pasiekė ir dabartinę Lietuvą.

  2. Rimvydas:

    Labai pritariu, kad ostro ir visi yra rytai ir vakarai.
    Ostro – tai auštra / aušra. Niekaip nepavyksta įrodyti, kad šis žodis yra dviejų žodžių sudurtinis žodis – aušta RA (saulė). Ir kad Dunojaus pavadinimas žemupyje, kur jis teka į rytus, į patekančios saulės pusę, Istra yra tas pats Auštra / Ostro (East – rytai). Visi matyt yra likutis žodžio Vestra. Taigi, rytiniai getai – dakai, trakai, tai auštančios Ra – Auštra / Ostra(o) getai, o galai (ir britai bei galyčiai) – vakarų Ra – Vestra / Vest / Visi getai. Ir mano manymu, kad vietovardžiai Ostrava / Ostrovo / Ostrov / Ostriv / Astravas – tai pakitę Auštruva / Auštrava. O ne nuo suslavėjusio žodžio “ostrov”, reiškiančio “sala (apy- strauja).
    Pasitraukę į taip vadinamų baltų žemes, jie nesuskilo, jie taip ir išlaikė tą suskirstymą. O kad į jų karinį judėjimą, siekiant atsikariauti romėnų užimtus savo kraštus, buvo įtraukti ir taip vadinami baltai – akivaizdu.

    • Emigrantas:

      Rimvydai, klystate. Vertinate pagal skambėsį ir labai apsirinkate. Lenkų kalboje miestų pavadinimas “ostrów” neturi nieko bendro su salomis ar salynais. Nežinau, iš kur jūs tai ištraukėtė. Lenkai salas vadina “wyspa”. Elementarus pavyzdys:
      http://pl.wikipedia.org/wiki/Historia_Ostrowi_Mazowieckiej#Geneza_nazwy_miasta_Ostr.C3.B3w_Mazowiecka

      Pavadinimai gali skambėti ir net labai kažką priminti, bet, jei vertinsime pagal skambėsį, tai galime tiesiog nusišnekėti. Čia nieko asmeniško. Tik pastebėjimas.

      • Žemyna:

        Gal ir taip, tačiau, turint galvoje, kad būsimoji lenkų valstybė įsikūrė ant baltų genčių žemių, ji natūraliai perėmė iš okupuotų vietos gyventojų jų vartotus vietovardžius, juos adaptuodama į sau labiau tinkamus. Todėl vietovardžių šaknys išsaugojo senąjį jos skambesį, tačiau ilgainiui įgijo ir kitą prasmę. – Kadangi atėjūnai baltiškos žodžių prasmės paprasčiausiai nesuprato, tai tiesiog aklai juos perėmė, po kitas teritorijas „padaugino”, ir tiek. O vėliau toks žodis galėjo tapti ir bendriniu daiktavardžiu. Kad ir todėl, kad kokiu nors vietovardžiu vadinta sala ar joje esantis objektas. Tad ilgainiui tas vt-vardis įgavo salos prasmę.
        Čia tik mano spėlionės.
        Kadangi esu šiuo klausimu visiška neišmanėlė, stebėsiu, kaip čia vyrai kaunasi, kaip nuo jų kardų žiežirbos skraido. O aš, kavutę siurbčiodama, su didžiausiu malonumu skaitysiu, stebėsiuosi, kaip jų galvose tiek telpa, kaip jie spėjo per savo gyvenimą į savo galvas tiek žinių prikrauti (ir pavydėsiu. Bet jums to nesakysiu! 🙂 ) Va, tep!

  3. Rimvydas:

    Dėl keltų turiu kitą manymą. Keltai nebuvo nedidelė tauta, kuri fiziškai išplito didžiulėje teritorijoje. Ta nedidelė teritorija, kuri minima kaip keltų kilimo vieta, iš tiesų buvo teritorija, iš kur prasidėjo getų vienijimasis / vienijimas, kurį didele dalimi nulėmė kylanti grėsmė pradžioje iš graikų, vėliau iš romėnų pusės. Getai, kurie yra ne kas kita, o Dunojaus kultūra (palyginkite jų teritorijas), per kelis tūkst. metų tiek kultūriniu, tiek kalbiniu požiūriu jau buvo tapę gan nevienalyčiai – vienokie buvo galai, kitokie dakai, trakai ir t.t., kitokie ten, kur prasidėjo vienijimas(-is). Visiškai dėsninga, kad iš vienijimo(-si) centro jo kultūra tam tikru mastu pasklido ir į kitas getų žemes.
    O iš kur pavadinimas kelta? Getai pradžioje gyveno Dunojaus žemupyje, iš kur dalis po Tvano (maždaug prieš 7,5 tūkst. metų), persikėlę per Dunojaus vidurupį, kur gyveno kiti ide-, apsigyveno Dunojaus aukštupyje, iš kur pasklido į dideles teritorijas į vakarus, šiaurės vakarus, rytus. Iš čia du Dunojaus kultūros arealai. Vienijantis (keltų sąjunga) jie buvo sujungti. Beje, getai savo žemių pakraščius vadino visiškai taip pat, kaip ir taip vadinami baltai – galai, galyčiai vakaruose, galyčiai, galatai rytuose. Taip vadinami baltai – galiniai vakaruose ir rytuose, žemgala, latgala šiaurėje, galytė (Galicija) pietuose. Beje, mano manymu, Galicija yra ta vieta, kur susiėjo getų ir taip vadinamų baltų teritorijos.

    • suomis:

      Rimvydai apie kokius laikus kalbi? Ponia Statkutė kalba 1500 m. pr. Kr. Ir ji kalba apie baltus (arijus, getus, gotus, gudus, indoeuropiečius). Panašiai tą patį, ką ji dėsto, šio teksto, trečiojoje dalyje, kalba ir rusų archeologas V. Galiopa.
      http://www.alkas.lt/2010/10/12/baltai-ir-slavu-etnogenezes-sukurys-i/

      • Latvis > suomiui:

        Tai kad ne panašiai, o visiškai skirtingai. Net laikotarpis kitas – pirmieji m. e. amžiai.

      • Rimvydas:

        Dunojaus kultūra yra iš karto po Tvano – pradžia apie , tūkst. m. iki m.e. Viena jos dalis – tai būsimos Dakijos, Trakijos žemės, šiaurės rytinė Juodosios jūros pakrantė, o kita – Dunojaus aukštupys, Reino baseinas, Odros, Vyslos, Labos aukštupiai – tai tie persikėlėliai (keltai) getai. Veliau jie dar labiau išplito, apimdami visą dabartinę Prancūziją, Britaniją, dalį Pirėnų pusiasalio (Galytė). Getai vienytis pradėjo apie 750 m. iki m.e., tuo metu, kai graikai pradeda intensyvią kolonizaciją. Jų vienijimosi centras buvo getų persikėlėlių (keltų) pirmiausia apgyvendintose žemėse – Dunojaus, Reino aukštupiuose. Apie šį centrą buvo suvienyti / susivienijo visi getai – tiek ir Istros / Auštros – dakai, trakai, tiek ir Vestros / Visi – galai, britai, galyčiai.
        Taip vadinami baltai jokie getai. Mano manymu, jie vadinosi Rasai – tai yra tikrieji, išlaikę tikrąją ide- / arijų / arajų pasaulėvoką, gyvenimo būdą, visuomenės sanklodą, žmonės. Rasai – tai po Tvano gyvavusi Dniepro – Dono, o vėliau Virvelinės keramikos kultūros žmonės. Gan anksti nuo jų vakarinėje dalyje atskilo būsimieji germanai. Taigi, rasai ilgą laiką gyveno, priklausomai nuo klimato kaitos pasislinkdami tai labiau į šiaurę, rytus, tai į pietus, vakarus, nuo Labos iki Uralo, nuo Suomijos iki Dniepro vidurupio.
        Romėnams užėmus Galiją, Galytę, Britaniją, Dakiją, Trakiją, getai pasitraukė į germanų ir vakarinių rasų žemes, pasiekdami ir ankstyvosios Lietuvos teritoriją bei negausiai netgi Tverės / Maskvos, Pskovo, Didžiojo Naugardo apylinkes. Tai ir yra tie taip vadinami gotai. Dalis jų iš tiesų atkeliavo nuo germanų žemių, bet tai nebuvo germanai, o tai buvo galai ir britai, dar gal galyčiai iš Pirėnų pusiasalio. Jų pasirodymo laikas ir laikas, kuomet romėnai užima tuos kraštus visiškai sutampa. Po jų atsikraustymo, prasidėjo jų asimiliacija su rasais ir germanais. Tiesa, dalis prūsų (parasų), mano manymu, to išvengė. Jotvingiai / sūduviai, lietuviai, kuršiai, pamarėnai – tai rasų ir getų asimiliacijos pasekoje susiformavę nauji etnosai. Lietuvių tautos susiformavimui itin didelį vaidmenį, manau, suvaidino trakai, nes jie apsigyveno būtent ankstyvosios Lietuvos teritorijoje. Štai iš kur lietuvių, jotvingių kalbų panašumas su sanskritu, kita ide- kalbos atšaka – indoiranėnais. Juk indoiranėnai susidarė iš tos Dunojaus kultūros dalies, kuri buvo rytinėse Karpatų kalnų prieigose, pietinėje Podolės aukštumos dalyje. Vėlia, jiems plečiantis į rytus, tai Duobinių kapų kultūra, dar labiau keliaujant į rytus – Andronovo kultūra, iš kur jie pasiekia Indiją, Kiniją ir t.t.

      • Rimvydas:

        Dunojaus kultūros pradžia 5,3 tūkst. m.iki m.e.
        Kalbant apie taip vadinamus gotus, man visiškai nesuprantama, kodėl nekreipiama dėmesio į tai, kad jų pasirodymas sutampa su jau minėtom romėnų nukariautom didžiulėm teritorijom. Negi laisvę mylintys, kariauti mokantys galai, dakai, britai, trakai liko klūpoti ant kelių, leidosi kaip avinų banda suvaromi į vergiją ir siunčiami romėnų pramogai į amfiteatrus? Ir taip nemaža jų dalis patyrė tokį likimą. Yra duomenų, kad vien trakų į amfiteatrus pakliuvo apie 10 tūkst. Todėl galima visiškai tvirtai tvirtinti, kad nemaža jų visų dalis pasitraukė. O kur jie galėjo trauktis? Tik pas savo kaimynus germanus ir rasus (taip vadinamus baltus). Štai ko niekas nenori pamatyti. Gotų kildinimas iš germanų teisingas tik ta prasme, kad dalis getų – galų, britų, galyčių rasų žemes, t.y. Vistulės žiotis pasiekė per germanų žemes SDkandinaviją, Jutlandiją. Taip, savotiškai “persifiltravę” per germanus, jie galėjo “užkabinti” ir dalį germanų atvykti kartu su jais. Taipogis man visiškai nelogiškas gotų kildinimas iš taip vadinamų baltų. Juk taip vadinami baltai geležį apdirbti pradėjo tik mūsų eros pradžioje – jų to išmokė atsikraustę getai, kurie geležį pradėjo apdirbti apie 800 m. iki m.e. Iki mūsų eros baltų kapuose beveik nerandama jokių ginklų – tai buvo taikūs ir kariauti nemokantys žmonės. Pirmieji karių kapai atsiranda būtent mūsų eros pradžioje, o jų ginkluotė yra gausi, gera – tai ir romėniški ir neromėniški ginklai. Tą liudija ir patys romėnai, kai buvo pasiuntę ekspediciją į Sembą žvalgytis gintaro, tą liudija ir vėlesni autoriai. Tad kaip galėjo taikūs, kariauti nemokantys, geležies apdirbti nemokantys žmonės sukelti tokį karinį judėjimą, pademonstruoti tokias puikias karybos žinias ir gebėjimus, kad netgi nušlavė romėnus, prieš kuriuos neatsilaikė galai, dakai, trakai?

        • suomis:

          Ai Rimvydai. Skaityk Kliosovą, jis pakankamai gerai atskleidė žmonijos vystimosi kelią. Nuo tada, kai žmonės išėjo iš Afrikos. Buvau davęs tris nuorodas į tris jo straipsnius. O dabar maišomės tarp dakų, trakų ir fakų…:) Virvelinė keramika, visa tai jau taip nuzulinta…
          Latviui. Taip tu teisus, bet aš turėjau, ką minty. O gi tai, kad jokių slavų Statkutės aprašomais laikais ir “pradėtų”;) nebuvo. O visame Pasaulyje buvo tik trys-keturios,gal penkios grupės – viskas.
          Su pagarba.

              • Rimvydas:

                Tas tavo Kliosovas daug tiesos pasako, kas, beje, neprieštarauja tam, ką aš pasakiau (jei įdėmiai paskaitytum), bet jis aiškiai velka viską ant vieno – slaviško kurpaliaus. Jau vien tai, kad slavų kalba sji s laiko seniausiomis, net senesnėmis nei lietuvių kalba viską sustato į savo vietas. Sanksritas tikrai panašus su lietuvių kalba, bet ne su rusų. Rusų, kaip ir kitose slavų kalbose nėra žodžio “dievas”, “dantis” ir t.t.
                Aš tai, ką jis vadina protoslavais, t.y. arijais, irgi vadinu arijais, bet jie turėjo ne vieną pavadinimą. Arijai / arajai – nuo jų esminio, uos nuo kitų skyrusio užsiėmimo – žemdirbystės. Žemę arati – arajas. Rasais jie save vadino, turėdami omeny savo dievišką kilmę,iš saulės RA. Rasa – tai saulės ašara, o žmonės – saulės RA ašaros.
                Jo sakymas, kad arijų protėvynė prieš daugiau nei 12 tūkst. metų buvo Balkanai abejotini, nes žemdirbystė ten atsirado vėliau, priedo, ten tuo metu dar buvo per šalta.
                Šiaip jau, tai, apie ką jis kalba – labai bendri bruožai ir, pasikartosiu, tai visiškai neprieštarauja tam, ką aš sakau, tiksliau tai, ką aš sakau, neprieštarauja tam, ką sako jis.

                • Artūras Gotautas:

                  Dar vienas užvadinimas (prie) Arijai/Arajai – Žarijai/Žarajai..

                • suomis:

                  Bet Tu galvą tikiuosi turi? Sulygink Kliosovą su Galiopa ir viskas gražiai sutampa. Pridėk dar Baltų kalbas ir Sanskritą ir taip gražiai viskas susidėlioja…. Svarbiausia nepamesk laiko, kada ir kokie procesai vyko tais, neatmenamais laikais.

                  • Rimvydas:

                    Suomi, arba aš kažko nesuprantu, arba pats neatidžiai skaitai.
                    Šiaip jau ne Kliosovas atrado tai, apie ką kalba. Tai ką jis kalba – jis daug maž atkartoja ir kitus, tik, kaip sakiau, viską nepamatuotai velka ant slaviško kurpaliaus, o jo bandymas R1a pradžią Europoje nutupdyti Balkanuose, iš kur jis pateko tiesiai iš rytų, man vis tik primena didžiarusišką šovinizmą, kad ten yra “iskonno russkijie ziemli”. Dauguma autorių mano, kad R1a ir R1b skilo būtent Anatolijoje ir kad per rytinę Juodosios jūros, tuomečio ežero pusę į Europą pateko ne R1b, kaip teigia Kliosovas, o R1a. R1b iš Anatolijos nukeliavo į Europos vakarus iš Anatolijos per Balkanus.
                    Pats juokiesi iš Virvelinės keramikos, bet juk R1a kaip tik ir apima tą teritoriją, tik vakaruose, ten, kur anksti atskilo germanai, persidengia su R1b.
                    Taigi, tai tik tokios bendros gairės, kurias vėlgi reikia vertinti turint omeny ir kitus dalykus. Juk istorijoje nemažai atvejų, kai iš vietovės išsikrausto visi buvę gyventojai, o atsikrausto visiškai kiti. Arba ištisi etnosai tiesiog fiziškai sunaikinami, kaip kad buvo su jotvingiais, dalinai prūsais, kuršiais.

                    • suomis:

                      Kodėl tu užsiciklinai ant to slaviško kurpalio? Viskas ten gerai. Jis, kaip rusas viską teisingai daro, nes jis teisus, bet šioje vietoje sulygink Galiopos tekstą ir gerai pagalvok. 🙂
                      Kliosovas sako, kad R1b pateko ne pro Juodąją jūrą o pro Kaspijos jūros šiaurinę dalį. O skilo jie ne Anatolijoje o prie Tigro ir Eufrato.
                      Visi šie etnosai turėjo vieną ir tą patį geną.

                    • Mazopė:

                      Sutikit su nuomone, kad Marijos Gimbutienės pradėtą baltų kultūros reikšmės Europos istorijoje įtvirtinimo darbą tęsia Jūratė Statkutė – tai virtinė šaltinių ir naujai keliamų klausimų, kai, pasak autorės, „belieka iškelti pasiūlymą – jeigu jau yra pervedamas reikalas į patikrinimų departamentą, gal atėjo metas tikrinti viską?”
                      CHA

                    • Tuskawas:

                      Keista matyti komentatorių, vienu metu operuojantį ir Tvanu (įvykusiu kažkodėl prieš 7,5 tūkst. metų) ir haplogrupėmis 😀 Neturiu dabar laiko leistis į ilgas diskusijas apie haplogrupes (be to iš patirties žinau, kad daugelis apie jas nieko nesupranta), bet Kliosovas man atrodo kartais perlenkia lazdą 😉 Ir R1a1 tikrai neatėjo į Europą iš Anatolijos (kad sužinotumėt, kas iš Anatolijos ėjo į Europą pasiskaitykite Kalevi Wiik darbus, rekomenduoju), labiausiai tikėtina, kad indoeuropiečių kalba susiformavo šiaurinėje Ukrainoje ir virš jos t.y. miškų zonoje kur tuo metu dominavo R1a1 haplogrupė. Ir siūlyčiau nenurašyti virvelinės keramikos kultūros ekspansijos bei Marijos Gimbutienės Kurganų hipotezės, ji beveik idealiai atitinka haplogrupių paplitimus :), kolkas tiek.

  4. Harry Potter:

    Gerai. Pradedame. Cituoju: “linksnių pavadinimus pakeisčiau į mano dar mokykloje išmoktus kilmininką, galininką, įnagininką, būtent į lietuviškus žodžius. Ar jų Lietuvoje atsisakyta?”
    Kilmininkas, galininkas ir t. t. yra lietuviški linksniai. Lotyniškai jie vadinasi genitivum, accusativum ir t.t. Cia kalbama
    apie lotyniska teksta todel jie tinkamiausi, be to ir kalbotyroje priimta juos vartoti kaip terminus. Ju vartojimas seniai isitvirtino, daug seniau nei Jablonskis sugalvojo lietuviskus pavadinimus.
    Pagaliau abliatyvo lietuviu kalboje nera, todel niekaip kitaip jo nevadinsi. Abliatyvas turi inagininko ir kilmininko savybes, jis nesutapatinamas su inagininku.

  5. Harry Potter:

    Antra. Cituoju: “Ulfilos biblijos priklausymas visigotams ir ostrogotams niekada nebuvo įrodytas; priešingai – pats Jordanas sakė, kad Ulfilos mažieji gotai nebuvo nei ostrogotai, nei visigotai”
    Jordanas nieko panasaus nerase. Jis rase, kad be ostrogotu yra ir kiti gotai. Sie “Gothi minores” buvo nesuskaiciuojama tauta (“populus immensus”) (51 skyrius). Pavadinimas “minores” (versta: mazieji) nereiskia, kad jie buvo antraplaniai (si reiksme butent atrodo lengvai persama Statkutes), o kad jie gyveno skurde ir buvo prasta gentis. Nenuostabu, kad apie siuos gotus Jordanes taip neigiamai atsiliepia, juk jie buvo eretikai, Ulfilos pasiekejai.

  6. Harry Potter:

    Trecia. Cituoju: ” Nežinau, kaip yra Lietuvoje, bet, mano supratimu, „romansas“ yra kalbų klasifikacijos terminas, tarptautiniu lygiu pripažintas Vakarų universitetuose – ispaniškai lenguas romances, angliškai romance languages, Harvardo universiteto Dapartment of Romance Languages”.
    Kaip yra “Lietuvoje” galima isitikinti paziurejus i zodyna. Nereikia cia klaidinti kitus skaitytojus:
    1. nedidelis lyrinio (kai kada sentimentalaus) pobūdžio muz. kūrinys balsui su instrumento pritarimu;
    2. daininga instrumentinė muz. pjesė; kartais sudaro sonat. ciklo dalį;
    3. epinis lyrinis, panašus į baladę poezijos kūrinys, apdainuojantis tautos didvyrius; buvo populiarus Ispanijoje XV–XVI a.;
    4. nedidelis lyrinis (ppr. meilės motyvų), strofinės struktūros, dainos pobūdžio eilėraštis

    Statkutes supratimas – be abejo, klaidingas – paremtas zodziu panasiu skambesiu. Tuo daznai ji ir remiasi.
    Idomu, kas tas “dapartment”? gal cia da- yra slaviskas priesdelis? (taip, cia ironija).

  7. Getautas:

    VAKARAS pas Slavus tapo VEČERU. Lotynų VESPEROS yras tos pačios kilmės. Žodį VAKARAS vartojo ir Dakai, nes Rumunijoje yra keli vietovrdžiai Vakareni (atitinka Lietuvių Vakarėnai). Gotai nebuvo vien Baltai. 270-aisiais metais Getų gentis Karpiai (galbūt, kartu su Galindais) užpuolė Romos imperiją ir atsiėmė Dakijos sostinę Sarmužę Getušę (Sarmizegetusa). Tuo pačiu metu Germanų gentys įsiveržė į Balkanus. Manau, gali būti, kad Ostrogotai – tai Germanai, o Vestgotai – tai Baltai. To įrodymai – tai Ulfilos biblija, bei Albanų kalba, kurioje labai daug germanizmų, nors yra ir daug baltizmų, jei tai ne indoeuropeizmai.

  8. Getautas:

    Getwesia gali būti iš Getuva, kaip Litva iš Lietuva.

  9. Nagi:

    Keisti tie Lietuvos mokslo vyrai. skaito autore ir iki galo neperskaitę rašo komentarus, vėl apie tą patį, ne getai, gotai, gepidai nėra baltai. Tai gal atidžiau skaitykite autorę, arba pateikite rimtus savo argumentus, o ne vien iš naujo minėti nuvalkiota Ulfilos biblija, ją remiantis pagrįsti “gotų” germaniškumą. Kažkaip Lietuvos mokslo vyrus sunku įtikinti tuo, kas paprastam lietuviui seniai yra aišku, juk ir Baltijos jūros pavadinimas ne šiaip sau atsirado, o taikant tam tikrą politinį atspalvį ir toks pavadinimas nėra siejamas su baltišku žodžiu baltas, o su itališku žodžiu kardo kaspinas. taip kad Lietuvos istorija ir kalba yra žudoma mūsų pseudo istorikų, tokių kaip A Bumblauskas, Š Liekis, E Raila ir į juos panašius. Kol ši istorikų karta nepasikeis, Jūratės Statkutės de Rosales istorijos atradimai Lietuvoje nebūs pripažinti ir studijuojami, kaip ir Č Gedgaudas, kurį “mūsų” akademinė visuomenė apgaubė mirtinu tylėjimu, arba giliomis patyčiomis. Ką norėti iš istorikų, užaugusių kolaboravimo sąlygomis, jei jie anksčiau ištikimai tarnavo Maskvai, tai pasikeitus istorinėms aplinkybėms, šią ištikimybę perkeitė į ištikimybę Varšuvai.
    Paskaitykite vakar dienos straipsnį Delfyje apie L Briedį ir jo mintis išsakytas Vilniui vilniečiams ir apskritai visiems lietuviams ir suprasite kokia ‘akademinė visuomenė” dabar valdo Lietuva ir yra ypač madinga tarp liberastų ir NK. Sėkmės jums ir toliau niekinant lietuvių kalbą ir jos istoriją. Tolerastų gretos Lietuvoje gausėja.

  10. Nagi:

    Kaip gražiai autorė pašiepia indoeuropiečių prokalbės garbintojus sakydama suraskite bent kaulelį iš ide. prokalbės Adomo ir Ievos palaikų, tokiu būdu ji tik patvirtina Č Gedgaudo teiginį kad šią tariama prokalbę Booppas iš savo galvos išsigalvojo tam neturėdamas jokio pagrindo, nes šią teoriją patys jo mokiniai jau buvo pradėję abejoti ir griauti. Vienas iš jų berods Brugmanas apie šios Boppo prasimanymus yra pasakęs, bandau cituoti iš atminties: iš mūsų dabar turimų domenų ir surinktų lyčių, bei raktinių šaknų negalime teigti kad šia kalba kas noras kada nors konkrečioje teritorijoje būtų kalbėjęs. Kaip Jūratė Statkutė de Rosales subtilus buvo ir Česlovas Gedgaudas teigdamas, cituoju: kai pritrūksta argumentų priešininkai labai mėgsta slėptis po plačiu indoeuropiečių bobutės sijonu ir kas baisiausia kad tos bobutė ir sijono iš viso net nebuvo.
    Tai sakykite kuris “save gerbiantis” proistorės tyrinėtojas išauklėtas imperialistine rusiško šovinizmo dvasia ar lenkiškojo nacionalizmo leis sau pripažinti šias “erezija’. Juk jas pripažinus reikėtų prisipažinti kad jų visi moksliniai laipsniai gauti statant oro pilis.

    • lyvis:

      Kaip lengvai mokslininkai manipuliuoja indoeuropiečiais. Visai neseniai kalbininkai negalėjo nustatyti kas tokie kuršiai pagaliau Enzelynas pasakė tai baltai, o lyviai liko ugrių – finai apsupti kuršių. Ar nemokslininkas tai gali suprasti čia pat estai jau negiminaičiai nors žodynas beveik lietuviškas. Šita indoeuropiečių teorija tik kremliaus šuniukams baranauskams Ir kitiems. lyvis

      • Eirimas:

        Lyvi, vienas kitas lietuviškas skolinys estų kalboje (Laiva, kirvis) dar niekaip neįrodo, kad estai yra baltai :). Minėti žodžiai pas estus atkeliavo drauge su iš baltų pasiskolintais daiGtais. Kur kas svarbesnė yra kita, finiškoji leksikos dalis, o ir finiška estų kalbos gramatika. Apmaudu tik, kad jie iš mūsų pasivogė aisčių etnonimą 🙂

        • lyvis:

          Atsakysiu tau Eirimai žodžiais iš dainos:
          Ne savo žirgeliu pas mane atjojai.
          T y mąstai indoeuropietiškai neturi savo nuomonės ir tai kudakoji. Estai visiškai teisėtai kildina save iš aiščių. Bet pats juos vagini t y esi kitu valdomas neturėdamas savo nuomonės ir pažiūrų. Estai – aiščiai ir prūsų aisčiai yra vienas ir tas pats tiktai tai negali patvirtinti indoeuropiečių teorija ir dar suskaldė į ugrių-finus. Čia tokios vaikiškos mokslininkų pasakos. Du kaimynai šalia gyvena tuos pačius daiktus vartoja ir tais pačiais žodžiais vadina ėmė juos ir supriešino į indoeuropiečius ir ugrių-finus ir kad jie nėra jokie broliai. Tikėk it toliau tokiais vaikiškais mokslininkų Bumbliauskų ir kitų avinauskų pasakom. lyvis

  11. arunas:

    Vartotojo pozimis yra fanatiskai nauduotis tuo kas jau sukurta. Jei nebutu kureju-mastutoju, mes iki siol sedetumeme ant plokscios zemes kuri pluduriuotu ant triju banginiu.

  12. Romualdas Zubinas:

    Gerbiamoji ponia Jūratė de Rosalės, Jūs ne viena! Jūs visiškai teisingame kelyje! Tai patvirtina ir Česlovas Gedgaudas, ir mano atradimai tyrinėjant seniausius šumerų, graikų, indų, kiniečių, egiptiečių, arijų ir kt. šaltinius. Tai patvirtina ir, pagal šiuose šaltiniuose rastą informaciją, sudaryta praeities įvykių chronologija. Tai, pagaliau, patvirtina ir įvykių Žemėje chronologija, sudaryta vadovaujantis mano atrastais ir kol kas mokslininkais dar nepripažintais Trečiuoju bei Ketvirtuoju geofiziniais procesais (dėsnisis).
    Herodotas knygoje “Istorija” (“Klėja” p.125) rašo: “Kitos persų gentys yra šios:pantialėjai, derusijai, germanijai”.
    Po Herodoto Šiauriniame Žemės pusrutulyje prasidėjo 1000 metų trūkusi Žiema ir tiek pat metų trūkusi Naktis. (Šia tema esu parašęs jau dvi knygas “Per praeitį į ateitį” ir “Pažadinta praeitis”).
    Ir štai mūsų pusrutulyje atšalus klimatui, upės nuo kalnų Azijoje nustojo tekėjusios. Mūsų protėviams iš šiaurės teko keltis (štai iš kur atsirado “keltų” genties pavadinimas!) piečiau ir link Saulės – į dabartinę Centrinę Europą. (Tuo metu Saulė tekėjo Atlanto vandenyno pusėje). Ta pačia kryptimi vėliau patraukė ir germanijai.
    Kadangi Nemuno krašte pradėjo šalti ankščiau nei Tarpupyje, tai ir mūsų protėviai link Atlanto pradėjo keltis ankščiau už germanijus. Kai į ten po kelių šimtmečių atėjo germanijai, jie jau čia rado ir keltus, ir gudus-gotus-getus.
    Mūsų gi protėviai vėliau daėję iki Atlanto (iki pasailio galo) tapo galais Tuo metu (II-me a.pr.m.e.) germanijai dar tiktai kovojo Dunojaus vidupyje su dakais dėl vietos Europoje. Ir štai pagaliau Erų sandūroje mes germanijus matome Reino upės baseine. Apie tai mus informuoja ir Romos istorikas Tacitas savo darbe “Germanija”.
    Sekmės Jums, sveikatos ir ištvermės šiame sunkiame ir garbingame darbe atstatant mūsų tikrąją praeitį!

    • Kęstutis:

      “(Tuo metu Saulė tekėjo Atlanto vandenyno pusėje)” – jei iš tikro žemė būtų pradėjusi suktis į kitą pusę, kažkada tai…., tai šiai dienai visą kas gyva jau būtų gerokai už Saulės sistemos ribų :). Beveik prieš 15 000 metų yra įvykęs žemės ašies posvyris, bet tik keliais laipsniais. Pasikalbėkite apie tai su geologais ir nekartokite tų nesusipratimų (švelniai išsireiškus), net jei ir knygą parašėte…

  13. erika g.:

    Aciu ….senai domiuosi Tikraja Lietuvos Istorija..o musu universitetas, kiek suprantu, dirba lenku valstybei…kiek suprantu ir vadoveliai is lenku kalbos isversti,,todel, manau, musu vaikai ir mes nezinome tikrosios istorijos..o jeigu kada Tikroji Istorija pamatys sviesa,,istorikam reiks is naujo mokytis ir perrasineti savo mokslinius darbus..todel ,kad tai sistema ir politika…ir jie to bijo..o mes jau turime kelia i Teisinga Istorija..aciu aciu aciu…skleidziu sias idejas ir jus visus skaitytojus skatinu ,kad kuo daugiau zmoniu apie tai suzinotu,,tik tada mes laimesim..

  14. erika g.:

    Beje skaiciau p.Zubino Romualdo knygas ..galiou pasakyti,kad jos apie ta pati …aciu,Jums ..tik del siu zmoniu ir isliko Lietuva..

  15. Nagi>Kęstutis: 2012 05 03 21:49:

    Manau kad tik vienam žmogui galva gali pradėti suktis į kitą pusę o ne saulei. Nenoriu įžeisti pono R Zubino, bet išskyrus jį man neteko daugiau niekur aptikti istorinių duomenų apie 1000 metų trukusia žiemą, čia kažkas naujo ir visiškai fantastiško, reikia turėti lakią vaizduotę kad galėtumei įsivaizduoti 1000 metų trunkančią naktį. Kiek žinau panaši katastrofa buvo žemėje, kai visa žemė buvo sukaustyta ledo ir tik ugnikalnių išsiveržimai ir gausios CO dujos išmestos iš ugnikalnių ištirpdė ledus, bet tas vyko prieš kelis milijardus metų, kaip teigia paleontologai. Sako kad buvo dar viena pasaulinio dydžio katastrofa žemėje prieš 60 tūkstančių metų, kai žemės paviršius buvo nuklotas storu pelnų sluoksniu, o pati žemės gyvybė kabėjo ant išnykimo ribos, sako kad žmonija būtų išnykusi visai, jei ne dabartinėje Kalagharo dykumoje įvykęs stebuklas kur septynios moterys sutiko vienintelį vyrą. Nežinau ar čia tikrovė ar tik graži legenda, bet ji man arčiau tiesos nei R Zubino teorijos. Na o dakų kovos su germanais, na palikime tai R Zubino sąžinei. Kiek pamenu germanai prieš tapdami “germanais”, jie save titulavo gemariais, o jų bendrinis pavadinimas atsirado 37 m pr Kr. Varingiui (Berig) nukaldinus sidabro plokštę, penkių Tautų Sąjungai pažymėti pergalei prieš Romą. Viena iš šių tautų matyt pati stipriausia buvo Varingiai, (gemariai), nes jie įrašyti pirmoje eilutėje, paskui seka Tautuonys, Saksonai, Liaudai. Varingis, tai frankų eponimas, nes varingiai kaip ir mes f raidės nevartojo, ji pas juos atėjo žymiai vėliau iš Romos.

    • Getautas:

      Neseniai per Histori televiziją rodė laidą apie Germanų kovas su Romos imperija. Germanų vadu buvo germanas užaugęs Romoje, kurį Romėnai dar vaiką buvo paėmę kaip įkaitą. Jo vardas buvo Arminas – tikras baltiškas pagoniškas vardas. Jo vadovaujami Germanai 9-aisiais metais nugalėjo Romėnus Teutoburgo miške. Su vardu Arminas gali būti susiję Germanų vardo atsiradimas.

  16. Nagi> tiems kurie netiki daktare J Statkute de Rosales:

    Jeigu neatmestume Jūratės Statkutės de Rosales istorijos atradimų ir istorijos klaidų atitaisymo, tai tokio klausimo kaip tautų kraustymosi neliktų, o būtų galima tai palaikyti baltų tautų kova prieš Romos Imperija ir jų visiška pergalė prieš Romą. Man patiko vieno rusų istoriko išsakyta mintis, kad tas vadinamas tautų kraustymasis ir tarsi jų beprasmis lakstymas po Europa buvo tik gerai suplanuota pirminių gerai ginkluotų karinių būrių žvalgybiniai žygiai į Romos Imperijai, kur šių karių tėvai ir motinos pasilikdavo ir toliau gyventi savo žemėse nenueidami toliau kaimynų ežios.
    Na bet lietuviai ypač akademinį išsilavinimą turintys žmonės yra užsispyrusių asilų tauta ir jei jiems jų ponai rusai, vokiečiai, ar lenkai į jų makaules įkalė kad “gotai” tai jau tikrai ne mūsiškiai baltų gudai, o gryniausi germanai, šito įkalimo laikysis iki mirties su sąlyga jei tuos pakeitimus leistų daryti jų ponai tie patys rusai, vokiečiai, lenkai, toks tas jau įgimtas lietuvio inteligento vergiškas klusnumas, be ponų priežiūros ne krust. Nejaugi lietuviškas inteligentas ims šakotis prieš savo poną, to niekada nebus. Jis greičiau padės ponui pavergti savo tautą, nei sutiks atsisakyti tarnystės jam.
    Dar vienas klusimas tiems kurie netiki Gerbiama Istorike. Tai su kuo kariavo Danijos karalius, su kokia tauta Rugijos saloje 1168m užimdamas jų šventovę ARKONA ir ją sudegindamas, tai juk buvo ARKONA, švenčiausias Arijams miestas ir šventovė, tai gal “inteligentai” atsakysite kam ir kokiam tikėjimui ši šventovė priklausė. Juk po šios šventovės apiplėšimo Danijos karalius turėjo pasidalyti turtais su vokiečių mark-grafu, nes šis prigrasino Danijos karaliui karu jei šis nesutiks jam atseikėti pusę Arkonos turtų. Danijos karalius sutiko, bet jam šių Arkonos turtų pakako įtvirtinti savo pajūri pylimais nuo vikingų keršto, nejaugi Danijos karalius būtų bijojęs tada dar savo vasalo Švedijos, o juk nuo tada danai savo bažnyčiose įvedė invokacija nuo karo maro, bado ir vikingų puolimo saugok mus Viešpati.
    Kodėl vikingų žygiai prasideda VIII a pradžioje ir baigiasi X a pabaigoje. Kas įvyksta baltų kraštų raktinėse tvirtovėse baigiantis X a ir kas jas performuoja, tai juk Kaunogradas dabartinis Kijevas ir Gdanskas, buvusi Eistovija, pervadinta į Gaudinčių ir nuo kad Gdansko įlanka nustojo savo ankstesnio pavadinimo Gudų įlankos?
    Galingi tais laikais buvo tie švedų ‘vikingai”, jeigu jie vienu metu galėjo pulti ir Vakarų Europa ir diktuoti savo sąlygas Bizantijai, o taip pat jų laivai pasirodydavo net Kaspijos ir Azovo jūrose, matyt tikrai tada švedai turėjo neišsenkamas atsargas karybai tinkamų laivų ir milijonus žmonių galinčius kariauti praktiškai ne tik su visa Europa, bet ir su Mažąją priešakine Azija. Na tai kaip čia yra su ta istorija ir ‘vokiečių’ žygiais sugriaunant Roma, tai kas ta Romą nukariavo, dabartiniai vokiečiai ar vis dėlto baltai ir ką galėtų reikšti gepidų karaliaus vardas Odokar vokiškai. Man daug patogesnis yra Česlovo Gedgaudo šio vardo paaiškinimas, kad jis reiškė paprasčiausia lietuvišką vardą Vada Karys, o jei dar patikėtume proistorės žinovams, kad senovėje abstrakčių vardų nebuvo, tai abejoti Č Gedgaudo Vada Karys atlietuvinimo netenka abejoti.

      • Rimvydas:

        Sveikas, ar pačiam, skaitant Kliosovą, nekilo dėl daug ko abejonių? Man regis, jo nupasakotoje judėjimo schemoje yra nemažai spragų. Ar tai jis daro sąmoningai, bandydamas pritempti prie iš anksto sudarytos norimos schemos, ar ne, nežinau, nors linkęs manyti, kad kažkiek sąmoningai pritempia.

        • suomis:

          Sveikas. Man svarbiausios yra apverstos genų kodų piramidės o jos nepasiduoda iškraipymams. Mane dabar domina klausimas: Kada susiformavo germanai? Ir kaip? Taip pat, arijų kelias nuo Kirgizijos per Kaukazą ir Balkanus link MŪSŲ o toliau link Rusijos į Indiją. 🙂 Ir kokia kalba, ARIJAI kalbėjo? 😉 Kažin kodėl aš įtariu, kad jie kalbėjo BALTŲ arba GERMANŲ kalbomis. Ir atrodo, kad šios svarstyklės svyra, link Baltų pusės. Ir kaip anksčiau ARIJAI vadinosi ir vadinasi, man visiškai neįdomu (getai, gotai, gudai, aisčiai, baltai ar dar kaip). 🙂

          • Rimvydas:

            genų kodų piramidės tai taip, nepasiduoda. Bet kada ir iš kur bei kur jie keliavo vis tik daug neaiškumų. Kad ir ta klajonė link Pamyro, o tada atgal. Ir kad nusėdo ilgam Balkanuose, o ne Anatolijoje, Tigro ir Eufrato aukštupiuose. Matai, ten visur kalbant apie datas yra galimos nemažos paklaidos, ką pripažįsta ir pats Kliosovas kalbėdamas apie Airiją. O taip gali būti kalbant apie bet kurį regioną. Taipogi labai keista ta kelionė link Pamyro ir atgal, taip visa gentim, ilgą laiką, pakeliui nepaliekant jokių savo palikuonių (o jei paliko, negi jie visi išmirė?). Visur čia aš matau daug “bet”, “gal”.

            • suomis:

              Pala, pala. 🙂 Tu įsivaizduoji, kad jie keliavo iš čia link Pamyro? Kliosovas sako, kad jie nukeliavo link Uralo o po to link Indijos. Urale, berods Arkaimas buvo paskutinė arijų buveinė. Ir keliavimą aš suprantu, kaip kolonizaciją naujų, žmonių kartų ir teritorijų, įsisavinant ir įaugant tas teritorijas. Su kiekviena žmonių karta, po 30km. O apie Pamyrą aš suprantu taip, kad iš jo buvo išeitą o ne ateitą į jį. 🙂

              • suomis:

                O, kai į Pamyrą atsikėlė kiti, arijų jau ir pėdos buvo ataušusios. 🙂

              • Rimvydas:

                Kliosovas teigia, kad iš Anatolijos prieš 40 tūkst. metų J-R iškeliavo link Pamyro, kelionė truko 5 tūkst. m. ir ten kažkur prieš 35 tūkst. m. įvyko mutacija į K-R. Dalis jų nuo Pamyro pasuko į pietus, kiti į Vidurinės Azijos stepes, kurias pasiekė dar po 5 tūkst. m., kur, prieš 30 tūkst. vėlgi įvyko mutacija į P-R. Iš ten patraukė dar į šiaurę, į Pietinio Sibiro stepes, kur po 5 tūkst. m., t.y. prieš 25 tūkst. metų dar kartą mutavo į R. Iš ten patraukė į vakarus – kelias ėjo tarp Uralo ir Kaspijo. Pakeliui, dar Azijoje, prieš 18 tūkst. m. mutavo į R1. Dalis R1 dar po 2 tūkst. metų, t.y. prieš 16 tūkst. m. taipogi dar Azijoje mutavo į R1b. Dalis jų liko ten ir jų palikuonys tebegyvena ten iki šiol, o dalis nukeliavo į Kaukazą, Rytų Europą ir gerokai vėliau į Vakarų Europą.
                Ta nemutavusi R1 dalis nukeliavo į Rytų Europą, kur mutavo į R1a1 – data nenurodyta, bet tai buvo seniau, nei prieš 12 tūkst. metų, o prieš 12 tūkst. metų jie apsigyveno Balkanuose.
                Taigi, tokia Kliosovo kelionių schema. Aš pasigendu tokių dalykų – kur įrodymai, kad jie keliavo tą maršrutą, kad gyveno tose vietovėse keliaudami? Ar tu juos turi? Nes Kliosovas jų nepateikia.

  17. Tęsėjas:

    Kad oponuoti Romualdui Zubinui, reikalinga gerai susipažinti su Herodoto “Istorija”, su Aristotelio “Meteorologika”, su Tacito “Germanija”, su arijų, indų, iranėnų šventais raštais, su daugelio senųjų kultūrų, tame tarpe ir su šumerų bei babiloniečių, mitais ir legendomis ir t.t, ir t.t.
    Taip pat negalime pamiršti ir tai, kad dar prieš 200 metų baltų genialusis filosofas Kantas sakė:”Lietuvių kalbą būtina išsaugoti ateinančioms kartoms vien jau todėl, kad tiktai jos pagalba ainiai galės įminti tautų kraustymosi priežastį”.
    Ir štai ši Kanto svajonė jau išsipildė! Tautų kraustymosi priežastis yra įminta! Būtent šis vyksmo procesas ir jo priežastis labai nuosekliai yra aprašyti Romualdo Zubino knygose “Perkūnas”, “Per praeitį į ateitį” ir tiktai ka išėjusioje knygoje “Pažadinta praeitis”.
    Poną Kęstutį galiu tiktai užjausti, kad jis vis dar nėra skaitęs šių knygų ir jam yra didelė naujiena kiek Trečiasis geofizinis dėsnis, tiek ir Ketvirtasis.
    O visiems gerbiamos mokslininkės oponėntams turiu pasakyti, kad prieš diskutuojant su ponia Jūrate Statkute De Rosalės, vien mokyklinių ar vien mūsų universitetinių žinių yra labai ir labai maža. Turime džiaugtis, kad mūsų tauta turi tokius mokslo perlus kokiu buvo Česlovas Gedgaudas ir kokiu mūsų laikais yra gerbiamoji Jūratė Statkutė de Rosalės. Ne pulti ją reikia, bet dar gyvą pastatyti ant postamento! GARBĖ JAI !!!

  18. Romualdas Zubinas:

    Gerbiamam Kęstučiui cituoju Herodoto Istorijos Antros knygos “Euterpė” p. 142:” Šitiek papasakojo egiptiečiai ir jų šventikai. Jie nurodė, kad nuo pirmojo karaliaus iki Hefaisto šventiko, valdžiusio paskiausiai, praėjo 341 žmonių kartos. Ir per tą laiką buvę tiek pat šventikų, kiek ir karalių. 300 žmonių kartų sudaro 10 000 metų, nes per 100 metų praeina 3 žmonių kartos. O 41 karta, ėjusi po tų 300 kartų, sudaro 1340 metų. Per tuos 11 340 metų, sakė jie, nevaldęs nė vienas dievas, pasivertęs žmogumi: tarp egiptiečių karalių nei ankščiau, nei vėliau dievo nebuvę. T a m e i l g m e l a i k o t a r p e SAULĖ k e t u r i s k a r t u s p a t e k ė j u s i n e į p r s t o j e v i e t o j e: du kartus patekėjusi ten, kur paprastai leidžiasi, ir du kartus nusileidusi ten, kur pateka. … ”
    Kad tamstai nereikėtų vargti ir šią informaciją “virškinti”, pasakysiu trumpiau: “Trečiasis geofizinis dėsnis teigia, kad Žemė pastoviai verčiasi per savo ašigalius. Pilnas inversijos ciklas trunka apie 6000 metus”. Laike šio ciklo kiekvienas Žemės pusrutulys 3000 metus būna pietiniu, ir tiek pat laiko – šiauriniu!
    Kaip matai, Kęstuti, kartu su Saule bei Žeme, tenka pasukti ir savo galvą. Garbė kiekvienam, jeigu jis tai daro mūsų Tėvynės labui!

    • Kęstutis:

      Jūs vis tik pasikonsultuokite su mokslininkais, nes rašote knygas, o žmonės skaito… Kas 120 000 metų žemė keičia savo magnetinių polių padėtį. Šiaurinis polius persikelia į pietinį, pietinis į šiaurinį. Šiuo metu kaip tik tai tas laikotarpis, kai poliai keičia savo padėtį žaibo greitumu. Po 2,3 km į metus. Žemei apsiversti neleidžia mėnulis, nes jis savo traukos jėga įsikabines į pusiaują ir prilaiko žemę nuo vartaliojimosi. Marsas vartosi, venera vartosi. Žemė ne, nes ją prilaiko mėnulis. Paskutinis žemės posvyris buvo prieš 14700 metų. Šiaip pagal jūsų “trečiajį geofizinį dėsnį” prieš 3000 metų Egipto teritorija turėjo būti kažkur netoli šiaurės ašigalio platumų …:) Tada pasidaro aišku, kaip egiptiečiai statė piramides ir sugebėjo tokius sunkius luitus taip lengvai tampyt – ogi ant rogučiu ir ledo keliu per užšalusi Nilą. Vis tik pasikonsultuokite, nes kai jūsų penktas sakinys prieštarauja pirmam, kažkas ne taip…

  19. Romualdas Zubinas:

    Paryškinta tekstą skaityti sekančiai: Tame ilgame laikotarpyje saulė keturis kartus patekėjusi neįprastoje vietoje…. toliau kaip tekste.

  20. Rimgaudas Sinkus:

    Turiu savo sritį – praeitų lietuviškų kultūros artefaktų tyrimus, įskaitant datavimą. Ir senesni, labai senesni šie artefaktai už antikos istorikų liudijimus. Vienas jų yra ir lietuviško Metinio Saulės Laikrodžio identifikavimas Rumunijos Sarmizegetusoje (kn. “Apie seniausiuosius laikus II”, V dalis “Lietuviai dakuose ir pas save”, intern. svet. vydija.lt). Šis tyrimas, nepriklausomai nuo Statkutės de Rosales, patvirtina tą pačią, kaip ir profesorės nustatytą, lietuvių – getų dalyvavimo dakuose datą. Kartu, kas knygos neskaitėte, norėčiau priminti, kad ankstesnis prieš getus getų vardas buvo “eisčiai”. Knygoje parašyta. Ir Neselmanas “eisčius” verčia į “getus”, nes lietuviškai “eiti” vokiškai yra “gehen”: iš čia eistis (aistis) = geh’tas (getas). O eisčiai, teigiu, prasidėjo Šiaurės Afrikoje metu, kai pas mus, Lietuvoje, buvo ledynmetis, nors palikti “budintieji” gyveno prie pat ledyno. Šiaurinė Afrika yra labai plati ir viena eisčių atšaka, šylant klimatui, grįžimo pas “budinčiuosius” metu galėjo užtrukti Ispanijoje. Knygą rašau toliau (ji tęstinė) ir per artefaktus kol kas paliečiau tik centrinį kelią. Jeigu pavyks, nueisiu tiek į rytus, tiek į vakarus. Antikos autorių laikai man “per arti”, bet turiu į ką orientuotis – į Jūratę Statkutę de Rosales su pagalbininkais. Tikrai negalime išspręsti visų reikalų, remiantis vien kalbotyra, archeologija, istorija, klimatologija ar astronomija – reikalingas kompleksinis požiūris. O čia be fantazijos, kaip ir kiekviename moksle, – nei žingsnio. Dirbkime bendrai, nes, atrodo, verčiasi aukštyn kojomis visa, ypač baltųjų žmonių, pasaulinė istorija.

  21. Tęsėjas:

    Kaip gali nesiversti pasaulio istorija, jeigu ji buvo sukurpta ant pagrindo susaistyto įvairiausiais Tabų, suramstyta daugybėmis prielaidų ir,galiausiai, pasidalinta įvairiausiuose tarpvalstybiniuose pasitarimuose be Lietuvos tikrųjų istorikų-patriotų dalyvavimo. Tačiau visa tai dar yra menkniekis lyginant su tuo, kad dabartinė pasaulio istorija visiškai neįvertina tai, kad Žemės ašis juda dar ir pagal Trečiąjį bei pagal Ketvirtąjį geofizinius dėsnius. Jeigu kam tai įdomu, siūlau paskaityti Romualdo Zubino knygas “Perkūnas”, “Per praeitį į ateitį” bei prieš mėnesį pasirodžiusią knygą “Pažadinta praeitis”. Tad pilnai pritariu tam, kad tiktai kompleksinis darbas ir tiktai bendradarbiaujant galime pasiekti puikų galutinį rezultatą- atstatyti mūsų tikrąją istoriją!

  22. Pažymėta:

    Romualdai Zubinai, ašis versis vėl šiais metais gruodžio 24 d.?

  23. Būtent...:

    Dėl to ašigalių vertimosi, matyt, yra atsiradusi ir paukščių migracija, ypač gandrų, kurie skrenda net į Pietų Afriką. Juk jie pasilgsta to kažkada Lietuvoje buvusio klimato, kuris dabar yra Afrikoje, todėl, kad numaldytų tą ilgesį, žiemą, kaip tinkamiausią tam laiką, skrenda į ją.

  24. Romualdas Zubinas:

    Žemė per savo ašigalius verčiasi nesustodama-nuolat (360 laipsnių per 6000 metų greičiu). Mat pilnas ašigalių pasikeitimo ciklas įvyksta laike 6000 metų (knygoje “Per praeitį į ateitį” šis procesas pavadintas indų dievo Brachmos metais, o knygoje “Pažadinta praeitis”- deivės Marijos metais). Šis procesas vyksta plokštumoje vertikalioje į orbitos plokštumą. Būtent šis procesas ir yra pavadintas Trečiuoju geofiziniu procesu (arba dėsniumi). Tačiau ir pati vertikali orbitai plokštuma nėra statitška. Ji pastoviai sukasi apie vertikalę į orbitą. Šis procesas trunka 16 deivės Marijos metų , arba 96 000 metų. Šis laikotarpis (šie metai) yra pavadintas pirmojo šaltiniuose minimo dievo Pradžiapačio vardu. (Nepamirškime, kad tuo pat metu Žemė sukasi apie savo ašį ir orbita skrieja apie Saulę).
    Gruodžio gi 24 d., žvelgiant iš geofizikos sryties, įvyks tas pats kas vyksta kiekvieną dieną-Saulė patekės ten kur ji teka kiekvieną dieną ir leisis ten, kur ji leidžiasi kasdiena.
    Majai, matomai, turėjo omenyje tai, kad šia diena baigsis mano minietų deivės Marijos dieviškųjų metų Pavasario laikotarpis, kuris truko 1000 metų(nuo 1030-jų iki 2030-jų), ir prasidės sekantis laikotarpis- knygose “Per praeitį į ateitį” bei “Pažadinta praeitis” vadinamasis Saulėkairtos laikotarpis, kuris truks 500 metų (nuo 2030 iki 2530 metų). Kaip mes nepastebime ribos tarp mūsų Grigališkųjų metų laikmečių, taip mes nepastebėsime ir perėjimo iš vieno dieviškojo laikmečio į kitą. Juolab, kad pagal mano skaičiavimus, šis perėjimas turėtų įvykti apie 2030 metus.
    Tiktai mūsų vaikai galės įvertinti kas buvo arčiau tiesos-majai ar Romualdas Zubinas.

  25. Aurimas:

    Smerkimas be tyrimo yra ignoravimo viršūnė. Albertas Einšteinas…

  26. Tuskawas:

    Labai geras ir išsamus Ponios Jūratės straipsnis, man patiko, gaila neturiu dabar laiko plačiau pakomentuoti ir padiskutuoti 🙁

  27. arvydas damijonaitis:

    Vagiama Lietuvos istorija,

    VYTAUTO TRAGEDIJA: 1.Po mūšio prie Tanenbergo( ” ŽALGIRIO” mūšis),ordino sostinė nebuvo užimta, mūšio strateginė reikšmė pragaištinga,sąlygas pradeda diktuoti Maskvos caras Ivan Groznij – Vytauto proanūkis, toliau sekė siaubingas karas su Maskvos DK, kurio metu Lietuva neteko 60-70 % gyventojų,Vilnius buvo sudegintas iki pamatų,tai buvo lietuvių genocido rusiškojo etapo pradžia,. 2.Vytautas, augęs ir auklėtas ordino aplinkoje, turėjo galimybę sudaryti taikos sutartį su krikščioniškais Vakarais. Tai yra Vytauto tragedijos priežastis. 3. Vytautas strategiškai turėjo savo galybe sutriuškinti vasalus maskolius, busimus rusus, o ne Europos riterius. Penkiolikto amžiaus pradžioje Rytų Europoje vyko tautų formavimosi laikotarpis, lietuviai po Žalgirio mūšio prarado istorinį šansą įsitvirtinti Europoje, kaip Vakarų sąjungininkai.4.Tolimesnė įvykių raidos istorija parodė ,kad Žalgiris tapo pragaištingos Lietuvos orentacijos į Rusiją , trėmimus, masines lietuvių žudynes simbolis. ” Žalgirio” sporto klubas buvo įkurtas Maskvoje, 1943 metais. “Žalgiris” – lietuvių orentacijos į “Stalino saulę” ,t.y. klastingų okupantų smegenų plovimo sistemos mechanizmo dalis. 5.Rusija yra ne tik blogio(R.Reiganas), bet ir melo imperija, nes jos istorija yra parašyta pagal politikų scenarijų. Pavyzdžiui, epas “Slovo o polku Igoreve”, yra FALSIFIKATAS, pagamintas Prahoje 19 amžiaus pradžioje. Šio epo pagrindu sukurta imperinės totalitarinės Rusijos „istorija“.

  28. Tvankstas:

    Perskaitęs abu A. Butkaus ir S. Lancos ( Lanza ) straipsnius ir abu J. Statkutės de Rosales atsakymus, dar R. Grigo straipsnį, pirmiausia nustebau dėl A. Butkaus ir S. Lancos parodyto ‘profesionalumo’ visiems dalykams iš karto užsipuolant J. Statkutę de Rosales ir siaurai suvedant tik kalbotyriniais – vertiminiais reiškiniais, norisi jų abiejų paklausti : ar teko bent perskaityti Gothenwörterbuch žodyną ?
    Skaitydamas suvokiau, kodėl prieš savaitę kitą prof. A. Butkus negalėjo atsakyti : Šventynė (Schwentine vok.), sakalyba (saqaliba arab./ angl. perrašu), Vytigudyna (Vitigudino isp.) yra lietuviški žodžiai / vietovardžiai ?
    Suprantu dabar – S.Lanca neleidžia pripažinti, neduoda leidimo, nes jis žino geriau.

  29. Tvankstas:

    Perskaičiau ir A. Patacko ‘Paslaptingoji Skandija…’.
    Esu pritrenktas A. Butkaus ir S. Lancos moksliniu elgesiu ‘tikslas pateisina priemones’.
    Visų šių straipsnių pasirodymų metu buvau Nyderlandų teisės akademijoje (2012.01.01-2017.05.01), teko ir ne vienoje psichiatrijos klinikoje pabūti, psichologei isteriškai siekiant mano mąstymui atlikti lobotomiją vaistais.
    Visa tų dienų neįkainojama patirtis mane padarė teisėsmaugos kritiku ir kriminalistu, turėjusiu puikią patirtį ir kvalifikaciją iki teisės akademijos, kaip pavyzdį galiu pateikti savo pranešimą internete dar prieš pusiaunaktį tą pačią dieną, kai Jonaitienė nužudė savo du sūnus.
    Aš įrodžiau, kad liudininkų parodymai yra niekiniai objektyviu požiūriu ir matavimais, bet buvau nuteistas, visiškai netiriant objektyvių įkalčių, netgi neatliekant daktiloskopijos, ‘tiriant’ tik nuogus kūnus 0 laipsnių temperatūroje, negana to, man ginantis nuo 6 girtų ir narkotikais iki mirtinos dozės apsvaigusių narkomanų su peiliu rankoje, man atsitrenkus į mikroautobusą, auka būdamas 3,2 prom. ir 0,33 mg/l amfetamino (mirtina dozė), mano alkūnei su peiliu rankoje atsirėmus į skardą.
    Ateinančią naujametinę naktį 4:01 minutė sueis 8 metų sukaktis – Nyderlandų Karalystės narko – sodomitinio rojaus šventasis narkomanas mirė nuo besigynusio blaivaus lietuvio peilio, norėdamas suknežinti galvą į mikroautobuso skardas. Apie tai yra knyga, kuri bus skelbiama po mano darbų pasirodymo.
    Grįžtu prie kriminalinės psichologijos ( yra neblogas prof. G. Valicko straipsnis Alke), gerai pažindamas klastojimų ir iškraipymų technologijas ir lengvatikių bei naudos siekėjų tikslus apgauti nors šiandien, ir jos panaudojimą skaitant Jordano ‘Getiką’.
    1. Jordanas nėra buvęs prie Vistulos žiočių, nėra buvęs prie Skandžios (gal tarmiškai Skandža, -os) < Skand-žemės.
    Reikia labai atsargiai vertinti jo aprašymus, priimti kai ką, kas prasilenkia su objektyvumu, su galima labai didele paklaida ar netgi atmesti kaip niekinius liudijimus.
    Visi tie pasakojimai apie šiaurės pašvaistę, poliarines dienas / naktis yra iš liudininkų, greičiausiai iš nuogirdų sužinojusių, sugedusio telefono.
    Palyginimas su citrinos lapu vėlgi iš to paties 'pasidalijimo įspūdžiais'.
    Suprantu ABUDU (Butkus + Lanza), reikia kabinėtis prie kiekvienos raidės, neparašytos ar parašytos priešininko, bet tai yra tik pilpul – žaidimo žodžiai vardan besąlygiško įrodymo, tinka ir raidelės klaida.
    Kaip vokiečiai sako :'leeres Stroh dreschen' / tuščią šiaudą pjauti.
    2. Scandza užrašas vėlgi yra daug pasakantis – Skandža.
    Rašoma buvo Konstantinopolyje, nežinant nei liaudyniškai, nei graikiškai kalbantiems garso DŽ, tai Jordanas labai išradingai panaudojo dz.
    ABUDU direktyviškai nurodo skaityti 'Skandsa'.
    3. Teisės akademijoje nyderlandiškai skaičiau Erasmus Desiderius 'Lof de zotheid' (Pagyra kvailybei), tai ten labai vaizdžiai aprašomas būdas 'moksliškai ištirti', kaip tai atlieka ABUDU. Tiesiog sukrečiantis tikslumas abiejuose abiejų straipsniuose jau aprašytoje knygoje 1516 metais.
    4. Įsijautus į kiekvieną raidę ir jos tikslumą lyg musę, užmirštamas dramblys – penktajame amžiuje nuo Vareinio (Rhein) iki Uralo ir toliau buvo kalbama lietuvių tarmėmis.
    5. Dėl matematinio loginio nuoseklumo.
    Codano, Getarum, Gothorum, godos, Gothen, Gott, gut, good, gud, gudai, hattu, hettites,… – visa tai yra tas pat žodis tos pačios šaknies lyginamosios kalbotyros požiūriu, skirtingu laiku, skirtingose vietose, skirtingų tarmių ištartas ir daugiausia svetimkalbių raštininkų užrašytas ar naudojamas ir šiandien naujakalbėse.
    Visa tai yra lyginamoji kalbotyra ir jos taisyklės, kurių reikia laikytis savigarbą išlaikantiems kalbotyrininkams, bet į tai nusispjauti korifėjams-naudos siekėjams ir ideologams išaukštintojams ar ideologams niekintojams, tai kodėl ABUDU tai atmeta kaip kvailystę J.Statkutės de Rosales darbuose ? Todėl, kad jų gyvenimo darbai pasirodys labai riboti ir mažareikšmiai, reikšmingi siaurose srityse ir mažareikšmiai visumoje. (žr. 'Pagyra kvailybei', 1516 m.)
    Įsijungia ir rasinio R1b pranašumo tikslai moksle prieš R1a – mokslo tiesa a priori tegali būti VAKARIETIŠKA ir teisingiems lietuviams tam skirta mokslo kvislingų veikla – išduoti mokslo tikslus vardan iš vakariečių rankų gaunamų pripažinimų ir gėrybių. Šiai priešpriešai jau apie 25 tūkst. metų (žr. A. Kliosovo DNR darbus) ir ji plinta visais laikais ir visomis priemonėmis, labai gražiai atsivėrė abiejuose ABUDU straipsniuose.
    Matau tik mokslasmaugą ABUDU straipsniuose, aiškiai išduodant mokslo objektyvumą vardan sotumo mokslo aplinkoje.
    Tarp kitko, nuo 1922 m. už A. Einšteino reliatyvumo teorijos atmetimą tiek Vokietijoje, tiek SSSR kasmet buvo uždaroma į psichiatrines ligonines 20-40 prieštaraujančių mokslininkų, sunaikinami jų tiek teoriniai, tiek objektyvūs įrodymai.
    Taip kad nieko naujo ABUDU straipsniuose, belieka tik kritikus uždaryti lobotomijai vaistais, ir judviejų mokslinis teisumas įsiviešpataus.
    Viena tiesa, vienas mokslas, vienas pasaulis.

  30. Tvankstas:

    Skandza.
    Ptolemėjus aiškiai pasako : į rytus nuo Pusiasalio (‘Chersonėsou’ < skersonosis) yra 4 vadinamos 'Skandiai', trys mažos, o didžiausia ir labiausiai rytinė yra priešais 'Ouistoula' / Vistula žiotis. Nuo Kodano įlankos / Codanus sinus į vakarus labai aiškiai matome trikampį pusiasalį.
    Kaip pusiasalis yra užrašytas didžiąja raide, taip ir 'Skandia', netgi pabrėžtas skaičius 4 (tessares) reiškia bendrinį salos vardą, todėl jų ir yra 4 'Skandiai'. Trys mažos : tai tikriausiai dengianti Kodano įlanką šiandieninė Hel, Aistmarių nerija, (gal ir) Kuršių nerija, visos jos per amžius buvo bangų sunešamos ir bangų nuplaunamos, buvo ir susijungę su žemynu, buvo ir salomis.
    Didžioji Skandia tegali būti Sembos pusiasalis, Scandza vero insula / Skandža tikra sala, tais laikais (400-550 metais) galėjęs ir sala atrodyti svetimšaliui, nors tiesą sakant, tai tikrai sala, nes buvo apribotas Priegliaus ir atsišakojančios ties Tepliuva Deimenos vandenų.
    Man išsiruošus 1983 m. sausio gale į kelionę Karaliaučius – Leningrad, teko važiuoti apsemtu plentu, Prieglius buvo ištvinęs gal 5 km pločio, gal ir daugiau vietomis, nemažai ir Deimena (kiek mačiau ties Tepliuva / Gvardeisk), Karaliaučiuje gatvėse buvo matyti ir apsėmimo vandens, ir daugybė dumblo gatvėse, nuslūgus vandeniui. Po poros dienų ties Krantu / Zelenogradsk buvo bėdų važiuoti link Klaipėdos – kelias pasemtas, prikrauta smėlio maišų iš vakarinės pusės.
    Tai kas aprašoma senųjų autorių, beveik viską teko matyti savo akimis.
    Turėkime omeny, kad aprašomuoju senovės laikotarpiu upės buvo vandeningesnės, melioracijos nebuvo, nerijos virto salomis ir atvirkščiai keletą ar net keliolika kartų.
    Vakarų vėtros suvaro daugybę vandens į Prieglių, užtvindo plačiai.
    Dėl 40 šviesių ir tamsių naktų.
    Esu keletą kartų buvęs Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje tarp 64 ir 65 laipsnių šiaurės platumos, kartą sausio pabaigoje savaitę ir kitus kartus nuo birželio pirmų dienų iki lapkričio pirmų dienų. Labai įspūdinga buvo sausio pabaigoje Suomijoje – šąlo 20-25, saulė vos pakilus tuoj nusileido, tiesa, aušra ir saulėlydis užtruko ilgokai, bent 1 valandą, tarp miesto namų būnant saulės taip ir neišvysdavau. Draugas suomis parodė kalendorių tai vietai – gruodžio 22 dieną diena trunka apie 1,5 valandos, pamatyti saulę galima užsilipus ant kalvos ar namo stogo.
    Jordano aprašyme laikau tai sugedusio telefono žinia, jam nesuvokiant, ką aprašė.
    Tai yra melas, nusakant Scandza vero insula.
    Butkus ir Lanca teigia tai kaip tiesą, turinčią kažką bendra su Scandza vero insula padėties nusakymu, o juk tai yra 1000-1200 km į šiaurę nuo Vistulos žiočių, kaip tarp Skelefteå (tarti Šelefteo) ir Oulu (tarti Oulu) tėra tik mažos akmenų salelės.
    1464 m. žemėlapis yra beviltiškas Skandinavijos naudai, tiesiog suniekina iki 0.
    Dabar dėl Tautonys / Teutonai.
    Peržvelgus istorines kronikas nesunku suprasti, kad teutonai pirmiau buvo TAUTONYS, vėliau prarandant lietuviakalbiškumą nuo 400 metų turime teutonai. Šiandien vok. išlaikė garbe būti Deutsche < tautonys, išlieka labai aiški italų kalboje : Tedesco, tedeschi (Tautiška, tautiški, manau dr. S. Lanza nereikia rašyti nuo pirmųjų užrašymų iki šiandieninių), britai vadina nyderlandus dutch, kurie dar 19 amžiuje save vadino nederduitsch (tų dienų tarimu nėderdiauč, šiandien nėderdiauts, nes rašo jau nederduits).
    Vistulos žiotyse gyvenę tautonys 400-550 metais tebuvo bendras vardas, kaip ir godų / gudų.
    Lietuviakalbiškumą Tautonijoje / Teutonijoje rodo iki šiandien išlikęs upės vardas Šventynė / Schwentine per Kylio miestą, Pelkum / Pelkumas ir dar daugybė greta gražių lietuviškų išliekų, ne be reikalo Vydūnas palaidotas Tautmaldyje / užrašyta Tautmald/ dab. Detmold (kas tai – žinojimas ar atsitiktinumas, ar dvasinis magnetizmas ?), nyderlandų karaliaus 9 amžiuje vardas Šventyvaldis / Zwentibold,…
    Tada išeina – Skandinavija yra tautų lopšys – NEGALIMA.
    Žinant tų dienų gyventojų tankumą, Skandinavija tiesiog negalėjo turėti perteklinių žmonių.
    Kas kita yra Scandza / Semba, kuri jau 4 tūkst. metų prekiavusi gintaru į Viduržemio jūros uostus, Aiguptą, Persiją, Babiloną, Graikiją,…, uždirbusi labai daug ir galėjusi įsivežti daug maisto, turėkime omenyje Viskiautų ir Truso uostus, labai reikšmingus tų laikų prekyboje, kai Tvankstėje buvo sunku išlaikyti uostą dėl pastovių užliejimų. Skirti daug lėšų išsilavinimui, išradybai, menams. Tais aprašomais laikais Semboje galėjo gyventi ir daugiau kaip 100 žmonių / kv. km, kai Europoje galėjo prasimaitinti į pietus nuo Baltijos apie 10 žm./ kv. km, o Skandinavijoje galėjo siekti 2-3 žm./ kv.km.
    Kaip tautų lopšys Skandza galėjo turėti pastoviai apie 1 mln. gyventojų maždaug 10 tūkst. kv. km su kiek platesnėmis apylinkėmis už Priegliaus ir Deimenos. Tiems laikams tai buvo nepaprastai didelė jėga.
    Balnas buvo išrastas Skandžoje, tikėtina dėl didelio kiekio išsilavinusių žmonių, visos Europos kalbos vadina iš pradinio 'sėdula'. Kiek suprantu iš 5 amžiaus vytigudų ir auštragudų karinių pasiekimų, tai buvo geriausiai ginkluoti kariai Europoje.

  31. Tvankstas:

    ABUDU rašo išvadą po bičių meddarių spiečių ir 40 parų ištisinės dienos vasarą ir tiek pat ištisinės nakties žiemą.
    “Tad sunku ir įsivaizduoti aiškesnį Skandinavijos tuometinį apibūdinimą. Dar sunkiau būtų įrodyti, kad ties Aistmarėmis Jordano aprašomaisiais laikais būdavusi poliarinė diena ir poliarinė naktis.”
    Prieš tai triuku ‘triušiukas iš skrybėlės’ : ‘Tada išeina, kad Skandinavija buvo germanų, vadinasi, ir gotų, buveinė.’
    Suvedant bites, poliarines dienas ir naktis, Skandinaviją, labiausiai rytinė sala, gaunamas nuostabus REZULTATAS : Hailuoto sala prie Oulu, už 1200 km nuo Vistulos žiočių, kuri ‘matosi’.
    Ką reikia vartoti ABUDU rašinį rašant, kad sinoptiškai tai ‘matyti’ nuo Vistulos žiočių iki Oulu už 1200 km ?
    Hailuoto sala yra tautų motina – skurdi akmenų sala, dengta skurdžia augmenija, netinkama žemdirbystei, suprantant, kad varma suomalaiset yra godos, kaip save Iberijoje vadino, ar iš trečiųjų lūpų Gothen.
    “Nors ir niekaip negalima sutikti su autorės pagrindine mintimi apie gotų kilmės vietą Aistmarių nerijoje (čia tyčia nematome didelė sala Skandža, viską nuleidžiant iki kalbėjimo lygio su mažvaikiu, tyčia ištraukiant nykštuką ir nematant dramblio, tiksliau, tai matant vakaruose, vietoj aprašomų ‘labiausiai rytuose’, kad įrodyti ‘skandinaviškumą’ tinka ir suvedimas į Hailuoto salą, aišku, šitą savo kvailystę išmintingai nutylint, lyg pasisekus apgauti visus visiems laikams.
    ABUDU gražbyliauja apie J. Statkutės ‘ydingą tyrimo metodologiją’, tepa savo smarve, geografijos neišmanymo šūdu, nes išsipūtę savo protu sau savo kalbotyroje iki dramblių, tai tuo savo specialistų noragu gali vartyti bet ką.
    Nei juoktis, nei verkti nuo ‘metodologijų’.
    Aprašant lyg argumentą J. Statkutės darbams jos biografiją, siekiant ją pažaboti jos nesusivokimą, noriu priminti, kad visų laikų geriausias istorikas ir archeologas yra verslininkas H. Schliemann.
    Skaitant moteriškos prigimties humanitarų proto vingius, trykštančius neapykantos kitamintei moteriai, tenka matyti garsiosios feministės Jazzu dvasią : ‘ bobas ant lenciūgo’.
    Darau atažangą dėl godos, gudos, Gothen, gudai.
    ABUDU aiškina, kad Gothen yra svarbiausias įrodymas dėl ‘godos’ žmonių kilmės, tarp kitko, daugybė ispanų šaltinių vartoja ir ‘gudos’. Godos ir gudos yra lygiavertiškai suprantami Ispanijoje.
    Koks skirtumas godos, gudos, gudams, kaip juos vadina kažkokie vokiečiai ar britai ? Vokiečiai ar britai pasufleruoja, kaip jie turi teisingai vadintis, o jie iki šiol nesiruošia priimti teisingų pamokymų ? ABUDU rodo ‘mėgėjišką išmanymą’, šituo tepdami J. Statkutę.
    Gothen, goths yra niekiniai įrodant godos, gudos kilmę, tuo metu (400-550 metai) net nebuvo tokių kalbų kaip anglų (apie 550 m. anguliai nuo Šventynės dar tik plaukė į Britaniją), o šiandieninė vokiečių kalba buvo dar gana artima lietuvių kalbai, ypač į rytus nuo Elbės / Labio, kur kalbėta lietuvių tarme.
    Labai keistas tyrimas teisinga ABUDU metodologija ‘godos, gudos’ : sukišama lyg į mėsmalę 1000-1500 metų skiriantys žodžiai, suteikiant trečiajai šaliai pranašumą ir neginčijamumą, užmirštant trečiosios šalies kalbos vystymąsi garsų nunykimo kryptimi.
    Labai pritrenkia ABUDU filologų diletantizmas kitose srityse, kurios tiesiogiai nėra susijusios su jų darbo siaura sritimi.

  32. O žinot, ką?:

    Nepaisant didvyriškų mūsų Seimo, ministrų ir kt. politikų pastangų,
    mūsų Lietuvai ir mums šie metai bus labai sėkmingi ir gražūs!
    Ruoškimės juos priimti šilta, širdinga šypsena!
    Būkime laimingi!
    (Čia turėčiau įdėti spurdančią iš laimės širdelę, bet kaip tai daroma – valstybinė paslaptis, nemoku. Tai tiesiog įsivaizduokite – ji ČIA! )

  33. Tvankstas:

    ABUDU stebina savo mokslasmauga, vykdo asmeninius pasityčiojimus iš J. Statkutės, kvailute vaizduoja, patys išsikvailindami, kai a[rašuose duodamą matomą salą rytuose tvirtina esant Skandinavija, kuri yra vakaruose ir tikrai nėra matoma nuo Vistulos žiočių.

  34. Tvankstas:

    Su kuo galima sulyginti J. Statkutės darbus ?
    Dalinai su V.Suvorov knyga “Ledlaužis”, pavertusia dešimčių tūkstančių autorių knygas į ešelonus makulatūros.
    Reikia suprasti ABUDU paniką ir ‘užbėgti įvykiams už akių’ savo rašiniu – skundu tarptautiniame leidinyje.

    • Turime reikšti PAGARBĄ ir DĖKINGUMĄ:

      VALSTYBĖS vardu!
      Kad ir būtų rasta Jos darbuose klaidų, jos šios Moters Nuopelnų Tautai nesumažina!
      Net ir tie, kas negalėjo sau leisti išstudijuoti, ar bent perskaityti Autorės darbų, vien išgirdę pokalbius apie jų temas, buvo priversti suklusti ir kitomis akimis pažvelgti į tai, kas iš mokyklos atsinešta, kas atrodė jau seniai išsiaiškinta, susigulėjusi ir nepajudinama tiesa. O čia tartum iš gilaus įmygio pabudai, ir tai, ką žinojai kaip faktą, staiga iš kito kampo, tarsi visai kitomis akimis pamatei, ir matai, jog tai „gula” ir gražiai „susiriša” į vieną logišką audinį! Net jei tame audinyje yra viena kita klaidelė, vienas kitas mazgelis ne taip surištas, bet VISUMA YRA! O tai reiškia, jog kalbotyra ties tuo, ką iki šių laikų manėm esant galutinė tiesa, nesustoja. Kaip ir apskritai mokslas apie pasaulį ir žmoniją nesustoja. Kitaip būtume dievai, žinantys galutinę Tiesą…
      Tad jau vien tai, kad ne vien iš anų laikų mums įkaltos tiesos pozicijų Autorė privertė atgal pažiūrėti, pertikrinti, ką žinojome, yra NEĮKAINOJAMA!
      Nuoširdžiausias AČIŪ, ir naujų tolesnių darbų linkėjimai.
      SUKRĖSKITE PASAULĮ savo žodžiu, gerbiamoji p. Jūrate!

      O va ką atsitiktinai aptikau:
      – youtube.com/watch?v=ago-20JslYE

      Na, o tai, kad kai kas mūsų moksle dar neatprato smagiai, „ūkiškai” uždrožti oponentui – tai praeis. Bent jau savanaudišku tikslu – kad, pačiam suklydus, kiti jam taip pat smagiai neuždrožtų. Kad priimtų tai už paskatą į šį faktą labiau įsigilinti, skirti jam papildomai laiko. Sušils 30 m. įtampą kenčiančios mūsų širdelės, ir pažvelgsime vienas į kitą šiltu žvilgsniu. Net ir į oponentą.

  35. Žemyna:

    Gaila, kad gerokai per vėlai supratau, kodėl mūsų iš tarpukario atėję, šiandien jau a.a. dėstytojai vienoje iš kalbotyros kurso dalių supažindino mus su senąja gotų k. ir jų raštu rašyta Šventraščio dalele. Visą semestrą jį skaitėme, vertėme…
    Gyvenome iškastruotame informacijos lauke, perpildytame trankių Kremliaus propagandinių „bumčikų”… Ir tėvai, ir mokytojai, visi vyresni žmonės buvo paskendę savo paslaptyse, bijojo vaikams girdint ne tą žodį ištarti. Taigi, mūsų senieji dėstytojai paaiškinti negalėjo, KODĖL turėtume rimtai įsigilinti į tą tekstą, jog jis yra VARTAI. Tačiau daugumai mūsų tada jis buvo tik tekstas pasikikenimui: dėstytojas liepia vienam iš mūsų garsiai perskaityti teksto gabalėlį, girdime iš kažkur taip pažįstamą maždaug tokį žodžių derinį ir skambesį: „Ih sahet him Jesu”, ir kikeni. Su šiandieniniu protu visai kitaip būtume jį skaitę… Net žodžių tvarka sakinyje TA!

    • Tvankstas:

      Gerb. Žemyna, jei lietuvis yra valdomas lietuviškos sąmonės ir lietuviškos pasąmonės, nori jis to ar nenori, jį kol gyvą kankins svetimose kalbose nugirstų žodžių lietuviškumas.
      Klausimas kitas : kiek lietuvių išaugs ‘kiolniškų kelnių’ ( šitų žodžių J. Statkutė pamokė) kiekybę į naują kokybę ?

  36. Rimgaudas:

    “Kada nacijos mokslo tiesos tampa kasdieniškomis? Kai numiršta šiandienos profesorių studentai” – Maksas Plankas.

    Buvo ABUDU kažkada ir šiandienos profesorių studentai.

    J. de Rosales: “istorijos nesuklastosi”.

  37. Tvankstas:

    Šiandien jau nieko nebepridėsiu, bet kiek pateikė ABUDU medžiagos komedijai, teks bent kas antras vakaras gal mėnesį laiko atrašinėti.
    Duosiu trumpą pavyzdėlį kaip nekritikuotinų lotynų kalbos ekspertų ABUDU : a parte occidua “iš rytų pusės” (XIV, 82).
    VEŽA !
    Liaud. ‘occidens’ – liet. vakarai, liaud. ‘oriens’ – liet. ‘rytai’, tai man profanui, žinančiam liaudynų kalbą ‘su žodynu’, žvengimą kelia liaudynų kalbos korifėjų diletantiškumas.
    Apie tokios ABUDU arogancijos priežastis, lendančias dienos švieson per nevaldomą pasąmonę – sekantį kartą.

  38. Tvankstas:

    ABUDU rašo J. Statkutės teiginius :
    – ‘romanse prielinksnis a buvo kito lotynų prielinksnio trumpinys…’;
    – ‘Toks jis įsigalėjo romanse, vėliau ir ispanų kalboje.’
    Mano didysis vokiškas tarptautinių žodžių šiuo metu yra iškeliavęs, tai pasiremsiu Vikipedija :
    -Romance (from Vulgar Latin rōmānicē “in the Roman language”, i.e., “Latin”) may refer to:
    –Romance languages (also called Romanic languages or Neo-Latin languages), the modern languages that evolved from Vulgar Latin between the third and eighth centuries and that form a subgroup of the Italic languages within the Indo-European language family;
    –Romance (love), love based on emotional attachment as portrayed as ideal in chivalric romance literature.
    ABUDU rašo aiškiai norėdami parodyti J. Statkutę kvailute :
    -‘(beje, žodis romansas žymi muzikos kūrinį, tai nėra kalbotyros terminas)’
    Vėl Vikipedija :
    -Romance (music), a type of ballad or lyrical song.
    Žodžiu ‘romance’ yra išreiškiama dar daugybė reikšmių.
    Ar J. Statkutės rašymo vertė yra mažesnė, jei ji netaisyklingo panaudojimo atveju parašytų ‘romansas,-o’ apie kalbas, kai šiam žodžiui kalbotyroje duodamas aiškus apibrėžimas, ir kai yra aiškus apibrėžimas ‘romanų kalbos’, turintis kitą reikšmę ?
    Aristotelis savo “Peri elenchon sofistikon’ labai aiškiai aprašęs tokią pasityčiojimo manierą, siekiant grubiai iškraipyti priešininko mintis, jas suvulgarinti ir žmonių akivaizdoje sukvailinti su pagrindiniu tikslu – kas tokio kvailio klausosi, pats yra kvailys.
    Visas šis žodžiu ‘romansas’ kalbėjimas pereina į dergimą, užgauliojimą, kvailinimą.
    Tai yra ABUDU žmogiškosios sąžinės reikalas, taip pat ir mokslininkų etikos klausimas.

  39. Tvankstas:

    ABUDU apima tik isterijos priepuolis :

    A fronte posita est Vistulae fluminis gali reikšti tik viena – kad sala Vyslos atžvilgiu yra priešais, „iš priekio“ ne „priekyje“.
    angliškai: This island lies opposite the river Vistula;
    prancūziškai: Cette île est située à l’opposite de la Vistule;
    itališkai: È situata di fronte alla Vistola (Jordanes, Storia dei Goti (a cura di E. Bartolini), TEA, Milano 1999, p. 9);
    ispaniškai: Está situada enfrente del río Vístula;
    rusiškai: Скандза лежит против реки Вистулы ( http://krotov.info/acts/06/iordan/iordan04.html ).

    Nesuprantu, kodėl dar nesiremta vertimais bent į 20 kalbų ?
    Bet ne rėmimasis kokiais kitais Jordano amžininkais ar senesniais augtoriais, to nereikia, ne tas tikslas, pasiruošiant priešininką sumurdyti ir priimti ‘teisingą išvadą’ : Skandza yra Skandinavija, tam jų sąmonėje a parte occidua “iš rytų pusės” (XIV, 82), kai liaud. ‘occidens’ – liet. vakarai, liaud. ‘oriens’ – liet. ‘rytai’, taip padaroma Skandza yra vakaruose Skandinavijoje, pritraukiant ant norimo kurpalio valios pastangomis.
    Štai čia matome dėsningą filologų ABUDU nesupratimą apie logiką su jos matematiniu tikslumu.
    Visiškai susipainiojus, bet išlaikant valingą ryžtą : triušiukas iš skrybėlės – Skandza yra Skandinavijoje, vakaruose.
    Loginis mąstymas atmestų valios pastangas, tik maža smulkmena – filologai ABUDU labai tolimi logikai ir matematinei logikai.
    Bet tai netrukdo padaryti ‘donosą’ (skundą) tarptautinei aplinkai apie savo nelogiškumus, kurie veši visoje filologinėje kalbininkų aplinkoje.

  40. Tvankstas:

    ABUDU apima tik isterijos priepuolis :

    A fronte posita est Vistulae fluminis gali reikšti tik viena – kad sala Vyslos atžvilgiu yra priešais, „iš priekio“ ne „priekyje“.
    angliškai: This island lies opposite the river Vistula;
    prancūziškai: Cette île est située à l’opposite de la Vistule;
    itališkai: È situata di fronte alla Vistola (Jordanes, Storia dei Goti (a cura di E. Bartolini), TEA, Milano 1999, p. 9);
    ispaniškai: Está situada enfrente del río Vístula;
    rusiškai: Скандза лежит против реки Вистулы.

    Nesuprantu, kodėl dar nesiremta vertimais bent į 20 kalbų ?
    Bet ne rėmimasis kokiais kitais Jordano amžininkais ar senesniais augtoriais, to nereikia, ne tas tikslas, pasiruošiant priešininką sumurdyti ir priimti ‘teisingą išvadą’ : Skandza yra Skandinavija, tam jų sąmonėje a parte occidua “iš rytų pusės” (XIV, 82), kai liaud. ‘occidens’ – liet. vakarai, liaud. ‘oriens’ – liet. ‘rytai’, taip padaroma Skandza yra vakaruose Skandinavijoje, pritraukiant ant norimo kurpalio valios pastangomis.
    Štai čia matome dėsningą filologų ABUDU nesupratimą apie logiką su jos matematiniu tikslumu.
    Visiškai susipainiojus, bet išlaikant valingą ryžtą : triušiukas iš skrybėlės – Skandza yra Skandinavijoje, vakaruose.
    Loginis mąstymas atmestų valios pastangas, tik maža smulkmena – filologai ABUDU labai tolimi logikai ir matematinei logikai.
    Bet tai netrukdo padaryti ‘donosą’ (skundą) tarptautinei aplinkai apie savo nelogiškumus, kurie veši visoje filologinėje kalbininkų aplinkoje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: