A.Patackas. Jotva – teriota, bet neprarasta (32)

Baltų gentys XII a. | wikipedia.org pav.

Baltų gentys XII a.

įkirsk kaip kardą
į kirsną žemę 
į seirą dangų    
į pelkių neviltį  
 jotvingio įniršį –  
– kad tu paspringtum
kad tu, gude, nesulauktum
manęs parklumpant…

Santrauka

Straipsnyje bandoma naujai pažvelgti į t. v. „Lenkų-jotvingių“ žodynėlį – ne tiek akademiniu, lingvistiniu požiūriu, kiek eseistinio pobūdžio apmąstymais bei prielaidomis, leidžiančiomis  išvesti jotvingianą į platesnį, ne vien lokalinį kontekstą, tame tarpe ir indoeuropinį. Šis metodas leidžia apčiuopti netikėtas jotvingių sąsajas ne tik su kaimyniniais etnosais, bet ir su tolimesniais, su kuriais tiesioginio kontakto nebūta. Iškeliama hipotezė, kad galbūt į jotvingius galima žiūrėti turinčius archaines sąsajas su lotyniškuoju pasauliu šiaurės-pietų kryptimi, ir kaip į jungiančiąją grandį tarp skitų-iranėnų bei gotų-vikingų oikumenų vakarų-rytų kryptimi, t. y. kaip savotišką „centristinį“ etnosą, didžiosios baltų girios autochtoną. Remiantis žodynėliu, aptariamas jotvingių mentalitetas, karybos menas. Iškeliama hipotezė, remiantis rusų mokslininko Levo Gumiliovo teorija apie landšaftų įtaką istorijai, kad galbūt Jotvos kaip protovalstybinio darinio (deja, neatlaikiusio totalinės kaimyninių priešiškų tautų agresijos) kristalizaciniu centru galėjo būti Sūduvos aukštuma, kurios kalvos leido mažiausiomis sąnaudomis įrengti gynybinius kompleksus, panašiai kaip Žemaitijos – Žemaičių aukštuma.

Jotvingiai, jų likimas yra, be abejo, vienas tragiškiausių baltų genčių istorijoje. Lietuviai jotvingių atsparos dėka sukūrė valstybę, prūsai paliko istorijoje bent savo vardą, o prūsų kalbos likučiai buvo užrašyti keliuose žodynėliuose, dėl ko tapo įmanoma netgi atkurti „nawaprūsiskan“, naująją prūsų kalbą. Tuo tarpu iš jotvingių, kadaise garsios, gausios ir didingos genties, buvo likę nedaug vietovardžių ir vandenų vardų. Sakome „buvo“, nes įvyko kai kurie poslinkiai, patvirtinantys teiginį ar viltį, kad negalima, neįmanoma, jog niekuo nenusikaltusi tauta, „Dievo mintis“, pražūtų be pėdsakų.

Be Lietuvos, mūsų metraščiuose dar randame tautą, su kuria Rusija suėjo į priešiškus santykius ir kuri vėliau buvo įjungta į imperijos sudėtį – tai paslaptinga jotvingių tauta. Jotvingiai gyveno visų pirma Poliesėje, po to Palenkėje, dalyje Mazovijos, tarp Valpušės upelio, įtekančio į Narevą, ir Bugo, pagaliau senovinėje Sudavijoje. Dėl jotvingių kilmės senieji metraštininkai nesutaria: vieni sako, kad jotvingiai kalba, religija ir papročiais panašūs į lietuvius, prūsus ir žemaičius, kiti gi, kad jotvingiai visiškai skiriasi nuo slavų ir lietuvių. Naujausi tyrinėtojai pripažįsta juos sarmatų jazygų palikuonimis, bet be pakankamai aiškių įrodymų. Kokia bebūtų jotvingių kilmė, istorijoje jie pasireiškė kaip laukinė, plėšikiška tauta, ilgai išlaikiusi pagonybę. Tikėdami sielos persikūnijimu, jotvingiai niekada nesitraukdavo iš mūšio lauko ir nepasiduodavo į nelaisvę, bet žūdavo kartu su žmonomis. Jie gyveno pusiau klajokliškai, pusiau sėsliai. Dar ir dabar jotvingių likučiai aptinkami Skidelio valsčiuje, kairiajame Pelesos ir Katros upelių krante. Jie ryškiai skiriasi nuo lietuvių savo juodbruvumu, juodais rūbais, papročiais ir gyvensena, nors visi jau kalba gudų kalba su lietuviška tartimi. Palenkės gudai turi posakį „žiūri kaip jotvingis [выгляда як ядвинга], t.y. žiūri kaip plėšikas [1].

Cituojame šią išnašą iš XIX a. rašytos istorijos, norėdami parodyti, kad jotvingių įvaizdis kaimyninių etnosų akyse nesikeičia jau nuo XIIa., kai lenkų kronikininkas Vincentas Kadlubekas apibūdino juos kaip “baisingą ir žiaurią gentį” [„gens atrocissima, omnium ferarum immanitate trucelentior“]. Tai suprantama – sunku laukti teigiamo apibūdinimo iš priešo kronikininkų, o patys jotvingiai nepaliko jokio rašytinio teksto. Pamėginkime tai padaryti už juos – „baisinga“ tereiškia, kad jotvingių bijota, ir būta dėl ko, nes jotvingių narsą, vitališką aržumą liudija metraščiai. Štai kunigaikščio Skomanto charakteristika iš Ipatijaus metraščio – „борзъ же бѣ, яко и звѣрь“. Čia susiduriame su vertimo problema – борзъ, senosios slavų kalbos žodį galima versti ir kaip „aržus“; kiek sušvelnintai „aršus“ arba sukultūrintai  „narsus“. Bet kadangi jis lyginamas su žvėrimi, plėšrūnu, tai semantiškai artimiausias žodis būtų барс, lūšis, Jotvos girių pažiba, labiausiai tinkantis vardas narsiajam Skomantui. Tas pats ir su „plėšikų“ charakteristika – agresoriais buvo pašonėje susiformavusios slavų gentys, turinčios azijinio kraujo priemaišų (Švarno, Galičo –Voluinės  didiko, trumpą laiko tarpą valdžiusio ir Lietuvą, senelė buvo kilusi iš polovcų). Agresorium buvo ir Kryžiaus karų idealus išdavęs teutonų ordinas, o atsakomuosius žygius vadinti plėšikavimu – įprasta „informacinio karo“, kaip dabar sakytume, priemonė. Įsidėmėtina, kad kaimyninių baltų genčių atsiliepimai apie jotvingius yra neutralūs.

Žodynėlis

Be abejo, vienas tų poslinkių – 1978m. Belovežo girioje buvo rastas taip vadinamas jotvingių žodynėlis[2]. Priminsime šią įsidėmėtiną istoriją – jaunas 18-metis tų kraštų, kaip dabar sakytume, „žygeivis“ (matyt pas baltarusius, kaip ir Lietuvoje, jau buvo prasidėjęs pusiau legalus kraštotyrininkų sąjūdis), keliaudamas po Belovežo girią, apsistojo šiaurinėje jos dalyje glūdinčiame Novy Dvor kaime (tarp Rovbickaja ir Krynica). Iš vieno senuko jam pavyko išprašyti seną lotynišką maldaknygę, kurios gale buvo priklijuota keletas puslapių su ranka rašytu tekstu, pavadintu „Pogańskie gwary z Narewu“ („Pagoniškos šnektos iš Narevo“). Tolimesnis Viačeslavo Zinovo (tokia jo pavardė) likimas klostėsi panašiai, kaip ir bendraminčių Lietuvoje – netrukus jaunuolį paėmė į sovietinę kariuomenę, o tėvai, aptikę radinį tarp jo daiktų, išsigandę, kaip sako oficiali versija, kad jų sūnus „neužsikrėstų religinėmis pažiūromis“, maldaknygę sunaikino. Greičiausiai buvo kitaip – tėvai išsigando ne religinių pažiūrų, bet KGB dėmesio, gal net kratos. Šią versiją patvirtina tolimesni įvykiai – po armijos jis įstoja į Bresto universitetą, studijuoja geografiją bei biologiją, bet po dvejų metų pašalinamas iš universiteto „за нарушение трудовой дисциплины “‚ t. y. už „darbo disciplinos“ (?) pažeidimus. Pažįstamas anų laikų vaizdelis – su tokia formuluote paprastai šalindavo nelojalius sistemai studentus.

Bet grįžkime prie maldaknygės ir paslaptingųjų lapelių. Likimas buvo gailestingas – Viačeslavas, tarsi kažką nujausdamas, jų turinį buvo persirašęs į chemijos paskaitų konspektą. Žodynėlį sudarė 215 žodžių – lenkiški žodžiai ir jų atitikmenys nežinoma, „poganska“ kalba.

Vaikinas bandė šiuo radiniu sudominti mokslininkus – siuntė žodynėlį į Minską, į Mokslų Akademiją, paskui į Vilnių, bet atsako nesulaukė – mat, buvo nutarta, kad žodynėlis yra, ko gero, padirbinys. Pagaliau po penkerių metų, 1983-iais leidinyje „Балто-славянские исследования“ pasirodė prof. Zigmo Zinkevičiaus straipsnis „Польско- ятвяжский словарик ?“[3]. (atkreipkime dėmesį į klaustuką ir į faktą, kad lietuviškas straipsnio variantas pasirodė tik po dvejų metų – tai rodo, kad ir kalbotyroje, laisviausioje, kaip dabar teigiama, iš sovietinių laikų humanitarijų, irgi galiojo ideologiniai gniaužtai. Atrodo, kad šioje istorijoje lemiamą vaidmenį suvaidino Vladimiras Toporovas (1928-2005), vienas žymiausių visų laikų baltistų-slavistų. Sakoma, kad jis yra išsitaręs – „jeigu tai padirbinys, tai jį turėjo kurpti pora institutų“. Šito užteko, kad žodynėlis taptų pripažintas autentišku).

Deja, neišsipildė, bent jau lietuvišku atveju, Vladimiro Toporovo prognozė – kad „atradus lenkų-jotvingių žodynėlį, prasideda naujas etapas jotvingių kalbos tyrinėjimuose, o pati kalba nustoja būti praktiškai „toponomastine (ty. kurios tyrinėjimai remiasi vien vietovardžiais – autoriaus past.), kokia ji nesenai buvo“. Išskyrus vieną kitą išimtį, žodynėlis nesusilaukė didelio mūsų tyrėjų dėmesio. Žymiai didesnį dėmesį jam rodo lenkų kalbininkai [4], baltarusiškuose portaluose verda diskusijos šia tema, o rusiškame kontekste susilaukta netgi ironiškos parodijos, nelabai draugiškos, betgi savaip liudijančios dėmesį su geroka doze blogai slepiamo pavydo [5].

Todėl nėra ko stebėtis, kad šis nelygstamas, per stebuklą išlikęs mūsų žilos senovės liudytojas, tarsi balsas iš anapus, iš kapo duobės, tasai vėrinys iš 205-ių senovinės kalbos brangžodžių, mums, mūsų savimonei lyg ir neegzistuoja. Jautriau į tai reaguoja poetai – štai Kazio Bradūno eilutės iš širdies, kurias jis parašė paveiktas žodynėlio atradimo:

O aš kalbuosi su jais
Tartum su savimi
Niekam kitamui
Neįsiterpiant
Ir mirusio žodžio širdis
Lygiai kaip mano
Pradeda plakti.

Tad siūlome pažvelgti į žodynėlį ne tiek lingvistiniu, kiek eseistiniu rakursu, mėgindami įspėti ne tiek atskirų žodžių reikšmes, kiek už jų slypinčią omę, savastį. Bet pradėkime nuo konkretesnių dalykų.

Kaimynai

Guti – kryžiuočiai. Siejama arba ghudas (ghudos; guta, gutans, gutos), gotų savivardžiu (K. Būga, E. Frenkelis), arba su lietuviškuoju gudas – baltarusis. Kadangi gudais lietuviai vadina apskritai svetimuosius, ne savus, reikia ieškoti, ką reiškia pati šaknis got -. LKŽ siūlo goti – skubiai eiti. Yra dar ir guiti – varyti, vyti. Gotai – tie, kurie buvo išguiti, išvaryti? Prisiminkime vikingų radimąsi – turintys vyriško prado perviršį, pasionarijai vardan ramybės išvaromi iš sociumo; susidarius kritinei masei, organizuojasi į būrius, ordas, ir iškeliauja į tolimus kraštus laimės ieškoti (užkariauti, plėšti).

Drygi – moskali, rusai. Paprastai siejama su dregoviči, slavų gentimi, o šis etnonimas yra kildinamas iš drėg-nas, suponuojant, kad pastarieji gyveno pelkėtoje vietovėje. Tačiau šaknis dryg- lukštenasi ir kitaip. Drigantas – a) eržilas b) neramus žmogus, pajodžarga; drignė(drignys)- a)nuodingas augalas b) nenuorama; drignes sėti – išdykauti; drignius- velnias, nelabasis. Apskritai, dr(tr) prasidedantys žodžiai nieko gero nežada – užtenka užmesti akį į LKŽ.  Taip pat palyginti su gotų driugan – kautynės.

Mažugas – lenkas. Siejama, gerokai pritempiant, su mozūras (kaip g galėjo virsti r ?). Kyla kiek ironiškas klausimas – o kodėl ne su maz-gius – neūžauga, mažius ( „ką tu čia dirbi, mazgiau“ – LKŽ); arba su mažiukas ? Kaip žinia, augalotų jotvingių pietiniai kaimynai ūgiu nepasižymėjo…

Satem / kentum

Kuriai kalbų Indoeuropos kalbų grupei priskirsime jotvingių kalbą – sateminei ar kentuminei? Egzistuoja prielaida [6], kad baltų kalboms šis suskirstymas, ko gero, negalioja, nes jos yra ankstesnės už skilimą, t.y. jose s ir k kaitaliojasi laisvai, pagal vidinius kalbinius ir mentalinius poreikius (kaukti-šaukti; kleivas-šleivas; klysti-slysti; klupti-slopti; glėbti-slėpti; kiemas, kaimas-šeima). Atrodo, kad šitai tinka ir jotvingių kalbai: kuo – šuo, pesi (galvijai) – pekus, akti – aštuoni, kaldi – šalta. Tačiau kadangi statistiškai – trys prieš vieną – žodynėlyje nugali k, tai panorėję galime padaryti prielaidą apie jotvingių kalbos prielankumą kentuminėms „nuotaikoms“, t.y. materijos, kietosios K vyravimą prieš sakraliąją S.

Žodynėlis patvirtina ir porą hipotezių – antai, miškas jotvingiškai yra miszta. Yra nuomonių, kad miš-kas yra kilęs iš mišti, susimaišyti, t.y., po plyno kirtimo atauganti augmenija yra chaoso būklėje, sumaištyje, kol nesibaigia sukcesija (sukcesija– galutinio girios, nebe miško susiformavimo procesas, kai susidaro ardai, ir giria pereina į dermės, harmonijos fazę, tampa germe, itin išlakia giria). Taip pat jotvingiškasis Perkūno vardas Perkus sutvirtina, iš vienos pusės, perkūno ryšį su ąžuolu (lot. ąžuolas – quercus), ir iš kitos pusės daukantiškąją prielaidą apie Perkūno kilmę iš perti – mat, pavasarinis griaustinis, žaibai peria žemę, taip ją apvaisindami. Beje, rūgęs pienas arba varškė, gaunama pakaitinus pasukas, vadinama perkūnaine. Galima manyti, kad rūgimo bakterijų radimasis yra analogiškas anam Daukanto pasiūlytam variantui – ten gaivinama dirva, o čia – pienas, organika.                                           *

Viena didžiausių žodynėlio mįslių – tai jo „lotynizmai“, kurie iš esmės baltų kalbose neturėtų stebinti, bet nesuprantama, kodėl jų analogų nėra kaimyninėse baltų kalbose:

Pradėti būtina, be abejo, nuo jotvingių Deus – Dievas, kas visiškai sutampa su lotyniškuoju Deus, taip pat ir duo („du“) su lotyniškuoju duo, ir, gal būt, jotvingiškasis nom…s (viena raidė neįskaitoma) su lotyniškuoju nomes – vardas; lotyniškai tėvas – pater, o jotvingiškai paders. Įmanomas netgi sakinys: Deus Pater – duo nomina lotyniškai Deus Paders – duo nom…s – jotvingiškai, t.y. Dievas Tėvas – du vardai.

argikas – vaivorykštė. Z.Zinkevičius siūlo rišti su oras, orarykštė, o – gikas su gỹkaruoti – eiti, bėgti; arba su argoti – mušti, draskyti. Tuo tarpu akivaizdu, kad šis žodis yra rištinas su lotynų kilmės kalbose paplitusiu vaivorykštės kaip arkos (arg- / ark-), dangaus lanko įvaizdžiu – arc en ciel ((pranc.), arco iris (isp.).  

(beje, lotyniškasis vaivorykštės pavadinimas iris ryškiai manifestuoja, nusako r kaip raiškos, esos apsireiškimo garsą-prasmę ; plg. yra ir daiktavardinį neologizmą  yras – tai, kas matoma, išryškėję; taip pat atkreiptinas dėmesys į kitą žodynėlio žodį irmi – esu (liet.)  Ta pačia proga dėl vaivorykštės – čia susiduriame su grynai fonetiniu, liežuvio riktu – akivaizdu, kad šio žodžio antrasis sandas nieko bendro su rykšte neturi, o yra sietinas su rik- ; plg. rikia – a) eilė b) tvarka arba rykys – kas rikiuoja, tvarko (LKŽ). Beje, latviai yra dar labiau pripainioję – latviškai vaivorykštė yra varavīksne. Tad vaivorykštę reikėtų taisyti į  vaivos rikia, vaivorikia ar vaivos rykys).

Buni – gerai. Z. Zinkevičiaus žodynėlio komentaruose teigiama, kad „šis žodis neaiškus“, nes atitikmenų pas kaimynus nerandama. Užtat jų esama pas tolimesnes tautas, vėlgi lotynakalbes –  „geras“ bus bona (lot.), bonne (pranc.), buena (isp.), o jei pasidairyti pas artimesnes, tai moldavų-rumunų bun. Kaip galėjo šis grynai lotyniškas žodis, į kurį nėra nieko panašaus nei aplinkinėse baltų kalbose, nei pas slavus, nei pas vokiečius, iš Apeninų, Latijaus nukeliauti į šiaurės giriose glūdėjusios genties kalbą? Tik vienu atveju – jeigu jis iš ten neatmenamais laikais išėjo…

flums – gėlė. Komentaruose rišama su blume- gėlė (vok.), tačiau įmanoma ir su lotynų flamma – liepsna ; flammeus – ryškiai švytintis, liepsnojantis. Tad gėlė girios prieblandoje gyvenančiam žmogui – kažkas ryškaus, liepsnojančio (prisiminkime žemaitiškąjį gėlės pavadinimą – puika).

Pagis – gerai. Komentaruose bandoma rišti su rusiškuoju Бог, богатый, indų bhágas – laimė. Tačiau yra įmanoma su lotyniškuoju pax – taika, ramybė.

Laicha – šviesa. Komentaruose siūlo kildinti arba iš lietuviškojo p-lieksti – ryškiai šviesti, arba iš ide  leuk- šviesti, blizgėti (graik. λευκός – baltas). Tačiau tokiu atveju įmanoma ir iš lotyniškojo lux ( itališkai luce).

Wirba – moteris. Komentaruose rišama su virpėti, virbėti, kas neatlaiko prasminių reikalavimų. Tuo tarpu įmanoma wirba ( laikant b↔g rašybos klaida) sieti su lotyniškuoju virgo – nekalta mergelė, vestalė.

Serpine – gyvatė. Jokio analogo aplinkinėse kalbose, tuo tarpu lotynišai serpēns (sen. indų   sarpa-).

Perkus – perkūnas. Jau minėta, kad atitinka lotyniškąjį ąžuolo pavadinimą – Quercus.

Tai ne pirmas atvejis, kai jotvingių kalboje randama sąsajų ne tik su artimiausiais kaimynais, bet ir su tolimesniais, netiesioginiais. Paprastai jotvingių kalba laikoma tarpine tarp prūsų ir lietuvių kalbų. Grynai hipotezės teisėmis, atsižvelgiant į aukščiau pateiktas sąsajas su lotynų šeimos kalbomis, galima teigti, kad galbūt labiausiai į pietus nutolusios baltų genties, jotvingių kalba yra tarpinė tarp lotynų ir baltų kalbų, kai tarp jų dar nebuvo įsiterpę germanai, o vėliau ir slavai, t.y. kalbama apie laikus prieš Kristaus gimimą. Kaip kitaip paaiškinti lotynizmų buvimą girių tautos kalboje ?

Čia pat prašosi ir antroji prielaida – kad jotvingių kalba ir patys jotvingiai yra sąsaja tarp gotų ir iranėnų-skitų.  Kai dėl gotų-germanų, tai duomenų pakanka – germanizmais Z. Zinkevičiaus komentaruose laikomi augi – akys; ejchol-ąžuolas ; hantus-ranka; mejdo – mergaitė; monda – mėnulis; paters – tėvas; sterkas – gandras wiza – pieva ir kt. V. Toporovas yra šiuos germanizus apibūdinęs kaip anaiptol netrivialius (весьма нетривиальных). Tikriausiai mokslininkas turėjo omeny jų gotišką kilmę – reikia manyti, kad ši žymaus baltisto remarka susilauks lietuvių bei kitų kalbininkų dėmesio. Kol kas į akis krenta, kad augi akis beveik paraidžiui atitinka gotų augo, o hantus ranka gotų handus, jotvingių kaldišalta atitinka gotų kaldsšaltis. Kai ką „gotiško“ galima įžiūrėti ir kituose žodynėlio žodžiuose:

Barnaj – vaikai. Plg. gotų barns – vaikas

Lajcha – šviesa. Žodis komentaruose pripažintas neaiškiu, bandomas rišti su laukas – balta dėmė arklio kaktoje. Tačiau gotiškai šviesa – leihts.

Wajrid – verkti. Komentaruose siejamas su raudoti, o taip pat su tarmišku vairuoti – garsiai šaukti, rypauti. Tačiau gotiškai wai – sielvartauti; wainags – vargdienis, tad gal wajrid(waj-rid?) – sielvartingai raudoti?

Wurc – šaknis. Siūloma laikyti germanizmu – wurzel (šaknis), bet yra ir gotų waurts.

Wuld – norėti. Rišama su viltis (tikėtis). Gotų „norėti“ – wilja

Komplikuotesnė situacija yra su jotvingių-iranėnų sąsajomis. Jotvingiai dažnai yra dėl savo mentalinių savybių – aržumo, karingumo, gerokai gąsdinusio gretimai įsikūrusias kolonistų slavų tautas, pamėgimo klajoti, o ypač dėl heroinio santykio su mirtimi yra vadinami baltų iranėnais. Yra žinoma, kad kažkada, dar prieš slavų radimąsi baltai turėjo tiesioginį kontaktą su iranėnais-skitais (kaip pavyzdys pateikiamas dabartinis Dniepro-Seimo baseino upės Lisica, tekėjusios girios-stepės riba, pavadinimas, kuris senovėje turėjo identiškus – iranėnišką ir baltišką variantus). Tačiau pačiame žodynėlyje iranėniškų pėdsakų dar reikia paieškoti; kad jų esama, rodytų ir toks pavyzdys – jotvingiškai žmogus yra mard (Dzūkijoj dažnai sutinkama pavardė Mardosa, yra ir Mardasavo kaimas). Avestoje, iranėnų šventraštyje, žmogus yra vadinamas gaya-martan. Šį pavadinimą galima traktuoti kaip mirtinga gaja, gyvybė ar panašiai; tuo tarpu jotvingiams žmogus yra tiesiog „mirsiantysis; tas, kuris mirs“ – ar ne šituo galima paaiškinti jotvingių bebaimiškumą, mirties nepaisymą, kurį pabrėžia kronikininkai, pasakodami, kaip jotvingiai stodavę į beatodairišką kovą su dešimt kartų gausesniu priešu. Mirties, marõs tema tema yra svarbi dominantė jotvingiškoje mentoje – jai galima priskirti ir miego, kaip mirties pakaitalo ar sinonimo sampratą; pvz., slaubd – miegoti. Z. Zinkevičius riša su šliaupti. Tuo tarpu LKŽ turime slopti- silpti, glebti, alpti (plg. gotų slepan – miegoti). Aržiai, energiją manifestuojančiai, bet tuo pačiu ir egzistenciškai susigyvenusiai su mirties artybe „samurajiškai“ jotvingio prigimčiai (žr. jau cituotą jotvingių vado Skomanto charakteristiką – „aršus kaip žvėris“ [борзъ же бѣ, яко и звѣрь]), miegas yra beveik tolygus mirčiai.

Pats – pats ir lietuviškai. Iranėnų-skitų žodyne [7] pati – šeimininkas, pathaka – vadas.

Pesi – galvijai. Siejama su liet. pẽkus- gyvuliai, galvijai. Iranėnų-skitų pasu – avis.

Wiros- šeimininkas, ponas (plg. vyras). Iranėnų-skitų vir(a) – vyras.

Narsad – mesti, sviesti. Bandoma rišti su naršyti, bet patikimiau atrodo iranėnų-skitų marz- nublokšti, numesti.

Geptis – septyni. Z.Zinkevičius abejoja, ar nebus tik perrašinėtojas vietoj neaiškios „s“ įrašęs „g“. Tačiau iranėnų-skitų žodyne rasime hapta – septyni.

(beje, dar viena su Avesta surišta semantinė marginalija yra išlikusi …kauniečių gatvinėje šnektoje. Tai neturėtų stebinti – šnektos, slengas dažnai pateikia senžodžių, kurių nerasime žodynuose). Tai „terminas“ som-inti; pri-som-inti („…aš tuoj tave prisominsiu“, t.y. taip „duosiu į galvą“, kad liksi ramus, gulėsi paslikas). Manoma, kad šis senžodis yra užsilikęs iš jotvingių kalbos. Čia pat prašosi egzotiška paralelė su Avestos soma, chaoma – iš nežinomo augalo sulčių daromu šventuoju gėrimu, naudotu ritualiniais tikslais, turėjusiu tonizuojančių ar raminančių savybių).

*

Kaip žinia, tarp skitų-iranėnų, klajojusių begalinėse Eurazijos stepėse, ir šiaurės Europos karingųjų vikingų, irgi mėgusių klajones, tiktai ne stepėmis, o jūromis bei upėmis, mokslininkai randa įdomių paralelių. Visų pirma, tai t.v. „žvėrinis stilius“ – įvairūs artefaktai, kur pavaizduoti žvėrys ir kiti grobuonys, dažnai  fantastiniai – liūtai, ereliai, grifonai ir t.t., aržūs ir plėšrūs, manifestuojantys agresiją ir jėgą. Šio stiliaus kūriniai būdingi ne tik skitams, bet panašia stilistika pasižymi ir vikingų bei ankstyvųjų gernanų menas, tuo tarpu tiesioginio ryšio, geografinio bei istorinio kontakto tarp šių archainių etnosų nebūta, nebent jungiamaja grandimi laikyti jotvingius. Paaiškinti „žvėrinio stiliaus“ fenomeną galima ir tuo, kad jų radimasis yra vieno ir to paties proceso pasekmė – kai didžiosios girios, kažkada dengusios visą Vidurio Europą, kur gyveno sėslios matricentrinės gentys, pakraščiuose susiformuoja dėl vienų ar kitų priežasčių iš Girios „išėjusių“ vyrų būriai, ordos. Kai jiems pavyksta, vaizdžiai sakant, prisijaukinti žirgą (stepėse) ar pasidirbdinti valtį (pajūriuose), prasideda klajonės, pradžioje netolimos. Prie arklio „prikabinus“ vežimą ir, atitinkamai, prie valties burę, prasideda ir tolimesnės kelionės, migracija bei užkariavimai].

Grįžtant prie jotvingių – jie galėjo būti ta jungiamąja grandimi tarp gotų-vikingų ir stepių klajoklių iranėnų-skitų. Šiaip ar taip, ši prielaida išvestų jotvingianą į platesnius, „netrivialius“, anot Vladimiro Toporovo, vandenis – jotvingius galima būtų traktuoti iš „centro“ pozicijų, kaip jungiamąją grandį tarp baltų ir lotynų šiaurės-pietų kryptimi, ir gotų bei iranėnų rytų-vakarų kryptimi. Be abejo, tai liečia, kaip jau buvo sakyta, dar ikikristinius laikus, t.y. I-jį tūkstantmetį pr. Kr. ir vėlesnius, kai dar nebuvo nei slavų nei germanų.

*

Primename, kad rašinio pradžioje buvo pabrėžta, jog į žodynėlį ir apskritai į jotvingių kalbą bus žvelgiama ne tiek iš kalbotyros pozicijų – autorius nėra kalbininkas – kiek stengiantis suvokti, kas slypi už pamirštųjų žodžių, jų skambesio ar aido mūsų sielose, atspėti garso ir prasmės žaismę, t. y. naudojant metodą, kurį galima įvardinti eseistine, arba, anot Dainiaus Razausko, „poetine lingvistika“ (…taigi turime ne tik dvi kal­bas – įprastąją, kasdieninę, ir šventą, poetinę, bet ati­tinkamai ir dvi lingvistikas, t. y. du skirtingus, skirtingai teoriškai bei metodologiškai grindžiamus santykius su kalba kaip skirtingų santykių su tikrove apskritai atspindžius – būtent paprastą, profanišką, ir slaptąją, šven­tąją lingvistiką. Pirmoji, priklausydama šiam pasauliui, suprantama, remiasi visų pirma šiam pasauliui priklau­sančiu „kalbos kūnu“, t. y. istorinės garsų kaitos mokslu; o antrosios, iš esmės priklausančios „anam pasauliui“, pagrindinis tikslas – kiek įmanoma sodriau įprasminti kalbą, o per ją galiausiai ir aplinkinį pasaulį. Šiaip jau abi šios dvi lingvistikos ir tarpusavy san­tykiauja nelyginant „kūnas“ ir „siela“, todėl nejučia tik papildo viena kitą: šiuolaikinis lingvistikos mokslas – suteikdamas „poetinei lingvistikai“ tvirtą fonetinių tapatybių, etimologinių atitikmenų pagrindą, o „poetinė ling­vistika“ – įkvėpdama etimologijos mokslui ne vieną gi­lią semantinę įžvalgą) [8]. Tad leiskime sau pereiti prie transcendencijų:

Auu – vanduo.
Turbūt vienintelis baltų, o gal ir visose ide kalbose žodis iš vienų balsių. Jei priebalsė – forma, o balsė – esmė, esa, tai šiuo žodžiu yra pagauta vandens esmė – vanduo yra gryna esa, absoliuti ne-forma.
Ais – oras.
Nėra būtina, kaip siūlo Z. Zinkevičius, rišti šį žodį su lietuviškuoju gaisas – tiesiog „oras“, ais yra ta pati esa. Tiesa, dar yra aisa – slėpiningas žodis, reiškiąs metafizinį liūdesį, weltschmertz („Jis vėl pajuto ilgesį savo gyvenimo aisumo“ rš., LKŽ).
Irm – esu. Absoliučiai skirtingas nuo lietuviškojo supratimo, kad aš esu ( tu esi, o jis, ji – yra). yra, irmi? Gal būt, tai liudija stiprų realybės, buvimo čia ir dabar jausmą. Tai, beje, koreliuojasi su anksčiau išmastytu kietosios, negyvosios kentuminės k vyravimu prieš sakraliąją s, o taip pat su jotvingių pažiūra į mirtį, į žmogų, mard kaip į mirsiantįjį, „tą, kuris mirs“.

*

Karyba ir ginkluotė

Metraštininkai giria jotvingių karvedžių aršią drąsą, tačiau jų raštuose galima rasti teiginių apie šios girių tautos civilizacinį atsilikimą, tame tarpe ir karyboje. Antai, solidi XIX a. Brokhauzo ir Efrono enciklopedija [9] juos atkartoma teigia, kad “jotvingiai nepažengė toliau gentinės-šeiminės sąjungos , susiformavusios dėka gręsiančio pavojaus ir vadovaujamos drąsa išsiskiriančio kunigaikštuko. Lenkų metraštininkas vadina juos plėšriais žvėrimis, Avenarijus – drąsuoliais, bet amžinais klajūnais. Praleisdami didesnę gyvenimo dalį karuose ir medžioklėse, jotvingiai mirdavo toli nuo savo namų, gūdžioje girioje ar mūšio lauke. Jų kaulai nesiilsėjo genties kapinėse, po pilkapiu ar kruopščiai suręstoje akmeninėje kapavietėje, jie atguldavo ten, kur juos ištikdavo mirtis“. Vertėjo pateikti šią ilgą citatą, nes ji atspindi XIXa., o ir vėlesniais laikais neišnykusį atsainų europocentrinį požiūrį į kitas kultūras – antai, Darvinas, keliaudamas „Bigliu“ aplink pasaulį, Ugnies žemėje, šiauriausiame Pietų Amerikos kyšulyje, aptiko gentį, jo nuomone, gyvenusią beveik kaip gyvuliai, be jokių civilizacijos požymių. Tuo tarpu misionieriai, ištyrę šiuos „beveik gyvulius“, nustatė, kad jie turėjo devynis Dievo įsakymus, kurių laikėsi; neturėjo tik dešimtojo – „nevok!“, nes nebuvo ko vogti…

Taip ir su jotvingiais – norėtusi pamatyti veido išraišką to enciklopedijos autoriaus, kai jis būtų supažindintas su, pvz., kad ir su Šveicarijos kapinyno radiniais. Bet palikime materialinę jotvingių kultūrą apginti archeologams, ir apsistokime ties karyba. Toje pačioje enciklopedijoje rasime: „Jotvingiai kovoje su volyniečių kariauna negalėjo jiems prilygti ginklais – sulicos (smiginiai) ir svaidomos ietys negalėjo atstoti šalmų, skydų, iečių ir strėlių“. Susiraskime šaltinį, t. y. Ipatijaus kroniką. Ją rašęs metraštininkas nepagailėjo gražių žodžių savo patrono, Galičo-Volynės kunigaikščio Danilos kariaunai aprašyti: „…jų skydai švietė kaip aušra, šalmai žėrėjo kaip tekanti saulė, ietys jų rankose atrodė panašūs į tankų nendryną, o iš abiejų pusių ėjo lankininkai, laikydami rankose lankus, užtaisytus strėlėmis…“ („…щитѣ же ихъ, яко заря бѣ, шоломъ же ихъ, яко солнцю восходящу, копиемь же ихъ дрьжаимъ в руках, яко тръсти мнози, стрѣлчемь же обаполъ идущимъ и держащимъ в рукахъ рожанци своѣ и наложившимъ на нѣ стрѣлы...“) [10]. Tuo tarpu jotvingiai teturėję ragotines bei svaidomas ietis-smiginius.

Kyla klausimas – kaipgi tada jie galėję laimėti šitiek mūšių? Atsakymą galime rasti tame pačiame metraštyje: „ Kunigaikštis Danila sušuko: O karo vyrai! Argi nežinote, kad krikščionių jėga yra atviram lauke, o pagonių – tankmėje, jiems įprasta kautis girioje“ ( „князь Данилъ, воспивъ и рече имъ: «О мужи воистии! Не вѣсте ли, яко крестьяномъ пространьство есть крѣпость, поганым же есть тѣснота, деряждье обычай есть на брань») [11].

Taigi paslaptis paprasta – girios tankmėje geriausias ginklas yra svaidoma ietis ir ragotinė. Strėlės, ilgosios ietys čia mažai ką padeda, nes tinka tik atviroje erdvėje. Kaip priešą įvilioti ar užklupti girioje, jau taktikos klausimas – viena aišku, kad į girią priešui geriau buvo nelįsti. Patyręs karys svaidomą ginklą – trumpas, 1,2-1,5m. ilgio ietis-smiginius naudojo 10 ir daugiau metrų atstumu, jų turėdavo bent keletą, o smigdavo ir žeisdavo jos giliau nei strėlė. Priešas būdavo užsvaidomas smiginiais ir pribaigiamas ragotinėmis bei kertančiais ginklais – kalavijais. Kad jų turėta, rodo jotvingių kapinynų tyrinėjimai. Beje, jotvingių žodynėlyje peilis yra vadinamas sworstis. Tai galėjo būti ne tik kovos peilis – durklas, bet ir trumpas kardas ar kalavijas plačiais ašmenimis, kokius naudojo pvz. žiemgaliai. Artimiausias žodis yra germanų schwert – kardas (anglų sword). Aiškiai matyti jotvingių pagarba ginklui – lietuviškasis kardas (nuo kirsti) jotvingiškuoju atveju yra sušventintas sakraliojo dvigarsio sv- (šv-). Apskritai, čia galima įžvelgti gotiškojo prado įtaką bei sąsajas su juo. Sv- (sp- ) priedėlį prie kertamo ginklo turi ne tik germanų, bet jį perėmė ir lotynų grupės kalbos ( espada – isp., spada – ital.), nors lotyniškai kardas yra gladio. El Side, ispanų epe, kardai turi netgi vardus – Kolada ir Tison, ir yra paveldimi.

*

Beje, jotvingių žodynėliui turime būti dėkingi už naują Kauno vardo kilmės hipotezę [12]. Čia „Kaunas“ yra rišamas su jotv. kalni – kalnas (nuo Aleksoto kalvų žiūrint, Nemuno-Neries slėnių smailėje stūksąs Žaliasis kalnas, Žaliakalnis, apaugęs šimtamečiais ąžuolais, atrodė išties įspūdingai). Pats Kaunas, nors esąs anapus Nemuno, tačiau ribojasi su jotvingiams priskiriamu arealu.

Epilogas

Kuria kryptimi galėtų vystytis jotvingiana? Atrodo, kad pirminė užduotis – surinkti ir paviešinti materialinės kultūros, archeologinius artefaktus, apibrėžti jų bei istorinių šaltinių pagalba Jotvingijos ribas, jotvingių oikumeną beveik įvykdyta. Jau yra rašyta [13] apie Žemaitijos radimosi ryšį su Žemaičių aukštuma – stebėtinai sutampa ankstyvosios, pirminės Žemaitijos, Samogitia propria teritorija su Žemaičių aukštumos-tarpupio, natūralios gamtinės tvirtovės kontūrais.

Labai gali būti, kad rusų mokslininko Levo Gumiliovo pasiūlytas metodas – rišti landšaftą su istorija, o konkrečiai, Lietuvos istorijos atžvilgiu – su pirminio valstybingumo formavimusi aukštumose yra universalus ir tinka ne tik Žemaitijai, bet ir Jotvai, o gal ir Mindaugo Lietuvai. Juk Jotvos (Sudūvos) „epicentras“ yra Sūduvos aukštuma su aukščiausiu (282,4 m.) Pavištyčio (Dunojaus) kalnu bei didinguoju Šiurpilų piliakalniu, o Mindaugo Lietuvos – Aukštaitijos-Ašmenos aukštuma su aukščiausia (245 m.) jos kalva – Piliakalnio (Žiezdrių) kalnu. Visos šios aukštumos kartu yra tarpupiai, nuo jų į visas šalis nuteka upės. Susiformavę palyginti saugiose aukštumose, kur piliakalnių ir kitų fortifikacijų įrengimas reikalavo mažiau sąnaudų nei lygiose vietovėse, pirmieji baltų valstybingumo židiniai, kurių kontūrai stebėtinai sutampa su aukštumų kontūrais. V

ėliau Jotva plėtė savo teritorijas ir lygumose bei žemumose, kur, nesant kalvų, buvo statomos medinės konstrukcijos – bokštai, turėję turbūt trigubą – žvalgybinę, gynybinę, o gal ir sakralinę funkciją (iki šiol yra išlikę gausūs toponimai Бакшты, tur būt savotiški Jotvos pasienių žymenys; kitas šių įrenginių pavadinimas yra вежа (matyt yra rištinas su šaknimi vyd- ir žodžiais „vydys [vyzdys]“, „veizėti, veiza[akis]“ ). Šiaip ar taip, koreliacija tarp pirminio valstybingumo kristalizacinių centrų ir geografinių aukštumų-tarpupių yra gana akivaizdi (žr. žemėlapį).

*

Laikas būtų pereiti prie platesnės ir gilesnės šios gal slėpiningiausios baltų genties, jų būtovės pažinties. Dar kartą pakartojame esminę šio teksto mintį-prielaidą: Jotva, jotvingių istorija bei kultūra gali būti jungiamąja, trūkstamąja grandimi tarp baltų ir lotynų pasaulio šiaurės-pietų kryptimi, ir gotų bei iranėnų oikumenų rytų-vakarų kryptimi. Yra neišnaudotų rezervų – visų pirma tai aukščiau aprašytas žodynėlis, o taip pat ir nauji, nebe vien empiriniai žvilgsniai į istoriją bei kultūrą. Būtina įrašyti Jotvingijos istoriją į platesnį kontekstą – LDK ištakų, Mindaugo Lietuvos, paskui įkikristinių laikų Europos, ir pagaliau Indoeuropos.

Tik tada bus galima sakyti, kad pareiga pastatyti paminklą žuvusiai tautai, įrašyti jos slėpiningąjį paveldą į lietuviškąją istorinę savimonę bus įvykdyta.

Literatūra

  1. С.М.Соловьев, История России с древнейших времен, С.-Петербург, 1896žr. Z.Zinkevičius, Jotvingiai ir jų kalba, Terra Jatvezenorum, Punsko „Aušros“ leidykla, 2009, p. 18
  2. З.Зинкявичюс, Польско-ятвяжский словарик ?, Балто-славянские исследования, Москва, 1983, p. 3
  3. žr. Białuński, Grzegorz, Studia z dziejów plemion pruskich i jaćwieskich, Olsztyn, 1999; Nalepa, Jerzy, Jaćwięgowie – nazwa i lokalizacja, Białystok, 1964; Nalepa, Jerzy, Z badań nad jaćwieskimi relikatami onomastycznymi Połeksza, Studia linguistica slavica baltica K.-O. Falk, Lund 1966, S. 185-202; Nalepa, Jerzy, Połekszanie (Pollexiani) – Plemię Jaćwięskie u północno-wschodnich granic Polski, Rocznik Białostocki, t. VII: 1966, Warszawa 1967, s. 7-33.
  4. http://www.russianresources.lt/dictant/Mananas/Manintro.html
  5. A.Patackas, Satem ir kentum (apie vieną lietuvių kalbos paslaptį), Literatūra ir menas, 2010 09 17 nr. 3298, p.14
  6. http://www.kladina.narod.ru/dremin/dremin.htm
  7. D.Razauskas. Lingvistinė beprotybė ir šventoji kalba // Liaudies kultūra, 1997, Nr 1, p.10
  8. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона — Москва, Терра, 2001.
  9. http://lib.pushkinskijdom.ru/Default.aspx?tabid=4961
  10. ten pat
  11. A.Patackas, Dėl Kauno vardo kilmės, Nemunas, 2009 07 20
  12. A.Patackas, Kaip radosi Žemaitija, Naujasis Židinys-Aidai, 2011 nr.1

Šis straipsnis buvo paskelbtas 2012 m. istorijos paveldo metraštyje „Terra Jatwezenorum“ (“Jotvingių kraštas”).

Kategorijos: Istorija, Lietuvos kelias, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
alko-2-proc

32 komentarai

  1. Rimvydas:

    kodėl kalbama apie satem / kentum skilimą? Mano manymu, ide- prokalbė buvo satem, o vėliau, materialėjant, t.y. stiprėjant akijos reikšmei, kas reiškia vyriško prado iškilimą, karingumo didėjimą ir t.t. – tai jau judėjimas kentum link. Tad viso kalbos, kilusios iš ide- prokalbės yra tiesiog skirtingu laipsniu nutolusios į kentum pusę. Tai čia apie kalbas apskrrtai. O kas dėl lietuvių pvz. kalbos, tai joje labai gerai išlikęs per satem / kentum virsmą esmės / pavidalo virsmas. Vaisius / vaikas, sūnus / kūnas, asmuo / akmuo (samen / kamen rus. k.) ir t.t. Beje, o Perkūnas – tai nuo žodžio “perkūnyti”, t.y. vyriškas pradas, kuris perkūnija sielą naujam gyvenimui. Nesuprantu, kodėl dėl šio žodžio ieškoma sliekų ant asfalto, kai prasmė po nosimi. Ąžuolas, į kurį dažnai trenkia perkūnas, ta prasme gali būti susietas, bet vis tik žodžio “perkūnas” esmė yra ta, kurią minėjau.

    • Luotinykas:

      Tai ir būtų Pérkūnas, o ne Perkū́nas. Latviškai ir išvis kitaip: Pērkons.

      • Rimvydas:

        kad kirtis keičia vietą – nieko nuostabaus, nes atsirandant daugiadievystei ir yrant Dievo kaip Vienio (ne Vieno Dievo kaip pvz. krikščionybėje), visumos sandaros suvokimui pamažu pasimiršta sąvokų prasmės. Taip slavų kalbose apskritai patapo Perun. O latvių kalba irgi labiau nutolusi nuo ide- prokalbės tad nieko nuostabaus, kad kito ir sąvokos pavadinimas. Perkūno kaip perkūnijimo prasmė visiškai tiksliau “įsipaišo” į visą pradų santykių, jų pusiausvyros / darnos, jų vaidmens ir reikšmės audinį. Vyriškas pradas suteikia kūną, perkūnija sielą į regimą, kūnišką pavidalą. Vyriškas pradas linkęs kurti pavidalus, kai moteriškas – santykius. Štai kodėl pradėjus dominuoti vyriškam pradui, atsirado tai, ką mes vadiname menais. Vyrų kūryba pasireiškia pvz. paveiksle, skulptūroje, t.y. tai, kas yra regima ir ilgai išliekama (akijos, kentum sritis) o moterų – santykiuose. Taigi, moteriškas pradas yra esmiškesnis, o vyriškas – kūniškesnis. Dėl to sūnus – tai sielą įgijęs kūnas (satem / kentum virsmas, XY), o dukRA – nors irgi kūną įgijusi siela, bet ji savo esme yra esmiškesnė (XX), dėl ko ji, dukRA, yra arčiau RA – esmės. Sūnus tik per santykį priartėja iki esmės, t.y. būdamas brolis (bRAlis), vyRAs. Iš esmės jei santykių nėra, tai ir brolis ne brolis, bet broliuotis, kurdami santykius, gali ir negiminiški sūnūs. Štai kodėl yra sąvoka “br(a)olija, bro(a)liavimasis”, o nėra “serija, seriavimasis”.
        Ir t.t. Vyniojasi kaip siūlų kamuoliukas…

        • Artūras Gotautas:

          Matosi Rimvydas paŽvelgęs gyliau į isTorijos šaknis.Gerbtinas poŽiūris..
          Nors ir vyrų kūryba pasireiškia paveiksle,skulptūroje ir kitose kūrybiškose veiklose,jiems tą raktą duodą,tas kūrybiškas duris atveria mamos-žmonos-moterys,nes tik Jų dėka virsmas vyksta PaSaulėje,Jų dėka sukuriama išliekama amžina vertė – gyvybė,Jų dėka ir Padėka esame mes visi PaSaulėje..

          • Rimvydas:

            Ačiū:) Ir pritariu pačiam dėl moteriško prado vaidmens. Būtent šis pradas, kurdamas santykius, kuria ir Darną, nes Darna yra ne kas kita, o santykis. Ir kintantis santykis, toks sunkiai užčiuopiamas. Darnos siekis (per Dorą) – tai amžinos paieškos, kitaip tariant amžina kūryba. Kuo žmonės kūrybiškesni, tuo kūrybiškesnė bendruomenė, tuo arčiau Darnos jie gali būti. Tačiau vėlgi, svarbu pati kūryba, o pavidalai, ypač išliekantys – ne. Netgi sakyčiau, kad tie vyriškos kūrybos palikimai, t.y. išliekantys pavidalai ilgainiui pradeda žlugdyti kūrybiškumą, dėl ko darosi vis sunkiau suvokti ir kurti Darną. Beje, reikia prisiminti, ką apie lietuvius (baltus) kalba išlikę kitataučių (ir kitatikių) šaltiniai – kad tai tokie meniški, mažai (svetimšalių akimis) dėmesio skiriantys pavidalams. “Išvertus” tai reiškia, kad lietuviai (baltai) buvo kūrybiški žmonės, neteikę didelės reikšmės pavidalams, o sutelkę dėmesį į santykius, t.y. Darną.

            • Artūras Gotautas:

              Probočių išmintis byloja,kad niekad nevalia vaikščioti “aklatilčiais” kurie neturi Jungiamos (jungties) krantinės,eiti tik tais tiltais,kurie suJungia abu krantus ir taip sudarydami jungtį (jungtuves).Stengtis gyventi šalia upės susiliejimo vieta,šalia santakos,tik ten išlieka tyrasis santykis (santuoka) su Gamta.Kodėl probočiai taip ilgai santuokoje (Šeimoje) išgyvendavo,todėl,kad jie sugebėjo “sugedusius daiktus remontuoti”,nemesti jų į šalį,nekeisdami į “naujus”,o nuolatos “remontuoti”,taip suKurdami pripildytą Taurumo – Darną,Gyvenimo TikĖjime – SanTykiuose..
              Posakis iš Gintarinės posakių skrynios:
              “Kiekvienas Žmogus,tai Pasaulis,kuris kartu su Juo Gimsta ir kartu miršta.Po kiekvienu paminklo akmeniu guli Pasaulio istorija..”

              • Rimvydas:

                gražiai pasakyta..:) gera ta posakių knyga. Kas dėl žodžių kilmės aiškinimo, tai be galo sunku, jei apskritai įmanoma, “pramušti” akademinio pasaulio atstovų nuostatą. Ir taip mėginau žiūrėti, ir kitaip į esminių, labai svarbių žodžių kilmės aiškinimus – tai man dažniausiai susidaro toks mechaninis kilmės aiškinimo metodas, visiškai nekreipiant dėmesio į akis badyte badančią jų prasmę, susietą su pasaulėvoka. Aiškinimų daug, jie skirtingi, dažnai pripažįstama, kad “kilmė nėra aiški”. Štai kaip būna, kai į dalyką žiūrimą per išskaidytą visumą, siaurai.

        • duonius:

          Pritariu Rimvydui, kad Perkūnas nuo perkūnyti.

    • Kristijonas:

      Pagal Pokorny, kentum/šimtas ide- prokalbėje buvo *kšmtom

      • Rimvydas:

        kaip buvo ide- prokalbėje, niekas negali žinoti, nes iš tų laikų nėra nieko užrašyto. Remtis jau kur kas vėlesniais laikais, kai jau buvo raštas nėra tikslu, nes jau pats rašto buvimas ir rašto pagalba užrašyti žodžiai rodo, kad įvykęs pokytis link kentum.
        Čia reikia mąstyti nuosekliai. Satem / kentum parodo santykį su esme, nutolimo nuo jos link materialumo. Jei tvirtinti, kad ide- prokalbė buvo nei satem nei kentum ir kad tik vėliau vienos kalbos tapo satem, kitos kentu, tai reikia tvirtinti, kad vienos kalbos, kurios tapo satem, t.y. tomis kalbomis kalbančios bendruomenės tapo mažiau materialistinės, labiau susitelkusios į esmę, į pusiausvyrą / darną. Taip sakant ide- pradžioje buvo jau bent kiek susisluoksniavusi bendruomenė, kažkiek suirusios darnos / pusiausvyros, kurianti jau nuo esmės tolstančius pavidalus bendruomenė, o vėliau dalis sugebėjo sukurti darną / pusiausvyrą, pasislinkti link esmės, o kiti priešingai – dar labiau nuo jos nutolo į materialumą. Ar pirmasis atvejis yra apskritai įmanomas? Vargu. O štai priešinga eiga – nuo esmės į pavidalus (materialumą) – dėsninga.
        Kita vertus, jei vis tik dalis ide- kadaise iš tiesų sugebėjo pasukti link esmės – tai labai įdomu, nes tada tai parodo, kad žmonės, jų bendruomenė sugeba išgyti, kas būtų bent šiokia tokia viltis šiandienos tikrovėje.

  2. jo:

    Prie straipsnio antraštės prisegtas labai jau nevykęs žemėlapis, kuriame jotvingiai įspausti tarp lietuvių ir prūsų, beveik į buvusią Suvalkų guberniją, o Nauros upės, Balstogės, Zietelos, Zelvos, Valkavisko, Belovežo girios teritorijos – ne jotvingių. Pietuose jotvingiai turėtų būti iki Brastos ir net už Bugo, kur yra Kirsnos upė. Ten buvusioje Lietuvos DK Palenkėje, beje, yra ir miestelis Mordy (tarp Siedlce ir Losice), gal irgi siejasi su jotvingių Mard.

    • Žygeivis:

      Pritariu – jotvingių gyventų žemių (visų) bendrą žemėlapį netgi neteko matyti. Yra tik įvairūs atskiri “gabaliukai”.

      Surinkau, ką radau, temoje:

      Jotvingiai (dainaviai, sudūviai, poleksėnai, …)
      http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=94&t=3032

    • Žygeivis:

      Manau, kad bendrą senovinę jotvingių (ir jų įvairių atskirų gentinių susivienijimų bei jiems artimai giminingų genčių) gyventų žemių teritoriją galima nustatyti naudojant “tarmių metodą”:

      Kęstučio Čeponio hipotezė – Baltų gyvento arealo palyginimas su slavų ir germanų tarmių žemėlapiais
      http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=130&t=4215

      Žiūrint šioje temoje pateiktus tarmių žemėlapius:

      – dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje tai būtų istorinė Dzūkija (Lazdijai, Alytus, Varėna, Šalčininkai, Trakai);

      – lenkų tarmių teritorijoje tai būtų “dialekt mazowiecki” teritorija (Plockas, Varšuva, Bielskas, Balstogė, Elkas, Suvalkai);

      – ukrainiečių tarmių žemėlapyje – polešukai (melsva spalva pažymėta teritorija – Nr.1, ir matyt, Nr.2);

      – baltarusių tarmių žemėlapyje tai būtų Polesės tarmė (geltona spalva – nuo Berestės iki Pinsko) ir pietvakarių tarmė ( nuo Lydos iki Turovo ir Mozyriaus).

      • Rimvydas:

        tai kaip tik tos taip vadinamų baltų žemės, į kurias I – III a. atsikraustė taip vadinami gotai. Tai gal jotvingiai – asimiliacijos padarinys? Bet dar tada klausimas, kas tie gotai. Iki šiol pateikti aiškinimai – tiek kildinimas iš germanų, tiek (ypač) iš baltų – neįtikinami.

        • Žygeivis:

          Akivaizdu, kad gotai turėjo padaryti žymią įtaką seniesiems jotvingių protėviams.

          Tačiau kokia buvo ta įtaka – kultūrinė, kalbinė, religinė…, visiškai neaišku.

          Senieji vietiniai vietovardžiai ir upėvardžiai iš esmės niekuo nesiskiria nuo kitų baltiškų vietovardžių ir vandenvardžių (ypač prūsiškų), o išlikę jotvingių žodžiai irgi nerodo kažkokios aiškios užsieninės įtakos.

          Beje, čia pritarčiau Jūratei Statkutei de Rosales ir jos pasiūlytoms hipotezėms apie senųjų gotų (bent jau žymios jų dalies) istorinį baltiškumą – nes jei tuometiniai gotai būtų buvę germanakalbiai (kaip dabar priimta manyti), tai, manau, jog germaniška kalbinė įtaka jotvingių gyvento arealo toponimikai ir jų palikuonių tarmėms būtų buvusi gerokai pastebimesnė.

          • Rimvydas:

            o jei gotai – tai galai, dakai ir trakai, besitraukiantys iš savo kraštų, kuriuos užkariavo romėnai? Juk tų užkariavimų laikas ir taip vadinamų gotų pasirodymas – visiškai sutampa. Pvz., galai sausuma trauktis jau nelabai galėjo, tad pasitraukimas buvo daugiausia jūra per germanus – Jutlandiją, Skandinaviją. Kad kalbos tuo metu dar buvo gan panašios, akivaizdu, tad atvykėliai pernelyg ir negalėjo nieko vietovardžiuose ir vandenvardžiuose pakeisti.

  3. Saulės Vilna:

    Kai vaikai įsidūkdavo, įsišėldavo, įsitriukšmaudavo (ypač) žaisdami (dažniausiai patalpose) tai mamos Dzūkijoje (Užnemunėje) sudrausdamos juos sušukdavo, – vaikai, som- inkitės “raminkitės”, o jei tokiu atveju vaikai neklausydavo mamų, tai rodydamos ar imdamos diržą sakydavo, – aš tuoj jus ap-som-ysiu “apraminsiu”, “aptildysiu”. Taigi, galimas daiktas, kad dzūkai soviemečiu atsikėlę į Kauną atsivežė ir šį žodį. Kyla klausimas, ar kalbininkai jo nėra užrašę, manau, kad Dzūkijoje senesnių žmonių jis turėtų būti dar žinomas ir šiuo metu.
    Tai seniai man rūpimas žodis. Manyčiau, kad čia nurodytomis aplinkyėmis jis pavartotas metaforine semantika. Pats jis turėtų būti labai senas, gali būti, kad mitinė jo prasmė yra buvusi kita – apeiginė, susijusi su mirusiojo apraudojimu.
    Taigi, atrodo, kad jo gretinimas su Avestos soma visiškai patikimas.

  4. Rimvydas:

    Šiaip jau Algirdas toliau laikosi kraštutinumų. Jei yra patriarchatas (vyriško prado viršenybė), tai vadinasi anksčiau buvo matriarchatas. Tokiu būdų matriarchatas, >”užspaudęs” vyrišką pradą, pats ir buvo patriarchato atsiradimo priežastimi. Kitaip tariant vienas kraštutinumas ilgainiui gimdo kitą kraštutinumą.
    Bet kodėl nenorima suvokti, kad galėjo nebūti kraštutinumų, o galėjo būti pradų pusiausvyra, darna? Ir tai, kas mūsų į kraštutinumus linkusioje sąmonėje vadinama matriarchatu, yra tiesiog derama pagarba moteriškam pradui, kas vis tik nereiškia,kad yra jo viršenybė prieš vyrišką pradą? Argi nėra taip pačioje gamtoje, pačiame pagrindinių gamtos jėgų santykyje? Yra dangiška pora – moteriška pradas saulė RA bei vyriškas pradas o(a)RAs (senasis pavadinimas aRAs), taipogi žemiška pora – moteriškas pradas Žemė ir vyriškas pradas vanduo? Kaip matome , vyriškas pradas – judrus ir tik jo dėka moteriškas pradas įgauna pavidalą. Saulė juk ugnis, o ugnis be oro nedegs, t.y. nebus regimo ir jaučiamo liepsnos pavidalo. Žemė be vandens irgi bevaisė, nebus regimų, jaučiamų, girdimų ir užuodžiamų gyvybės, t.y. įkūnytos, perkūnytos sielos (esmės) pavidalų. Dar matome, kad abu vyriški pradai – oras ir vanduo susiję – vanduo tampa oru (išgaruoja), bet iš oro, susitvenkęs į garus (debesis) vėl virsta vandeniu. Taipogi aišku, kad rasa – tai ne žemiškasis vanduo, kuris iš dangaus krenta iš regimų debesų. Rasa – tai vanduo, atsiradęs grynai iš oro, kaip ir iš nieko, be jokių debesų. a(o)RAs – RAsa – RA – saulės ašaRA. Tiesa, lietuviška kalbotyra to jau nebeaprėpia, tai neigia, bet tas nenuostabu, nes šis sąvokų virsmas pasiekęs iš, matyt, ide- prokalbės laikų ir susijęs su senąja, dar ikipagoniška (iki daugiadievystės) pasaulėvoka.
    Taigi, jei senąsias bendruomenes suvokti kaip pradų pusiausvyros / darnos (ir pusiausvyros / darnos su aplinka, vienas su kitu ir savimi) bendruomenes, reikia iš esmės permąstyti ir visą žmonijos raidą.
    Ir Algirdai – skaista – tai esminė kaita, esminis virsmas. Jų žmogaus gyvenime yra 3, o gamtoje 4. ai ir pasirengimas esminei kaitai (virsmui) ir veiksmas – pati esminė kaita (virsmas). Krikščionybė iškreipė skaistos sąvoką, padarydama iš jos sustabarėjusią iškamšą, atimdama veiksmą. Skaistūs bernelis ir mergelė reiškia, kad jie pasirengę skaistoje pradėti naują gyvybę ir tas veiksmas turi įvykti, nes kitaip tai nebebus skaista. Ir nebebus nemirtingumo. Perkūnijimas, kuriuo tikėjo jotvingiai ir visi baltai tą ir reiškia – tikrąjį nemirtingumą, kuomet žmogus, patyręs gyvenime 3 skaistas vėl atgims skaistoje ir taip suksis amžinas Rėtos Ratas. Šv. Mergelė Marija tampa iškamša be veiksmo ir griauna nemirtingumą, nes skaista be veiksmo griauna visą Rėdos Ratą. Na ir iš čia visa krikščionybės esmė ir atsiskleidžia, kuri yra visiškai priešinga lietuviškai pasaulėvokai, kuri krikštijimo metu dar nebuvo visiškai supagonėjusi.

  5. tikras lietuvis:

    Jotvingiai nebuvo tauta (galiausiai susiformavo tauta – lietuvių).
    Tai – gentis.

    • Giedrius:

      Jotvingiai buvo, ir prūsai buvo; ir palikuonių dar gausiau nei gausu.
      O “nugalėję Kryžiuočių ordiną, lietuviai išvengė prūsų tautos likimo”
      žr. antrašus.

    • Žygeivis:

      Jotvingiai – ne gentis, o daug įvairių atskirų genčių bei gentinių junginių, kalbėjusių artimomis tarmėmis ir turėjusių artimas kultūras, bet taip ir nesukūrusių bendros vieningos valstybės, ir netapusių viena tauta. Kaip tik tai ir nulėmė jų išnykimą – ne tiek fizinį, kiek nutautėjimo požiūriu.

      Beje, patys jotvingiai neturėjo vieno bendro savęs įvardijimo, o pavadinimas “jatviagi” yra greičiausiai normaniškos kilmės, slavų perdirbtas (jatviagi analogai – variagi, kolbiagi).

      Ta jotvingių genčių gyvenamų žemių dalis, kuri dabar vadinama Dzūkija (įskaitant ir tas dalis, kurios dabar priklauso Baltarusijai bei Lenkijai), sprendžiant iš vietovardžių, senųjų jos gyventojų buvo vadinama Dainava.

      Tačiau akivaizdu, kad buvo ir daug kitų jotvingių gyventų žemių bei valsčių. Kai kurių jų pavadinimai yra išlikę rašytiniuose šaltiniuose (pvz., Zlina, Kresmena ir kt.). O kai kurie, matyt, ir dabar “gyvi” įvairioje vietinėje toponimikoje, tik mes to nežinome.

      • duonius:

        Tokių įdomių sąsajų yra nemažai. Pvz.: Dainuvė ir Danubė (Dunojaus upė) ar net Danija arba Dzūkija, jau nedzūkuojant Dūkija ir Dakija, Getuesia ir Getae. Beje Getuesia ir Jatvegia yra tik raidžių palatizacija, kaip antai Gintaras ir Jantar arba “vaga” ir “vėžia”.

  6. Getautas:

    Nesuprantu, kodėl autorius mano, kad į jotvingių kalbą lotynizmai kažkaip atėjo iš Apeninų pusiasalio, negi jis negirdėjo apie Rumuniją, kuri prasidėjo nuo 105-ųjų metų?

  7. Prusas:

    be abejo padirbinys kaip ir taip vadinama prusu kalba

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *