V.V.Landsbergis. Vėl gegužio žiedai (11)

Vytautas V. Landsbergis

Vytautas V. Landsbergis

Yra tokie sena pasaka apie žmogų ir angelą, kurie vaikščiojo po žemę. Užėjo pernakvot pas godų žmogelį, o tas paguldė juos rūsy – ant šlapių, šaltų grindų, net nepavaišinęs. Atsikėlė rytą angelas ir žiūri, kad rūsio lubose žioji ištrupėjęs kaminas – tai užsimaišė skiedinio ir suremontavo tą kiaurymę. Kai jie jau išėjo iš goduolio namų, žmogus, nakvojęs kartu, ir klausia angelą:

– Kodėl taip padarei? Juk šeimininkas mus priėmė nesvetingai, nepavaišino, o tu – net remontą jam padarei?

– Ne viskas yra taip, kaip atrodo, – atsakė jam angelas ir juodu nuėjo toliau. Vakare apsistojo pas neturtingą žmogų. Tas pavaišino kuom turėjo ir paguldė juos į savo lovą, o pats prigulė ant grindų. Rytą išeidamas angelas pamatė karvę, stovinčią už vartų – mostelėjo ranka ir karvė krito negyva.

– Kodėl taip padarei? – vėl stebėjosi žmogus, kai jiedu nuėjo toliau, – tas žmogelis priėmė mus, pavaišino, paskutiniais trupiniais pasidalino, o tu užuot atsidėkojęs, vienintelę jo karvę užmušei!!!

– Ne viskas yra taip, kaip atrodo, – nusišypsojo angelas ir paaiškino: – matai, ano godaus šeimininko rūsio lubose aš pamačiau beiškrentančią puodynę su pinigais. Tai ir užtaisiau skylę, kad pinigai neiškristų. O kai išėjom iš antrojo žmogaus namų, išvydau giltinę už vartų, atėjusią nukirsti to neturtėlio. Aš sutariau su ja, kad gerąjį žmogelį paliktų gyventi, o pasiimtų karvę.

II

Šią istoriją prisiminiau, sulaukęs nepažįstamos damos skambučio, kuri prisistatė kaip buvusi, bet nūnai nusivylusi mano gerbėja – kaip aš galėjęs važiuoti į Garliavą??? Piktinosi, kad drįsau ten koncertuoti ir norėjo paaiškinti, kaip ir kas, anot jos, Garliavoje yra iš tikrųjų. Kai ir aš panorau išdėstyt savo argumentus, ji griežtai nutraukė, esą tai jai visiškai neįdomu. Tad pokalbio ir neįvyko… Kaip ir daug kur, kai norima tik pasakyti, bet nenorima (o gal nebemokoma?) girdėti. 

Bet jei yra norinčių ir girdėti, tai pabandysiu dar sykį paaiškinti savo poziciją: mūsų (kelių menininkų ir visuomenininkų) nuvykimo į Garliavą tikslas buvo pilietiškumo premijos įteikimas bendruomenei, kuri organizuojasi pati, kad taikiai apgintų savo nuomonę, įsitikinimus. Tai yra savybės, kurių išvažinėjančiai ir viskuo nusivylusiai Lietuvai labiausiai trūksta Ten suvažiuoja savanoriai mažne iš visos Lietuvos, budi, keičiasi pamainomis, nors juos niekina, tyčiojasi, vadina patvoriniais ir t.t. O juokingiausia, kad tokius epitetus vartoja žurnalistai, kurių žargone ir požiūryje į paprastą žmogų mužikiško patvoriškumo ir yra daugiausia. 

Mes, ten nuvykusieji, nesam teismas ir nesiruošiame to daryti, aiškindamiesi, kas ir kaip. Mes tik galime palaikyti protestuojančių mintį, jog jie turi teisę nepasitikėti ir neatiduoti mergaitės, kol nėra aišku, kaip ten iš tiesų viskas buvo. 

III

Lietuvoje vyksta nemažai kontraversiškų reiškinių, apie kuriuos galima būtų pasakyti angelo žodžiais – „ne viskas yra taip, kaip atrodo“. Tiriama, bet metų metais kažkodėl neištiriama daugybė rezonansinių bylų, tad natūralu, kad žmonės ima nebepasitikėt. Pvz., kodėl tiek metų vilkinama V. Uspaskicho byla? Arba kodėl snoro kvapeliu atsiduodanti žiniasklaida vis bando įpiršti mintį, jog Gardine a.a. V.Pociūnas užsimušė, netyčia iškritęs girtas, besišlapindamas pro viešbučio langą? O A.Ūsas važiavo motociklu, paskui netyčia nukrito ir prigėrė kelių centimetrų balutėj… O ką, jeigu yra „kitaip negu atrodo“? 

Nereikia itin didelio įžvalgumo, kad suprastum, jog per daug baltais siūlais viskas susiūta. Ir tada atsiranda natūralus poreikis reikalauti išaiškinimo – gal net tarptautinių ekspertų. (Nes šiam „švogerių krašte“ bemaž visi savi, net ir teisėjai – kursiokai, bendradarbiai, kolegos… )

IV 

Bet gal Lietuvoje yra ir kitokių teisėjų, kurie – kaip policininkai – galėtų pasikabint ženkliuką „aš neimu kyšių“… Arba – „Aš tarnauju Lietuvai“. Kur jie, tie sąjūdiniai? Firminiai? 

Kartais norėtųsi, kad imtų rastis alternatyvi teisėsauga, žiniasklaida, kultūros ministerija – kaip atsvara prosovietinei. Viskas, kaip Sąjūdžio laikais. O prasidėti ji galėtų nuo alternatyvaus visuomeninio prisiekusiųjų teismo. ( Tai ypač aktualu po to, kai pasimetusiam Seime pritrūko valios bei proto įsteigti „ypatingojo prokuroro“ pareigybę.) 

Nesunku būtų įsivaizduoti kelių garbių teisininkų-pensininkų „prisiekusiųjų“ teismą, kuris imtų ir pradėtų domėtis (rezonansinių ir kt.) bylų eigomis, idant nuimtų visuomenėj nereikalingą įtampą. Net jei jų balsas į dangų ir nenueitų, tai būtų itin stipri paspirtis dirbti sąžiningiau ir atsakingiau tiems, kurie nenori būt įvardinami kaip klanas. 

O jei šių bylų imtųsi K.Motieka, V.Greičius ar kiti visuomenėj autoritetą turintys teisininkai! Jei tokie imtų ir susiburtų į kokį nors (pvz.„Sąjūdžio garbės teismą“) ir imtų informuoti visuomenę, kas ir kaip yra tose bylose, kurios labiausiai jaudina žmones. Gal grįžtų pasitikėjimas valstybe, jos tarnautojais, o tada ir jos įstatymais. 

P.S. 

Mažne būtų neprošal imti ir dar kartą perskaityti – už ką ir kam Garliavoj buvo suteikta nominacija – idant nebūtų spekuliacijų, kas ten važiavo ir kodėl. Taigi: 

UŽ PILIETIŠKUMĄ 

“Tie žmonės, kaimynai, budėję ir budintys prie mergaitės namų ne už atlygį, be jokio savanaudiško intereso, niekinami politikų, teisėsaugininkų, pravardžiuojami nesąžiningos žiniasklaidos – yra iš tiesų ryškiausias pastarasiais metais lietuviško pilietiškumo pavyzdys. 

Prezidentė, aukšti pareigūnai sykiais kartoja tą pilietiškumą kaip magišką formulę, o iš tikrųjų – štai jis, tas retai aplodismentais pasitinkamas, dažniau pašiepiamas autentiškas pilietiškumas – Iš kurio kilo mūsų savanoriai, partizanai, pogrindžio savivalda, Sąjūdis” 

Kun. Robertas Grigas 

Mes, laisvi nepriklausomos Lietuvos menininkai, išpažindami pamatines pilietines vertybes, priedermę ir įsipareigojimą ginti tiesą ir laisvę, mūsų įsteigtą nominaciją “Už Pilietiškumą” šiais, 2012 metais, skiriame už mergaitę ir Lietuvą budinčiai Garliavos bendruomenei. 

Pasirašo: 

Kunigas Robertas Grigas, Poetė Erika Drungytė, Poetas Robertas Keturakis, Kino režisierius Arūnas Matelis, Aktorė Rimantė Valiukaitė, Režisierius Jonas Vaitkus, Kino režisierė Ramunė Rakauskaitė, Kino režisierė Agnė Marcinkevičiūtė, Aktorius Šarūnas Puidokas, Rašytojas Vytautas V. Landsbergis, Rašytojas Liudvikas Jakimavičius, Aktorius Audrius Nakas, Aktorė Vitalija Mockevičiūtė, Režisierius Augustinas Gricius, Aktorius Ainis Storpirštis, Foto dailininkas Juozas Valiušaitis, Aktorius Rytis Saladžius, Aktorė Diana Anevičiūtė-Valiušaitienė, Literatūrologė Inga Stepukonienė , Valdas Kubilius, Nijolė Sadūnaitė, Skulptorius Algimantas Sakalauskas, Kino režisierius Audrius Stonys.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , .

11 komentarų

  1. juokinga:

    Jei nebūtų graudu. Už mergaitę ir Lietuvą… Kaip gražu. Įsikalbėjo žmonės, kad gina mergaitę ir tu nieko jiems neįrodysi. Sutinku su ta gerbiamo autoriaus pašnekove. Nusivylimas – daugiau nieko. Ir įsivaizdavimas, kad jau visa Lietuva juos palaiko. Tylioji dauguma elgiasi taip kaip nuo seno priimta – nesikiša į šeimos konfliktą, nes nežino tikrųjų aplinkybių, kurios dažniausiai paremtos akla asmenine neapykanta. Suvažiuoja tik tie, kurie nori išsirėkt, atkreipti dėmesį ir save sureikšmint. O menininkams tik to tereikia. Svarbu, kad yra kas jų klauso. Išpūst iš to burbulą tik jie ir tegali. Pilietiškumas, sąjūdis, teisingumas, mergaitės gynimas. Lozungai, paremti negiliai paslėptais gerbėjų dividentais. Meilės ir geranoriškumo čia nėra. Eilinis Lietuvos žmonių skaldymas dar viena pseudo idėja.

  2. Tautininkas:

    Rašinėti, kad čia yra kažkas juokinga, galima tik praradus protą arba sąžinę. Kiekvienam valia turėti savo nuomonę, bet galų gale reikia remtis akivaizdžiais faktais, o ne “nuomonėmis”. Nepatinka menas ir menininkai, tai gal pasidomėtų bent tuo, ką šios sąvokos reiškia. Kada tokie, kuriems “juokinga”, supras, kad priėjome perdaug pavojingą ribą? Valstybė, kurioje teisėsauga virto “stogu” nusikaltėliams, nes jiems “viskas galima”, o su savivale nesutinkantys atrodo lyg juokingas, o tiksliau kalbant, pavojingas kliuvinys, jau neteko didelės dalies aktyvių piliečių. Net tarp nusikaltėlių atsiranda suprantančių, jog bet kurią dieną ir kiekvienas iš jų gali tapti eiline auka. Net “išplovus” pavogtą milijoną, ramybė neateis. Belieka tokių, kuriems juokinga, paklausti: Nuo kada kaukėta ir demagogija prisidengusi prievarta tapo “meilės ir geranoriškumo” atitikmeniu?

  3. Justis:

    Kalbant apie pedofilus savo nuomonės turėti negalima.

  4. Kažin > Tautininkas:

    Kada teisėsauga nebuvo “stogu”, gal trumpą 1,5 metų (1989-90) Sąjūdžio periodą. 1991- 1993 metais po tuo “stogu” darbovietėse jau buvo dorojami intelektualesni Sąjūdžio principų besilaikę sąjūdininkai, toliau po tuo “stogu” vyko turto “prichvatizavimas” ir t.t.

  5. linkiu ramybės:

    “Ne viskas yra taip kaip atrodo.” Ir gerai, kad ne viskas. Bet va, pavyzdžiui, gegužio žiedai yra tokie, kaip atrodo. Pasidžiaukim.

  6. aura:

    Gal tas angelas tebevaikšto su Žmogumi po mielą seną žemę ir vis palieka mus kamuotis nežinioje, ar teisingai elgiamės, ar suprantam. Gera pasaka…

  7. juokinga: 2012 04 30 10:51:

    O man juokinga tavo mastysena,man juokingi pedofilai, musu teisesauga, man juokinga Stankunaite ir jos kauketi”draugeliai”, bet pasidaro nejuokinga, kai pamastau, kad tai kas man juokinga nekaltam vaikui tragedija!!!

  8. zemaiciu zydas:

    Tai yra ismintingo zmogaus poziuris. Straipsnis sitas. Mano, kaimo durniaus akimis, yra taip. Neesme visdelto kas yra teisus. Lietuvis pavyzdziui stato tiesos zinojima kaip absoliucia vertybe. Nu gerai. Guli dabar tavo draugas ligos patale ir daktarai tau ka tik pasake kad jam liko pora dienu gyvent. Nu ir klausia jis taves – ka daktaras sake? Ir ka, ka tu lopas jam pasakysi? Teisybe? :D:D Yra visdelto toks dalykas kaip sventas melas…Pavyzdziui, as zinau kaip ziauriai lietuviai elgesi su savo broliais ir pvz zydais – nesenai buvo, pasakojo liudininkai man asmeniskai. Bet ar reikia tai kalti i galva savo nepilnameciui sunui? O gal geriau jam sakyti kokie mes buvom herojai ir kaip be jokios vilties priesinomes ir zuvom? Arba – nesigilinant i kas teisus kedziu istorijoj, tiesiog palaikyti pilietini pasipriesinima, kaip ir daro sitie protingi zmones? Manau taip. Taip ir reikia…

  9. to juokinga:

    gerbiamasis (ar gerbiamoji), tikrai juokinga bandyti diskutuoti su kurčiuoju tamsioje patalpoje… Būtent Jūs nenorite nieko girdėti. O jei akys užmerktos, ausys – užvertos, tai argi įmanoma diskusija?
    Vien pamačius, kokiomis priemonėmis bandoma Lietuvoje įgyvendinti „teisingumą“ (o greičiau – teisinėmis priemonėmis – neteisingumą) natūraliai kyla klausimas – kodėl visi veiksmai suaktyvėja prieš svarbius pagrindinėje – pedofilijos – byloje įvykius? Štai tie keisti nesuprantami dalykai:
    1) Labai keistomis aplinkuybėmis „nesmurtine mirtimi“ numiršta pagrindinis „kaltinamasis“ (rašau kabutes, nes jam gyvam esant nebuvo pareikšti kaltinimai): švarut švarutėliais batais „atskrenda“ ant purvino kranto ir numiršta rankas sukryžiavęs angelo poza… Ir dar prieš tai sugeba keistai susižaloti veidą… Šiaip jau girtas panašaus pobūdžio susižalojimų nepasidaro pats…
    2) Labai keista, kad kai jau nebepavyko jokiais pretekstais atidėti pedofilijos bylos nagrinėjimo, tai pirmojo posėdžio išvakarėse ima ir prigeria balutėje pagrindinis pedofilijos bylos kaltinamasis (jam kaltinimai buvo pareikšti dar gyvam esant). O juk tas kaltinamasis prieš mirtį buvo pasakęs, kad jei bus teisiamas, pasakys viską… Niekas nežino, kas tas viskas… Nes tai buvo žinia kažkam…
    3) Labai keista, kad kai tik bylos nagrinėjime ateina eilė apklausti motiną, iš karto prasideda mergaitės atstovų keitimo procedūra… O juk nesusigaudantis (ar nenorintis susigaudyti) atstovas teismo posėdyje neužduotų nepatogių klausimų… Nebus nepatogių klausimų, nereikės ieškoti ir atsakymų…
    4) Labai keista, kad liaudyje vadinamo „melo detektoriaus“ parodymais šioje byloje apklausti a.a. Ūsas ir p. Stankūnaitė patvirtina mergaitės pasakojimą (jiems atsakinėjant į su byla susijusius klausimus buvo fiksuojama „reakcija“)… Melo detektorius negali būti pagrindinis įrodymo šaltinis, tačiau kaip papildomas – tikrai gali… Motina ir Ūsas melo detektoriumi patvirtina mergaitės pasakojimą. Tad labai keista, kodėl šiuo atveju ignoruojamas melo detektorių parodymai? Ir priešingai, FNTT pareigūnų atveju visiškai pakako vieną pašalinti remiantis tik melo detektoriaus parodymais, o kitą – apskritai už nieką – kad nesutiko šalinti iš darbo pirmojo…
    5. Labai keista, kad su šia istorija susiję net 6 asmenys jau mirė, iš kurių – 4 „nesmurtine“ mirtimi…
    6. Labai keista, kad su šia istorija susiję ir pasisiūlę liudyti asmenys netikėtai „savo noru“ atsiduria Žiegždrių psichiatrinėje ligoninėje ir labai intensyviai gydomi sovietiniasi metodais – arklinėmis psichotropinių vaistų dozėmis…
    7. Labai keista, kad Teismai nekreipia į 5 mergaitei atiktias psichologų/psichiatrų ekspertizes (kai tie psichologai/psichiatrai tiesiogiai bendravo su mergaite ir tyrimą atliko pagal visas šiuo metu gaųiojančias mažamečių vaikų apklausos taisykles) ir tie patys teismai remiasi vieninteliu psichologu, parašiusiu išvadas, bet net nemačusio ir nebendravusio su mergaite…
    8. Labai keista, kad Stankūnaitės advokatas botelių Nidoje atveju reikalauja nevykdyti Aukščiausiojo Teismo (!!!) įsigaliojusios nutarties, o mergaitės atveju – reikalauka besąlygiškai vykdyti dar net nepasiekusią Aukščiausiojo Teismo nutartį…
    9. Labai keista, kad teisėjai Neringai Venckienei už kiekvieną viešą kritišką žodį keliamos drausminės bylos kaip teisėjai, o štai Aukščiausiojo Teismo pirmininkui Kryževičiui už tikrai neetišką viešą pasisakymą – nekeliama… Nejaugi Lietuvoje galioja anglų rašytojo Orwelo dėsnis „visos kiaulės lygis, bet kai kurios lygesnės už kitas“?

    Taigi kuo daugiau tų „labai keista“ ir nė vieno argumentuoto paaiškinimo, tuo labiau visuomenė nepasitiki visais šias istorijas tyrusiais asmenimis… Tą keistenybių sąrašą galima būtų tęsti… Pridedant pavyzdžius iš pulkininko Pociūno bylos, iš Eglės Kusaitės bylos…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: