M. Kundrotas. Aleksandro Dugino geopolitika: mitai ir tikrovė (32)

Marius Kundrotas | respublika.lt nuotr.

Marius Kundrotas | respublika.lt nuotr.

Aleksandras Duginas – įtakingas Rusijos imperializmo ideologas, praėjęs permainingą kelią – nuo gatvių rėksnių ir riaušininkų nacionalbolševikų judėjimo lyderio iki šalies vadovo Vladimiro Putino „dvaro politologo“. Jo kūrinys „Geopolitikos pagrindai“ virto stalo knyga ne tik Rusijos, bet ir Lietuvos politikams.

Lietuvoje užtenka ištarti vieną kritišką žodį šiuolaikinės Vakarų kultūros, globalizmo, Europos Sąjungos arba Lenkijos politikos atžvilgiu, jog būtum identifikuotas A.Dugino politikos vykdytoju. Prasilavinusiam, bet gilesnio pažinimo stokojančiam sluoksniui supaprastintos klišės dažnai būna priimtinesnės už mąstymą tonais, pustoniais ir niuansais. Vienas populiariausių intelektualinio primityvizmo variantų – dvišališkumas: Maskva arba Briuselis, Maskva arba Varšuva, Vakarų kosmopolitizmas arba Rytų imperializmas, ir t.t.

Šių ir panašių mąstymo modelių šalininkų neįtikins nei „Mistral“, nei „Nord Stream“ istorijos, greičiau liudijančios Vakarų kosmopolitų ir Rytų imperialistų bendrystę, nei priešpriešą. Nesivarginkime įtikinėdami akivaizdybe. Geriau žvilgtelkime, ką iš tiesų kalba pats A. Duginas.

Aukščiau įvardytoje knygoje Lietuvai dėmesio skiriama stebėtinai mažai – kur kas mažiau, nei galėtų atrodyti, sprendžiant iš dažnų ir kategoriškų nuorodų Lietuvos politikų retorikoje. Lietuvos vardą rasime gal tik dviejose vietose. Čia kalbama apie savitą ir savarankišką baltų civilizaciją, viduramžių Lietuvą ir jos balansinį vaidmenį tarp Rytų ir Vakarų, kurį dabar siūloma užimti Rusijai. Dabartinė Lietuva – o kartu ir Latvija su Estija – vertinamos greičiau nuosavybės prasme: arba jos priklausys eurazinei Rusijos erdvei, arba euroatlantiniams Vakarams. O štai – toji vieta, kuria Lietuvoje triuškinama bet kokia kritinė mintis Vakarų kryptimi.

„Bet kokia integracija katalikišku pagrindu šiame regione sudarys įtampą Rytų atžvilgiu (Maskva), ir Šiaurės atžvilgiu (protestantiškasis Skandinavijos pasaulis), ir Vakarų atžvilgiu (Vokietija). Iš to seka, jog Lenkijoje ir Lietuvoje svarbiausiais geopolitiniais Eurazijos partneriais turi tapti jėgos, siekiančios nekatalikiškos šių šalių politikos orientacijos – pasaulietinės „socialdemokratijos“ šalininkai, „neopagonys“, „etnocentristai“, protestantiškos, stačiatikiškos religinės grupės, etninės mažumos. Be to, etninė įtampa lenkų-lietuvių santykiuose – ypač vertingas elementas, kurį reikia išnaudoti ir pagal galimybes – skatinti“.

(A. Duginas. Geopolitikos pagrindai. 5 dalis, 5 skyrius)

Šiame fragmente akį pirmiausiai rėžia perdėtas religinių tradicijų sureikšminimas. Sekuliarioje šiandieninės Vokietijos ir Skandinavijos šalių politikoje įžvelgti protestantizmo įtaką – sunkiau, nei posovietinėje libertarinėje Lietuvoje ir net šių dienų Lenkijoje – katalikybės įtaką. Tai – jau praeitis, nors vienose šalyse – gilesnė, kitose – seklesnė.

Antra vertus, galimų partnerių sąrašas – gerokai platesnis, nei pateikia „lietuviškieji“ šio autoriaus interpretatoriai, apsiribojantys pagonimis, etnocentristais ir euroskeptikais: pastarieji čia išvis neminimi. Pagaliau, tame pačiame skyriuje įvardijama bendra Vokietijos-Rusijos geopolitinė erdvė, iš kurios Lenkija ir Lietuva iškrentančios – jei taip, tai šiandien A. Dugino doktrina įgyvendinama kur kas aukštesniu lygiu, nei už sistemos ribų liekančių etnocentristų ar pagonių grupėse.

Pradėkime sąrašą iš antro galo – nuo „ypač vertingo elemento“, anot paties autoriaus. Raginama skatinti įtampą tarp lenkų ir lietuvių. „Žečpospolitos“ šalininkai Lietuvoje tai supranta vienareikšmiai: kas kritikuoja lenkų politiką – tas dirba Rusijai ir vykdo A. Dugino doktriną. Iš tiesų čia kalbama apie dvi puses. Maža to – pačioje citatoje aiškiai šnekama apie Rusijos politiką dviejose šalyse, kuriose reikia ieškoti partnerių: Lietuvoje ir Lenkijoje. Kiekvienoje iš šių šalių raginama ieškoti sąjungininkų prieš kitą šalį.

Estijoje ir Latvijoje Rusija remiasi savo sovietiniais kolonistais. Lietuvoje tokios gausios, vieningos ir stiprios rusiškos diasporos nėra, todėl tenka žiūrėti šiek tiek plačiau – į tautines mažumas in corpore. Gal tai paaiškintų ne tik Lenkų rinkimų akcijos sąjungą su Rusų aljansu, bet ir tai – kodėl Lietuvos lenkų organizacija degalus perka ne „Orlen“, o „Lukoil“ degalinėse…

Žinoma, visus tautinių mažumų atstovus kaltinti Penktosios kolonos vaidmeniu būtų kvaila. Jei taip – tas pats pasakytina ir apie kitas A. Dugino įvardytas kategorijas.

Etnocentrizmas – pirmenybė savo tautai – konceptualiai priešinga imperializmui. Šis akcentas apskritai iškrenta iš bendro konteksto – didelė tikimybė, jog jis čia įpintas provokaciniais tikslais, siekiant supriešinti vakarietiškos ir tautinės politikos šalininkus: abi šios politinės kryptys rusiškajam imperializmui – tolygios grėsmės. Kur du pešasi – trečias laimi. Iš tiesų etnocentrizmą A. Duginas piešia kraštutinai neigiamai: tame pačiame skyriuje būtent etnocentrizmui priskiriama atsakomybė už kruvinus karus ir nacių avantiūras.

Etnocentrizmą pasak šio autoriaus turinti keisti imperinė „civilizacinė“ geopolitika, grindžiama „platesniais“ motyvais, nei etnosas. Pabrėžtina, jog apie artimųjų kaimyninių šalių įjungimą tiesiogiai į Rusijos sudėtį A. Duginas praktiškai nekalba – pirmenybę jis teikia Eurazijos blokui. Europą reikia supriešinti su Amerika ir įlieti į Euraziją. Supriešinta su Amerika Europa – tiesiog Eurazijos modalumas. Europos integracija čia ne smerkiama, o sveikinama: tai – žingsnis į siekiamą Eurazijos integraciją (ypač aiškiai tai dėstoma 6-ojoje dalyje).

Įdomiai aptariami dvasiniai geopolitinių strategijų aspektai. Pagonys ir protestantai įvardijami galimais sąjungininkais – ypač kalbant apie Lenkiją ir Lietuvą. Vis dėlto autoriaus optimizmas šių grupių atžvilgiu atrodo gerokai perdėtas. Norai ir tikrovė čia – stipriai skiriasi.

Jokia paslaptis, jog dalis Lietuvos pagonių Vakarus vertina priešiškai ir orientuojasi į Rusiją – ypač tai pasakytina apie daugelį „sarmatų“ judėjimo atstovų. Žinomas interneto komentatorius, išgarsėjęs šūkiu „krikščionybė Lietuvoje – okupacinė“, atvirai prisipažįsta, jog eitų su Rusija prieš „krikščioniškuosius Lietuvos okupantus“. Šitokias ir panašias orientacijas galima aiškinti įvairiai.

Pirmiausia – dalies Lietuvos pagonių sąmonėje Vakarai – kryžiuotiškos ekspansijos šaltinis. Pagonybę Lietuvoje naikino katalikų pasaulio atstovai, su stačiatikiais santykiai buvo švelnesni – dėl to šių pagonių savimonėje, atskiriant ją nuo tautinės savimonės, Rusija – mažesnis blogis, jei blogis apskritai. Antra vertus, Rusijoje įžvelgiama daugiau dvasingumo, nei Vakaruose, kurie – iš dalies pagrįstai – kaltinami vulgariu materializmu. Pagaliau, perdėtas Vakarų liberalizmas skatina simpatijas autoritariniam Rusijos režimui.

Nacistinė pagonybės interpretacija, paradoksaliai atgimusi posovietinėje Rusijoje, užbaigia šį motyvų komplektą. Rusija laikoma mažiau suėsta liberalizmo ir materializmo, dėl to čia greičiau atgimstanti „arijų dvasia“, lyginant su Vakarais. Būtent Rytuose tikimasi „arijų revoliucijos“, nušluosiančios „žydkrikščioniškąjį“, „žydkryžiuotiškąjį“, liberalųjį ir materialistinį užkratą.

Šiandien dar sunku pasakyti, kiek tokios nuostatos Lietuvoje sąmoningai infiltruotos iš užsienio, o kiek subrendusios viduje, tačiau jau akivaizdu, kad apibendrinimai pagonių atžvilgiu, dažnai pasitaikantys ultrakatalikiškoje stovykloje – laužti iš piršto.

Pirmiausia – reikia būti nepraustaburniu ar neišmanėliu, kad aukščiau įvardytomis nuostatomis kaltintum daugumai senojo baltų tikėjimo šalininkų Lietuvoje atstovaujančias bendruomenes. Pagrindinė iš jų – Romuva – gimė iš disidentinio tautinio judėjimo dar sovietų okupacijos laikais. Tai – viena iš pagrindinių srovių, parengusių dirvą tautiniam atgimimui. Jos vadovai ir atstovai aktyviai dalyvavo Sąjūdyje ir tautinėje politikoje po to. „Sarmatų“ judėjimas – visiškai naujas kūdikis lietuviškosios pagonybės kontekste, o jo vadovų žodžiai ir veiksmai Romuvos aiškiai įvardyti provokaciniais ir pasmerkti. Pagaliau, net „sarmatų“ gretose ne visi mąsto vienodai.

Simpatijų Rusijai ir jos autoritariniam modeliui galima rasti įvairiose konfesijose. Ne išimtis – katalikai, ypač „lefebristų“ stovykloje, kurios idealas – religinga krikščioniška autokratija, politinės ir bažnytinės valdžios „simfonija“, todėl kai kuriems šios stovyklos atstovams Rusija dėsningai artimesnė už liberaliąsias Vakarų demokratijas.

Protestantų bendruomenėse apskritai sunku rasti nors mažiausius prorusiškumo požymius. Atvirkščiai, Lietuvos tikinčiųjų kontekste jos sudaro bene provakarietiškiausią dalį. Daugelis protestantų aktyviai dalyvavo Lietuvos Nepriklausomybės kovose, drauge su katalikais, romuviečiais ir netgi stačiatikiais. Reformatų Bažnyčiai vadovauja laisvės gynėjas, apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu, o „Tikėjimo žodžio“ bendruomenė atgimimo laikais net užsimojo kurti tautinę Bažnyčią, pagrįstą Martyno Mažvydo ir kunigaikščių Radvilų tradicijomis.

Nepanašu, jog religiniu pagrindu Rusijai Lietuvoje pavyktų sukurti veiksmingą Penktąją koloną – bent jau artimiausioje ateityje. Ši kolona greičiau tikėtina politinių grupių pagrindu. Neatsitiktinai tarp galimų sąjungininkų įvardijami socialdemokratai – nors ir čia reiktų vengti perdėtų apibendrinimų. Vis gi vyraujanti socialdemokratų srovė aiškiai linksta į eurofederalizmą, kuris A. Dugino strategijoje – eurazinio federalizmo etapas. Drauge skatinama suartėti su Rusija.

Netrūksta ir atvirai prorusiškų partijų, pradedant Liaudies partija, baigiant Socialistiniu liaudies frontu. „Naujoji kairė“ ir jai artimi anarchistai apskritai ardo tautinę valstybę ir pačią tautą, šeimą ir dorovę: silpna ir padrika visuomenė – tai, ko reikia imperialistams iš visų pusių.

Norėtųsi pradžiuginti, jog A. Dugino strategijos šalininkai Lietuvoje kol kas – opozicijoje, o radikalesni – visiški marginalai, jog dauguma paties A. Dugino įvardytų sąjungininkų – abejotini arba išvis prasimanyti, bet – lai kalba faktai.

2009 m. rugpjūtį kilus „vežėjų karui“ su Rusija, atsivėrė unikali galimybė – atsakomojo žingsnio tvarka nutraukti tranzitą į Karaliaučiaus kraštą, pradedant jo demilitarizavimą. Deja, sutrypti ne tik Lietuvos vežėjų, bet ir pačios valstybės interesai – pasirinkta nuolaidų politika. 2010 m. pavasarį atstumta strateginė Lietuvos partnerė – Gruzija, paliekant ją Rusijos malonei. Prasidėjo antiamerikietiška isterija dėl spėjamų CŽV kalėjimų, kurių buvimas liko neįrodytas. Už šių veiksmų stovi ne opoziciniai socialdemokratai ar „Naujosios kairės“ marginalai. Už jų – šalies vadovė Dalia Grybauskaitė.

Ketvirtoji šiuolaikinės Lietuvos prezidentė atvirai rėžė, kad Amerika mums nediktuos. Skamba gražiai ir net patriotiškai. Deja, nepasakyta, jog nediktuos Europa – jei ir būtų pasakyta, žodžius paneigtų faktai. Užtektų prisiminti, jog Europos Sąjungos spaudimu prezidentė sužlugdė Nepilnamečių apsaugos įstatymo redakciją, kurioje numatyta bausmė už homoseksualizmo propagandą… Mažiau Vašingtono – daugiau Briuselio ir arčiau Maskvos…

2012 m. pavasaris šią strategiją vainikavo. Šįsyk sužaista antilenkiška korta. Užuot užsiėmus Seimo nariais, įsipareigojusiais Lenkijai, lietuvišku švietimu Vilniaus krašte ar bent – užsienietiškais užrašais šio krašto vietovardžiuose, atsisakyta tarptautinės reikšmės susitikimo su Lenkijos ir Baltijos šalių vadovais, kuriame spręsta NATO strategija.

Euroatlantinis placdarmas tarp prorusiškos Paryžiaus-Berlyno ašies ir pačios Rusijos pradėjo eižėti nuo Lietuvos. A. Duginas greičiausiai trina rankas… Euroatlantinę strategiją keičia eurokontinentinė, o per ją – eurazinė.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Politika ir ekonomika, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .

32 komentarai

  1. taip, bet:

    vis dėlto šiame kontekste įdomios Lietuvos reformatų pastangos vienytis su tikėjimo broliais Baltarusijoje, o gal net ir toliau rytuose ir pelkelti į savo teisyną carinės Rusijos laikų paveldą…

  2. janušonis evaldas:

    Labai verta paskaityt visiems mastantiems savo pilvu……

  3. suomis:

    Jo, racijos šiame tekste yra nemažai.

  4. Rytas:

    JAV politologo Friedmano (iš lrytas.lt) numatymai:
    Lenkai atkurs XVII a. turėtas sienas, patogiai priglobę Lietuvą po savo sparnu.

  5. Getautas:

    Kaip suprantu pagrindiniai “sarmatų” judėjimo atstovai yra Aivaras Citronas ir Milvydas Juškauskas. Kuo pasireiškia jų prorusiškumas? O gal šį judėjimą atstovauja kiti? Kas?

  6. Jurgis Bielinis:

    A.Dugino raštus skaičiau atrodo dar tarybiniais laikais..Jis vėl juose rerklamavo didelę draugistę su vokečiais kartu užimti EUROPA iki Lamanšo. Kaip matom vokiečiams dujų tieks – mezgasi draugystė…kaip Stalino laikais….
    1991 m. ankstyvą. pavasarį Minske dalyvavau socialdemokratų partijos atkūrime. Vestibiulyje pastdėjau pagyvenusį žmogų ant stalo prisidėjusi daugybę popierių, ant sienų nukabintų senais žemėlapiais. Jis apstojusiems žmonėms aiškino, kad Lietuva prasideda nuo Kauno žemyn link jūros, kad tas visas kraštas iki Kauno nuo senų senovės priklauso baltarusiams Pradėjau protestuoti. Nurodinėjau upių lituviškus pavadinimus, mūsų kunigaikščių lietuviškus vardus. Paklausus iš kur Jis, atsakė, kad iš Maskvos, esas profesrius Daug žmonių susirinko stebėti mūsų ginčą, Į pokalbį įsijungė vienas ne pažįstamas žmogus mano pusėje. Dabar dviese dorojam jį. Nusibodus ginčytis paklausiau, kas Jis yra. Pasakė, kad lietuvis, Vieno Minsko laikraščio redaktorius pavardė, Jonas Laurinavičius. Pasakiau, kad gali būti pasekmės ir reikia ruoštis su jomis sutikt ir perspėti vyriausybę.Taip ir yvyko. Pradėjo rašyti Minsko laikraščiai, išspausdino naują Baltarusijos istoriją. Aš paprašiau, atvažiuotų į Vilnių ir atvežtų tą spaudą. Landsbergio nebuvo, Vaišviliuko nebuvo, nusivedžiau pas karininkus Vedrinską….Ar 10 karininkų susipažino su laikraščiais. Atsisšvietė visą Baltarusijos istorijos skyrių, kad Lietuva prasideda nuo Kauno. Aš bandžiau, norėjau, kad J. Laurinavičių priimtų dirbti Lietuvos abasadorium Baltarusijoje. butų geras darbuotojas,pasikeitė butais su Vilniumi. dirbo baltarusių žinių žurnalistu.

  7. Žygeivis:

    Geopolitiniai Europos tautų (ypač gausesnių) ir jų sukurtų valstybių santykiai yra paremti ilgaamžiais interesais, kurie iš esmės lygiai tie patys, kaip ir prieš kokį 1000 metų.

    Todėl natūralu, jog Vokietija visada sieks susitarti su Rusija ir pasidalinti tas teritorijas, kurios yra tarp jų.

    Lygiai taip pat Lenkija visada sieks draugystės su Prancūzija, kaip natūralaus sąjungininko prieš Vokietiją.

    Mūsų laimei Lenkija neturi natūralaus sąjungininko rytuose, kadangi istorinė patirtis jau seniai įrodė, jog Ukraina ir Baltarusija Lenkijai yra potencialus grobis, o Rusijai pati Lenkija yra grobis. 🙂

    O mums – lietuviams – tokiu natūraliu sąjungininku yra tik Ukraina.

    Priežastis ta pati – mūsų ilgaamžiai natūralūs priešai iš esmės lygiai tie patys.

    Ir kaip tik todėl Lietuvos bei Ukrainos žlugimas prasidėjo būtent tada, kai Ukrainą pasigrobė Lenkija. Būtent tada Ukrainos elitas buvo priverstas ieškoti pagalbos jų nekenčiamoje Maskvoje, o tai baigėsi absoliučia Ukrainos vergove ir visišku nepriklausomybės praradimu. Kartu tai sužlugdė ir Lietuvos Valstybę.

    Tačiau, deja, vakaruose tokio natūralaus sąjungininko neturime – pvz., Čekija pati per silpna, o ir mūsų galimybės jai padėti taip pat labai menkos. Tai įrodė dar Vytauto nesugebėjimas tapti realiu Čekijos karaliumi, kada jo pagalbos paprašė husitai.

    Panaši situacija ir mūsų santykiuose su Vengrija – dar nuo Stepono Batoro laikų Vengrija buvo artimesnė ir palankesnė Lenkijai, o ne Lietuvai.

    Be abejonės, šiaurėje būtent Latvija mūsų artimiausias kaimynas ir giminaitis, tačiau Latvijos situacija tokia, jog ji pati ne ką tegali mums padėti, kaip ir mes jai. Sukurti bendrą valstybę su latvija ir mažairealu – priežastis ta pati, kaip ir 1920 m. – Latvija bijo, kad Lietuva, kaip didesnė, ją “suvalgys”, tuo labiau, kad istorija jau parodė, kad Lietuva nevengė užgrobti Latvijos žemių – visų pirma Latgalą, bet ir Kuršą bei Rygą buvo prisijungusi. Vis tik mums tikrai vertėtų pasistengti sudaryti kažkokią bendrą – geriausiai karinę – sąjungą, kadangi NATO perspektyvos toli gražu nėra labai aiškios.

    Estija visada palaikė artimus ryšius su Skandinavija, o mes Estijai mažai terūpime – nėra rimtų bendrų interesų, o mus vienija tik mūsų bendras priešas Rusija.

    Su Skandinavijos valstybėmis mūsų santykiai iš esmės draugiški, bet realūs mūsų geopolitiniai interesai taip pat nėra sutampantys. Ir istorija tai jau daug kartų įrodė.

    Vokietijai mes iš esmės galime būti tik grobiu, o ne sąjungininku (nebent laikinu) – istorija tai irgi jau daug kartų įrodė, o Prancūzija visada palaikė ir palaikys mūsų priešus – Lenkiją ir Rusiją, bet ne mus. Dėl to neturime turėti jokių kvailų iliuzijų.

  8. test:

    nuojautos, ir tiek. Faktai rodo ką kita.

  9. test:

    ir tik nevarykit susimildami ant mūsų prezidentės. Ji nešokinėja nei pagal Rusijos, nei JAV dūdelę, tai juo labiau nešokinės pagal jūsų paranojų padiktuotas “įžvalgas”. Jos patarimų klausosi Klinton, Sarkozy, Merkel… ji auksčiausios prabos lyderis. Tad nespręskit apie ją pagal savojo susimenkinimo lygmenį. Ačiū. Jos politika orientuota į Baltijos regiono bendradarbiavimo stiprinimą ES teritorijoje ir tai yra teisinga. Dar Kanada galėtų būti įtraukta į šią Šiaurės šalių sąjungą sąjungoj. O lenkų slaviškumas yra didesnis svertas mentalitete, nei jų katalikiškumas. Nors slavų Lenkijoje yra tik koks trečdalis. Neteisus autorius ir dėl to, kad neatsižvelgia į Rusijos opoziciją. Tai ji yra labiau linkusi į bendradarbiavimą su Lenkijos neoliberalais bei mūsų socialdemokratais, (iš dalies) ir kai kuriomis neoliberaliomis partijomis, tokiomis kaip Uspaskicho, Tomaševskio…

  10. Vilmantas Rutkauskas:

    – Mariui K.
    ————–
    Ar žinai “intelektuale”, kad Einšteinas pavogė idėją iš savo žmonos serbės ir su trimis vaikais vėliau paliko ją likimo valiai? Ir vien tam, kad TĄ idėją išgarsintų.
    Sutinku, yra nuo viduramžių inkvizicijos įbaugintų padarų žmogaus pavidalu, kurie tiki į žydų “dievą” ir jo “sūnų” Jėzų. Bet aš tau galiu pateikti daug daugiau įžymių pasaulio žmonių minčių apie žykrikščionybės absurdiškumą, jos žalą žmonijai ir daugybę jos nusikaltimų — ne tik Baltams. Bet, jei tau ant pečių ne kopūstas, ar supranti, kad tas žydų sukurptas ir imperatoriaus imperializmui patobulintas “mokslas” skiriamas tam, kad lengviau būtų valdyti pavergtus gojus? Tas “mokslas” teigia, jog žmonija Žemėje gyvuoja 7466 metus. Ir kaip tavo KOPŪSTAS tai priima? Gerai? Sutinki su šiuo ABSURDU? Na, tada ir toliau klaupkis prieš žydukų “dievą”, dėkok jam už malones, kurios, nepamiršk, teikiamos tik apipjaustytiems aštuntoje dienoje, ir kurios tau nepriklauso, jei ką. Be to, aštuntoj dienoj apipjaustytiems atsiveria tik dvi apatinės čiakros ir pilnaverčiais žmonėmis lyg ir jau niekada netampama – juk visi prookupantai – visada su nemažom neišvengiamom keistenybėm okupuotąjam svetimam arealui….
    Panašu, tu biblijinis ponas rašytojas labai intensyviai pradedi mėtyti tinklą ir tikies sužvejotii kuo daugiau dušelių. Tik ar nepavėluota, p. provyskupėli? Olandijoje jau uždarinėjamos “božnyčios”, nes jų apmulkinti parapijiečiai nebeišlaiko dykaduonių ir mulkintojų. Lietuvoje šis procesas irgi jau atėjo. Tad mesk nemetęs savo tinklus, provyskupėli, bet tavo kryžiuočių darbo tęsėjo giesmelė jau sudainuota. Tinklai kiauri, žuvelės ištrūksta ir nebeklauso tavo “pamokslų”. Meilė pasibaigė, pone ŽY…KRIKŠČIONI.
    ————-
    Ką toliau daryti – tai jau tolimesni ir sudėtingesni pamąstymai – jau nykstančiai žykrikščioniškai Lietuvai.

  11. D.G. p. Rutkauskui:

    atmerkit akis, atleiskit ir leiskit Dievo žodžiui pasiekti jūsų širdį: “Apipjaustymas yra niekas ir neapipjaustymas yra niekas, tik Dievo įsakymų laikymasis yra viskas”. (I korintiečiams 7:19) Dievas jus myli. Nustokit keiktis ir įsiklausykit

    • spyglys:

      ne ant to D.G. užsišokai 🙂 … Vilmantas nekenčia kryžiaus,kaip Perkūnas velnio…

    • Vilmantas Rutkauskas:

      Tą “meilę” suprantu kaip klastingą pederastiją. Turėk savigarbos, klūpokli lietuvi, – gana šliaužioti okupantams.

      • Vilmantas Rutkauskas:

        Tiesiog nenuostabu, kad žybiblijoje dažnai kalbama apie “meilę” – tuo metu jam valkataujančiai gyvenant išimtinai vyriškoje kompanijoje.
        CHA

        • zemaiciu zydas:

          na, visu pirma to valkataujanciojo niekada nebuvo. Bet pasaka parasyta genialiai. Idejos – supermodernios. Krikscionybe – pirma religija atsaukianti “dantis uz danti” istatyma. Neitiketina, tobula filosofija. Ir dar labiau neitiketina kaip zmogbezdzione sugebejo ja pati sukurti ir po to visiskai atvirksciai interpretuoti, panaudoti politikoje ir masinems zmogzudystems pateisinti. Mane labiausiai glumina zmogaus minties galia. Krikscionybe – puikiausias tos galios irodymas. Sukurta nesuvokiamos mases verte, kuri panaudojama didziausiems pasaulyje nusikaltimams ivykdyti. Caro bomba palyginus su Biblija – dieduko pirstelejimas;)

          • Vilmantas Rutkauskas:

            Na, Tu irgi ištroskęs meilės ?
            CHA

            • zemaiciu zydas:

              as ne. Man meiles siek tiek perdaug dabar…As nuo jos turiu begt…

            • zemaiciu zydas:

              Beje, del Einsteino….ideja yra daugiau uz viso pasaulio serbes ir ju vaikus kartu sudejus. 😉 Mokslininkui paskelbti ideja yra ne tas pats kaip muzikantui sukurti nauja rima. Mokslininkui ideja yra savitikslis dalykas, aukstesnis uz auksciausiaji ir uz ji pati. Patikek…

              • Vilmantas Rutkauskas:

                Žmonija, sakyčiau, tiek visko prikūrusi ir toliau vis kuria – kad jau baisu.
                Tad tokie pasvarstymai – savotiški kito žmogaus pamatavimai klausiant, o ką tu esi sukūręs? – tai varo tik gilėjantį siaubą.
                ———–
                Kažkada buvo čia Alke Jono Trinkūno straipsniokas panašiai apie – kai buvo pasidžiaugta Lietuvą apėmusia krize – pagaliau sumažėjusiu Gamtą niokojamu vartojimu.
                Milžiniška lūžtančių daiktų ir tobulinamų minčių pasiūla.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: