Lenkijos piliečių EP pateiktose peticijose šmeižtas apie Lietuvą (5)

Europos parlamentas

Europos parlamentas

Balandžio 24 d. Europos Parlamento (EP) Peticijų komitetas pradėjo nagrinėti kelių lenkų peticijas dėl 2011 m. priimtų Lietuvos švietimo įstatymo pataisų, kuriomis stiprinama lietuvių kalbos padėtis tautinių mažumų mokyklose.

Europos Komisija (EK) Lietuvos įstatymuose Europos sąjungos (ES) teisės pažeidimų neįžvelgia, o Lietuvos valdžios atstovai  nurodė, kad peticijoje pateikiami teiginiai neatitinka tikrovės ir, kad peticijos autoriai klaidina europarlamentarus. Švietimo įstatymas nepažeidžia Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų teisių mokytis gimtąja kalba bei Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų.

Europos Komisija, išnagrinėjusi pateiktas peticijas, atkreipė dėmesį, kad pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 165 straipsnį valstybės narės visų pirma atsakingos už mokymo turinį ir savo švietimo sistemos organizavimą, taip pat už vykdomą kalbų politiką. Komisija taip pat pažymėjo, kad peticijos pateikėjo minimos teisinės priemonės nepriklauso Europos Sąjungos teisinei sistemai.

Komitetui pateiktose peticijose buvo tvirtinama, kad Švietimo įstatymo pataisos apriboja Lietuvoje gyvenančios lenkų tautinės mažumos teisę mokytis gimtąja kalba ir pažeidžia Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus.

Peticijų komiteto svarstymų metu Lietuvos atstovai atkreipė dėmesį, kad Lietuvos lenkų mažuma turi galimybę mokytis gimtąja kalba nuo pat vaikų darželio iki universiteto, ir tai yra unikalus atvejis visoje ES švietimo sistemoje. Net ir įgyvendinus švietimo įstatymo reformą, mokymo lenkų kalba lygis vis dar gerokai viršys tarptautinius standartus, nustatančius, kad tautinių mažumų mokyklose 60 proc. dalykų turi būti mokoma gimtąja kalba ir 40 proc.– valstybine kalba.

Pasak Lietuvos atstovų, nė viena tarptautinė organizacija ar teismas nenustatė, kad Lietuvos švietimo sistemos reforma diskriminuoja tautines mažumas ar pažeidžia tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus.

Kategorijos: Politika ir ekonomika, Švietimas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .

5 komentarai

  1. Kurgi:

    Galėtų lenkai iš Lietuvos atskirsti tiems Lenkijos peticininkams, – ne jūsų reikalas, nesikiškite…

  2. Albinas Vaškevičius:

    Europarlamentas galėtų priimti tokią rezoliuciją ar įstatymą:
    Tautinės valstybės, kurių pagrindinės tautos gyventojų skaičius yra mažesnis nei 10 000 000, neprivalo rūpintis tautinėmis mažumomis.

  3. arvydas damijonaitis:

    INFORMACIJA: Dėl “tautinių mažumų” Lietuvoje.
    Terminas “Tautinė mažuma” Tarptautinės teisės erdvėje yra susieta su ” išorinės valstybės” sąvoka. Tuo tautinės grupės iš esmės skiriasi. Lenkų ir rusų tautinės grupės yra okupacijų padariniai. Okupacijų metu vyko priverstinė asimiliacija, lietuvių naikinimas. Lenkiškos ir rusiškos okupacijų padariniai yra tarptautinių baudžiamųjų bylų objektas.
    Lietuvoje yra tik dvi tautinės mažumos – karaimai ir totoriai. Pagal tarptautinę teisę tautinės grupės Lietuvoje turinčios išorines tautines valstybes(Lenkija- 40 milijonų, Rusija – 150milijonų,Izraelis- 8 milijonai gyventojų) negali turėti „tautinės mažumos“ statusą Lietuvoje(3 milijonai). Buvusių okupantų privilegijos : lietuviai išlaiko 100 lenkiškų mokyklų, kuriose lenkinami lietuvių kilmės “tuteišai“. Tai yra GINESO REKORDAS. Pvz. USA, nėra nei vienos lenkiškos valstybės išlaikomos mokyklos, jas išlaiko lenkų bendruomenė. Lenkiškų mokyklų idiotiškas valstybinis finansavimas yra žiaurios lietuvių kilmės „ tuteišų“ diskriminacijos faktas.
    Lenkai Lietuvoje, kurie įžūliai (chamiškai) laksto su tautine Lenkijos vėliava ,yra Lenkijos piliečiai ar ne? Jeigu jie yra Lietuvos piliečiai, tai lenkiškų vėliavėlių Gedimino prospekte yra Lietuvos pilietybės atsisakymo aktas . Kas juos klaidina? Rusijos spec. tarnybos ir neraštingi tomaševskiai..

    • Vadinamieji „lenkai“ Lietuvoje

      Situacija iki 1840

      1840 m. Lietuvos Statutas, kuris galiojo Lietuvoje nuo 1529 m., buvo caro valdžios panaikintas rūsų okupuotoje Lietuvos teritorijoje. Pagal Lietuvos Statutą lenkams nebuvo leidžiama įsigyti žemės ar eiti valdiškas pareigas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje. Tai buvo lenkams įmanoma tiktai santuokos keliu ir tai tik „indigenato teise“. Žmogus galėjo įsigyti Lietuvos pilietybę „indigenato teise“, jeigu jo lietuviškasis senelis buvo bajoras (arba jeigu jis pats buvo kovojęs už Lietuvą trijuose karo žygiuose). Šitų griežtų apribojimų dėka, labai mažai lenkų galėjo apsigyventi Vilniaus vaivadijoje.

      Vėliau, jau XVIII amžiuje, lietuviškai kalbančių žmonių skaičius vidurio Lietuvoje pradėjo sumažėti, dauguma bajorų buvo dvikalbiai. Lenkų kalba ypač plito per sulenkėjusius dvarus, bažnyčia ir mokykla. Dėl pagonybės tapatinimo su lietuviškumu imta kovoti prieš „pagonišką“ lietuvių kalbą kaip priešingybė „katalikiškai“ lenkų kalbai. Tokia pažiūra (katalikas tegali būti lenkas) padarė didžiausią žalą lietuvių kalbai ir tautai, ypač vidurio Lietuvoje, kur lietuvių kalba buvo sparčiai stumiama iš daugelio bažnyčių.

      Tačiau dar 1860 m. caro geografas Mikalojus Lebedkinas (rusiškai: Nikolai Lebedkin) Vilniaus apskrityje surado tiktai 10% lenkiškai kalbančiųjų (reiškia iš tikrųjų lietuvių, kurie suprato lenkiškai, nes lenkai dvasininkai Lebedkinui perdavė suklastotą vadinamą „tautybių statistiką“. Vis dėl to vidurio Lietuvos lietuviai buvo ir toliau sulenkinti per lenkus dvasininkus, per sulenkintus bajorus, per mokyklus. Tikri lenkai praktiškai negyvendavo Lietuvoje. Apie 1857 m. daugelis miestiečių, net bajorai ir prekybininkai žydai, be kitų kalbų, mokėjo ir lietuviškai.

      Situacija nuo 1860 iki 1920 m.

      Iki 1920 m. gal 15% vidurio Lietuvos lietuvių suprato lenkiškai, dažnai ir kalbėjo lenkiškai, tačiau -etnografiniu požiuriu- išliko lietuviais. Lenkų dvasininkų spauda suaktyvėjo, jie teigė, kad lietuvių kalba, tai pagonų kalba, o lenkų kalba – katalikų kalba. Sulenkėjusių dvarininkų ir kunigų tyčiojimasis iš lietuvių kalbos vertė žmones viešai jos nevartoti.Jie gėdijosi savo lietuviškos kilmės. Buvo tvirtinama, kad visa, kas lietuviška, yra žema, negražu, o kas lenkiška – kilnu, puiku. Sufanatinti lenkuojantys asmenys užpuldinėdavo lietuviškai kalbančius ar dainuojančius keliuose, turguose, bažnyčiose.

      Pradėjus atlietuvinti sulenkintas bažnyčias, vidurio Lietuvoje susidurta su dideliais sunkumais. Trukdė lenkiška Vilniaus vyskupystės vadovybė. Žmoniu sąmonėje buvo giliai įsišaknijusi šimtmečiais varyta intensyvi propaganda prieš lietuvių kalbą. Parapijos, kuriose į bažnyčią nebuvo įsileista lietuvių kalba, daug greičiau sulenkėjo, pvz. Eišiškių, Asavos ir kt.

      Situacija 1920 m.

      1920 m. liepos 12 d. Rūsija taikos sutartimi su Lietuva „amžinai“ pripažino Lietuvai visą vidurio Lietuvos kraštą nuo Breslaujos per Naručio ežerą iki Meldėnus (gudiškai: „Molodeczno“), pro Nalibokus paliekant Lietuvos pusėje Lydą ir Gardiną. Tačiau 1920 m. spalio 8 d. generolo Želigovskio vadovaudami Lenkijos kariuomenės daliniai (apie 15500 fanatizuotų „legionierių“) pagal Pilsudskio paliepimą puolė Lietuvą ir užemė Vilnių ir vidurio Lietuvą. Lietuvių kariuomenės sėkmingas kontrpuolimas ties Širvintų ir Giedraičių išvijo lenkų „legionierius“, tačiau vadinama „Tautų Sąjungos Kontrolės Komisija“, iš tikrųjų tiktai saujelė lenkuojančių karininkų iš Prancūzijos, „sustabdė“ karo veiksmus, reiškia, sustabdė lenkų kariuomenės dalinių visišką panaikinimą – o tautos išdavikai Kaune paklusniai įvykdo prancūzų karininkų „įsakymą“. Tuo būdu vidurio Lietuva su Vilniumi buvo lenkų kariuomenės okupuota ir vėliau Lenkijos neteisėtai aneksuota (1923 m.)

      Situacija nuo 1923 m. iki 1939 m.

      Nuo neteisėto aneksavimo atsirado terminas „Vilniaus kraštas“ (lenkiškai: „Wilenszczyzna“). Iš tikrosios Lenkijos į okupuota Lietuvos dalį buvo privežta ir įkurdinta apie 100-200 tukst. lenkų kolonistų (lenkiškai: „osodniku“), kurie buvo pagrindinė valdininkijos-Lenkijos valdžios atrama. Okupuotoje Lietuvos dalyje prasidėjo neregėtai žiaurus lietuvių nutautinimas. Į ta darba buvo įtrauktos valdžios įstaigos, mokykla, bažnyčia, spauda.

      Lietuvius prievarta asimiliuojant tikėtasi išspręsti „Vilniaus klausimą“, t.y. „įrodyti“, jog čia jų nesama, jog čia „nuo amžių “ gyvena vien lenkai.

      Lietuvybės slopinimo principus Vilniaus vaivada L. Bocianskis 1936 m. išdėstė specialiame memoriale, t.y. labai slaptoje instrukcijoje. Vien per pirmuosius okupacijos metus buvo uždarytos 462 lietuviškos draugijos ir jų skyriai. Vien 1927 m. prievarta panaikinta apie 50 lietuviskų mokyklų, taip pat mokyklų seminarija. Iki 1932 m. uždarytų mokyklų skaičius nepaprastai išaugo. Likusios buvo persekiojamos. To persekiojimo apogėjus pasiektas 1938 m., kada panaikinta „Rytas“ ir kitos dar iki tol veikusios lietuvių organizacijos. Visame okupuotame krašte tada buvo paliktos iš viso tik dvi lietuviškos pradinės mokyklos ir vienintelė Vytauto Didžiojo gimnazija Vilniuje, kuriai veikti visaip trukdyta. Didelio lenkintojo Vilniaus arkivyskupo R. Jalbžykovskio (lenkiškai: Jalbrzykowski) pastangomis buvo sulenkintos bažnyčios, net grynai lietuviškose parapijose įvesti lenkiški pamokslai, giedojimai lenkų kalba. Lietuvius kunigus iškilnojo į gudiškas parapijas, o lietuviams atkelė dvasininkus lenkus.

      Daug vilties netekusių žmonių pasidavė nutautėjimui, kuris nesulaikomai vis labiau plito. Okupantams daug kur pavyko įteigti žmonėms lenkiška savimonę, net daliai tokių, kurie šeimose tebekalbėjo lietuviškai. Daug gyventojų, ypač jaunimas, tapo Lenkijos „patriotais“. Prievarta „lenkais“ užrašomų procentas statistikoje vis didėjo. Pasuose dažnai nesiklausę tiesiog įrašydavo „lenkas“.

      Situacija nuo 1939 m. spalio iki 1944 m. rugpjūčio

      1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjo antras pasaulinis karas. Hitlerinės Vokietijos sajungininkė SSSR rugsėjo 19 d. užėmė Vilnių, greit ir buvusią lenkų okupuotą vidurio Lietuvą, kur pradėjo kurti „socializmą“. Spalio 10 d. sutartimi Lietuvai buvo sugrąžintas Vilnius ir pasienio juosta – daugmaž tiktai penktadalis okupuotosios teritorijos. Didžioji dalis – pažeidžiant 1920 m. liepos 10 d. taikos sutartį – prijungta prie Baltarusijos SSR, joje ir tirštai lietuvių gyvenamos Švenčionių, Daugėliškio, Tverečiaus, Adutiškio, Mielagėnų, Gervėčių, Pelėsos, Marcinkonių, Druskininkų bei kitos apylinkes.

      Vokiečiams užėmus etnografinę Lietuvą ir sudarius vadinamąją „Lietuvos sritį“, prie jos buvo prijungtos Ašmenos ir Svyrių apskritys. Vienur kitur pavyko įsteigti lietuviškas mokyklas, bažnyčiose atsirado lietuviškų pamaldų. Lietuvybė pradėjo atsigauti, kiek tai įmanoma esant vokiškam režimui. Dėja, vis tai niekais vertė šovinistinis lenkų pogrindis. „Armija krajova“ teroru ir žudynėmis naikino viską, kas lietuviška. Mirtinai įbauginti žmonės nedrįso prašnekėti šią kalbą.

      Situacija nuo 1944 m. rugpjūčio

      Grįžus sovietinei kariuomenei ir „atstačius Lietuvos SSR“, tuoj buvo užgniaužtos visos pastangos palaikyti pietryčių Lietuvoje tautinę samonę. Prasidėjo kolektyvizacija, teroras, žudynės, lageriai. Tie, kurie save laikė lenkais, atsidurė geresnėje padėtyje palyginti su lietuviais. Jie buvo „repatrijuoti“ į Lenkiją. Tuo pasinaudojo apie 200 tukst. gyventojų, tarp jų šiek tiek lietuvių. Lenkiškų mokyklų liko labai nedaug, nes lenkai emigravo į Lenkiją.

      Po to įsitvirtino praktika Vilniaus, Šalčininkų ir aplinkinių rajonų vadovais skirti nelietuvius, dažniausiai antilietuviško nusiteikimo asmenis. Ko prieš karą nespėjo padaryti Lenkijos okupacinė valdžia, po karo sėkmingai darė rajonų ir apylinkių nelietuviška vadovybė, užgoždama kiekvieną lietuvybės pasireiškimą. Lietuvoje apie 1950 m. Maskvos nurodymu imta masiškai lietuviškas mokyklas versti lenkiškomis. Tam darbui vadovavo LPK CK skyriaus vedėjo pavaduotojas Vidmontas (žydas „Weiszmund“), Švietimo ministro pavaduotoja V. Vyšniauskaitė (kuri iš tikrųjų buvo pervadinta žydė Višnevskaja-Kirschenstein), tos ministerijos inspektorius J. Cukerzis (žydas Zuckerman), Vilniaus srities švietimo skyriaus vedėjas B. Purvinis (latvis Purvinš). Jie atliko pietryčių Lietuvos krašte lietuvybės budelių funkcijas.

      Per kelerius metus lenkiškomis paverstos net 367 mokyklos. Tiek jų nebuvo ir lenkų okupacijos metais. Įsismaginus lenkiškomis imta versti net mokyklas buvusioje nepriklausomos Lietuvos teritorijoje – Trakų vakarinėje dalyje ir kituose rajonuose. Lietuviškas mokyklas uždarinėjo ir ten, kur jos veikė lenkų okupacijos metais. Vilniaus rajone tada iš viso buvo palikta tik viena lietuviška mokykla Marijampolio kaime. Šalčininkų rajono vidurinėje dalyje nepalikta ne vienos, o vakarinėje to rajono dalyje – tik Mistūnų ir Gėlūnų pradinės. Dieveniškių „pusiasalyje“ palikta tik Poškonių lietuviška septynmetė ir kelios pradžios mokyklos. Daug mokyklų paversta neva „lenkiškomis“ Trakų, Švenčionių rajonuose. Naujojoje Vilnioje įkurtas lenkiškas pedagoginis institutas. Iš Lvovo Vilniu perkelta lenkiška leidykla. Išvystyta prieš lietuvius nukreipta agitacija. Didelių pastangų dėka pavyko nuo 1957 m. susigrąžinti viena kita lietuviška mokykla, kai kur įsteigti bent lietuviškas klases, tačiau daugumas lenkiškomis paverstų mokyklų ir liko. Greit vėl imta uždarinėti lietuviškas mokyklas, naikinti lietuviškas klases. Tęsėsi antilietuviška kampanija, inspiruojama vietinės valdžios atstovų, kurie grąsino valstiečiams, pvz. jei leisi savo vaikus į lietuvišką mokyklą, neteksi arų, negausi ganyklų ir pan.

      Per visą tą „tarybinį“ laikotarpį lietuvybei pietryčių Lietuvoje buvo suduotas labai skaudus, netgi mirtinas smūgis. Ji daug kur geso greičiau negu lenkų okupacijos metais. Sunkia širdimi vietiniai gyventojai lietuviai buvo priversti leistis savo vaikus į lenkiškas mokyklas, kur jiems nuolat kalė į galvas, kad jie ęsą ir turi likti lenkais. Paneigiamas gimtojo krašto tikrasis kultūrinis paveldas, iškreiptai mokoma Lietuvos istorija. Lietuviai savo protėvių žemėje gyveno lyg tremtiniai. Bijojo lietuviškai prakalbėti.

      Daugumas pietryčių Lietuvos gyventojų, kuria kalba jie bešnekėtų, save laiko lenkais, nes „gyveno Lenkijoje“, išpažįsta „lenkų tikėjimą“ („katalikas tik lenkas“), mokėsi lenkiškoje mokykloje, be to, taip elgiasi vengdami aplinkinių pašaipos. Tačiau krašte išliko lietuviški papročiai, pakelėse kryžiai su lietuviškomis koplytėmis, naminiai tautiniai audiniai, rankšluošciai, antklodės, lietuviški gėlių darželiai, nepakitęs ūkininkavimo būdas bei įpročiai, padavimų, prietarų, senosios mitologijos nuotrupos. Visu tuo pietryčių Lietuva nesiskiria nuo kitų Lietuvos sričių. Juk čia, o ne kur kitur buvo lietuvių tautos ir valstybės lopšys.

      Išvada: Vadinamos
      „Lenkų tautinės mažumos“ Lietuvoje iš viso nėra, tiktai Pilsudskio lenkiško imperializmo ir Maskvos bolševikų nutautinti, lenkuojantys lietuviai.

  4. arvydas damijonaitis:

    LIETUVOJE NĖRA LENKŲ, RUSŲ, ŽYDŲ „TAUTINIŲ MAŽUMŲ“

    Terminas “Tautinė mažuma” tarptautinės teisės erdvėje yra susieta su “išorinės valstybės” sąvoka.
    Pagal tarptautinę teisę tautinės grupės Lietuvoje turinčios išorines tautines valstybes(Lenkija- 40 milijonų, Rusija – 150milijonų,Izraelis- 8 milijonai gyventojų) negali turėti „tautinės mažumos“ statusą Lietuvoje(3 milijonai). Tik žydai nevardina savęs „tautine mažuma“. Okupantų privilegijos : lietuviai išlaiko 120 lenkiškų mokyklų, kuriose lenkinami lietuvių kilmės “tuteišai“. Tai yra GINESO REKORDAS. Pvz. USA, nėra nei vienos lenkiškos valstybės išlaikomos mokyklos, jas išlaiko lenkų bendruomenė. Rusijoje yra tik 8 valstybės išlaikomos lenkiškos mokyklos.
    Lenkiškų mokyklų nusikalstamas valstybinis finansavimas yra žiaurios lietuvių kilmės „ tuteišų“ polonizacijos faktas, kurie kalba ne lenkiškai “po prostu“. Tuteišų polonizacija yra lietuvių savižudybė, o tai prieštarauja Dievo valiai.
    Lietuvoje yra tik dvi tautinės mažumos – karaimai ir totoriai, neturi išorinės valstybės. Tautinės mažumos Europos Sąjungoje turi išimtines teises, todėl darome Lietuvai meškos paslaugą neatsargiai vartodami terminą „tautinė mažuma“ vietoje tautinė grupė,bendruomenė.
    Lenkai Lietuvoje, kurie įžūliai, chamiškai laksto su tautine Lenkijos vėliava ,yra Lenkijos piliečiai ar ne? Jeigu jie yra Lietuvos piliečiai, tai lenkiškų vėliavėlių viešas brukimas yra Lietuvos pilietybės atsisakymo aktas . Kas juos klaidina? Rusijos spectarnybos, marionetes tomaševskiai. Lenkų ir rusų tautinės grupės atsirado okupacijų metu, todėl yra lietuvių priverstinės asimiliacijos baudžiamųjų bylų objektas.
    Pagarbiai Arvydas Damijonaitis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: