Viena iš ambicijų išsipildė – JAV paskirtas pirmasis kultūros atašė (1)

A.Gelūnas įteikia apdovanojimą | lrkm.lt, E.Stankevičiaus nuotr.

A.Gelūnas įteikia apdovanojimą | lrkm.lt, E.Stankevičiaus nuotr.

Su JAV viešėjusiu LR kultūros ministru Arūnu Gelūnu kalbasi Dalia Cidzikaitė

Balandžio viduryje Jungtinėse Amerikos Valstijose viešėjusio Lietuvos Respublikos kultūros ministro Arūno Gelūno pagrindinis tikslas buvo pristatyti pirmą kartą per 22 Lietuvos nepriklausomybės metus Amerikai paskirtą kultūros atašė, taip pat supažindinti su Lietuvos kultūros sklaida šešiolika Šiaurės Amerikoje ir Meksikoje dirbančių Lietuvos garbės konsulų, balandžio 14–15 dienomis posėdžiavusių ,,The Hyatt Lodge” viešbutyje, Oukbruke, Ilinojaus valstijoje.

Niujorke A.Gelūnas aplankė uždarytą Aušros Vartų bažnyčią, išsakydamas viltį, jog ir išnaudojus visas diplomatines bei teisines priemones, bažnyčios išsaugoti nepavyko, gal bent pavyks pargabenti į Lietuvą Vytauto Kazimiero Jonyno vitražus. Viešėdamas New York, kultūros ministras taip pat įteikė Kultūros ministerijos apdovanojimą kino kūrėjui Jonui Mekui, perdavė Lietuvos premjero Andriaus Kubiliaus padėką operos solistei ir režisierei Reginai Resnik, Lietuvai padovanojusiai savo vyro dailininko Arbito Blato (Arbit Blat) darbų kolekciją.

Čikagoje A.Gelūnas apsilankė Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijoje Marquette Park, taip pat Jaunimo centre, jame įsikūrusiame Lituanistikos tyrimo ir studijų centre, užsuko į čia veikiančią Čiurlionio galeriją ir Čikagos lituanistinę mokyklą, domėjosi Balzeko lietuvių kultūros muziejaus veikla. Paskutinę savo viešnagės dieną kultūros ministras susitiko su litvakais, vėliau lankėsi Pasaulio lietuvių centre, Lemonte, Ilinojaus valstijoje, kur susitiko su JAV ir Kanados Lietuvių Bendruomenių atstovais. Susitikimo metu diskutuota Šiaurės Amerikos lietuvių kultūrinio paveldo išsaugojimo klausimais.

Lietuvos kultūros ministras Arūnas Gelūnas mielai sutiko atsakyti į keletą ,,Draugo” klausimų.

– Čikagoje lankotės pirmą kartą. Kokius įspūdžius išsivešite?

– Yra keletas šalių pasaulyje, kur lietuvis nuvažiavęs gali pasijusti labai smagiai: rasti lietuvių istorinius pėdsakus, žmones, kurie turi istorinę atmintį. Ir tada ryšių užmezgimas prasideda ne nuo dvišalių ar trišalių sutarčių pasirašymo, bet nuo labai gyvo, žmoniško ryšio, nuo istorijų pasakojimo. Jungtinės Valstijos, be abejo, yra tokia šalis. Tai ne pirmas mano apsilankymas Valstijose, teko būti Vašingtone, Niujorke ir Filadelfijoje, susitikti su lietuviais, taip pat su kai kuriais litvakais. Tad tas paruošiamasis užtaisas jau buvo, bet tai, ką pamačiau Čikagoje, mane labai giliai sujaudino. Sutikau jau čia gimusių ir augusių lietuvių, kurie savo šeimose yra išlaikę lietuvių kalbą, ir ganėtinai švarią, net kartais neįtartum, jog jie augo ne Lietuvoje. Man, kaip filosofui, kyla mintys: kas lietuviuose yra, kad ta tapatybė tokia stipri, kad ji save teigia net už tūkstančių kilometrų nuo tikrosios Lietuvos; kas tai yra, kad lietuvis Lietuvą taip brangina ir visur vežiojasi su savimi? Tai teigiama pusė. Kalbant apie neigiamą pusę, pasakysiu atvirai – yra dvi didžiulės kliūtys. Viena jų – pačioje Lietuvoje, kur į įvairių kartų emigrantus žiūrima kaip į savotiškus išdavikus, kurie nestatė Lietuvos, nekentėjo, o tarsi pasirinko lengvesnį gyvenimą. Manau, jog šią kliūtį reikia nugriauti, ji neduoda jokios naudos, nes tie žmonės bet kokiu atveju išvažiavo, jie yra čia, jie kuria savo gyvenimą čia, bet jie brangina lietuvybę, brangina Lietuvą. Protingai galvojant, šitai reikia būtinai išnaudoti ir paversti teigiamu dalyku. Užsienio reikalų ministerija dabar koordinuoja projektą ,,Globali Lietuva”. Žodis „globali” turi įvairių konotacijų, ir daug kam jis nepatinka (globalizacija, išplauta tapatybė ir t. t.). Bet aš manau, kad tas pasaulio lietuvių solidarumas, draugystė ir meilė vienas kitam yra absoliučiai puoselėtina idėja.

Yra ir kitas aspektas, kuris būdingas lietuviams, gyvenantiems JAV. Jau teko su juo susidurti. Kai lietuviai Lietuvoje yra kaltinami bendradarbiavę su komunistais, kaltinami, jog jie pasidavė komunistinei ideologijai bei dabar yra vangūs pripažinti savo paklydimus ir klaidas, ir todėl juos reikia mokyti, būtina priversti atsipeikėti. Manau, jog tai irgi niekur neveda.

Trečias dalykas turbūt yra sudėtingiausias – tai litvakų ir lietuvių santykiai. Dar neseniai ir Lietuvos kultūros istorijoje buvo sakoma, kad Lietuvos kultūroje yra daug ryškių litvakų asmenybių, bet jie kažkokie užsieniečiai, ne visai tokie kaip mes, sakoma, kad litvakų istorija ne tik kad nėra atskiras puslapis, net ne atskiras tomas, bet yra atskira knyga, nesusijusi su motinine esmine Lietuva. Manau, jog ir ši mintis nėra produktyvi šių dienų pasaulyje, kuris yra bendraujantis, mažas, susijęs. Mes jau padarėme keletą žingsnių, bandydami labai garsiai ir tvirtai prabilti, kad litvakų istorija yra Lietuvos istorijos dalis. Žydiškas Vilnius taip pat yra Vilnius ir litvakai Amerikoje taipogi yra Lietuvos ambasadoriai bei Lietuvos dalis. Tai kol kas tik Lietuvos Vyriausybės ir mano asmeninė nuomonė, galbūt dar keleto intelektualų. Plačioji visuomenė, ko gero, dar nelabai supranta tokios perspektyvos prasmingumą. Bet tokios kelionės kaip ši, tokie susitikimai, bendri pokalbiai lašas po lašo tirpdo ledus ir gręžia tą granito sieną. Ir galbūt ateis laikas, kai vyks tikrai civilizuotas, demokratinis, šiuolaikiškas bendradarbiavimas. Manau, Lietuva nepaprastai daug iš to išloštų, nes tas ožių ant liepto reiškinys niekam nedavė naudos. Jeigu tu sėdi apkasuose, tai tu nekuri kultūros, mokslo, gerovės. Manau, iš tų apkasų mums reikia išlipti.

– Kodėl prireikė laukti 22 metus, kad JAV lietuviai pagaliau sulauktų pirmojo Lietuvos kultūros atašė Amerikoje?

– Galbūt viena iš priežasčių, kuri jau buvo mano paminėta, – tam tikras šaltukas tarp lietuvių Lietuvoje ir lietuvių bendruomenės Amerikoje. Tam tikras paslėptas, o kartais ir atviras priešiškumas. Antra, tai moderniosios kultūros istorijos neišmanymas ir nežinojimas, kokią įtaką JAV kultūra padarė architektūrai, vizualiajam menui, kinui, šokiui, muzikai. Galvojimas, kad JAV kultūra yra vien tik hamburgeriai, blogos TV laidos, yra nesuvokimas, ką galima iš Amerikos gauti, kokio lygio kultūrą galima atsivežti ir kiek daug lietuviams menininkams reiškia nuvažiuoti į Carnegie Hall, Withney Museum MoMA ir t. t. Manau, kad mes po truputį augame ir bręstame, kristalizuojasi kitas žinojimas Lietuvoje. Labai džiaugiuosi, kad mūsų kultūros atašė Evaldas Stankevičius pradeda darbą. Jau kunkuliuoja keletas įdomių sumanymų, prie kurių žada prisidėti ir mūsų garbės konsulai JAV. Mezgami ryšiai, tad manau, jog sulauksime iki šiol nebūtų kultūrinių mainų.

– Jūsų pranešimas LR garbės konsulų suvažiavime Oak Brook, IL, buvo tarsi dviejų dalių: kalbėjote apie realybę, strategijas ir ambicijas.

– Net Kanados atstovas, buvęs konsulas Lietuvoje Brian Herman, kai ambasadorė Gintė Damušytė jo paklausė, o kaip su ištekliais kultūrai pačioje Kanadoje, atvirai prisipažino, jog programa, kuri buvo skirta kultūros sklaidai užsienyje, buvo visiškai išbraukta. Tad būkime realistai – galbūt dabartinė ekonominė padėtis Lietuvoje kai kuriuose frontuose ir giedrėja, tačiau niekas negali tvirtai pasakyti, kas bus toliau. Būdamas vienas iš Vyriausybės narių matau, kad padėtis Lietuvoje po truputį gerėja, bet lėtai, ir tikėtis, jog turėsime finansinių srautų pliūptelėjimą į kultūrą ir tuo pačiu į sklaidą užsienyje, būtų naivu. Todėl reikia galvoti, ką mes galime padaryti su tuo, ką turime. O turime nemažai.

Savo pranešimo pradžioje ir bandžiau vardinti tai, ką mes turime. Turime tarptautinių festivalių, kurie jau yra išsikovoję gerą vardą, turime institucijų, kurios organizuoja mainus ir tai daro ne vieneri metai, turime solidžių nacionalinių institucijų, muziejų ir teatrų, turime garsių vardų visame pasaulyje. Kaip maža valstybė mes turime milžinišką kultūrinį potencialą. Per mano dvejus buvimo ministro kėdėje metus buvo daugybė paliudijimų, kokia sėkmė ištinka lietuvių kultūros žmones labai toli nuo namų.

Tad mano pranešimas visų pirma buvo kreipimasis į konsulus kaip į būsimus bendradarbius. Nurodžiau tuos mechanizmus, kuriuos galime išplėtoti, sumetant į vieną puodą visus išteklius: finansinius, žmogiškus ir paslaugų. Aš tikiu šiuo potencialu. Bendradarbiavimas nėra jokia demagogija, tai – kertinė sąvoka. Bandome tirpdyti ledus. Štai kartu su Švietimo ir mokslo ministerija finansavome brangų filmą apie Česlovą Milošą, vienintelį Nobelio premijos laureatą, gimusį Lietuvos dirvoje. Su Soros fondu sukūrėme programą ,,Socialinės atskirties mažinimas kultūros priemonėmis”. Kodėl taip negali būti su Amerika? Tam reikia taip pat nugriauti tam tikras sienas savo smegeninėse: mano – tavo, Amerika – Lietuva, arba kas man iš to? Yra įvairių nevaisingų pasvarstymų, kurie sulaiko nuo veikimo ir galiausiai nieko neduoda.

– O ambicijos?

– Ambicijos yra sukurti tai, ko nebuvo. Tai kiekvieno kūrėjo di džiausia ambicija – ar tai būtų meno sritis, ar politika. Kultūros atašė – pirmasis, tokia šiluma ir intensyvumas Čikagoje – pirmą kartą, garbės konsulai – galbūt ne tik simbolinės figūros, bet ir aktyvūs darbininkai. Tai ir būtų mano ambicijos kontūrai. Dar ambicija būtų į solidžiausias Amerikos meno institucijas infiltruoti Lietuvos menininkus, orkestrus, solistus, dailininkus, kino kūrėjus ir kt. Ir savo ruožtu labai dideles žvaigždes bei Amerikos kūrėjus parodyti Lietuvai.

– Ar nemanote, jog reikia užsienyje kuriančių lietuvių duomenų bazės?

– Taip, elektroninė demokratija gali daug kam padėti. Buvome paprašyti garbės konsulų sukurti Lietuvoje tokią bazę, kuri leistų matyti trajektorijas kuriančių menininkų JAV. Kažkas vyksta kur nors į Detroito miestą, tai kodėl ir į Čikagą to nenuvežus? Prielaidas tam matau, nes turime gana centralizuotą sklaidos mechanizmą – Tarptautinės kultūros programos centrą (TKPC). Turime planų atkurti Lietuvos institutą, nors iki rinkimų turime mažai laiko. Mūsų svajonė – turėti Lietuvių instituto padalinį New York mieste arba net ir Čikagoje, kad Lietuvos vardas būtų skleidžiamas sistemingai, ne atsitiktinai.

– Lietuvos Vyriausybės kuriama „Globali Lietuva” – kiek joje galėtų būti kultūros, kokias jos atšakas įsivaizduotumėte?

– Kultūra yra galingas įrankis, kuris tirpdo ledus, natūraliai, neprievartiniu būdu suveda žmones. ,,Globalioje Lietuvoje” kultūros segmentas yra labai svarbus. Yra tokia iniciatyva „Migruojantys paukščiai”, kuri grąžina emigrantus į Lietuvą kūrybiniams projektams, ir daugybė kitų. Kultūros ministerijai, kuri perskirsto ir tvarkosi su mokesčių mokėtojų pinigais, rūpi ir aukštas profesionalumas. Tad mūsų funkcijos šiek tiek yra kitokios nei Lietuvių Fondo, kuris skatina ir remia lietuviškumą apskritai. Mūsų atveju tas lietuviškumas turėtų reikštis aukšto lygio profesinėmis formomis, o jam turėtų atstovauti menininkai, kurie to verti, kurie yra pasiekę tam tikrą lygį. Nes yra daug mėgėjų, kurie gali reikštis kitose plotmėse. ,,Globalioje Lietuvoje” taip pat į tai orientuosimės. Kad nebūtų tik smagus pabaliavojimas kartu, bet sykiu būtų kuriama aukšto lygio kokybė.

– Susitikime su JAV ir Kanados Lietuvių Bendruomenių atstovais greičiausiai nebus išvengta ir lietuviško paveldo JAV klausimo. Kokio svarbumo ši tema yra Jums, Jūsų vadovaujamai ministerijai?

– Nesu atidžiai išanalizavęs amerikiečių paveldosaugos sistemos. Niujorke užpernai susitikome su Paveldo departamento vadovais, diskutavome apie problemas, kurios yra panašios. Bet, kaip man pranešė, yra nemažai atvejų Amerikoje, kai vertingi paveldo objektai yra be gailesčio nugriaunami, nes jie trukdė miesto ekonominei plėtrai, komfortui. Tad labai sunku kalbėti su sistema, kuri yra nepanaši į tave. Lietuvos požiūris į paveldą yra perdėtas – jis ypač pabrėžia saugos aspektą, tad net ir nevertingi objektai yra saugomi (pvz., pusiau nugriuvęs kluonas ar kelios dvarelio plytos). O amerikiečiai, atrodo, gali ir bažnytėlę nugriauti ar kokį labai vertingą pastatą, įskaitant net Frank Lloyd Wright pastatus, kiek man pasakojo.

Antra, tas apsektas – tai sodybų tuštėjimo metas. Lietuvoje mes turime problemą su regioninėmis mokyklomis, kurios irgi kelia labai daug emocijų. Kai dėl demografinės krizės ar emigracijos sumažėja mokinių, mokyklos uždaromos. Tada tėvų komiteto nariai pyksta, protestuoja, tai patenka į spaudą, puolama Švietimo ir mokslo ministerija ir t. t. Tai tas pats mechanizmas, kaip ir turimas mūsų atvejis Amerikoje (Aušros Vartų bažnyčia Manhetene – D.C.). Bažnyčia uždaroma, nes joje sumažėja parapijiečių skaičius, parapija praretėjusi ar ištirpusi. Tokiu atveju valstybei yra labai sunku kalbėtis su Bažnyčia.

Mes su arkivysk. Sigitu Tamkevičiumi esame nemažai svarstę, kaip būtų galima dialogu bendrauti su kard. Dolanu, ar įmanomas kažkoks spaudimas, maldavimas ar kas kita. Šiai dienai turime pralaimėtą bylą, kuri, berods, pralaimėta be teisės apskųsti. Žinoma, yra graudu ir liūdna dėl to, nes ta bažnyčia buvo lietuvių pastangomis pastatyta. Su tuo teko susidurti Philadelfijoje Lietuvių namuose, kuriuose trečiabangiams neįdomu lankytis, o dipukų jau gretos retėja. Man sako: ,,Tai jūs iš Vilniaus nupirkite tą pastatą ir įpūskite gyvybę.” Šitam pasiūlymui reikėtų, deja, pasakyti ,,ne”, nes šie pastatai yra reikalingi tik tada, kai yra gyvybinga bendruomenė. Joks Vilnius neįpūs jam gyvybės, jei pačioje Filadelfijoje nekunkuliuos gyvenimas. Tas namas ir yra statytas žmonėms, kuriems malonu matyti vienas kitą, kažką veikti kultūriškai. Tad turime daugialypį reiškinį, todėl labai sunku spręsti. Ir signalas iš Lietuvos, taip pat ir iš manęs ateina, kad vienintelis kelias yra pačiai lietuvių bendruomenei dėti pastangas.

Kategorijos: Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: