Lietuvininkių kostiumo akcentai tampa išskirtinio stiliaus detalėmis (0)

Lietuvininkų rūbai

Lietuvininkų rūbai

„Savitą lietuvininkių aprėdų grožį per tautosaką ir literatūrą Lietuva pažįsta“, – įsitikinusi garsi etnologė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotoja Gražina Kadžytė. Šilutės muziejuje eksponuojama paroda „Lietuvininkės kraičio skrynia“, kurią pristatė G.Kadžytė, dekoratyvinės dailės dailininkė, tautinio kostiumo kūrėja ir dizainerė Elena Matulionienė bei Klaipėdos etnokultūros centro etnologė Irena Armonienė.

Žmogaus išskirtinumas – drabužyje

„Anksčiau, ypač advento metą, kai vakarai tamsūs ir ilgi, susirinkusios moterys, merginos ir net jaunos mergaitės, megzdavo, verpdavo, ir tokiu būdu naudingai vakarus leisdavo. Rodos, dar visai neseniai, kai mano karta studijavo Vilniaus universitete, klausydamosi paskaitų studentės irgi laiko veltui neleisdavo – megzdavo. Kiekvieną semestrą merginos unikaliais megztiniais, išskirtinėmis pirštinėmis, kepurėmis pasipuošusios pasirodydavo“, – jaunimui ir pedagogėms pasakojo etnologė G.Kadžytė. G.Kadžytė pastebėjo, kad dabar dažnai džiaugiamės kitų tautų etnokultūriniu pagrindu kurtais drabužiais, juokiamės iš kinietiškų prekių, bet vis tiek jas perkame ir dėvime.

Pasak etnologės, lietuviams tiesiog būtina sužadinti savo savigarbą, nebūti žiopliais ir „ubagais“, kurie iš visų pasviečių susirinkę po skudurėlį ant savęs užsimeta, bet traukti iš istorinių skrynių tuos lobynus, kuriuos mums paliko senoliai, ir pritaikyti juos šiai dienai. „Yra graži vokiečių patarlė: „Kleider machen lioite“, kuri reiškia, kad žmogų žmogumi drabužis padaro. Mes irgi turime šios patarlės atitikmenį, kai sakome, kad žmogų pagal rūbą sutinkame, o pagal protą išlydime. Joks svetimas drabužis nepadarys žmogaus unikalaus, nepakartojamo, kaip tas drabužis, kurį jis pasidaro savo rankomis“, – mokė etnologė.

Daug informacijos I.Simonaitytės knygose

Gražiai ir daug informacijos apie lietuvininkų madas, iš kurios galima naudingų žinių kūrybai pasisemti, pasak G.Kadžytės, savo kūriniuose pateikia rašytoja Ieva Simonaitytė. Autobiografinėje knygoje „O buvo taip“, I.Simonaitytė atkartoja savo mamos žodžius, ką ši sakiusi, kai mažoji Ieva buvo papuošta gražiausiais rūbais: „Tai ta pati Jaunžemio Marė, tavo giminaitė, pasiuvo lietuvišką sijonuką, žinai, mėlyną su klostytėm. Prie to sijonuko ir aksominę vystikę, ir žalią šilkinę prijuostikę davė, žinoma, iš seno pasiūtą. Prie tos prijuostikės buvo ir gražios muarinės lintos vieton juostų. Madlė, mano sesuo, nupirko ar pasiuvo marškinukus, su kručkom, apsnapuotus ir pelėstakėm papuoštus. Baltas kojinaites Marė davė, o juodas špangines kurpikes aš pati nupirkau. Jau tokia graži buvo ta mano mergelė, kaip saulės marti. Baltus plaukelius juodu aksominiu kaspinu perrišau“.

Pasak G.Kadžytės, rūbas senesniais laikais ne tik žmogų puošdavo, bet ir jo vertę keldavo. Savo išskirtinumą suprasdavo ir mažiausios mergaitės, ką tame pačiame kūrinyje vėlgi rodo I.Simonaitytė. Kai restorane gražiai mamos ir tetų išpuoštą Ievą pamato vokiečiai, jie pasikviečia ir pavaišina mažylę šokoladais, o vienas, paėmęs ant rankų, net ima ją šokdinti. Mažoji pasipiktina tokiu „jaunikio“ elgesiu, liepia ją paleisti, o I.Simonaitytės mama pasakoja: „O ji, ne, tu netikėsi, bet tikrai taip buvo. Ji papurtė savo sijonuką, atsigręžusi pažiūrėjo, ar klostės tvarkoj, o tada metusi skersą, stačiai paniekinantį žvilgsnį į savo jaunikį, apsisuko ir pakšt pakšt pakšt pakšt iškilmingai atžingsniavo atgal į svetainę ir energingai, labai jau pasipiktinusi, trenkė duris“.

Lietuvininkai patys pirmieji Europos madas sužinodavę, nes būtent per Klaipėdos kraštą, uostą ir Karaliaučių pastarosios keliaudavo. Tačiau lietuvininkės moterys ir vyrai aklai visko nekopijuodavo ir atsirinkdavo tai, kas geriausia ir gražiausia. Vėlesniais laikais, kai jau buvo galima gatavą rūbą nusipirkti, lietuvininkai ir vėlgi neskubėdavo, ir geriau medžiagas pirkdavo, iš kurių pasisiūdavo ką nors savito. Nes ne kiekvienas, anot G.Kadžytės, gali svetimą jo kultūrai rūbą dėvėti ir lyg nesavame kailyje nesijausti.

Delmonai pagyvindavo kostiumą

Bene puošniausia lietuvininkės kostiumo detale iki šių dienų laikomi delmonai – prijuosiamos kišenės. Dailininkė, tautinio kostiumo kūrėja ir dizainerė E.Matulionienė pasakojo, kad niekas Lietuvoje, išskyrus Klaipėdos kraštą, delmonų neturėjo, o žinių apie juos randama jau 17 a. Delmonai, kiek žinoma E.Matulionienei, buvo tik merginų ir moterų papuošalas, o vyrai nešiojo įvairius odinius ir medžiaginius maišelius, kuriuos taip pat kaip delmonus, segdavo tiek kairėje ar dešinėje pusėse, tiek per juosmens vidurį. Originalūs, išlikę delmonai saugomi Šilutės muziejuje, Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipėdoje, Nacionaliniame muziejuje Vilniuje ir memorialiniame I.Simonaitytės muziejuje.

Dar daugiau jų, ko gero, yra asmeninėse gyventojų kolekcijose. Kad muziejų lankytojai ir meno mylėtojai galėtų delmonėlius rankose pavartyti, pastudijuoti, kaip jie padaryti, muziejai daro tikslias originalų kopijas. „Tai, kas saugoma fonduose, nyksta, nes tekstilė – ne akmuo“, – sakė E.Matulionienė. Dailininkė patarė žiūrint muziejinius eksponatus atkreipti dėmesį, koks yra delmono charakteris, nuotaika, ar jis ryškus, ar matosi tik iš arti. Įprastai lietuvininkės siūdindavosi tamsios spalvos delmonus, tačiau Šilutės muziejus saugo retą, iš H.Šojaus kolekcijos paimtą ryškiai raudoną delmonėlį. Tamsios medžiagos delmoną moterys išsiuvinėdavo įvairiaspalviais siūlais ar karoliukais, formuodamos augalinius ir geometrinius raštus.

Vėliau, kai lietuvininkės kostiumai tapo juodinėmis, spalvingi ir ryškūs delmonai buvo būtent ta detalė, kuri, kaip ir juosta, kostiumą pagyvindavo. „Kai studijavau Dailės akademijoje ir pirmą kartą pamačiau delmonėlius, pagalvojau, kad toks spalvų derinimas yra didžiausia beskonybė. Tik paskui suvokiau, kodėl jie buvo daromi tokie margi“, – pasakojo E.Matulionienė. Labai dažnai delmonėliai jaunoms mergaitėms buvo dovanojami konfirmacijos proga, o pačius gražiausius perduodavo iš kartos į kartą ir saugodavo kaip palikimą. Delmonų turi mūsų kaimynai suomiai, švedai, norvegai, taip pat estai, portugalai, austrai. Tačiau, pasak E.Matulionienės, jie per daug vienodi, o štai klaipėdiškių delmonai gali skirtis ir savo forma, raštais, kompozicijų dėlionėmis. Įdomu tai, kad lietuvininkės delmonėlį kišdavo po prijuoste, palikdamos matomą tik mažą jo kraštelį. Norint pamatyti delmonėlį, reikėdavo prieiti susipažinti, pasikalbėti, tik tada jau buvo galima prašyti jį parodyti.

Riešinių mada sugrįžo

Pasak E.Matulionienės, delmonėlius itin lengvai galima pritaikyti kuriant individualų stilių ir atrodyti kūrybingai, originaliai ir madingai, ką jau kuris laikas daro moterys, naudodamos kitą lietuvininkės aprangos detalę – riešines. Klaipėdos etnokultūros centro etnologė I.Armonienė sakė, kad perversmas įvyko, kai I.F.Juškienė išleido knygą „Riešinės“: vyksta seminarai, praktiniai mokymai, moterys dalinasi raštais, dalyvauja konkursuose. Skirtinguose Lietuvos regionuose ši tautinio kostiumo detalė buvo vadinama skirtingai. Aukštaitijoje – maukelkomis, rankietais, Suvalkijoje – rankankomis, rankalkomis, Žemaitijoje – rankelkomis, rankoviečiais, o Klaipėdos krašte – mauklėmis ir maukomis.

Dabar puošnias riešines, pasak etnologės, dėvime dėl grožio, išskirtinio stiliaus, o štai lietuvininkai joms pritaikydavo kitokias paskirtis. Su puošniausiomis į svečius, bažnyčią važiuodavo, o štai kasdienes naudodavo pirmiausia dėl šilumos. Marškinių rankovės būdavo plačios, tad kad vėjas kiaurai rankovių po marškiniais nelįstų, riešinėmis suverždavo rankovės kraštelį. Riešinės taip pat būdavo naudojamos išaugtų rūbų rankovėms prailginti bei nuo nešvarumų apsaugoti. „Kadangi riešinės buvo mezgamos iš vilnonių siūlų, jos tiko ir gydant sąnarių ligas. Esu girdėjusi, kad intensyviausia ir labiausiai gydanti spalva buvo raudona. Lietuvininkai tikėjo, kad ši spalva malšina skausmą, todėl kartais tiesiog užsirišdavo ant riešo raudoną siūlą“, – pasakojo I.Armonienė.

Paprastos kasdienės riešinės dažniausiai būdavo tamsios spalvos, megztos vienos spalvos siūlais arba spalvotų siūlų ruoželiais, sunaudojant likučius. Riešinės būdavo mezgamos, neriamos vąšeliu arba kombinuojami abu būdai. Dažniausiai į virbalais megztas riešines moterys įmegzdavo ir ant siūlo suvertus karoliukus. Klaipėdos krašte riešinių išliko mažiausiai. Etnologė svarstė, kad taip galėjo atsitikti todėl, kad dėl drėgnų orų ir dažnų sąnarių ligų žmonės čia anksčiau pradėjo megzti pirštines ilgais riešais.

2012-ieji skirti muziejams

Baigdama seminarą etnologė G.Kadžytė priminė, kad kiti metai bus paskelbti muziejų, o dar kiti – tarmių metais. Tad muziejininkams ir moksleiviams atsiveria unikalios galimybės puoselėti kultūrinį identitetą ir planuoti bei rengti įvairius projektus. „Pažiūrėkite, kas saugoma muziejaus fonduose, pasidarykite kūrybines dirbtuves ir kurkite tai, ko trūksta. Muziejų skrynios talpios, tačiau dažnai pamirštame į jas ką nors įdėti. Šnekant apie tarmes, galite sudarinėti teminius žodynėlius“, – įdomia veikla moksleivius masino etnologė. Ji patarė vaikams padėti muziejui ir renkant originalius daiktus, ir įsijausti į itin įdomią muziejininko profesiją.

G.Kadžytė pamena, kaip Rumšiškėse, Liaudies buities muziejuje dirbantis statybos ir interjero specialistas Vingaudas Baltrušaitis pasidalijo patirtimi, kaip jam Šilutės krašte sekėsi 19 a.pr. skrynią muziejui gauti. Pradėjus derybas su šeimininke, ši kategoriškai atsisakė eksponatą perleisti muziejui. Muziejininkas pasakė, kad neišeis tol, kol negaus skrynios. Bekalbėdami apie senus papročius, tradicijas, muziejininkas su šeimininke papietavo, aplink gyvulius kelis kartus apsiruošė, pavakarieniavo. Po vakarienės šeimininkė Vingaudui paklojo lovą. Ryte jiedu papusryčiavo, vėl apie buitį apsiruošė, o patiekdama pietus šeimininkė nebeiškentė. „Imkis tu tą skrynią, nes matau, kad neišeisi“, – pasakė.

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Kultūros paveldas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: