Netekome rašytojo Remigijaus Gražio (1)

Remigijus Gražys (1943-2012)

Remigijus Gražys (1943-2012)

Vakar, balandžio 5 d., eidamas septyniasdešimtuosius metus, mirė Lietuvos rašytojų sąjungos narys, poetas ir žurnalistas molėtiškis Remigijus Gražys.

Remigijus Gražys gimė 1943 m. sausio 4 d. Molėtų miestelyje. 1961 m. baigė Molėtų vid. mokyklą. Savo pirmuosius eilėraščius parašė būdamas devynerių metų ir skelbė rajoninėje spaudoje bei žurnale „Moksleivis“.

1962 m. įstojo į Vilniaus universitetą, istorijos-filologijos fakultetą. Universitete aktyviai dalyvavo „Poezijos pavasario” ir kituose literatūriniuose renginiuose, rašė eilėraščius, bendravo su J. Strielkūnu, V.Marcinkevičiumi, broliais Dirgėlomis, G.Astrausku, S.Geda.

Bebaigiantis trečią kursą R.Gražys buvo iškviestas į dekanatą ir dviejų saugumo darbuotojų paprašytas savo noru palikti universitetą. Motyvuojama buvo tuo, kad R. Gražio dėdė iš motinos pusės Jungtinėse Amerikos Valstijose tarnavo kunigu, siuntė siuntinius į Lietuvą, o tokie ryšiai neatitiko tuometės tarybinės moralės. R.Gražiui buvo pasiūlyta tęsti studijas neakivaizdžiai, tačiau jis jau buvo morališkai sužlugdytas. Vėliau dėl tų priežasčių nepateko į Rašytojų sąjungą, nors jau buvo pradėjęs ruošti dokumentus.

Remigijus Gražys, 2012 m. | A.Boratinsko nuotr.

Remigijus Gražys, 2012 m. | A.Boratinsko nuotr.

1965 m. R.Gražys pradėjo dirbti kūrybiniu darbuotoju „Šluotoje“. Tuo pat metu savo kūrybą publikavo „Nemuno“, „Jaunimo gretų“, „Švyturio“ žurnaluose. 1966 m. tapo Visasąjunginio jaunųjų poezijos televizijos festivalio respublikinio turo nugalėtoju. 1967 m. išleido savo pirmą poezijos knygelę „Pievos – žalios planetos“. Jo kūryba buvo gerai vertinama redakcijų darbuotojų, bendraamžių.

1967 m. R.Gražys pradėjo dirbti Molėtų rajoniniame laikraštyje „Pirmyn“ korektoriumi. Laikraštį pervadinus „Vilnimi“, jis buvo paskirtas literatūriniu darbuotoju, laiškų skyriaus vedėju.

1973 m. RGražys išleido poezijos rinktinę „Per geltonas kalvas“, 1984 m. – eilėraščių rinkinį vaikams „Labas rytas, tėviškėle“.

1988 m. paruošė ir pateikė „Vagos“ leidyklai rinkinys vaikams „Bėga saulėtas takelis“, bet  1989 m. prasidėjus politiniam Atgimimui Lietuvoje, buvo dėl neaiškios leidyklos veiklos ateities šis eilėraščių rinkinys taip ir liko neišleistas.

Nuo 2002 m. R. Gražys dėl pablogėjusios sveikatos paliko žurnalisto darbą „Vilnies“ redakcijoje, tačiau ir toliau bendradarbiauja su laikraščiu redaguodamas literatūrinį puslapį.

2006 m. jis tapo Molėtų r. K.Umbraso literatūrinės premijos laureatu. 2007 m. išleido dar vieną poezijos rinkinį „Šviesaus liūdesio blyksniai“.

Keturi R.Gražio eilėraščiai virto dainomis. Populiariausia „Daina apie Molėtus”, atliekama molėtiškių Sigito ir Gintaro Datenių grupės „Broliai”, tapo Molėtų himnu. Ši daina skamba visur, ypač vasarą prie ežerų:

Virš Molėtų, virš kalvų smėlėtų plauks daina.
Sėsk į valtį, burės baltos neš tave…

Iš šviesaus liūdesio blyksnių Remigijus Gražys mums išnyra ne tik kaip poetas, bet ir vyras, tėvas, senelis. Sunkiai sirgdamas, jis vis išgyveno, ar be sulauks dar vienos mažulytės anūkėlės. Lemtis dar neskubėjo. Sulaukė. O tada ir išsivedė…

Plunksnos broliai apie Poetą Remigijų Gražį:

Asmeninio albumo nuotr.Marius Ivaškevičius

Mūsų bendravimas prasidėjo 9-ame praeito amžiaus dešimtmetyje. Buvau tik be pradedąs rašyti, o Remigijus vadovavo literatūriniam mūsų bendro Molėtų miestelio laikraščio skyriui. Ir aš eidavau pas jį maždaug kas mėnesį su savo apsakymais, kurių dalį jis atmesdavo, dalį spausdindavo. Bet net ir tais kartais, kai atmesdavo, rasdavo žodžių, kurie tik padidindavo mano azartą rašyti. Jis buvo pirmas mano skaitytojas, didžiausias autoritetas ir, kažkuria prasme, netgi mokytojas. Ir ne tik mano, daugelio, kurie šiame miestelyje ir rajone darė  pirmuosius savo literatūrinius bandymus.Asmeninio albumo nuotr.Prof. Petras  Bražėnas

Ne tik knygos turi savo likimus, kaip sakė senovės romėnai. Turi savo likimus ir jų autoriai. Apie vieną tokį likimą, jaunesniems kolegoms gal ir mažai žinomą, noriu ištarti keletą žodžių.  1967 metais, eidamas 24-uosius, eilėraščių rinkiniu „Pievos  – žalios planetos“ debiutavo Remigijus Gražys. Tai buvo gana ankstyvas, bet niekuo nestebinantis debiutas: metais anksčiau ar vėliau (1966–69 metais) debiutavo  R. Gražio bendraamžiai: S. Geda (1966). B. Vilimaitė (1966), Vytautas Skripka (1969), Vytautas Martinkus (1969). Nevėlavo (nors ir nesiskubino) R. Gražys ir su antrąja knyga. Abi jas lydėjo  palankūs kolegų ir literatūros kritikos atsiliepimai. Pirmąją šiltais žodžiais įvertino M. Martinaitis ir šviesios atminties jaunųjų globėjas E. Matuzevičius, apie antrąją tuometinėje „Pergalėje“(1973, Nr.4) recenziją paskelbė Sigitas Geda, savo „Pėdų“ ir „Strazdo“ jau iškeltas į jaunųjų poezijos lyderius. Užuot bandęs dabar interpretuoti keturių dešimtmečių senumo knygas, pacituosiu keletą taiklių ir savo vertės (kaip ir pati R. Gražio poezija) nepraradusių S. Gedos minčių:  „Atsiribojęs nuo garsių šūkavimų, išorinės tematikos (atkreiptinas dėmesys į tai, nuo ko atsiribojęs! – P.B.), autorius apsistoja ties geltonomis tėviškės kalvomis, rudens lazdynais, debesimis ir vėju, tėvyne, telpančia po baltais gandro sparnais“.

Ištaręs nemaža pagiriamųjų žodžių originaliai poeto metaforai, jo poetinio balso ir jausmo natūralumui, S. Geda lyg su lengvo priekaišto gaidele tada  pastebėjo, kad  “autorius lieka toje pačioje plotmėje, kur jau turime M. Martinaitį, V. Skripką, H. Čigriejų, J. Juškaitį”. Prisimenant, kad Geda niekada nenorėjo ir negalėjo būti su niekuo “toje pačioje plotmėje”, tai reikėtų vertinti kaip draugišką bendraamžio skatinimą. Bet svarbiau už tai yra kitkas: į kokią kompaniją įrašomas antrosios knygos autorius!

Trumpai tariant, tuo metu  R. Gražys, kaip ir jo bendraamžiai, aktyviai įsitraukę į  kūrybinį darbą, turėjo palankiausias galimybes tapti Rašytojų sąjungos nariu. Bet kai kiti varstė Rašytojų sąjungos duris, dalyvavo jaunųjų rašytojų sekcijos veikloje, R. Gražys buvo metęs studijas universitete, palikęs Vilnių ir išvažiavęs į savo gimtuosius Molėtus. Prisimenu tuometinę jo artimiausių draugų nuostabą, vieną kitą savo pasikalbėjimą, kai susitikdavome Molėtuose kaip žemiečiai, bet savotiška jo laikysenos mįslė taip ir liko neįminta. Bėgant metams, ji prisimiršo, priimant  poeto apsisprendimą  kaip nekvestionuojamą jo teisę.

Kai kas  – bent jau man – paaiškėjo tik dabar, dvidešimt pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais. Pasirodo,  studijos buvo nutrauktos  ne savo noru, o sovietinio saugumo organų spaudimu, kad net Atgimimo išvakarėse (1988) eilėraščių rinkinys buvo grąžintas autoriui papildyti … idėjiškesniais kūriniais. Būta, matyt, ir kitokių išbandymų. Nesiimu čia dalintis psichologinėmis įžvalgomis, bet nujaučiu, kad tų išbandymų jautriai poeto prigimčiai būta perdaug, nors literatūriniame molėtiškių gyvenime jis dalyvavo visą laiką kaip pripažįstamas autoritetas. Tai liudija ir su rėmėjų parama  2007 metais išleistas eilėraščių rinkinys “Šviesaus liūdesio blyksniai”.

Asmeninio albumo nuotr.Marcelijus Martinaitis

Manau, jog Remigijus Gražys  seniai turėjo būti Rašytojų sąjungos narys. Stojimo dokumentai jau buvo sutvarkyti prieš 20 metų. Tačiau prasidėjus Atgimimui tie popieriai kažkur užsimetė, nors rekomendacijos buvo gana rimtos.
Esu siūlęs pačiam poetui vėl viską pradėti iš naujo, kas dabar ir yra daroma.
Remigijus Gražys nėra šiaip koks provincijos eiliavimo mėgėjas. Jau vien jo kūrybinio kelio pradžia buvo įsidėmėtina, gana ryški. Pagal amžių, kūrybines nuostatas jis priklauso B.Radzevičiaus, P.Dirgėlos, V.Skripkos kartai, su jais bendravo, jautė kūrybinę bei meninę bendrystę, jo ankstyvieji kūriniai ir dabar neprarado savo vertės. Ir pastarųjų metų Remigijaus kūryba vertintina pagal gana aukštus literatūrinius kriterijus
Tačiau jo gyvenimiškoji ir kūrybinė biografija susiklostė labai nepalankiai. Pagal saugumo „rekomendaciją“ jis turėjo pasitraukti iš Vilniaus universiteto. Po to apsigyveno Molėtuose, juose dirbo, rajono laikraštyje dar ir dabar redaguoja literatūrinį puslapį.
Nepaisant viso to, išleido kelias poezijos bei vaikams skirtas knygas.
Galima pasakyti daug gražių žodžių apie R. Gražio kūrybą. Tačiau pakanka pasiimti jo knygelę, atsiversti, paskaityti, ir viskas bus aišku.

Remigijaus Gražio knygos:

Pievos – žalios planetos: [eilėraščiai]. Vilnius: Vaga, 1967, 39 p.- (Pirmoji knyga).
Per geltonas kalvas: [eilėraščiai]. Vilnius: Vaga, 1973, 53 p. [2].: iliustr.
Labas rytas, tėviškėlė: [eilėraščiai]. Vilnius:Vaga, 1984, p. 24 p. : iliustr.
Šviesaus liūdesio blyksniai: [eilėraščiai]. Utena : Kintava, 2007, 127, [1] p.: portr.

Velionis pašarvotas Molėtų šarvojimo salėje (Vilniaus g. 13, Molėtai, prie autobusų stoties).

Karstas išnešamas balandžio 7 d. 11 val., amžinojo poilsio atguls Naujosiose Molėtų kapinėse. Šv. Mišios už velionį R. Gražį bus laikomos Molėtų šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje balandžio 9 d. 10 val.

Kategorijos: Literatūra, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , .

1 komentaras

  1. molėtiškė:

    Tą vakarą vienišą kranklį virš ežero,
    Skrendantį sunkiai, sūpavo vėjas.
    Pavargusiam paukščiui gimtinės peizažas
    Žaliai geltonai plaukė, mirgėjo.

    … Vakaras! Vakaras! – paukštis kartojo.
    Greit ir naktis, joj gėlelė ugninga
    Pražysta prie veido, linguoja, linguoja,
    Ir žmonės kalne tylutėliai įminga.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: