Aiškėja bibliografine retenybe laikomos lietuvių tautosakininko Antano Juškos knygos likimas. Muziejininkai mano, kad prieš šimtą metų kartu su „Titaniku“ į Atlanto gelmes nugrimzdusi knyga yra tarp kitų iš laivo iškeltų daiktų, praneša LTV naujienų tarnyba.
Neįtikėtina istorija prasidėjo 1879 metais, Kazanės universiteto tarybai nutarus išleisti lietuvių tautosakininko Antano Juškos „Žodyną“. „Žodyno“ leidimas buvo atidėtas, ir labai mažu tiražu, tik mokslo reikmėms, be teisės platinti Lietuvoje buvo išleistas A.Juškos surinktų dainų dainynas.
A. Juška, gulėdamas mirties patale Kazanėje, paprašė brolio parvežti knygą į Lietuvą jo dainų karalienei Rozalijai Cvirkienei. Manoma, kad po kelerių metų ši knyga buvo atvežta į Lietuvą ir keliavo iš rankų į rankas.
Dainyną iš R.Cvirkienės pasiskolino padauginti pasisiūlęs kunigas Juozas Montvila. „Sakė: „Teta, būk gera, paskolink man tą knygą. Aš keliausiu į Ameriką, pririnksiu pas lietuvius išeivius daug pinigų, atspausdinsime tūkstančius knygų ir parvešime į Lietuvą išplatinti“, – pasakojo A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejaus direktorius Arūnas Sniečkus.
1912-ųjų balandį kunigas J. Montvila susiruošė kelionėn į Ameriką ir įsėdo į „Titaniką“. Su kitais lietuviškais leidiniais jis vežė ir A. Juškos pirmąjį dainų rinkinį.
Po „Titaniko“ katastrofos praėjo šimtmetis, o muziejininkus pasiekė žinia, kad tarp iš „Titaniko“ iškeltų daiktų – maišas su lietuviška spauda bei A. Juškos knyga.
Juškų muziejaus vadovas svajoja kada nors pamatyti šią knygą, tačiau nesitiki, kad ji bus išpirkta.
„Pirmiausia, tos knygos pageidauja keli tūkstančiai kolekcionierių, tad jos vertė jau auga. Antra, jeigu ta knyga tikrai iš A. Juškos rankų, tai ji jau legenda, o jos vertė dar labiau auga. O dar priskaičiuokite jos iškėlimo iš „Titaniko“ savikainą“, – kalbėjo A. Sniečkus.
Juškų muziejuje Vilkijoje saugomos ir kitos retos A. Juškos knygos. Tarp jų – 1883-iaisiais išleistas vestuvinių dainų rinkinys, kiti „Lietuviškų dainų, užrašytų par Antaną Juškevičę“ tomai, tačiau tarp jų Pušaloto, Veliuonos ir Vilkijos apylinkėse surinkto pirmojo dainų rinkinio nėra.
Dar reikia pridurti, kad kunigas J.Montvila atsisakė pasinaudoti gelbėtojų valtimi ir liko guosti tų, kurie paliko paskęsti, nes mažai kam užteko vietų valtyse (laivas skęsta, o šis kunigas, nebodamas artėjančios mirties, atliko savo pareigą iki galo).
Nepaprastai didvyriškas poelgis.
Kodėl jam iki šiol nėra suteiktas Lietuvos didvyrio vardas?
Kunigo Juozo Montvilos brolis, surinkęs labai daug liudijimų apie šią tragediją, rašo: „Kapitonas padarė dramatiškiausią sprendimą – įsakė į laivelius susodinti tik moteris ir vaikus. Čia buvo giliai tragiškų ir jaudinančių momentų, kai žmonos turėjo atsiskirti nuo savo vyrų. Kitos pasiliko drauge su vyrais, kad drauge sutiktų bendrą likimą21“. Ką daryti? Šis klausimas kilo ir laive buvusiems trims katalikų kunigams. Pradžioje jie teikė sakramentus laive pasiliekantiems keleiviams, juos laimino ir guodė. Kunigams pasiūloma galimybė išsigelbėti. Jiems skiriamos vietos gelbėjimosi valtyje. Savo brolio Amerikoje nesulaukęs Petras Montvila, apklausinėjęs daugelį išsigelbėjusių žmonių, rašo: „Ir jam buvo pasiūlyta sėsti į valtelę, bet jis atsisakė22“. Atsisakydamas vietos gelbėjimo valtyje, jaunas kunigas iš Seinų vyskupijos apsisprendė išgelbėti kito žmogaus gyvybę, tikriausiai visai nepažįstamo, nematyto. Ir net nežinojo, ar kas nors kada nors apie šį jo poelgį sužinos. Šis kunigo apsisprendimas katastrofos metu liudija jo dvasinį brandumą ir kunigišką kilnumą. Apsispręsti reikėjo čia pat ir tuojau pat. Panašiai kaip šventajam kunigui Maksimilijonui Kolbei, kuris jau yra vainikuotas šventųjų garbe. Juozas Montvila priešingai – mažai kam žinomas. O visgi šie katalikų kunigai buvo labai panašūs: nedvejodami atidavė gyvybę už artimą.
Kan. Kęstutis ŽEMAITIS
Vytauto Didžiojo universitetas
P.S. Tikriausiai teisybę rašo,kad per mažai žinomas.
Kurį žodyną?
LRT rašo nelabai aiškiai, iš ties tai – dainyną.
Reikėtų dar vieno dainyno, nes tautinis jaunimas moka tik klausytis dainų. Dažniausiai tautinis jaunimas dainuoja angliškas dainiales. Moka ir dvi lietuviškas: “Šalia kelio karčiama” ir “Ant kalno mūrai, joja mozūrai”. Išpirkus tą neįkainuojamą dainyną visi tautiški jaunuoliai gražiai susėdę už stalų su sesutėmis ir broliukais dainuotų, dainuotų, dainuotų…
Ir nei vienam komentatoriui nešovė į galvą, kad tai – balandžio pirmosios proga LRT pateikta “baika”. Na kokios “lietuviškos knygos” gali išlikti vandenyje per šimtą metų?
Taigi, tai ne baika. Pats buvau Juškų muziejuje ir girdėjau žinią iš Arūno Sniečkaus. Kartais vandenyje išlieka tai kas neišlieka ore.