Kinijoje mirusiųjų pagerbimo šventė minima pavasarį (2)

Kapai | wikipedia.org nuotr.

Kapai | wikipedia.org nuotr.

Vienas didžiųjų Kinijos naujienų tinklalapių Sina.com balandžio 3 d. praneša, jog pabrangus kapavietėms, Pekino gyventojai vietos kapams priversti ieškoti gretimoje provincijoje. Kvadratinis metras žemės kapinėse, anot portalo, Pekine gali kainuoti net 350 tūkst. juanių (apie 140 tūkst. litų). Negana to, kiti laidotuvių reikmenys taip pat brangsta. Sina.com cituoja internautus: „Kylančios butų kainos privertė mus atkakliai dirbti, kylančios kuro kainos – atkakliai taupyti, kylančios mėsos kainos – atkakliai mesti svorį, o kylančios kapaviečių kainos – atkakliai gyventi.“

Mirties tematika šiuo metų laiku kiniškuose portaluose iškyla ne be priežasties. Kasmet apie balandžio 4-5 d. (105-tąją dieną po žiemos saulėgrįžos) Kinijoje minima Qingming (Čingming), arba „tyro šviesumo“ šventė, skirta mirusiesiems atminti. Ši šventė – ne tik proga su visa šeima aplankyti ir sutvarkyti artimųjų kapus (tai vadinama saomu, pažodžiui – kapų išvalymu, iššlavimu), bet ir metas išeiti į gamtą, į jau įsisiūbavusį pavasarį, kurio atėjimą tradiciniame kinų kalendoriuje žymi ir Lietuvoje mums jau neblogai žinoma „pavasario šventė“, dažnai įvardijama tiesiog „kinų naujaisiais metais“. Nenuostabu, kad Qingming taip pat vadinama ir tachun jie (tačun dzie) – „švente, kai išeinama į pavasarį“.

Minint Qingming, einama į kapus pasikalbėti su išėjusiaisiais ir „nusiųsti“ jiems reikalingų daiktų – visų pirma, pinigų. Specialiai pomirtiniam gyvenimui gaminami banknotai pundais deginami ant kapo, tikintis, kad bus velioniui naudingi aname pasaulyje. Tiesa, ir šis ritualas kuo toliau, tuo brangesnis: „Jaučiuosi deginantis ne dirbtinius, o tikrus pinigus!” – piktinasi pilietis, cituojamas Sina.com. Deginamos ir kitų daiktų popierinės imitacijos. Sina.com cituoja ponią Chen (Čen), ant savo velionės dukters kapo šiemet sudeginusią popierinius namą, automobilį, skėtį ir Louis Vuitton rankinę. Šiuo metu taip pat ypač populiarūs popieriniai iPhone ir iPad. Ant kapų, priklausomai nuo regiono tradicijų, taip pat degami smilkalai, nešamos gėlės, atnašaujami ryžiai, neapsieinama be ritualinių nusilenkimų protėviams. Nepaisydami nei pakilusių kainų, nei žiniasklaidos raginimų „švęsti Qingming ekologiškai“, žmonės vis dar pasiryžę atnašoms išleisti po kelis šimtus juanių.

Visi šie papročiai turi pakankamai senas ištakas. Nors su daugeliu ritualų kovota dar gerokai iki įkuriant Kinijos Liaudies Respubliką, kaip matyti, nemažai jų, nors ir pakitę, gajūs ir šiandien. Viena iš teorijų, siekiančių atrasti bendrą socialinį-kultūrinį vardiklį vadinamosios „kiniškos“ kultūros įtakos zonose, tokiu vardikliu laiko būtent ritualus. Sinologas Džeimsas L. Votsonas (James L. Watson) teigia, kad imperinėje Kinijoje bendras tinkamo vedybų ir laidotuvių ritualų atlikimo supratimas jungė šiaip pakankamai skirtingai gyvenančius įvairių regionų žmones. Watsono teigimu, mirties ritualų pagrindu buvęs įsitikinimas, jog pomirtinis gyvenimas yra šio gyvenimo atspindys: tarkime, buvo tikima, jog pomirtiniame gyvenime egzistuoja visa ta pati biurokratija, kokia egzistavo ir Kinijos imperijoje. Tad nenuostabu, kad ir šiandien mirusiesiems deginami šiapusinio pasaulio daiktų analogai, kaip antai „anapilio banko“ išleistos kupiūros.

Svarbus ir tikėjimas, jog mirtis nenutraukia giminystės ryšių, tad juos itin svarbu palaikyti (o jei būtina – ir sukurti iš naujo: kaip šiomis dienomis rašo žurnalo The Economist tinklaraštis apie Kiniją, ir dabar kai kuriose Kinijos vietovėse praktikuojamos pomirtinės vedybos tiems, kas nespėjo vesti būdami gyvi). Kinijos socialinį gyvenimą smarkiai reguliuojantys tarpasmeninių ryšių tinklai (guanxi – kiniškas „paslauga už paslaugą“ variantas) galioja ir ryšiams tarp gyvųjų bei mirusiųjų: už tai, kad aš protėviui anapilin nusiunčiau pinigų, šis man atsimokės kitokiomis malonėmis. Be abejo, šiais laikais KLR nepamirštamos ir oficialesnės ceremonijos: tarkime, tinklalapiai, tinklaraščiai mirga nuotraukomis, kuriose – spalvingus popierinius vainikus ant revoliucinių kankinių, karo su Japonija aukų memorialų nešančios mokinukų kolonos.

Kadangi šie kiniškų „Vėlinių“ gyvųjų ir mirusiųjų susitikimai vyksta pavasarį, šeimos, atlikusios pareigą kapinėse (kurios neretai būna užmiestyje), dažnai pratęsia pasibuvimą gamtoje. Tad Qingming – taip pat ir dar viena bendros šeimos veiklos po atviru dangumi, nuo piknikų iki aitvarų laidymo, šventė. Štai Xinhua naujienų agentūros tinklalapyje dalijami patarimai ir apie tradicinių Qingming valgių gamybą, ir apie tai, kaip išėjus pasidžiaugti gamta išvengti įvairių susirgimų. Tiesa, senovės poetų apdainuota pavasarinių iškylų (chunyou) tradicija šiandien nebūtinai tokia jau patraukli: perpildytos transporto priemonės ir pamėgtos turistinės destinacijos – įprastas vaizdas per kiekvieną ilgesnį laisvadienį, neišskiriant nė Qingming. Ką gi, kaip kinai mėgsta sakyti: „Kuo nesiskundžiame, tai žmonių skaičiumi.“  Tad nori nenori ir džiaugtis pavasariu tenka drauge su tūkstančiais kitų.

Čingming:

Čingming apeiginių vaišių stalas:

Kategorijos: Religija, Šventės, Užsienyje, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: