M. Kundrotas. Anarchizmas: teorija ir praktika (50)

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Anarchizmas – utopinė politinė pasaulėžiūra, kurioje nėra vietos nei valdžiai, nei valstybei. Kaip ir kitos utopijos – komunizmas, fašizmas ir nacizmas – ji praliejo marias kraujo, bet savo svajonės įgyvendinti neįstengė. Teorijos ir praktikos atotrūkis – teorija be praktikos arba praktika be teorijos – dėsningai baigiasi žlugimu. Pasaulis pasirodo sudėtingesnis, nei bet kuri žmogiška svajonė, kad ir kokia ji būtų – geranoriška ar piktavališka, jeigu ji apsiriboja viena idėja ir viena kryptimi.

Pagal požiūrį į žmogų ir žmonių tarpusavio santykius anarchizmą galima skirti į dvi sroves – anarcholiberalizmą (įskaitant anarcholibertarizmą) ir anarchosocializmą (įskaitant anarchokomunizmą). Visos kitos anarchizmo srovelės daugiau arba mažiau atitinka vieną iš šių dviejų pagrindinių tipų.

Anarcholiberalizmas iš tiesų yra vienintelė nuosekli anarchizmo forma. Atmesdamas valdžią, jis atmeta kur kas pirmesnį, valdžią grindžiantį principą – tvarką. Šia prasme teisingas lietuviškas liaudiškas vertimas: anarchija – tai betvarkė. Ši anarchizmo forma iš principo atmeta bet kokią individų tarpusavio darną, jos šūkis – ką noriu, tą darau. Į šią anarchizmo formą linksta šiuolaikinis kraštutinis liberalizmas, atitrūkęs nuo pirminio liberalizmo principų, kur laisvė glaudžiai derinta su atsakomybe.

Anarcholiberalizmą dažniau sutiksime praktikoje, nei teorijoje: tai įmanoma įgyvendinti ribotam individų skaičiui, bet niekada – visumai, nes vienų individų laisvė išsyk pažeidžia kitų laisvę. Jei klasikinis liberalizmas dar bent mėgina suderinti skirtingų individų vertybes ir interesus – mėgina skirtingai ir dažnai visai nesėkmingai – tai anarchistinis liberalizmas net nesistengia. Čia – kiekvienas už save, griebki tiek, kiek įstengi.

Anarchosocializmas – priešingai, veikiau teorinė koncepcija, tai – jau grynoji utopija. Čia kalbama apie tvarką, darną, bendruomeniškumą be valdžios ir be valstybės. Kovingesni anarchosocialistai siekia sugriauti valstybę, taikesni ją tiesiog ignoruoja, abiem atvejais kuriamos alternatyvios bendruomenės.

Kas iš to išeina praktikoje? Bendruomenės, kuriose tarsi reiškiama bendroji valia. O tai reiškia bendrąją valdžią. Išsiskiriančio ir prieštaraujančio asmens laukia ostrakizmas: geriausiu atveju – išvijimas iš bendruomenės, blogiausiu atveju – sunaikinimas. Čia nustatomos bendros taisyklės, atitinkančios įstatymus. Ilgainiui, jei ne iš karto, išsiskiria vedančioji mažuma ir vedamoji dauguma. Dažnai vadai įgauna absoliutų autoritetą ir beribę valdžią – užtenka prisiminti „batką“ Nestorą Machno. O kas yra bendruomenė su savais įstatymais, kontroliuojama teritorija ir valdžia? Teisingai – valstybė.

Išeina taip, jog bėgdami nuo valstybės anarchosocialistai grįžta prie valstybės. Tik ji – dar represyvesnė už įprastinę, tradicinę valstybę, kurioje įstatymai nušlifuoti laiko, o valdžios – padalintos. Čia susikuria valstybė, kurią drąsiai ir be išlygų galima vadinti totalitarine. Toks anarchizmas priartėja prie didžiausio deklaruojamo savo priešo – fašizmo.

Fašizmas ir anarchizmas pačia savo esme turi daug bendro, nors iš pažiūros kalba skirtingomis kalbomis. Anarchizmas viską pradeda asmeniu – liberalusis anarchizmas juo ir baigia, socialistinis juo remia savo bendruomenės utopiją, fašizmas gi viską pradeda ir baigia valstybe. Abiejų formų anarchizmas skelbia laisvę, nors viena forma ją apriboja individo ribomis, kita – perkelia į kolektyvą, tuo tarpu fašizmo akcentas – valdžia, įkūnijanti ir užtikrinanti tvarką ir darną.

Valdžią ir laisvę jungia trečia sąvoka – valia. Abiem šiais atvejais valia pabrėžiama greičiau Frydricho Nyčės, nei Artūro Šopenhauerio aprašyta prasme. Tai – valia ką nors daryti, o ne valia tramdyti savo ydas, aistras, kovoti su gyvenimo aplinkybėmis.

Anarchizmas ir fašizmas – voliuntaristinės ideologijos. Abi jos niekina intelektą, racionalumą, rafinuotą kultūrą. Už stalo anarchistą ir fašistą galima net supainioti – abiems normalu garsiai raugėti, keiktis, laidyti smurtines ir seksualines užuominas. Jų idealas – laukinis, pusiau gyvulys. Jis privalo būti stiprus, agresyvus, jo interesai – biologiniai. Abi šios pasaulėžiūros išreiškia vulgarųjį, vitališkąjį, brutalųjį žmogaus pradą. Jei šie du reiškiniai – tokie giminingi, kas gi juos supriešina?

Anarchistų retorikoje fašizmas – reakcinė pasaulėžiūra, gretinama ir netgi tapatinama su konservatizmu: konservatizmas laikomas tiesiog nuosaikesne, o fašizmas – kraštutine reakcijos forma. Save gi anarchistai pateikia revoliucijos fone, greta komunistų. Anarchistai ir komunistai sudaro šiuolaikinių „antifašistinių“ frontų avangardą, fašizmu apšaukdami bet kokią pasaulėžiūrą, kuri nėra anarchistinė, komunistinė ar bent jau – liberali. Iš tiesų čia – nieko naujo: XX a. viduryje komunistai fašistais vadino sau artimiausią jėgą – socialdemokratus.

Fašizmas gali kalbėti apie dvasingumą, bet visai kita prasme, nei konservatizmas. Konservatizmas sudvasina fizinį pasaulį, fašizmas – atvirkščiai, dvasią išveda iš biologijos. Abi šios ideologijos daug dėmesio skiria istorijai, tačiau konservatizmas istoriją supranta tęstiniame kontekste, fašizmui bet kokia raidos idėja kelia alergiją, čia istorija tėra medžiaga savam, iš esmės naujam tikrovės konstruktui. Tvarkos ir drausmės akcentus konservatizmas išveda iš doros, darnos, teisės, fašizmas – iš galios.

Anarchistas savo ruožtu gali remtis intelektu, mėgstama jo frazė oponentui – skaityk knygas. Vis gi jo atveju tai reiškia: skaityk anarchistines knygas. Visos kitos – nevertos dėmesio. Džonas Lokas, Edmundas Berkas, net Karlas Marksas savo teorinius veikalus pradeda polemika, anarchizme dažnesni monologai – kalba apie ką nors, o ne su kuo nors. Apie kokią intelektualinę raidą galima kalbėti, užsisklendus savyje ir tarp savų?
Anarchizmas ir fašizmas – dažniausiai pusmokslių ideologijos. Žinoma, tai nereiškia, jog čia nebūta ar nesama intelektualų – Džovanio Džentilės ar Michailo Bakunino tikrai nepavadinsi pusmoksliais. Vis gi intelekto ir praktikos santykiai šiose ideologijose – prieštaringi. Fašizmas gimė gatvėje ir tik po to surado sau teorinį pagrindimą iš intelektualų pusės.

Anarchizmas – priešingai, gimė tarp intelektualų-utopistų, užtai praktikoje pasirodė paprasčiausiai neįgalus: idealizavę individą ir jo valią, o dažnu atveju – dar ir laukinį liumpeno asmenyje, šie intelektualai neįvertino tamsiųjų laisvo gyvulio pusių.
Anarchizmo ir fašizmo skirtumai – detalėse, formose ir situacijose. Fašizmas garbina kolektyvą, bet valdančiam individui suteikia beribes galias – ar tai nėra įgyvendinta anarchizmo svajonė? Anarchizmas skelbia absoliučią laisvę be jokių taisyklių, bet tada taisykles diktuoja galia, o vienų laisvė kitiems tampa tironija – ar ne to siekia fašizmas?
Dažnas fašistas iki pergalės – anarchistas. Dažnas anarchistas po pergalės – fašistas. Kol valdžia priklauso kitiems – su ja kovojama, deklaruojant ir demonstruojant laisvę. Kai valdžia perimta – ja naudojamasi be skrupulų, o laisvė pasitaupoma sau. Juk, tiesą sakant, laisvė ir valdžia yra tas pats. Skirtumas tik toks, kam ji skiriama – sau ar visiems. Akivaizdu, kad abiem atvejais ji skiriama sau. Koks anarchistas linkės laisvės tiems, kas nėra anarchistai? Koks fašistas dalinsis valdžia su tais, kas nėra fašistai?

Anarchizmas ir fašizmas siekia to paties – galios be jokių doros taisyklių. Nenuostabu, kad šiame amžiuje anarchistiniai ir fašistiniai judėjimai susilieja, perimdami vieni kitų retoriką ir net simboliką. Juk tai – dvi to paties medalio pusės. Jei ne to paties proceso etapai.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .

50 komentarų

  1. GG:

    Galiu pakartoti tą patį- skaityk knygas. Mažiau bus nusikalbėjimų, tokių kaip “anarchizmas skelbia absoliučią laisvę be jokių taisyklių”. Straipsnis tragiškai netikslus, siūloma metodika, prilyginant anarchizmą fašizmui yra nekorektiška iš esmės ir klaidinanti, užuominos apie anarchizmo teoriją kuriančius “pusmokslius” apskritai yra apgailėtinos, bet, žinant kas yra straipsnio autorius, tas manęs jau nebestebina. Gailiuosi, kad gaišau laiką skaitydamas šitą propagandinį šlamštą, bet, kai pagalvoji, jis ras savo vietą šimtų, o gal ir tūkstančių alko skaitytojų galvose.

  2. vabalas:

    Bent jau shukuosena susitvarke

  3. Vilmantas Rutkauskas:

    “Vienų laisvė kitiems tampa tironija …” – įdomi mintis.
    Nežinau, ar tai būtų labai į temą, tačiau dar drįsčiau pasamprotauti, kad anarchizmas pirmiausia gali būti sietinas su indi vidų egoizmu ir esa labai būdingas patapusioms visuomenių viršūnėlėms, kurios anksčiau ar vėliau kuria taisykles silpnesniems, t.y. liaudžiai.

  4. Eglė:

    Pirmam sakiny: “utopinė politinė pasaulėžiūra, kurioje nėra vietos nei valdžiai, nei valstybei”. Čia senovėje taip buvo. Tik gal ne tame esmė, kad nebuvo vietos valdžiai ir valstybei, bet tiesiog kitaip buvo. Žmonėm nereikėjo atominių, valstybinių ligoninių ir tiesti magistralių nereikėjo, ir jei ne karo metas, tai tokios centrinės valdžios būtinumas visiškai abejotinas. Visi reikalai tvarkomi bendruomeniniu lygmeniu. Jei netikit, pasitikrinkit istorijos knygose, tikrai rasit kokį nors įrašą, tokiais ir tokiais metais buvo sukviestas seimas ar pan. Žodžiu, buvo reikalas, problema, iš savo kaimo renkame atstovą, vienijamės su kitais kaimais, gentim ir dirbame su šituo reikalu ir jį sutvarkome. Žinoma, čia iš dalies yra taip, kaip aš įsivaizduoju, kaip tiksliai buvo realybėje, negaliu pasakyti (va čia vienas variantas, kaip galėtų būti dabar: http://www.sarmatas.lt/12/kapos-teise/ arba protingi ir visiškai neutopiniai Liudo Vedeckio pasiūlymai dėl savivaldos Lietuvoje atkūrimo). Ir aišku, jei nėra valdžios, įstatymų, reikalingas kažkoks “reguliatorius” visuomenėje. Senovėje tas buvo dorovė. Tai kaip ir parodė Kundrotas, šiandien anarchistai veikia priešingai. Tarsi faina idėja, bet tą tokį pagrindinį reguliatorių visiškai suniekina, tai aišku, kad nieko gero iš tokių ideologijų. Kažkam tiesiog naudinga.

  5. zemaiciu zydas:

    gal paaiskinsit senam zydui, kas yra ta dorove? Jus tiek daug apie ja snekat kaip apie kazkoki absoliuta, bet as niekur nerandu materialaus doroves pavidalo. Kiek man zinoma dorove yra moraline nuostata nenusizengti zmogiskumui. Vienok, zmogiskumas nera grieztai apibreziama savoka, kaip ir pati dorove. Kiekvienas zmogus tam tikromis salygomis taps nedoru. Nera nei vieno zmogaus kuris kankinamas neparduotu isitikinimu, tai zinoma is praktikos. Gresmes akivaizdoje zmones nemoralizuoja – jie gelbejasi. Va cia kazkur ir slepiasi atsakymas. Jeigu tikesime, kad zmogus is prigimties yra doras (kuo as asmeniskai siaip netikiu), tai is esmes doroves lygmuo visuomeneje turetu priklausyti nuo vertybiu, propaguojamu toje visuomeneje. Jeigu pavyzdziui turtas yra iskeltas kaip auksciausia vertybe, tai asmuo, jausdamas gresme savo turtui, lyg ir turi teise elgtis nedorai. Jeigu seima yra auksciausia vertybe, tai zmogus kurio seimai iskilo gresme, pamins savo isitikinimus idant issaugotu seima. Ir taip toliau. Individas kuris nekeis pozicijos konkreciu klausimu, neisliks keiciantis salygoms. Pavyzdziui mes zinome, kas nutiko patriotisku paziuru zmonems, kai salis buvo okupuota, ir koks likimas isitikinusiu komunistu kai Lietuva atgavo nepriklausomybe. Doras gali buti kas tik nori – ir komunistas, ir nacionalistas, liberalas ar anarchistas. Nereiskia kad vieni yra doresni nei kiti, savaime aisku, taipogi nesakau kad visi tu paciu paziuru zmones yra vienodai dori. Kad kazkokia tai politine paziura NEIGIA dora – visiskas melas. Tiesiog kai kurios pasauleziuros suteikia istikimybei savo isitikinimams daugiau reiksmes nei kitos. Vienok, isitikinimas kad zmogus privalo nekeisti paziuru per visa savo gyvenima – tai yra vystymasi, pavadinkim taip – tera silpnaprotyste. Sustoti ir neabejoti yra lengviau, nei buti atviram savasties pokyciams. Tai yra patogesne lengvesne pozicija, savotiskas ribotumas. As esu uz ir su zmonemis kurie NEZINO kas teisinga, nezino kaip reikia gyventi ir kuo tiketi. Tik tokie yra tikrieji gyvi zmones. Mano akimis…;)

    • Vilmantas Rutkauskas:

      Grįšiu prie minties: tie, anot Tavęs, tikrieji žmonės – tai ir yra tie ego-istai.

    • Eglė:

      Galima ir kitą žodį parinkti, darna, sąžinė, žmogiškumas, tikros vertybės (šeima, Dievas, o ne turtas) ir pan., žodžiu, kažkoks vidinis žmonių, bendruomenės saugiklis. Ne iš aukščiau, ne iš valdžios, o iš vidaus. Nu ne kažkoks iš tikro, mano nuomone, žmonės labai gerai suprato gamtos dėsnius, juos gerbė, svarbiausia, tai, kad laikėsi jų. To pasekoj ir gaudavosi tvarka. Aišku, realiai negaliu šimtu procentu sakyti, kad taip buvo, negyvenau tais laikais, bet galima iš šiandienos, rasti kitoj pasaulio pusėj pavyzdžių, arba pačiam išbandyt ir patikrint, ar tai įmanoma.
      O ideologijos, tai jos žmonėm pavergti tegali būt naudojamos. Kad ir kokios gražios idėjos, kad ir kieno sukurtos, iš tiesų tik apriboja, įrėmina žmogų. Realybėje negali būti vien tik komunistas, nacistas, liberalas ar koks kitas. Gyvenime visada tenka pabūti visokių ideologijų atstovu. Vienose situacijose privalai būti liberalus, kitose konservatorium, o jei bus reikalas, tai ir fašistu, anarchistu.

    • Žygeivis:

      Apie “tradicinę moralę”.

      Reikia labai aiškiai suvokti, kaip ir dėl kokių priežasčių ji buvo suformuota (ar, sakysime, susiformavo).

      Būtina labai aiškiai suvokti, kad kiekviena konkreti religija konkrečioje visuomenėje yra tik priemonė, kurios pagalba visuomenės absoliuti dauguma buvo “įtikinama” laikytis konkrečių moralinių nuostatų, “įforminamų” kaip dievų ar dievo valia.

      Taip pat būtina suvokti, kad tos moralinės nuostatos toli gražu nebuvo vienodos įvairiose visuomenėse ir įvairiais istoriniais laikotarpiais.

      Visos šios normos iš tikrųjų susiformavo natūralios atrankos metodu per daugelį tūkstantmečių.

      Nes tos visuomenės ir grupės, kurios laikydavosi toms konkrečioms jų gyvenamoms sąlygoms tinkamų “tradicinių” moralės normų, išgyvendavo. O kitos grupės ir visuomenės tiesiog išnykdavo.

      Galima sakyti, kad tai yra tam tikra socialinio darvinizmo forma. 🙂

      P.S.1. Dabar prisiminiau, kaip kažkada, prieš daugybę metų, būdamas dar jaunu aspirantu, rašiau panašia “religine” tema darbą pas prof. E. Meškauską – apie religijos šaknis ir pan. 🙂

      Dabar, kalbant apie atskirų individų teisę į absoliučią “moralinę laisvę”, turime suprasti, ko mes siekiame – išsaugoti tautas ar paversti jas “pasauliniu konglomeratu”?

      Jei siekiame išsaugoti tautas (su visomis įvairiomis jų sukauptomis per amžius tautinėmis vertybėmis), tai be jokios abejonės būtina išsaugoti ir per tūkstantmečius šiose tautose susiformavusias “tradicines morales” – bent jau neskatinti jų sunykimą ar jų keitimą neaiškiomis “naujovėmis”.

      Jei mūsų tikslai kiti, o tautų išlikimas mums nerūpi, tai be abejo, žymiai svarbesniu tampa nebe kolektyvinis, o individualistinis požiūris, kurio “aukščiausia išraiška” ir yra “liberastija”.

      Taigi, čia yra akivaizdus dviejų pasaulinių ideologijų – nacionalizmo ir “liberastijos” “susidūrimas” (beje, normalus ekonominis liberalizmas nėra priešprieša nacionalizmui).

      Kuri iš jų nugalės ir kokios bus to pasekmės – parodys istorija.

      P.S.2. Vis tik pasaulio valstybių ir tautų istorija jau daug kartų pademonstravo, jog ten, kur žlugdavo tradicinė moralė ir prasidėdavo “ištvirkavimas”, tai yra akivaizdus tradicinių moralės normų nesilaikymas, konkreti valstybė ir jos visuomenė suirdavo, ir jas sunaikindavo “barbarai”.

      Lygiai taip pat įvairios visuomenės (tautos, gentys) degraduodavo ir prasigerdavo (o dabar ir “nusinarkomanina”), kada ją užkariaudavo “aukštesnės civilizacijos” atsiųstos karinės pajėgos, j jų atsiųsti misionieriai “įdiegdavo čiabuviams” naują religiją, o kartu su ja ir naujus “moralės kodeksus”.

      Pasekmės “čiabuviams” visada ir visur (Afrikoje, Azijoje, abiejose Amerikose, netgi ir Europoje daug kur įvairiais istoriniais laikotarpiais) buvo visiškai vienodos – moralinė “čiabuvių” degradacija ir jų fizinis išnykimas.

      • Žygeivis:

        Nemažai naujųjų “liberalų” neskiria liberaliąją demokratiją nuo liberastijos. 🙂

        Esmė tame, kad egzistuoja labai konkrečios moralinės ribos, kurias peržengus turime jau visai nebe liberaliąją demokratiją, o “leidimą” sunaikinti tūkstantmečiais kurtos daugiatautės, “šeimyninės” visuomenės esminius egzistavimo pagrindus.

        Tai juk kartu yra ir socialinių visuomenės pagrindų absoliutus sunaikinimas – visi tradiciniai ryšiai, jungiantys žmones į šeimas, bendruomenes, tautas, ir taip palaikantys savitarpio pagalbos tradicijas, yra nutraukiami.

        Būtent tai, mano nuomone, lemia vis platesnį radikalaus islamo įsigalėjimą visame pasaulyje ne tik tose tautose, kurios tradiciškai išpažįsta islamą, bet ir vis daugiau žmonių, priklausančių kitoms tautoms ir bendruomenėms, pereina į islamą: juos traukia tradicinio islamo propaguojamas esminis principas ir siekiai – bendruomeniškumas, savitarpio parama ir socialinė lygybė.

        Beje, ir krikščionybė bei budizmas savo laiku būtent dėl analogiškų teiginių tapo pasaulinėmis religijomis.

        Deja, laikui bėgant, šios pamatinės savybės čia buvo “išplautos”, kaip, beje, ir islame.

        Ir kaip tik todėl dabar islame kilo judėjimas grįžti prie jo ištakų – “grynojo islamo”.

        Tačiau kartu grįžtama ir prie tokių islamo savybių, kurios visai nesiderina su tradicinėmis europiečių sugyvenimo normomis.

        Apibendrinant galima drąsiai tvirtinti, kad savo realiomis pasekmėmis tradicinei visuomenei liberastija yra iš esmės lygiai tas pats, kaip ir bet kokia totalitarinė diktatūra – tradicinė tautiniais, šeimyniniais, visuomeniškumo ir savitarpio paramos pagrindais tūkstantmečiais egzistuojanti visuomenė yra sunaikinama, o vietoje jos bandoma sukurti nebe visuomenę, o “masę” – “mobilią, betautę, pasaulinę darbo jėgą”, valdomą saujelės “naujųjų aristokratų” – multimilijardierių.

  6. hans to balsas:

    jei tokių debilų tėvų daugiau bus, tai obuolys nuo obels ne toli rieda, kaip žinia.
    Supuvusi yra tavo tolerastinė smegeninė, o ne tautinės tradicijos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: