Kelionės – mano aistra. Esu apkeliavęs beveik visą Lietuvą, matęs didingų pilių, nuostabių piliakalnių, puikių sodybų, įdomių muziejų… Tačiau šį kartą norėčiau papasakoti apie netikėtai man pačiam atrastą Lietuvos kampelį – Apuolę. Ką Jums byloja šis vietovardis? Jeigu nepažįstate to kampelio, galėčiau pabūti Jūsų gidu, mat vasarai baigiantis dvejus metus iš eilės dalyvavau įdomiuose renginiuose, vykusiuose Apuolės piliakalnyje. Prieš važiuodamas į šventę, pirmiausiai pats pasidomėjau šio krašto istorija ir radau nemažai stulbinančių faktų. Su kai kuriais norėčiau ir Jus supažindinti.
Kadaise, seniai seniai, gyvavo karinga kuršių gentis, kuri buvo negailestingai užkariauta švedų ir ilgai jiems priklausė. Tačiau kuršiams pabodo vergovė – jie sukilo ir išsivadavo. Bet gyventi laisvėje teko neilgai – užpuolė danai. Tačiau kuršiai atsilaikė. 854 m. – kuršiams ypač svarbi data. Tais metais Apuolės gyvenvietę ir pilį užpuolė švedų karalius Olafas su septynių tūkstančių profesionalių karių armija. Mūšis truko net aštuonias dienas, devintąją prasidėjo derybos. Švedams buvo sumokėta didžiulė išpirka auksu ir sidabru, o skaudžiausia tai, jog vergijon atiduota trisdešimt belaisvių.
Apuolė – anksčiausiai rašytiniuose šaltiniuose paminėta gyvenvietė, esanti dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijoje, Skuodo rajone. Tai – archeologijos paminklas, istorinis draustinis vaizdingoje Luobos ir Brukio upelių santakoje. Apuolė neoficialiai laikoma lietuviškosios ir latviškosios kuršių žemės sostine, mat XIII a. šis piliakalnis priklausė kuršiams. Jo viršuje stovėjo medinė pilis – tada šis piliakalnis turbūt atrodė dar didesnis. Yra išlikę ir gilaus šulinio pėdsakai, piliakalnio papėdėje tebėra senos gyvenvietės ir kapavietės liekanų. 1928, 1931 – 1932 metais Apuolės piliavietę tyrinėjo Lietuvos, Latvijos ir Švedijos archeologai. Jų radiniai saugomi Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune, Stokholmo ir Vilniaus muziejuose. Tokie faktai leidžia patikėti didinga šios vietovės istorija. Bet dar labiau ją pajunti atvykęs į vietą…
Istoriniams kovų įvykiams paminėti kasmet ant Apuolės piliakalnio vyksta Baltijos jūros regiono senovės genčių karybos ir amatų festivalis ‚,Apuolė 854“. Kadangi nuo vaikystės mane domina istorija, džiaugiausi, kad šeima palaikė mano idėją vykti į Apuolę. Mintys apie kelionę man nedavė ramybės, visą naktį buvo sunku užmigti – tikėjausi nepamirštamų įspūdžių ir norėjau nenusivilti.
Rytą buvau tarsi pakylėtas. Net prastas oras nebeatrodė toks įkyrus. Į mašinos langus vis skriejo vėjo draskomi medžių lapai, tarsi primindami, kad vasaros beliko kelios dienos… Kai kur rudens pranašo spalvomis pradėję dabintis klevai jau džiugino akis savo ryškiomis spalvomis – jie tai lyg degte degė, tai žarstė aukso lietų. Lijo… Kelis kartus netgi atrodė, kad dangus prakiuro… Valytuvai tarsi šoko ant priekinio stiklo, retkarčiais iš lietaus kurdami įvairiaformius fontanus… Danguje dažnai sužaibuodavo… Taigi ugninės šviesos netrūko… Ir mistišką vietą tokiu oru buvo ne taip lengva rasti… Na, bet štai ir žvyrkelis, vedantis tiesiai į mūsų kelionės tikslą… Manau, ar pirmąjį, ar antrąjį kartą atvykęs į Apuolę, jautiesi panašiai. Ši istorinė vieta nuteikia ypatingai: pajauti čia gyvenusių ir kovojusių didvyrių dvasią, apima nostalgiškai graudus jausmas… Norisi gerte gerti ypatingą kadaise čia vykusių kovų kvapą, rankos pačios kyla ir ieško ginklo. Pasijunti toks stiprus, vyriškas… Apuolė dvelkia paslaptingumu, sukelia nenusakomus jausmus, kurie vis keičiasi ir papildo vienas kitą.
Su tėvais apėjome apylinkę, apžiūrėjome įdomias vietas, senųjų amatų parodą. Kalviai demonstravo savo sugebėjimus nukalti ieties, kirvio antgalius, žaizdro liepsnose ryškėjo aštrūs kalavijų ašmenys. Savo amato meistrai čia pat pardavinėjo įvairius gaminius, maloniai šnekučiuodamiesi su žmonėmis. Iš visų amatų man labiausiai patiko kalvystė, jos darbai paliko didžiausią įspūdį. Be kalvystės šventėje buvo pristatomi ir kiti amatai. Puodžiai, odininkai, muzikos instrumentų kūrėjai, pynėjai iš beržo tošies bei liepos karnos, žolininkės ir kiti talentingi žmonės rodė savo sugebėjimus, įdomiai pasakojo apie savo amatus.
Dar ir dabar užsimerkęs matau save, tą dieną lakstantį po Apuolės piliakalnį, regiu daug kartų čiupinėtą seno kalvio kirvuką… Tėvai man jo, aišku, nenupirko, bet juk svajoti galima – niekas to neuždraus… Su tuo kirvuku įsivaizdavau save dalyvaujantį kovoje: ir tarsi jaučiau, kaip vėjas kedena mano plaukus, girdėjau, kaip ošia didingi Apuolės piliakalnio medžiai, jutau, kaip aplink plevena didžiavyrių galybė…
Ir staiga sududėjo, sutrimitavo į kovą kviečiantys senoviniai ragai… Pasigirdo šauksmai: „Ar jau puola?“, vietiniai žemaičiavo “A poul?“! Prasidėjo tai, kam šioje šventėje buvo skiriamas didžiausias dėmesys, – įvairios kovos, mūšių inscenizacijos, žiūrovų jėgų išbandymas. To Lietuvoje dar nebuvau matęs nė vienoje šventėje! Renginyje dalyvavo kariūnai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio valstybių – Lenkijos, Latvijos, Baltarusijos ir Estijos. Žmonės galėjo pašaudyti iš lanko, pamėtyti į taikinį kirvį ar ietį. Norintys pajusti kario dvasią, galėjo pasivaržyti rungtyse. Tačiau visiems žiūrovams bene įdomiausia buvo stebėti po pietų prasidėjusią kuršių ir švedų kautynių imitaciją. Kova buvo arši, ginklai žvangėjo apie pusvalandį. Laimėjo švedai. Deja, keli kariai buvo sužeisti – jiems prireikė medikų pagalbos. Štai taip įspūdingai buvo paminėtas istorinis Apuolės mūšis.
Pasibaigus kovoms vyko ,,vergų“ turgus. Tai savotiškas aukcionas, kurį buvo labai įdomu stebėti: už kiekvieną belaisvį žmonės galėjo siūlyti savo kainą. Žinoma, gerai, kad tai – tik žaidimas, o ne tikrovė. „Išpardavus“ belaisvius, renginio vedėjai paskelbė pertrauką, per kurią ir aš miklinau ranką, apžiūrinėjau senuosius ginklus. Paskui prasidėjo karių varžybos, po kurių buvo paskelbtas šauniausias karys – labai ištvermingas, greitas ir apsukrus vaikinas. Kaip visada, senovės baltų karybos brolija ,,Vilkatlakai“ žavėjo realistiškomis kovomis, autentiškais senovės ginklais ir sunkia karine apranga. Šios brolijos karius, jų kovas jau buvau matęs ir kitose šventėse.
Renginį užbaigė koncertas. Skambėjo linksma senovinė muzika, bet man buvo liūdnoka, nes reikėjo ruoštis namo, nors taip nesinorėjo. Tačiau jau tą patį vakarą žinojau, kad kitais metais vėl būtinai aplankysiu šį nuostabų Lietuvos kampelį – Apuolę. Ji užbūrė mane. Apuole, lauk manęs, aš grįšiu čia ne kartą… Jei dar nebuvai, kviečiu ir Tave drauge – važiuojam! Esu tikras, jog pajusi tą ypatingą Apuolės piliakanio dvasią… Atraskime Apuolę kartu!
Ignas Petkevičius, 8 a klasė, Klaipėdos „Saulėtekio“ pagrindinė mokykla
Šis rašinys dalyvavo geografinio rašinio konkurse „Mano atrasta Lietuva“
Parašykite komentarą