V.Keršanskas. Apie dvilypį patriotiškumą ir jo (ne)naudą Lietuvai (46)

Politikos mokslų studentas Vytautas Keršanskas. Stanislovo Kairio nuotrauka

Politikos mokslų studentas Vytautas Keršanskas |St. Kairio nuotr.

Kovo 11-oji, viena svarbiausių Lietuvos valstybingumo švenčių, tapo paradų diena. Kad ir kaip norėčiau, negaliu teigti kitaip. Šalia bandymo pasirodyti, atkreipti į save dėmesį, tiek vieną, tiek kitą pusę atstovaujantys žygeiviai neša žinią, kad būtent jų patriotiškumas yra geriausias. Iš pirmo žvilgsnio už nelabai svarbaus reiškinio, kai dvi skirtingas, nepabijosiu pasakyti, ideologijas atstovaujančios pusės bando paneigti viena kitą, slypi ypatingai destruktyvus procesas. Pirmasis pavojus – patriotiškumo sampratos suskaldymas, kas sukuria dar didesnį visuomenės susipriešinimą ir taip Tautai sunkiu metu. Atsiranda galimybė teigti, kad „mano“ patriotiškumas yra tikrasis, o štai „kito“ – ne. Antrasis pavojus kyla iš pirmojo, nes kelių patriotiškumo sąvokų atsiradimas ištrina supratimą, koks jis iš tikrųjų yra. Susikoncentruojama į gilias, tačiau valstybei ir Tautai nieko neatnešančias diskusijas, tuo tarpu reali patriotiška veikla tampa antraplanė. Galiausiai trečiasis pavojus – tokioms diskusijoms vykstant nebesuprantama, iš kur kyla pats patriotiškumo jausmas, kokius „tikslus“ jis skirtas patenkinti.

Liūdniausia, kad šis deklaratyvus patriotiškumas apsiriboja tik šventiniu laikotarpiu, todėl už atrodytų tvirtų šarvų slypi apmaudi tuštuma. Taigi, trumpai pakalbėsiu apie kiekvieną pavojų ir pabandysiu atsakyti į diskusijos temoje suformuluotą klausimą: „kokio patriotiškumo reikia Lietuvai?“.

Nors patriotiškumo samprata turėtų atrodyti nekvestionuojama, kairieji Lietuvos intelektualai vis aršiau siekia įdiegti patriotiškumo, kaip įsipareigojimo respublikai ir jos institucijoms, o ne bendruomenei – Tautai – sampratą. Šie intelektualai teigia, kad lietuviai neteisingai koncentruojasi į kultūros ir tapatybės išsaugojimą, vietoje politinių institucijų puoselėjimo ir naujos, paneuropinės, tapatybės kūrimo. Šis liberaliosios kairės požiūris, jog kiekvienas yra laisvas pasirinkti savo tapatybę, spjauna į visą iki šiol lietuvių kurtą, o šimtamečių okupacijų metu sunkiai saugotą kalbą, kultūrą ir istoriją. Pilietinis patriotiškumas reiškia, kad kiekvienas pilietis, nepriklausomai nuo jo etninės kilmės, yra Lietuvos politinės bendruomenės dalis, jeigu jis atitinką ką tik išsakytą patriotiškumo sampratą. Jam priešpastatomas etninis patriotiškumas, kuris pagrįstas vien tik kraujine priklausomybe tautai, pasireiškiančia per kalbą, kultūrą, papročius, istoriją. Pirmoji samprata nurodo, kad kiekvienas, nesvarbu kokia jo rasė ar tautybė (pagal Š. Liekį tokio dalyko kaip „tautiškumas“ apskritai nėra), gali būti Lietuvos patriotas, jeigu yra lojalus Lietuvai, jaučia pareigą puoselėti institucijas, kurios turi užtikrinti žmogaus teises, klestėjimą ir gerovę. Antroji nurodo, kad tik etniniai lietuviai yra Lietuvos politinės bendruomenės dalis ir niekas daugiau negali pretenduoti į patriotiškumo sampratą. Deja, abi yra kraštutinės, todėl ydingos savaime.

Čia prieiname antrąjį pavojų – nei viena iš šių deklaruojamų patriotiškumo sampratų neatspindi realybės: pilietinis patriotiškumas apskritai yra niekinis, nes remiamasi postmodernistų prielaida, jog kiekviena tapatybė, yra ne objektyvi duotybė, o socialinis konstruktas. Tai reiškia, kad individas gali pasirinkti su kuo jis jaučiasi labiausiai tapatus, todėl kiekvienas imigrantas, gavęs Lietuvos Respublikos pasą, laisvas pasirinkti savo santykį su Lietuvos politine bendruomene. Antroji samprata, savo pagrindu laikydama etniškumą, atmeta galimybę, pavyzdžiui, lenkų kilmės piliečiui, kuris Lietuvoje gyvena jau ilgą laiką ir su ja yra susisaistęs anksčiau minėtais ryšiais bei laiko save lietuviu, būti lygiaverčiu patriotu su „grynakraujiu“ lietuviu. Ši skirtis ištrina realų supratimą, kad patriotiškumas yra kiekvieno piliečio įsipareigojimas politinei bendruomenei – Tautai – su kuria jis yra saistomas glaudžiais papročių, kalbos, kultūros, religijos ir istoriniais ryšiais.

Taigi, iš kur kyla patriotiškumas ir kokio jo reikia šiandieninei Lietuvai? Teigdamas, kad „tautos“ egzistuoja ir jos, anot A. Maceinos, „nėra atsitiktinio įvykio sublokštų žmonių sambūriai, bet organiškai išsivystę vienetai, turį savotišką gyvenimą ir savo paviršiuje, ir savo gelmėse“. Dargi, „tautinė individualybė ne tada atsiranda, kai žmonės susiburia draugėn, bet jie dėl to ir susiburia, kad yra lenkiami kažkokio išvidinio bendrumo“. O šis išvidinis bendrumas kaip ir minėta yra kalba, teritorija, papročiai, religija ir nacionalinė kultūra. Taigi, tauta nėra kažkoks sambūris, kuris atsirado todėl, kad pasirodė įdomus ir yra pasmerktas išnykti tada, kai nusibos – dings meilė jam. Tauta, kylanti iš išvidinio bendrumo, tampa moralinio piliečio įsipareigojimo objektu. Ji įpareigoja puoselėti kiekvieną šio bendrumo narį atskirai ir visus kartu. Tai reiškia, kad patriotiškumas prasideda kiekvienuose Tautos nario namuose.

Meilę Tėvynei privalo lydėti ir pareiga jai. Kiekvienas veiksmas gali kurti arba griauti bendrąjį Tautos gėrį. Paprasčiausias pavyzdys: kiek daug piliečių žavisi Lietuvos gamta, tačiau nuvažiavę pasidžiaugti jos teikiamais malonumais be skrupulų ją niekina. Negana to, patriotas ne vien tiki, kad gali būti geriau, bet ir visomis išgalėmis to siekia. Tačiau dabar vaizdas toks: visa jaunimo armija susirenka pasirodyti, kaip jie myli Lietuvą kovo 11-ąją, tačiau valstybėje vykstant siaubingiems politiniams procesams, į pūnančią sistemą pakeisti raginantį mitingą „Už teisingumą“ susirenka praktiškai vien vyresnieji. Visi suprantame, kad turi būti kitaip.

Kaip minėta, patriotiškumas pirmiausia turi prasidėti kiekvienuose namuose: tėvams perduodant papročius atžaloms, mokant didingos Lietuvos istorijos bei įdiegiant meilės Tėvynei džiaugsmą. Vėliau tai turi perimti mokykla. Sokratas yra pasakęs: „laiminga ta šalis, kurioje protingiausi ir doriausi žmonės tampa mokytojais“. Tai turėtų būti mūsų siekiamybė, nes būtent mokytojas vaikams yra (turi būti) antrasis autoritetas po tėvų, diegiantis meilę Tėvynei. Deja, situacija šalyje sunki: nepažabojama emigracija lemia net tėvų ir vaikų susvetimėjimą, autoriteto nunykimas mokytojo profesiją pavertė antrarūše, o apie politikų santykį su visuomene jau seniai kalbėti yra nebepatogu… Visgi, niekas be mūsų situacijos nepakeis.

Valstybinės šventės negali tapti tik dienos, skirtos deklaruoti meilę Tėvynei, o likusieji metai – meilei sau. Kovo 11-ąja turėtume atnaujinti asmeninį įsipareigojimą Lietuvai ir visus metus jį nuolankiai vykdyti. Tik toks patriotiškumas mūsų Tėvynei leis suklestėti.

Šis pranešimas skaitytas patriotiško jaunimo sambūrio „Pro Patria“ surengtos diskusijos „Koks patriotiškumas reikalingas Lietuvai?“ metu.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Komentuoti: pubertetiku foumas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: