A.Simanonytė. Ko tikėtis Lietuvai, kai ES parlamente – pedofilija kaltinami parlamentarai? (87)

Audronė Simanonytė | asmenine nuotr.

Audronė Simanonytė

Stebint pastarojo meto įvykius turbūt ne man vienai susidarė įspūdis, kad Europos Parlamento reakcija į vienus ar kitus įvykius bendrijos šalyse kartais nėra visiškai adekvati. Ypač tai pasimatė priėmus Vengrijos Konstituciją. Šią savaitę paaiškėjo žadėtosios priemonės, kurių prieš vengrus numatyta imtis.

Kovo 13 d. ES finansų ministrai savo susitikime pareiškė, kad jeigu Vengrija nesumažins biudžeto deficito, jai bus sustabdyta Europos struktūrinių fondų parama. Esamoje situacijoje didesnė finansinė atsakomybė gal būtų ir neblogas dalykas, jeigu ne vienas „bet“: tokios griežtos priemonės Europos Sąjungoje – beprecedentinis atvejis ir iki šiol jokiai kitai valstybei netaikytos.

Aršaus puolimo scenarijus iš liberaliųjų jėgų pusės – nenaujas. Panašiai buvo, kai prieš porą metų buvo priešinamasi Lietuvos Seime priimtam „Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos įstatymui“. Kuo viskas baigėsi, žinome visi: prezidentas V. Adamkus įstatymą vetavo, tačiau vėliau Seimo balsų dauguma jis vis tik buvo priimtas. Tiesa, su pakeitimais. Reikia priminti, kad pagal šį įstatymą, nepilnamečiams neigiamą poveikį daranti informacija Lietuvoje laikoma tokia informacija, kuria skatinamas smurtas, žiaurumas, agituojama už homoseksualius, biseksualius ar poligaminius santykius, iškreipiami šeimos santykiai ir paniekinamos jos vertybės.

Tačiau čia paaiškėjo įdomus dalykas: pasirodo, kad bene aršiausias šių dviejų įstatymų priešininkas buvo vienas ir tas pats žmogus – europarlamentaras Danielis Konas-Benditas (Daniel Cohn-Bendit), Vikipedijoje pristatomas kaip žydų kilmės Prancūzijos ir Vokietijos politikas, einantis vieno iš pirmininkų pareigas Europos Parlamento Žaliųjų frakcijoje bei Europos Laisvajame Aljanse.

2009 m. jis asmeniškai kreipėsi į Europos Parlamento pirmininką Ježy Buzeką (Jerzy Buzek), prašydamas pareikšti Lietuvai protestą, neva tai Nepilnamečių apsaugos įstatymas prieštarauja žmogaus teisėms ir diskriminuoja lytines mažumas, o 2012 m. ragino Europos Parlamentą imtis griežtesnių priemonių prieš Vengriją, „nes yra būtina apginti pamatines ES vertybės“. Galima tik spėlioti, kokios „pamatinės vertybės“ politikui pasirodė labiausiai pažeidžiamos, tačiau ne paslaptis, kad vengrai savo Konstitucijoje nedviprasmiškai konstatavo, jog vienintelė priimtina šeimos forma Vengrijoje – tai sąjunga tarp vyro ir moters.

Gal ir galėtume teigti, kad D. Konas-Benditas pažiūros ir jo veiklos metodai – tiktai jo paties asmeninis reikalas, jeigu (ir vėl!) – ne vienas „bet“. Pasirodo, dar 8-ajame dešimtmetyje šis politikas buvo kaltinamas pedofilija. 2004 m. jį išrinkus į Europarlamentą, kilo skandalas, nes į visuomenės akiratį papuolė 1975 m. išleista jo knyga „The Big Madness“, kurioje D. Konas-Benditas aprašinėja, kaip dirbdamas vaikų darželio auklėtoju, jis sueidavo į seksualinius kontaktus su auklėjamais vaikais. Tuo metu už antivyriausybines riaušes jis buvo išvarytas iš Prancūzijos ir gyveno Vokietijoje, kur dirbo „alternatyviame“ vaikų darželyje. Minėtoje knygoje dabartinis politikas kritikavo tradicinius vaikų auklėjimo būdus.

Prieš mano akis – ištrauka iš D. Konas-Benditas knygos „The Big Madness“, cituojama britų portalo www.gurdian.co.uk , besiremiant žurnalo „The Observer“ 2001 m. straipsniu „Šešiasdešimtųjų herojus prisipažįsta apie seksą vaikų darželyje“ („Sixties hero revealead as kindergarten sex author“)*.

“Nuolatinis flirtas su vaikais greitai įgavo erotinę formą, – rašo knygos autorius. […] Keletą kartų yra taip atsitikę, kad kai kurie vaikai man atsegdavo užtrauktuką ir imdavo mane glamonėti. Priklausomai nuo aplinkybių, aš reaguodavau skirtingai, bet jų geismas man buvo problema. Aš jų klausdavau: “Kodėl jūs nežaidžiate vienas su kitu, kodėl pasirenkate mane, o ne kitus vaikus?“ Bet galiausiai, jei jie norėdavo, aš juos glamonėdavau taip pat.[…]“. Tą pačią ištrauką galima rasti Julian Bourg studijoje „Berniukų rūpesčiai: pedofiliniai tekstai 1970-ųjų Prancūzijoje“ („Boy Trouble: French Paedophiliac Discourse of the 1970`s“)**, taip pat – daugelyje kitų tekstų.

Yra netgi filmuotų šaltinių, kur šiandieninis europarlamentaras ne tik kad nesidrovi savo elgesio su vaikais, bet atvirkščiai – juo mėgaujasi. „Ar jūs žinote, kad vaiko seksualumas yra kažkas nepaprasto? – retoriškai klausia jis 1982 m. interviu metu vienai Prancūzijos televizijai – Kai 5 metų mergaitė pradeda tave nurenginėti – tai kažkas fantastiško!” – tokius Konas-Benditas žodžius išgirsite You Tube video „Maži Danielio Kono-Bendito malonumai („The little pleasures of Daniel Cohn – Bendit“).

Labai sunku iš šių faktų daryti kokias nors išvadas. Kitaip tariant, jų tiek daug, kad tam neužtektų trumpo straipsnio. Tačiau svarbiausias klausimas, kuris, esu tikra, iškyla daugumai – kaip tokie žmonės papuola į Europos Parlamentą? Juk net pačiame Strasbūre, EP posėdžio metu, jo kolega, kitas prancūzų politikas Žanas Mari Le Penas (Jean Marie Le Pen) jį atvirai vadina „pedofilu“****. Galų gale, argi V. Adamkus, vetuodamas plačiai nuskambėjusį įstatymą, nežinojo, kokios jėgos iš ES inicijuoja jo protestus? Argi apie tokius kaip D.Konas- Benditas nežino šiandieniniai Lietuvos europarlamentarai? O jeigu žino, tai kodėl savo žiniomis nepasidalija su tais Lietuvos įstatymų leidėjais, kuriems dėl kalbos barjero tam tikra informacijos dalis neprieinama?

Kas dėl Europos, turime pripažinti, kad seksualinių laisvių srityje ji yra toli pažengusi. Dar 1977-aisiais grupė žymių Prancūzijos inteligentijos atstovų, tokių kaip filosofas Žanas Polis Sartras (Jean-Paul Sartre), rašytoja Simona de Bovuar (Simone de Beauvoir), filosofas ir istorikas Mišelis Fuko (Michel Foucault) bei kt. pasirašė peticiją, reikalaujančią legalizuoti pedofiliją bei įteisinti seksualinius santykius tarp suaugusiųjų ir vaikų. Įdomi detalė yra tai, kad vėliau kai kurie šių veikėjų padarė stebėtinas karjeras. Peticiją pasirašęs prancūzų socialistų partijos veikėjas Jackas Langas 1988 m. tapo Prancūzijos Kultūros ministru, o vėliau – Švietimo ministru. Socialistų partijos narys Bernardas Kušneras (Bernard Kouchner) 1992 m. paskirtas Prancūzijos Sveikatos ministru, o 2007- aisiais tapo Užsienio reikalų ministru. Filosofas Žakas Derida (Jaques Derrida) išleido daugiau negu 40 mokslinių knygų, savo darbais darydamas milžinišką įtaką viso pasaulio mokslininkams. Mažiausiai pasisekė Mišeliui Fuko. Daugybės filosofinių darbų, tokių kaip „Civilizacijos beprotybė“, „Daiktų tvarka“, „Žmogiškojo seksualumo istorija” autorius 1984 m. mirė nuo AIDS. Jis buvo pirmasis tokio rango žmogus Prancūzijoje, miręs nuo šios ligos.

Kaip ten bebūtų, didžiausia problema yra tai, kad Lietuva, stodama į Europos Sąjungą, buvo šventai įsitikinusi, jog papuls į visiškai kitokiais santykiais paremtą sistemą negu buvo Sovietų Sąjungoje. Buvome tikri, kad Europoje tvarkingai veikia įstatymai, netgi tikėjomės, kad ten nėra interesais paremtų klanų. Mintis, jog toje išsvajotoje Žemėje tarpsta tokia pati ideologinė bei moralinė korupcija „kaip ir visur kitur“, daugumai mūsų atrodė neįmanoma. O jei kas nors būtų pasakęs, kad Lietuvos įstatymų leidėjams gaires nustatinės tokie žmonės kaip D. Konas-Benditas, istorija galėjo pasisukti visiškai kita linkme.

Tačiau šiandien esame ten, kur esame. Labai daug išeičių neturime. Norėtųsi vieno. Kad pagaliau suvoktume, jog nepapuolėme į rojų ir nusiimtume rožinius akinius. Be akinių bus lengviau matyti, jei Europa ir vėl prieis ne iš tos pusės.

Šaltiniai:

*„Sixties hero revealed as kindergarten sex author“ (www.guardian.co.uk);
** „Boy truble: French Paedophiliac Discourse of the 1970`s.”( „Between Marx & Coca Cola: youth cultures in changing European Societies”, chapter 13“;
*** www.You Tube.com: „The little pleasures of Daniel Cohn-Bendit“;
**** „Le Pen taunts rival with „paedophile“ slur“(www.thelocal.fr).

Kategorijos: Lietuvos kelias, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *