Liepsnotoji pelėda – vienas paslaptingiausių paukščių Lietuvoje (0)

Liepsnotoji peleda, httpdigitalmedia.fws.gov nuotr.

Liepsnotoji peleda, httpdigitalmedia.fws.gov nuotr.

Įvairiais mitais, legendomis ir prietarais apipintos pelėdos iš tiesų yra vieni paslaptingiausių paukščių, gyvenančių mūsų šalyje. Kai kurios šių paukščių rūšys įsikuria visiškai šalia žmonių, tačiau dėl naktinio gyvenimo būdo yra mažai kam matomos.

Dažniausiai net nežinoma, kad kur nors greta sodybos augančio medžio drevėje, ūkiniame pastate ar net paties namo palėpėje įsikūrusi tokia kaimynė. Ir tik stojus sutemoms netikėtai šmėkštelėjęs be garso praskrendančio paukščio šešėlis ar vaiduokliškas ūbavimas gūdų vakarą išduoda kažkur netoli esant šį mistišką paukštį.

Primena besivaipantį gyvūną

Dauguma Lietuvoje gyvenančių pelėdų pasidabinusios kukliai pilkomis ar rudomis spalvomis išpuoštais apdarais, dėl kurių jos susilieja su aplinka ir yra sunkiai pastebimos ne tik naktinės medžioklės metu, bet ir dienos metu, kai dienoja kur nors pasislėpusios uokse ar medžio šakų tankmėje. Tačiau Lietuvoje gyvena viena pelėdų rūšis, kurią pamačius sunku patikėti, kad toks paukštis iš viso gali būti. Tai liepsnotoji pelėda (lot. Tyto alba).

Maždaug 34–40 cm dydžio labai šviesaus apdaro paukštis, kurio kūno viršutinė pusė gelsva, smulkiai dėmėta, o apatinė – oranžinė, išmarginta neryškiomis tamsiomis dėmėmis. Ypatingo žavesio šiam paukščiui suteikia išskirtinai šviesūs širdies formos skruostai. Dėl tokios savo bendros išvaizdos ir linguojamų judesių, kuriais pasitinkami prie lizdo pasirodę nekviesti svečiai, liepsnotoji pelėda labiau panašėja į besivaipantį gyvūną nei į paukštį. O ir liepsnotosios pelėdos balsas ne pats maloniausias ausiai – tai įvairūs gergždimą, šnypštimą ar kvaksėjimą primenantys garsai, o kartais net gana šiurpus klyksmas. Pirmieji balsai gali būti girdimi jau kovo antroje pusėje, tačiau liepsnotosios pelėdos aktyviausios balandžio mėn. – gegužės pradžioje. Įdomus faktas, kad jaunikliai jau po kelių dienų nuo išsiritimo skleidžia panašius į suaugusių paukščių, tik silpnesnius balsus, kurie, šiems augant, palaipsniui stiprėja.

Prisėlinti nepavyks

Skirtingai nei kitos pelėdos, kurios priskiriamos tikrųjų pelėdų (Strigiformes) šeimai, liepsnotosios pelėdos išskirtos į atskirą – liepsnotųjų pelėdų (Tytonidae) šeimą. Tai tipiškas naktinis paukštis. Jei dauguma pelėdų į medžioklę išskrenda vos sutemus ir pabaigia po vidurnakčio, liepsnotoji susiruošia tik visiškai sutemus ir tik brėkštanti aušra nutraukia šį užsiėmimą. Anksčiau į medžioklę susiruošia jauni paukščiai, o tėvai pasirodo tik visiškoje tamsoje. Dieną ji praleidžia kaip ir visos pelėdos – įsitaisiusi kokioje nors slėptuvėje: tupėdama ant balkio bažnyčios bokšte ar varpinėje, taip pat įsispraudusi į tamsų kampą palėpėje, medžio uokse ar net į nišą sienoje.

Įdomu tai, kad varpų skambesys, įskrendantys ir išskrendantys balandžiai ar žmonių veiklos keliamas triukšmas šiam paukščiui miegoti visiškai netrukdo, tačiau žmogui prie jos netikėtai prisėlinti net neverta bandyti – net ir giliai įmigusi liepsnotoji pelėda kuo puikiausiai viską girdi ir nuo menkiausio besiartinančio žmogaus sukelto triukšmo pabunda ir pradeda stebėti atvykėlį. Lyg norėdama geriau apžiūrėti ir įvertinti galimą grėsmę, išsitiesia per visą savo ūgį, kartais net pasistiebia ant kojų, įsitempia ir pamažu linguoja į šonus, laikas nuo laiko nutaisydama vis kitokią grimasą. Ir nei minutei neatitraukia žvilgsnio, kol atvykėlis pasišalina.

Dar viena originali savybė, kuria pasižymi liepsnotosios pelėdos, yra ta, kad joms einant žeme ar balkiu trys kojos pirštai būna nukreipti į priekį, o vienas – atgal. Tačiau kai tupi ant šakos, tuomet į ją įsikimba dviem pirštais iš vienos pusės, o kitais dviem – iš kitos, ir šias poras gali sudaryti pirmas ir antras, antras ir trečias bei pirmas ir ketvirtas pirštai.

Paplitusi pietiniuose regionuose

Kaip rodo archeologiniai tyrimai, liepsnotosios pelėdos šalia žmogaus gyvena jau nuo geležies amžiaus, t.y. maždaug nuo 800 m. pr. m. e. Yra manoma, kad iš pradžių jos gyveno daugiausiai uolingose vietovėse, kur toks plunksnų raštas šioms pelėdoms leisdavo tapti mažiau pastebimoms. Dabartiniais laikais šioms įsikuriant ūkiniuose pastatuose, fermose, grūdų saugyklose, senų pastatų palėpėse, bažnyčių bokštuose, kartais įvairiuose griuvėsiuose ar apleistuose pastatuose jų plunksnos vėlgi pasitarnauja susiliejimui su aplinka.

Tai pietinių kraštų sėsli rūšis, o Lietuva yra pačiame šiauriniame rūšies paplitimo arealo pakraštyje. Nors rasta perint ir centrinėje bei šiaurinėje šalies dalyje, be jokios abejonės, dažnesnė pietiniuose rajonuose. Be to, paplitusi netolygiai net ir pietiniuose regionuose: neretai aptinkamos skaitlingos vietinės populiacijos gana riboto ploto teritorijoje (pvz. mieste ar gyvenvietėje), o greta visai nesutinkama.

Populiacijos būklė Lietuvoje nežinoma

Lietuvoje liepsnotoji pelėda įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą ir rūšiai suteikta 4 (I) retumo kategorija. Ši kategorija pažymi tai, kad šių paukščių populiacijos būklė nežinoma. Pirmas liepsnotųjų pelėdų lizdas Lietuvoje buvo aptiktas 1947 metais Daukšiuose, Marijampolės rajone, bet žinios apie šių paukščių perėjimo atvejus mūsų krašte yra labai skurdžios ir šiuo metu nėra tiksliai žinoma, kiek šių paukščių peri mūsų krašte.

Manoma, kad šiuo metu šalyje galėtų perėti 30–70 liepsnotųjų pelėdų porų. Tačiau tikrasis populiacijos dydis gali būti tik numanomas, nes be kelių pranešimų apie perėjimo metu stebėtus paukščius, daugiausiai informacijos gaunama tik pagal šaltuoju metų laiku rastų negyvų paukščių kiekį ir dažniausiai tai būna pietvakarinėje Lietuvos dalyje – Vilkaviškio, Marijampolės, Šakių, Alytaus rajonuose.

Kalbant apie liepsnotųjų pelėdų populiacijos būklę Lietuvoje būtina įvertinti ir tą faktorių, kad mūsų šalyje gyvenančių pelėdų gausa priklauso nuo šios rūšies paukščių gausos kaimyninėse šalyse. Lietuva yra šiaurės rytiniame liepsnotosios pelėdos arealo pakraštyje, o arealų pakraščiuose rūšies populiacijos labai negausios, t. y. jų skaičius metai iš metų gali svyruoti. Kaimyninėje Latvijoje jų peri tik iki 5 porų, Baltarusijoje – 5–15. Gerokai gausesnė jų populiacija yra Lenkijoje – net 1000–4000 perinčių porų. Greičiausiai iš šios šalies jauni paukščiai dažniausiai apsilanko Lietuvoje.

Padeda atsikratyti pelinių graužikų

Iš tiesų liepsnotosios pelėdos sunkiai išgyvena šaltomis sniegingomis žiemomis ir 7 cm sniego danga jau kelia didelę grėsmę mirti iš bado. Todėl žiemą šios pelėdos dažniausiai medžioja tik ūkinių pastatų viduje, kur jų dažniausias grobis – peliniai graužikai – negali pasislėpti po sniegu. Tačiau kiekvienas norintis gali padėti šiems paukščiams ištverti žiemą. Šios pagalbos pagrindinis principas yra tas, kad į pasirinktą vietą reikia privilioti ir išlaikyti kuo daugiau pelių, pelėnų ir kitų smulkių graužikų. Tam šalia ūkinių pastatų, soduose, laukuose ar pievose nuo sniego išvalomos maždaug kvadratinio metro pločio aikšteles, papilama grūdų, duonos gabalėlių, trupinių ir viskas uždengiama šiaudais. Pelės dažniausiai neatsispiria tokioms vaišėms, o pelėdoms belieka aptikti „lesyklą“. Remdamiesi šiuo principu Vokietijos ornitologai organizavo liepsnotųjų pelėdų maitinimą.

Liepsnotųjų pelėdų kaimynyste labiausiai turėtų džiaugtis ūkininkai – per mėnesį šių pelėdų pora, maitinanti jauniklius, sugauna apie 130 pelių! Retkarčiais sugauna vieną kitą mažesnį paukštį, tačiau didesnių neliečia, o kartais net įsikuria kartu su žmonių auginamais veisliniais balandžiais. Tad drąsiai galima teigti, kad šie paukščiai neįprastai gražūs, bet ir naudingi kaimynai.

Trūksta perimviečių

Liepsnotųjų pelėdų paplitimą dažniausiai apriboja perimviečių trūkumas, nes po senų ar apleistų pastatų renovacijos, kai uždengiamos ertmės, nebelieka vietos joms įsikurti. Tokio atvejo pavyzdys gali būti Aukštadvario Kristaus Atsimainymo bažnyčios remontas. Vietos gyventojų teigimu, šioje 1913–1919 metais statytoje medinėje bažnyčioje, greičiausiai viename iš jos bokštų, buvo įsikūrusi liepsnotoji pelėda. Tačiau po prieš kelis metus vykusio šios bažnyčios remonto pelėda čia nebesugrįžo. Dar vienas labai rimtas priešas yra akmeninė kiaunė, kuri nevengia apsilankyti pastatuose ir radusi sunaikina liepsnotųjų pelėdų kiaušinius ar jauniklius.

Gamtosaugininkai prašo suteikti informacijos

Nėra informacijos, kad liepsnotosios pelėdos būtų perėjusios įvairiose Lietuvos vietose iškeltuose inkiluose, tai greičiau informacijos ir sistemingo darbo šioje srityje trūkumas nei priemonės neveiksnumas. Kaimyninėje Lenkijoje 2000–2003 m. iš iškeltų 98 inkilų liepsnotosios pelėdos užėmė net 38proc. Todėl yra didelė tikimybė, kad mūsų šalyje šios pelėdos galėtų taip pat sėkmingai užimti specialiai joms iškeltus inkilus.

Siekiant nustatyti liepsnotosios pelėdos populiacijos gausą ir imtis priemonių jų perėjimo ir apsaugai gerinti, labai reikalinga ir visuomenės pagalba. Jeigu Jūs pastebėjote šiuos paukščius ar netgi žinote jau įsikūrusią perinčią porą, labai prašome pranešti Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistui Remigijui Karpuškai el. paštu: remigijus@gamtosakademija.lt arba tel.8 684 63709.

Įvertinę situaciją, gamtosaugininkai pasirūpins, kad būtų užtikrina šių paukščių apsauga, o taip pat neatsisakys padėti, jeigu norėtumėt patys pagaminti ir iškelti inkilą šiai mielai pelėdai savo ūkiniame pastate ar namo palėpėje. Nuo kiaunių apsaugantys liepsnotosioms pelėdoms skirti inkilai yra sudėtingos konstrukcijos, o jų kėlimo vieta turėtų atitikti tam tikrus reikalavimus.

Lietuvos gamtos fondo informacija

Kategorijos: Gamta ir ekologija, Gamta ir žmogus, Visi įrašai | Žymos: , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: