A.Andriušaitis. „Ekzekutorius“ – šiurpi žudiko išpažintis (13)

Leidykla „Artūras Andriušaitis ir partneriai“  lietuvių kalba išleido buvusio Lenkų Armijos Krajovos kario Stefano Dombskio (Stefan Dąmbski) kelioliką metų rašytą autobiografinę knygą „Ekzekutorius“, kuri 2010 m. Lenkijoje tapo labiausiai perkama knyga.

Egzekutorius : Armijos Krajovos žudiko išpažintis / Stefan Dąmbski. – Vilnius : Artūras Andriušaitis ir partneriai, 2012. – 120 p. – ISBN 978-609-95348-0-0

Šią knygą sunku skaityti. Tai šiurpi žudiko išpažintis. Pavėluota atgaila dėl to, ko niekada nebesugrąžinsi – daugybės pražudytų jaunų sielų. Tai knyga apie tai, ką iš jaunos atviros būtybės padaro šovinizmas, skiepijamas jai nuo mažumės. Tad perženkime pasibaisėjimo slenkstį ir leiskimės į kelionę po tamsiausius žmogiškosios sielos užkaborius…

Stefanas Dombskis (Stefan Dąmbski) gimė 1925 m. gruodžio 3 d. Nosuvkos palivarke, Žešovo vaivadijoje, Lenkijoje, grafo Kazimiežo Dombskio (Kazimierz Dąmbski) ir Ados Jendžejovič-Dombskos (Ada Jędrzejowicz-Dąmbska) šeimoje. Jo gimtosios vietos – tai etninis ukrainiečių ir lenkų paribys Galicijoje. Stefano vaikystė nebuvo normali. Anksti, 1934 metais, mirė motina, tvarkiusi ūkius Nosuvkoje ir Dylonguvkoje. Tėvas grafas Kazimiežas Dombskis vaikais nesirūpino ir 1939 metais išvyko į Kolumbiją, o iš ten į Jungtines Amerikos Valstijas, kur 1947–1952 metais Niujorke buvo lenkiško laikraščio „Nowy Dziennik“ („Naujasis dienraštis“) vyriausiasis redaktorius. Stefaną ir jo brolį Stanislavą (Stanisław Dąmbski) po motinos mirties globojo jų netekėjusi teta. Broliai išsiskyrė 1945 metais, kai liepos mėnesį Stefanas su kitais išaiškintais savo kuopos kariais buvo permestas į Vakarus. Atsidūręs amerikiečių okupacinėje zonoje Vokietijoje, tarnavo sargybos kuopoje netoli Niurnbergo. Stanislavą dėl brolio pabėgimo iš Lenkijos suėmė komunistinis saugumas; išėjęs iš kalėjimo, būdamas vos 26-erių, 1948 metais jis mirė nuo džiovos.

Penktojo dešimtmečio pabaigoje Stefanas žaidė profesionalųjį futbolą. 1950 metais, tėvui padedant, emigravo į JAV. Gyveno Čikagoje, nuo 1976-ųjų – Majamyje. Negalėjo sau rasti vietos – vertėsi atsitiktiniais nekvalifikuotais darbais (transporte, prekyboje), dažnai juos keitė. Du kartus išsiskyrė, jo vienintelė, jau Amžinybėn išėjusi, duktė suaugusi nepalaikė su juo ryšių.

Aštuntajame dešimtmetyje S. Dombskis pradėjo rašyti atsiminimus. Matyt, tai jam nebuvo lengvas potyris. Rašė juos keliolika metų. Juos bebaigdamas (nutrūksta tik pačioje pabaigoje, viduryje sakinio), sunkiai sirgdamas, 1993-iaisiais nusišovė.

2005 metais 177 puslapių kompiuteriu surinktas atsiminimų tekstas pateko į visuomeninį „Kartos“ fondą (Fundacja Ośrodka KARTA) Lenkijoje. Jį perdavė S. Dombskio giminės – Kristina Dombska-Nikols (Krystyna Dąmbska-Nichols) ir Aleksandras Dombskis (Aleksander Dąmbski). Pirmą kartą platūs atsiminimų fragmentai buvo paskelbti 2006 metais ketvirtiniame fondo žurnale „Karta“ (Nr. 47). 2010 metais „Kartos“ fondas atsiminimus išleido atskira knyga pavadinimu Egzekutorius (Egzekutor). Knyga Lenkijoje iš karto tapo bestseleriu, susidomėjimas ja neslūgsta iki šiol.

Vos tik pasirodę atsiminimų fragmentai iš karto susilaukė įnirtingo Armijos krajovos (Armia Krajowa, AK) veteranų pasipiktinimo bei pasmerkimo. Protestavo Pasaulinė AK karių sąjunga (Światowy Związek Żołnierzy AK, ŚZŻAK), regioniniai Lenkijos AK veteranų skyriai. Išėjusi knyga sukėlė dar didesnį šių „kovotojų“ įsiūtį. Kodėl? Todėl, kad antraštinis Egzekutorius pirmą kartą atskleidžia tiesą apie Armijos krajovos nusikaltimus.

Armija krajova buvo viena didžiausių karinių pasipriešinimo organizacijų Antrojo pasaulinio karo metais. Jos indėlis kovoje prieš Lenkiją okupavusius nacius – didelis. Tačiau organizacijos veiklą lydi daugybė prieštaravimų, o dažnai – ir nusikaltimų šleifas. Ypač tai liečia AK veiklą  tarpukario Lenkijos okupuotose teritorijose – Rytų Lietuvoje, Vakarų Baltarusijoje ir Vakarų Ukrainoje.

Ar Armijos krajovos veikla nusikaltimais išsiskyrė tik iki 1939 metų okupuotose Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos žemėse, ar Lenkijoje buvo kitaip? Egzekutoriaus atsiminimai leidžia teigti, kad labai panašūs procesai vyko visoje tarpukariu Lenkijos kontroliuotoje teritorijoje. Panašūs todėl, kad juos sukėlusios priežastys – tos pačios.

Apie ką mums pasakoja Egzekutorius? Jis labai dažnai mini „šūvį į pakaušį“ – tai tarsi jo įprasta „darbo“ (robota) priemonė. Ar tai kažko neprimena? Tai labai primena bolševikų ir nacių braižą. Taip pat šį braižą žinome iš 1919–1920 metų, kai lenkų agresoriai taip žudė karo belaisvius [1], ir iš 1939 metų, kai lygiai taip pat lenkų prižiūrėtojai šaudė iš Šv. Kryžiaus kalėjimo varomus kalinius [2].

Egzekutorius lyg su ironija pareiškia: Dėl įdomumo sunaikinome visus Volksdeutsche [3]… O juk tai buvo vokiečių tautybės buvę Lenkijos piliečiai. Kraują stingdo makabriškos ukrainiečių civilių gyventojų skerdynių scenos. Kankinių mirtis jų laukė vien dėl to, kad gimė ukrainiečiais. O juk jie buvo ukrainiečių tautybės Lenkijos piliečiai. Argi tai – ne etniniai valymai? Kaip tai panašu į 1944 metų liepos lietuvių žudynes Vilniuje vien už tai, jog jie buvo lietuviai.

Egzekutorius vaizdžiai aprašo AK bendradarbiavimą su komunistine Lenkijos milicija. Ar tai neprimena AK bendradarbiavimo su vokiečių, o paskui su sovietų okupantais Lietuvoje? Apginkluoti vokiečių kovai su bolševikų partizanais, po to su savo naujaisiais sąjungininkais sovietais 1944 metų vasarą griovę ir deginę Vilnių, galiausiai savo bolševikinių draugų likviduoti.

Egzekutorius gėrisi klasta apgaunant priešą – tai aprašoma Pilmano (Pillman) sušaudymo epizode. Tikslas pateisina priemones. Kaip mums tai gerai pažįstama iš visos santykių su Lenkija istorijos.

Egzekutorius rašo apie pasibaisėtiną beatodairiškumą ir žiaurumą vykdant vadovybės įsakymus. Lygiai taip pat AK galvažudžiai elgėsi ir Lietuvoje.

Egzekutorius atskleidžia ir dar vieną mums Lietuvoje gerai žinomą aspektą – aktyvų bažnyčios dalyvavimą AK veikloje. Pabaisa kunigo mantija privertė jį nužudyti savo vaikystės draugą. Fanatikams negaliojo Aukščiausiojo įsakymai – kaip mums tai gerai pažįstama iš lenkų „apaštalavimo“ mūsų žemėje.

Autorius pabrėžia, kad AK nusikaltimai nebuvo kažkokių pavienių sadistų veiksmai – jis nurodo, jog tai buvo daroma su visišku AK vadovybės pritarimu.

Kai Stefanas įstojo į AK, jis buvo vaikas – vos 16-os metų. Jis rašo, kad tokių kaip jis buvo absoliuti dauguma. Štai kokius „karius“, išauklėtus fanatizmo dvasia, jų vadai siųsdavo žudyti žmonių „Lenkijos vardan“.

S. Dombskis rašo: Pasibaigus karui daugelį metų bandžiau analizuoti save patį ir galiausiai pripažinau, jog tokį žvėriškumo laipsnį pasiekiau daugiausia dėl mano auklėjimo vaikystėje – perdėtai patriotinėje atmosferoje. Kaip stebėtinai šis prisipažinimas koreliuoja su kitu, dar gerokai iki karo parašytu prancūzo Renė Martelio (René Martel) tekstu: Jau kelinti metai esame priversti būti Lenkijos imperialistinių idėjų atgijimo liudininkais. Tai yra ta pati psichozė, ta pati kitų tautų niekinimo ir naikinimo dvasia, tas pats klaidų ir kvailysčių svaigulys – ką mūsų seneliai švelniai vadino „nesaikingumu“. Vienas labiausiai aliarmuojančių simptomų Lenkijoje yra intelektualinis ir moralinis jaunuomenės nuodijimas knygomis ir vadovėliais, kurie, persunkti lenkų tautos didybės manijomis, sistemingai ardo vaiko sielą, skiepydami jam neapykantos jausmą [4].

Autorius stebėtinai tiksliai įvardijo savo tapimo monstru priežastį – šovinistinį Lenkijos jaunimo auklėjimą, nuo pat mažens diegusį neapykantą kitoms tautoms ir kitaip mąstantiems žmonėms.

Ar šiandieninė Lenkija pasikeitė? Matant „kresų“ pasiutpolkę, nežabotą agresyvų kišimąsi į kitų suverenių valstybių vidaus reikalus, atvirai antivalstybinių organizacijų tose šalyse rėmimą, šovinistinę ir revanšistinę retoriką, sklindančią iš jos aukščiausių oficialių pareigūnų lūpų, beatodairišką tautinių mažumų persekiojimą, barbarišką jų istorijos ir kultūros paminklų naikinimą, ciniškai kalbant apie „demokratijos rojų“ toje šalyje, makiavelinį savo jaunosios kartos nuodijimą suklastota istorija, fariziejišką bažnyčios naudojimą savo šovinistinėse machinacijose – tegul kiekvienas pats sau atsako į šį klausimą.

Ši knyga – tai rūstus perspėjimas, įtaigus raginimas būti budriems ir neturėti iliuzijų.

 


[1] Petras Ruseckas, Savanorių žygiai, t. 2, Kaunas, 1937, p. 325–336.

[2] Jeronimas Cicėnas, Vilnius tarp audrų, Vilnius, 2010, p. 236–237.

[3] Vokiečiai tautybės, ne pilietybės prasme. Aprašomuoju laikotarpiu jie jau buvo Vokietijos piliečiai, bet pavadinimas išliko, nes buvo kilę ne iš Vokietijos. – Vert.

[4] René Martel, France et la Pologne. Réalités de l’Est européen, Paris, 1931.

Kategorijos: Istorija, Lietuvos kelias, Literatūra, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: