A.Butkus, S.M.Lanza. Patriotizmas pseudomokslo pakuotėje (68)

Gotų karys

Gotų karys

Nesitikėjome, kad taip audringai ir netgi arogantiškai bus reaguota į mūsų populiariai parašytą straipsnį Kaip baltai tampa gotais, publikuotą Vorutoje 2011-2012 m. slenkstyje. Straipsnyje mes atkreipėm dėmesį į Venesuelos lietuvės žurnalistės Jūratės Statkutės de Rosales mėginimus pagrįsti Aistmarių nerijos ir senuosiuose raštuose minimos Skandzos salos tapatumą, paremtą daugiausia istoriko Jordano (VI a.) šios salos aprašymu. Šis tapatumas drauge su gotų baltiškumu yra įrodinėjamas J. Statkutės knygoje Europos šaknys ir mes, baltai (Vilnius, 2011). Mūsų patikrintieji Jordano, Pretorijaus ir kitų autorių tekstai, mūsų manymu, neįrodo nei minėtojo salos tapatumo, nei gotų baltiškumo, nei pangermanistų sąmokslo.

Atsakymą į straipsnį J. Statkutė paskelbė Vorutos vasario 18 d. numeryje bei internete. Savo nuomonę, pavadintą Už ir prieš dr. J. Statkutę de Rosales,  yra pareiškęs ir sociologas prof. R. Grigas, karštai gindamas J. Statkutės teiginius. Jo straipsnis publikuotas internetinėje erdvėje ir Lietuvos žinių kovo 1 d. numeryje. Be to, Vilniaus knygų mugei (vasario 23-26 d.) buvo išleista brošiūra, kurią sudaro J. Statkutės naujas apžvalginis straipsnis, taip pat mūsų straipsnis bei prof. R. Grigo minėtasis straipsnis.

Atsiliepdami į ponios J. Statkutės prašymą brošiūroje („Nuoširdžiai prašiau ir prašau tik pagalbos, juk gimtojoje Lietuvoje baltistai gali atlikti kur kas išsamesnį, tikslesnį ir vertingesnį darbą negu aš Venesueloje“; p. 20), mielai padedame susipažinti su lotynų kalbos specifika, susijusia su Jordano Getica kalbamąja ištrauka, taip pat su kitais netikslumais. Kartu atsakysime ir į kai kuriuos mums pareikštus priekaištus. Džiaugsimės, jei savo pastebėjimais būsime padėję poniai J. Statkutei ir jos gynėjams jaustis mokslo pasaulio dalimi. Ilgesnes citatas iš J. Statkutės minėtųjų dviejų straipsnių čia pateikiame smulkesniu šriftu, citatas iš jos knygos – kabutėse.

Akivaizdžiai klaidingi lieka šie ponios J. Statkutės teiginiai:

a) Romanse prielinksnis a buvo kito lotynų prielinksnio trumpinys, kai lotyniškajame ad atkrito priebalsis d. Būdamas tiesioginis lotyniško ad likutis, jis rodė galininką kaip ir lotynų kalboje (lygiai kaip de rodė kilmininką), bet įgavo artėjimo ar artumo prasmę. Toks jis įsigalėjo romanse, vėliau ir ispanų kalboje. Antai dabartinėje ispanų kalboje al frente (a el frente) reiškia „priekyje“. Norint pasakyti, kad kas nors yra priešais, sakoma en frente (brošiūros p. 9).

Lotynų kalba turėjo du skirtingus prielinksnius a (ab) ir ad. Kad jie skirtingi ir skirtingų reikšmių, rodo jų valdomi linksniai: a (ab) valdo abliatyvą, ad – akuzatyvą (galininką). Jordanas puikiai skyrė šiuos du prielinksnius, nepaisant to, kad jo laikų lotynų kalba nebebuvo panaši į I a. etaloną, plg.: ad  ir akuzatyvas (artumo reikšmė): ad fontem „prie šaltinio“ (V, 31); ad litus „prie kranto“ (V, 36); ad fluvium „prie upės“ (VI, 47); ad campum „prie lauko, į lauką“ (XV, 85) ir dar keliasdešimt pavyzdžių; a (ab) ir abliatyvas (atskirties, atžvilgio reikšmė): ab imis „iš gelmių“ ne „gelmėse“ (XVI, 93), ab oriente „iš rytų pusės“ ne „rytuose“ (IX, 59), dividentes se ab Alanis „išsiskirdami iš Alanų“ (XL, 210) ir dar keliasdešimt pavyzdžių. Tačiau inesyvo (buvimo vietoje) reikšme Jordanas visada vartoja in bei abliatyvą ir vieną kartą būtent in fronte „priekinėje dalyje“ (V, 46), o tai ne tas pat, kaip cituojamasis a fronte „priešais“. Dar plg.: in alia parte „kitoje pusėje“ (XXVI, 136), in parte Italiae „toje Italijos dalyje“ (LVI, 283) ir a parte occidua „iš rytų pusės“ (XIV, 82), ab utraque parte „iš abiejų pusių“ (XXXII, 165). Jordano modus scribendi nepalieka abejonių, kad lotynų kalbą jis mokėjo pakankamai gerai ir gebėjo skirti a fronte nuo in fronte. A fronte posita est Vistulae fluminis gali reikšti tik viena – kad sala Vyslos atžvilgiu yra priešais, „iš priekio“ ne „priekyje“.

angliškai: This island lies opposite the river Vistula;

prancūziškai: Cette île est située à l’opposite de la Vistule;

itališkai: È situata di fronte alla Vistola (Jordanes, Storia dei Goti (a cura di E. Bartolini), TEA, Milano 1999, p. 9); 

ispaniškai: Está situada enfrente del río Vístula;

rusiškai: Скандза лежит против реки Вистулы ( http://krotov.info/acts/06/iordan/iordan04.html ).

Čia pridursime, kad kitos romanų kalbos šiuo atveju niekuo dėtos (beje, žodis romansas žymi muzikos kūrinį, tai nėra kalbotyros terminas). Lyginimas su ispanų kalba yra visiškai absurdiškas, ypač jei norima liudyti lotyniško prielinksnio vystymosi eigą. Italų kalboje iš lotynų paveldėtas a fronte ir šiandien reiškia „priešais“; tai rodo, kad tokia šio junginio reikšmė lotynų kalboje nekito per visą jos raidą, tad Jordano laikais (VI a.) reiškė tą patį, ką ir I ar II a. Todėl kokį nors Jordano vertėjų germanų, romanų ar slavų pasaulinį sąmokslą prieš baltus čia įžvelgti sunku.

b) en el suelo del mar oceano de septentrion a una grand ysla que dicen Scancia. Et desta ysla cuenta un sabio, que ouo nombre Pomponio Mela que es assentada en el seno del mar Oceano que es llamado Codano que cerca toda la tierra et a las costas aduchas cuemo en arco, et es luenga et encierra se en si, et en si misma se acaba. Et correl aparte de orient el rio Vistula, que sale de los montes de tierra de Sarmacia, et dalli o comiença a parescer a la ysla de Scançia ua partido por tres canales et ayuntan se cercal mar de septentrion et ua partiendo frontera entre tierra de Sciçia et de Alemanna.

Šis vertimas puikiai atspindi, kaip labai autoritetingas vertėjas prieš maždaug 800 metų suvokė, suprato, kas Jordanio yra parašyta (brošiūros p. 10-11).

Pateiktasis ispaniškas tekstas puikiai įrodo, kad ispanų vertėjas ar rašytojas nesirėmė Jordano tekstu – vertimas akivaizdžiai nesutampa su Jordano pasakojimu. Pastarasis visai nerašo, kad sala yra „į rytus“ nuo Vyslos. Filologiškai žiūrint, galima prielaida, kad „autoritetingasis“ ispanas turėjo prastą rankraštį, kur vietoj a fronte jis galėjo perskaityti ab oriente (iš rytų). Tokių klaidų pasitaiko dažnai. Įdomiausia, kad patys ispanai senovėje save kildino iš Švedijos – tai liudija garsusis 1434 m. Bazelio susirinkimo incidentas.

c) Kiek toliau profesorius Butkus bando įrodyti Skančios geografinės vietos negalėjimą būti Aismarių-Nerijos formacijoje, imdamas pavyzdžiu Jordano perrašytą klasikinį to meto Šiaurės aprašymą apie mūsų laikais vadinamas „baltąsias naktis“. Čia vėl Jordaną įdomiai patvirtina archeologija, o ir pati filologo Butkaus sritis kalbotyra — rodanti, kad baltai buvo išsiplėtę Suomijoj, kur dargi paliko savo kalbos klodą (M. Gimbutienė, V. Thomsen, K. Būga ir t. t.) (Voruta, Nr. 4, p. 7).

Ar archeologija patvirtina, kad Aistmarių pusiasalyje būta baltųjų naktų? Antra, tai dabar jau ir Suomija yra Skandza? Jau nebe Aistmarių pusiasalis ir nebe Prūsija? Ar viskas kartu sudėjus? Dėl baltiškų pėdsakų Suomijoje niekas juk neabejoja – ją pasiekęs baltų avangardas ten ištirpo finų aplinkoje, palikęs minėtuosius pėdsakus. Tačiau visas knygos dėmesys juk buvo įrodymui, kad Scandza – tai Aistmarių ir Kuršių nerija ir kad taip teigęs Jordanas (p. 39-40). Žemyninės Rytų Europos kartu su Pietų Suomija Jordanas tikrai nevadino sala – nereikia blaškytis ir primetinėti Jordanui dar ir to, ko jis nebuvo teigęs!

Beje, straipsnį esame parengę dviese, todėl apeliuoti tik į vieną iš autorių nėra etiška.

d) /…/ lieka nebeaišku, kodėl lietuvių kalbos žodį Žemaitija (aiškios lietuviškos darybos žemų žemių nurodymą, su dabartine -ija galūne ir Vytauto laikų žavią -aitę galūnėle) filologas Butkus maišo su lotynišku žodžiu „Getia“ (Voruta, Nr. 4, p. 7).

Keistokas autorės polinkis savo teiginius primesti oponentams. Juk būtent ji pati, o ne Butkus su Lanza Žemaitiją aiškina kaip žemąją Getiją, plg.: „Žemaitija yra lotynų kalboje Samogitia (žemoji Getija)“ (p. 122). Beje, šiaip jau net mokyklinukui aišku, jog negalima to paties sudurtinio kraštavardžio šaknų kildinti iš skirtingų kalbų (Sam- –  iš lietuvių ‘žemas’, Gitia – iš lotynų ‘Getia’; be to, čia verta dar kartą priminti, kad Žemaitijos vardo lotyniškoji forma Samogitia nėra dūrinys).

e) Lygiai kaip į Ispaniją atvykę gudai save gudais vadino, o lotynų kalbos raštai vertė jų vardą į gotus arba getus, taip ir čia baltai išlaikė gretimą terminą Pagudė, kuris aiškesnis negalėjo būti, kai tuo tarpu iki šių dienų net prancūzų kalboje turime „Samogitie“. Neaišku, iš kur kyla Butkaus abejonės, jei kalbama skirtingomis kalbomis (Voruta, Nr. 4, p. 7).

Visų pirma, nėra jokio įrodymo, kad gotai “save gudais vadino”, tai niekur nepaliudyta. Be to, jei taip ir būtų buvę, lotyniškai forma gudae būtų visiškai įmanoma, nebūtų buvę prasmės genčiai kraipyti savo pačios vardą į gothi (ir dar su  baltų kalboms svetimu garsu, pučiamuoju dusliuoju priebalsiu [x]!). Antra, „iki šių dienų net anglų kalboje“ turime Lithuania, ne Lietuva. Ar tai reiškia, kad Lietuvos vardą turime etimologizuoti vienaip, o jo lotynizuotąją formą kitaip? Gal tada grįžkime prie šalies lotyniško vardo Lithuania kildinimo iš Litusbania (litus ‘krantas’ + tuba ‘dūda’) ar L’Italia (Italija), kaip tai mėginta daryti viduramžiais?

Dėl prūsiškosios Pagudės. Šis kraštavardis mokslininkų kildinamas ne iš etnonimo gudas, o iš prūsiško žodžio gudde ‘krūmas’. Kaip ir gretima Pamedė kildinama iš prūsiško žodžio median ‘miškas’. Beje, tokia reikšme šis žodis ir mūsų dienomis tebevartojamas dzūkų tarmėje (medžias) ir latvių kalboje (mežs). Tokias K. Būgos etimologijas cituoja ir J. Statkutė. Tačiau J. Statkutei tai įrodymas, kad gudai „galėjo būti krūmokšniais apaugusių sričių gyventojai“ (p. 127). Pagal tokią analogiją gretimos Pamedės gyventojus, matyt, reikėtų vadinti medžiais.

Ir keletas bendresnio pobūdžio pastabų.

Kas nepasakyta straipsnyje

Vienas pagrindinių mums metamų priekaištų yra tai, jog rašėme straipsnį, neįsigilinę į knygą.

Atvirai kalbant, oponentai galėtų tik džiaugtis, kad nesigilinome daugiau. Mūsų tikslas nebuvo recenzuoti knygą – tas straipsnis juk nerašytas kaip recenzija. Jame apsiribojome tik lotyniškų ir graikiškų šaltinių tikrinimu bei jų interpretavimu.

O recenzuoti būtų net baisoka, ypač vietas, susijusias su etimologija, nes kur tik dursi pirštu, ten prasideda netikslumai ir net pasakos. Pavyzdžiui, vestgotų vardas aiškinamas kaip „visi gotai“, kiek toliau – „vesegudai, nuo latvių vaciai (vakariečiai), lietuvių vakarai (vakariečiais vadiname ir vokiečius, kurie į vakarus nuo mūsų gyvena, latvių vaciai)“ (p. 123). Jei taip, tai J. Statkutė šioje vietoje paneigia savo pačios teoriją ir gotus ima sieti ne su baltais, o su „vakariečiais vaciais“, vokiečiais, t.y. germanais. Iš tikrųjų latvių „c“ žodyje „vāci, vācieši“ yra atsiradęs iš „k“ prieš priešakinį vokalizmą, kaip ir kituose bendrabaltiškuose žodžiuose, plg. citi ‘kiti’, caurs ‘kiauras’, celt ‘kelti’. Tačiau pats etnonimas la. vācietis, lie. vokietis neturi jokio ryšio su žodžiu la. vakars (be to, sąvoka „vakarai“ latvių kalboje reiškiama žodžiu rietumi), lie. vakaras ir kalbininkų yra kildinamas iš Skandinavijos žemių Vākia pavadinimo (K. Būga), o šis savo ruožtu būtų giminiškas prūsų wackis ‘karo šūkis’, taip pat lot. vox ‘balsas’, vocare ‘šaukti’ (K. Karulis). Bet, pasak knygos logikos, čia būtų dar viena „K. Būgos klaida“, tik autorės mandagiai nutylėta. Kitur vėlgi – etnonimai vestgotai ir ostgotai, anot J. Statkutės, pažodžiui išversti iš vese gudai (vėl remiamasi latvišku žodžiu vāci ‘vokiečiai’) ir „auš(te)ros, latviškai austrumos, gudai“ (p. 116).

Tokiame fone jau nebestebina kitų „kalbininkų“ platinamos etimologijos, pavyzdžiui, žodžio „karalius“ kildinimas iš lietuviško žodžio „karas“, „Velykų“ – iš „vėlės“, „Kalėdų“ – iš „kalėti“, „Apolono“ – iš „Upelionio“, „Kretos“ – iš „kretėti“, „regiono“ – iš „regėti“ ir pan. Kiek čia toli būtų ir iki žodžio „anakonda“ kildinimo iš žemaitiško posakio „ana kond“ (ji kanda), o senovės inkų tvirtovės pavadinimo „Vilkabamba“ aiškinimo kaip lietuviško „vilko bamba“.

„Dabartinė ispanų kalba yra lotynų kalba, iškraipyta baltiško tarimo“ – teigia J. Statkutė (p. 127). Įdomu, kas tada iškraipė lotynų kalbą Portugalijoje, o ir toje pačioje Prancūzijoje, per kurią turėjęs ristis baltų cunamis kelyje į Ispaniją? Skvarbūs turėję būti tie gudai-gotai-getai-prūsai-jotvingiai-žemaičiai, jei jų nesulaikė net Pirėnų kalnų grandinė.

Knygoje kai kurie bendros indoeuropietiškos kilmės kitų kalbų žodžiai traktuojami kaip baltiški ar net lietuviški. Pseudokalbininkų polinkis bendrų žodžių ieškoti kitose indoeuropiečių kalbose ir traktuoti juos kaip lietuviškus nėra naujas. Prof. Z. Zinkevičius knygos Lituanistikos mokslas ir pseudomokslas (Vilnius, 2006) skyriuje Jūratė Statkutė-Rosales ir jos gotai cituoja JAV lietuvių laikraštį Lietuvos balsas (1997 09 25), kuriame kažkoks Domas Adomaitis tvirtina, jog lotynai „iš lietuvių kalbos daug pasiėmė: iš Dievo jie padarė Deus, iš lino – linum ir kt.“ (p. 51). Teiginys yra tarsi veidrodinis atspindys Mykolo Lietuvio (1550) mėginimo lietuviškus žodžius kildinti iš lotynų kalbos romėniškajai lietuvių kilmei iliustruoti. Apmaudu, kad net XX-XXI a. mėginama naudoti XVI a. metodus, juos pateikti kaip progresyviausius ir jais įrodinėti vienos indoeuropiečių kalbos kilmę iš kitos indoeuropiečių kalbos.

„J. Statkutė visada teisi“

Stebina ir J. Statkutės de Rosales gynėjų pozicija. Sociologas prof. R. Grigas priekaištauja mums, kad parašėme straipsnį, prieš tai nesuderinę ir nepadiskutavę su autore. Akademinio sluoksnio žmogui turėtų būti suprantama, kad mokslinė diskusija spaudoje galima tada, kai darbas yra paskelbtas, kaip šiuo atveju J. Statkutės knyga. Jokia privati diskusija jau nebeturi įtakos paskelbtajam turiniui – jo nebepakeisi ir nebepakoreguosi. Be to, bet kuris darbas – straipsnis, studija ar knyga – tam ir skelbiamas, kad jį ar jo dalį būtų galima viešai vertinti, dėl jo diskutuoti, jo teiginiams pritarti ar juos kontrargumentuoti.

Kitas priekaištas jau buvo ad hominem – esą kaip drįstama kritikuoti autorės darbą, jei autorė tokia nusipelniusi, tiek pagirta ir apdovanota, taip propaguoja lietuvybę ir pan. Keistas argumentas, juo labiau, kad straipsnio tikslas buvo tik patikrinti autorės naudotus šaltinius – Jordano, Melos, Pretorijaus ir kt., įvertinti tų šaltinių naudojimą bei atkreipti dėmesį į pritemptą, mėgėjišką Žemaitijos vardo etimologiją.

Niekur straipsnyje nebuvo keliama abejonių dėl autorės nuopelnų. Netgi atvirkščiai – jie buvo pabrėžti. Jei jau kalbame apie visuomeninius J. Statkutės nuopelnus, tai ir mes manome, kad jie buvo pagrįstai įvertinti, suteikiant jai Edukologijos universiteto garbės daktaro vardą. Juk Lietuvos universitetų garbės daktaro vardus yra gavę nemažai visuomenės veikėjų – politikų, žurnalistų, literatų, bažnyčios hierarchų, tarp jų ir V. Adamkus, A. Brazauskas, A. Kvasnevskis, A. Michnikas, B. Brazdžionis, A. J. Bačkis, S. Tamkevičius. Dėl to ietys nelaužomos ir neketinama jų laužyti. Bet šis vardas nepadaro šių žmonių nei mokslininkais, nei šventaisiais ar nekritikuotinais asmenimis, nekalbant jau apie jų darbus, jei tokių esama.

Beje, nė vienas iš garbės daktarų, neturintis mokslinio laipsnio ir būdamas „Dr. h. c.“, nesitituluoja „Dr.“, nes skiria garbės vardą nuo mokslinio laipsnio. Nė vienas, išskyrus J. Statkutę.

Dar vienas nesenstantis J. Statkutės gynėjų argumentas, cituotas jau minėtoje prof. Z. Zinkevičiaus knygoje ir iš dalies kartojamas prof. R. Grigo replikoje, yra tai, kad J. Statkutės knygos išverstos „į daugelį pasaulio kalbų“, „jai pritarią didieji pasaulio mokslininkai“, „ji bandanti išsiveržti iš nelemtų istorinių štampų“, „jai Vakaruose tai daryti gerai sekasi, tačiau to esą negalima pasakyti apie Lietuvą“ (p. 52-53). Bet ar daug atsirastų Lietuvoje išmanančių, tarkim, irokėzų ar tų pačių majų istoriją, kad galėtų patikrinti jos patikimumą, jei čia būtų išleista knyga apie juos? Lietuvos vardą pasaulyje reikia garsinti ne fantastinėmis stulbinančiomis pasakomis, bet patikimais argumentais paremtu mokslu.

Skaitant prof. R. Grigo opusą, susidaro įspūdis, kad sociologai istorinės kalbotyros ir jos metodologijos dalykus išmano kur kas geriau už kalbininkus. Be to, jie esą tie tikrieji patriotai, o kalbininkai (bent jau tie, kurie drįsta viešai prieštarauti romantiškiems ir diletantiškiems postringavimams), anot R. Grigo, – kumečiai, baudžiauninkai, užguiti ir kompleksuoti saviplakos, „nuo Mindaugo laikų paženklinti savinaikos stigma“. Gal tikrai mums, kalbininkams, pasak JAV kolegos prof. A. Klimo, vertėtų pradėti rašyti patriotiškus straipsnius apie fiziką, chemiją, architektūrą ir skelbti patriotiškus atradimus, kurių nepadarė šių sričių specialistai, įskaitant ir sociologus?

Lietuvių pasakoriai nevieniši

Šiaip kiekvienos tautos atstovams gražu skaityti teorijas apie savo protėvių žygius ir nuopelnus. J. Statkutės de Rosales knygoje skaitytojas dar sužino, kad baltų arealas rytuose „siekė Uralo kalnų papėdę“ (p. 78); kad Suomijoje buvę gudai (t.y. baltai) vėliau iš ten iškeliavę – vieni leidęsi į Vokietiją, kiti pasukę į pietus ir apie 1260 m. pr. Kr. (!) pasiekę šiaurės vakarų Indiją, „kas paaiškina sanskrito atsiradimą“ (p. 142). Suprask, baltai emigrantai, atplūdę iš Pietų Suomijos, Indijos kultūrai davė sanskrito kalbą ir raštą!

Neatsilieka nuo mūsų ir kaimynų slavų autoriai. Pavyzdžiui, rusų matematikas ir istorijos mėgėjas V. Čiudinov (ne pravardė!) aiškina, kad rusų kalba seniausia pasaulyje, nes, pasak jo, rusiškai kalbėję dar kromanjoniečiai, o rusų kultūra (įskaitant ir raštą) esanti 24 000 metų senumo. Pateikia, žinoma, ir savų įrodymų – dabartine kirilica išraižytas ledynmečio laikų uolas. Kitas autorius istorikas G. Kretinin (irgi ne pravardė!) vadovėlyje Vakarų Rusijos istorija (Maskva, 2007) teigia, kad Sembos pusiasalyje slavai gyvenę jau nuo VI a., o vėlesni prūsai buvę tokie laukiniai ir žiaurūs, kad užmušinėję savo sūnus ir dukras, jei pamanydavę, kad tie šeimoje nereikalingi. Rusijos internetinėse svetainėse rasite teiginių, jog Čingiz Chanas buvęs rusas, visa valstybė vadinusis Rusj-Orda ir kad rusai plitę tiek į Vakarų Europą, ten sodindami į sostus savo vietininkus, tiek į Rytus. Rusai senovėje pasiekę ir kolonizavę Japoniją, o japonų samurajai – tai rusai išeiviai iš Samaros. Egipto piramidės irgi esąs senovės rusų darbas.

Rusų etniniai broliai lenkai turi mitus, kad Lietuvoje jie gyveną nuo amžių (od wieków) ir kur kas anksčiau nei čia pasirodę lietuviai ar apskritai baltai. Lenkai įkūrę ir Vilnių, todėl jų dabar čia tiek daug, o Lietuvos didikai ir bajorai virtę etniniais lenkais, vos tik pramokę lenkiškai.

Baltarusių romantikai ir net kai kurie tikri jų istorikai sau ir pasauliui teigia, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo baltarusių sukurta valstybė, pirmasis jos valdovas buvęs skandinavų vikingas Mendog, bet vėlesni valdovai jau buvę slavai, kalbėję baltarusiškai, o lietuviai į Vakarų Baltarusiją ir Vilnių suvažiavę iš Žemaitijos ir pavogę Baltarusijos istoriją.

Gražu, tautiška, patriotiška, kilnu. Niekas nedraudžia visu tuo tikėti.

Tik kuo čia dėtas mokslas?

Alvydas Butkus yra humanitarinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių kalbos katedros profesorius.
Stefano M. Lanza yra humanitarinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto Užsienio kalbų centro lektorius.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .

68 komentarai

  1. Būtų įdomu paskaityti kaip autorius supranta mergelės Marijos nekalto prasidėjimo faktą. Kad dar labiau tikėtumėm.

  2. suomis:

    Su šiuo profesoriaus tekstu sutinku pilnai. Tik vienoje vietoje, nebūčiau toks tikras. Kur jis ironizuoja dėl to, kad baltai nukeliavo į Indiją ir indai gavo Sanskritą. Jei ponas profesorius, labiau pasigilintų genetikų atradimais, tai tos ironijos gal mažiau liktų. Toks ponas Kliosovas, genetikas, berods iš Kanados, pateikia savo versiją ir manau pakankamai įtikinamą. Aišku, jis dėsto iš rusiškos (slaviškos) varpinės, bet jei pažiūrėjus į tą patį reikalą iš baltiškos varpinės, tai dar įdomesni toliai atsiveria. Taip kad čia, su tuo Sanskritu, ne viskas taip paprasta, kaip atrodo. O su ironija tuo labiau. Bet konkrečiai, šiam tekstui – pritariu pilnai, tik emocinį garą gerai būtų nuleisti. 🙂

  3. zoi:

    puikus išsamus straipsnis! ačiū

  4. Eilėnis saviplakas straipsnis,baudžiaunynkams.

    • iš šono pažvelgus:

      Neduokdie lietuviai, iš praeities stiprybės pasisėmę, pagaliau atsities, galvas pakels, savo tikrąją vertę pajus, galiausiai susivienys ir panorės vėl tapti tikraisiais savo šalies šeimininkais, o ne baudžiauninkais 🙂 Tai labai neparanku, tad reikia visokias Rosales (kaip tūlą Gimbutienę kadais) pajuokti ir sudirbti su mėšlu, butinai!!! Ania, berniukai ? P.S. Kam tarnaujat? 😉

  5. Getautas:

    Kiek pastebėjau, oficialiesiems Lietuvos istorikams senesni nei 1000-ieji mūsų eros metai buvo ir tebėra tarsi tabu. Nežinau kodėl. Dėl to Lietuvoje ir neturime rimtų Antikos laikotarpio Lietuvos istorikų. Tokie istorikai randasi ne Lietuvoje. Ryškiausias pavyzdys – Marija Gimbutienė. Matosi, kad šio staripsnio autoriai taip pat nėra rimtai studijavę taip vadinamos priešistorės. Priešingu atveju jie nesikabinėtų prie Jūratės Statkutės Skandzos lokalizavimo, bet atkreiptų dėmesį, kad Getai, o ne Gotai apie 1400-uosius metus iki mūsų eros iš teritorijos, esančios netoli Vyslos, patraukė į pietus. Manoma, kad tuo metu net Pamarė priklausė Baltams. Jei rimčiau domėtųsi šia tema, jie pasiskaitytų Wikipedia (anglišką), kur rašoma, kad Jordanas Gotų istoriją suklastojo – parašė, kad Gotai yra Trakų, Getų ir Dakų palikuonys.

    • Inga Baranauskienė:

      Tamsta skiedžiate nesąmones. Oficialieji istorikai apie Lietuvos proistorę (t.y. Lietuvą iki 1009 m.) du storiausius tomus išleido (o prirašę buvo dar daugiau).

      • Eglė:

        Kokius čia veikalus turit galvoj? 🙂

      • Getautas:

        Tai čia nuo kurių metų? Kodėl “Getikos” netyrėt? Be to, kodėl manoma, kad Baltai, Antikos laikais buvę bene skaitlingiausia tauta, sėdėjo savo apibrėžtame plote ir nerengė jokių žygių į kitas žemes?

      • Getautas:

        Straipsnį autoriai baigia taip: “tik kuo čia dėtas mokslas?”. Siūlau prisiminti, kad gana dažnai didžiulius mokslinius atradimus padaro nebaigę prestižinių universitetų žmonės. Be to, beveik visada moksliniai atradimai iš pradžių būna neigiami, o tik po kurio laiko pripažįstami. Susidaro įspūdis, kad straipsnio autoriai patys nėra gerai susipažinę su pasaulio mokslininkų nuomone šia tema. Žinoma, istorijos moksle visada yra skirtingų požiūrių ir traktavimų. Todėl pateiksiu šiuo metu tarp pasaulio (išskyrus Lietuvą) mokslininkų vyraujantį požiūrį šia tema:
        IE kalbos skirstomos į 2 grupes Kentum ir Satem. Trakų, Getų ir Dakų kalbos neabejotinai priklausė Satem grupei (Germanų kalbos priklauso Kentum grupei). Trakai, Getai, Dakai ir Baltai maždaug iki 2000-ųjų metų iki mūsų eros kalbėjo viena kalba. Maždaug tuo metu Trakų, Getų ir Dakų kalbos atsiskyrė nuo Baltų kalbų. Tačiau, abejojama, ar šias kalbas reikia išskirti į atskirą kalbų grupę, ar priskirti Baltų kalbų grupei. Getai ir Sarmatai įkūrė valstybę Dakiją su sostine Sarmužėje Getušėje (Sarmizegetusa), kuri gyvavo iki 105-ųjų metų. Istorikas Dionas Chrizostomas gyveno Dakijos valdovų dvare ir paliko daug aprašymų apie Getus, Dakus ir jų istoriją. Jo raštais rėmėsi Jordanas, rašydamas “Getiką”, kurioje rašoma, kad Getai apie 1400-uosius metus iš teritorijų, esančių į rytus nuo Vyslos žiočių, patraukė į pietus ir įkūrė Dakijos valstybę. Romos imperija 105-aisiais metais Dakiją nukariavo. Getų gentis Karpiai kartu su Galindais ir Germanų gentimis 270-aisiais metais įsiveržė į Romos imperijos teritoriją: Karpiai atsiėmė Dakijos sostinę Sarmužę Getušę (Sarmizegetusa), o Germanų gentys patraukė į Balkanus. Gali būti, kad vėliau Germanų gentys pasisavino Getų pavadinimą, pakeisdamos jį į Gotai.
        Išvados:
        1. Lietuvos oficialieji istorikai neturi jokių šansų įrodyti, kad Getai buvo Germanai.
        2. Jūratė Statkutė turi šansų įrodyti, kad kažkada daugumą taip vadinamų Gotų sudarė Baltai.

    • susidomejes:

      Leiskite paklausti, kaip jusu komentaras susijes su Jordano veikalo lingvistines analizes pasekoje gautomis isvadomis?Antra,gal galetume placiau pasidalinti Antikines Lietuvos apibrezimu?nes neteko apie tokia girdeti?
      Trecia M.Gimbutiene ne istorike,ta jus kaip rimtas priesistores tyrinetojas turetumete zinoti ir galut galetumete nurodyti saltinius remiantis kurias nustatete, jog Getai butent tada patrauke y Pietus?remiantis kokiais archeologiniais saltiniais, ar paliktais ju yrasais jus remiates.?

  6. cinikams:

    Pašiepiate Statkutę, kad jos darbuose yra daug netikslumų ir netgi fantazijos? O kuo Jūs, cinikai, už ją geresni? Argi oficialioje istoriografijoje nėra netikslumų ir fantazijų? Va Bumblauskas prajuokino istorikus sugalvodamas naują civilizacijos apibrėžimą: “Nėra kačių – nėra civilizacijos”. O Lietuvoje peles rydavo žalčiai, tai aš irgi galiu paskelbti tokio paties lygio teoriją, kad Vakarų Europa dar ir šiandien necivilizuota todėl, kad nelaiko žalčių.

    Visais laikais visi rašė apie save gražiai, o priešus šmeiždavo. Ko čia stebėtis, kad mūsų istorija rašę mūsų priešai pripaistė apie mus visokių nesąmonių? Pasiskaitykim XX amžiaus istoriją. Juk tai paistalų rinkinys. Didžiausias visų laikų banditas Stalinas padarytas Europos išvaduotoju, nors po jo išvadavimo milijonai nekaltų žmonių buvo ištremti, nužudyti. O Vakarų šalių prezidentai ir ministrai pirmininkai nesigėdija šlovindami rusų ginklo pergalę dėti Maskvoje vainikus. Amerikiečiai tebemulkina pasaulį, įrodinėdami, kad jie buvo priversti kariauti todėl, kad 1941.12.07 juos užpuolė klastingi japonai. O apie tai, kad 1941.07.26 Ruzveltas įteikė japonams ultimatumą, reikalaujantį išeiti iš visų Japonijos kolonijų, tokiu būdu paliekant japonams tik dvi galimybes (arba atsisakyti savo kolonijinės imperijos be kovos, arba bandyti priešintis) amerikiečiai ir šiandien tyli tarsi būtų vandens į burną prisisėmę. Anglai ir šiandien giriasi, kad pasiekė pergalę Antrame pasaulio kare, nors negali paaiškinti kuo gi ta jų pergalė pasireiškia? Ar tuo, kad tos “pergalės” išdavoje jie prarado savo kolonijas? Ar tuo, kad iš pirmo rango valstybės nusmuko į antrarūšių valstybių tarpą? Ar tuo, kad net ir pačios Britanijos metropolijos teritorija, kad ir nežymiai, bet vis tik sumažėjo? O gal tuo, kad Lenkija, dėl kurios laisvės anglai paskelbė karą Vokietijai, vis tik liko pavergta, tiesa, ne bandito Hitlerio, o bandito Stalino? Juk yra akivaizdu, kad, jei Antrą pasaulio karą būtų laimėję vokiečiai, tai ir jo istorija būtų visiškai kitokia. Štai Jums ir krūva oficialiosios istorijografijos fantazijų interpretuojant Antro pasaulio karo istoriją..

    Taigi, nereikėtų labai piktintis tuo, kad kažkas bando rašyti mūsų istoriją ne tokią, kokia ji buvo, o tokią, kokia kažkam labiau patinka. Ne veltui sakoma, kad tas, kas valdo praeitį, tas valdo dabartį. Piktintis reikėtų visokiais gudavičiais, bumblauskais, nikžentaičiais, truskomis, baronais, vaisetomis, kurie už trisdešimt sidabrinių rašo viską, ko tik jų užsakovai pageidauja. Juk lenkų didžiavalstybininkai, rusų deržavininkai ar kokie vakariečių globalistai negali rašyti visokių šlykštybių apie lietuvius, nes kils tarpvalstybinis skandalas. Vienintelis ir pats paprasčiausias kelias yra materialiai paskatinti kokį lietuvį pašlemėką, o tas tai jau pasistengs neapvilti savo globėjų. Toks Bumblauskas pamalonintas net dviem Lenkijos riterio kryžiais “už nuopelnus Lenkijos valstybei” kartais persistengia, nustebindamas net pačius lenkus: “Na čia tai jau per daug!”

    Tad kibkim į darbą patys, o tada ir mūsų oficialioji istoriografija greičiau pabus. Tie pabudimo požymiai jau matosi. Mūsų oficialioji istoriografija, kuri iki šiol pašiepdavo “romantikus”, jau pradeda kalbėti apie mūsų ikimindauginę senovę, kuri ne šimtmečiais, o tūkstantmečiais matuojama.

  7. Kemblys:

    Prof. dr. Alvydas Butkus, dr. Stefano M. Lanza:
    “arogantiškai, reaguota, populiariai, publikuotą, tekstai, pangermanistų……..”

    Štai tokie žodelyčiai tik pirmoje pastraipoje. Toliau nėra prasmės išrinkinėti.
    Prof. dr. Alvydas Butkus, dr. Stefano M. Lanza yra TOKIE protingi, kad jų minčių nepajėgia išreikšti nei viena atskira kalba.
    O, gal jie nesugeba mintis reikšti viena kalba? Šiuo atveju gydytojo reikėtų….

  8. Naivus > Kembliui:

    O Statkutei pasiūlyk pakeisti šiuos žodžius į lietuviškus:
    pangermanistai, kultūra, stadija, romansas, filologas, geografija, formacija, klasikinis, archeologija, senatorius, argumentas, etninis, universitetas, istorikas, autorius…

  9. Iš šalies:

    Kemblys: “O, gal jie nesugeba mintis reikšti viena kalba?”
    Kokia tavo gimtoji kalba, kad darai tokias šiurkščias sintaksės klaidas? Ir kada išmokai lietuviškai.

    • Apie esmę jis niekada nekalba – jam, kad tik pasikabinėti.

      • et....:

        Istorikas, beieškantis faktinės teisybės, bet spjaudantis į savo kalbą – nelabai rimtas vaizdelis, sutikite. Neatliekantis savo pareigos…

        Kažin kodėl šie paveldo puoselėtojai taip nirčiai puola de Rosales ir jos bendraminčius? Jie nors kuria istoriją, kuria Lietuvos identitetą – kaip magnetą, ant kurio tauta dar kurį laiką stovės. Kaip moka, taip. Ir tai yra gerai, nes tai buria ir vienija. Ar tai fantazijos, ar ne – mažai kam rūpi. Perverskit savo šaltinius, Jūs patys sunkiai galėsit man atsakyti, kas XX a. pasaulio istorijoje yra faktai, o kas – pagražinimai. Po galais, Jūs net negalėsit susakyti visų faktų, įvykusių paskutinius 20 metų Lietuvoje. Vieni faktai bus pagal AMB, kiti – pagal Juršėną, dar treti – pagal Landsbergį……Tokie vat Jūs esat ”oficioziniai” istorikai niekam tikę – kol niekais užsiiminėjat, tauta kiršinasi tuo metu.

        Vat atsakykit man, prašau, kas yra tas lietuviškas identitetas? Ką reiškia būti lietuviu pagal Jus, istorikus? Ar Adam Mickiewicz buvo lietuvis, ar lenkas (Lenkijos vidurinėse ir Lietuvos vidurinėse mokyklose mokoma prieštaraujančių dalykų)? Ir kodėl aš ar mano vaikai turėčiau norėti lietuviu išlikti, jeigu Jūs net (žmonės, kurie nuolat kapstosi pavelde) lietuviškai nesugebat mąstyti/rašyti?

    • Kemblys:

      Ačiū už pastabą, lietuvių kalbą reikia saugoti visiems ir nuo visų. Mano klaidos rodo mano sugebėjimus. Dažnai matau savo klaidas, gėda 🙁
      Mano gimtoji kalba ne ta, kad suprasčiau Prof. dr. Alvydo Butkaus, dr. Stefano M. Lanzos straipsnio pavadinimą “Patriotizmas pseudomokslo pakuotėje” – turėjo vadinti “Pseudo straipsnis: patriotizmas pseudomokslo pakuotėje”.

  10. Elgetas:

    Mes kalbame Babilono žynių kalba.Ten “Adomas” susiprotėjo garsus žymėti ant molio blyno.Rašytojui reikejo sakaitytojos Jievos.Neraštingi jiems buvo iš viso ne žmones.Meilė karšta,meilės laiškas ilgas-raidžių daug,o molinis blynas mažas.Adomas sugalvojo signalų kompresija,”runas” ir parašė HA MU RA PI “saules dievas yra Litauro tikyba”.Ten prasidėjo amžnas karas tarp žynių ir dvasininkų:Adomo vaikai pradejo žaist su raidemis ir skiemenimis.Atsirado aibė skambiu žodžių,kurie nieko nereiškė.Taip gime dvasių ir dievų pasaulis.Žyniams tie žaidimai ir liko žaidimais,o dvasininkai rado galimybę išvengt mamuto medžiokles.”Babilono ginklas molis”.O nolis,epsllon-nolispe yra Mozurų žuvys.Neužilgo,Mesopotamijos Bulius atsirado prie Nilo.Ten augo geresnisi už molį informacijos nešejas PAPYRUS.Runa RUS reiškia EGYPTAS.Pvz Jerusalem:Egiptas šalem.arių.Paskui buvo EXODUS.Runa Dus Garikija.Štai kur Moses keliavo 40 metų.Minojaus civilizacija…mozurai.2nojai irgi…Mes gyvi dinozaurai,Babilono žynių kalbos saugotojai.Šita kalba parašyta Biblija.Daug,labai daug kas noretų sunaikinti mus ir mūsų kalbą,kad žmonija niekada nesužinotų,kaip buviš tiesų.Tik mes galime tas runas išifruoti.Mįslė:upė ALA pirma raidė p.PAIKIS.Reikia ten gimti,kad runas išifruotum.ŽODIJA cus…Kokie arijai,jeigu prie Vytauto buvo žarijai-tuos kuriuos degindavo ant ažuolinių malkų.Lietuviškai nemoka,todel …

    • Algirmantas:

      Beje žmogau Šumerija anksčiau buvo negu Babilonija, skiedi kažkątais neįtemą. Nes Babilonija dalį kultūros ir perėmė iš šumerijos, o pas šumrus buvo dantiraštis ant molinių plokštelių, tad nereikia rašinėti avarijų, kad tai Babelių ginklas tai molio gabalas ant kurio surašyti rašmenys.

  11. janušonis evaldas:

    Na,manau Juratė Statkutė labai stipri moteriškė(be to kad išmintinga)-atlaikys bet kokia kritika,o autoriai teisūs ta pr.,kad slaviškuose kraštuose iš ties pilna visokiu čiudinov ir pan,nors akskavatorium kabink.Turbūt kuo varganesnė tauta tuo labjau reikalingos pasakos,kaip ten bebūtu gilesnė praeitis ir toliau lieka miglota.

  12. Galindas:

    Kalbininkas Butkus kalba kaip kalbininkas, tačiau Jordano laikais žiūrint nuo Vystulos deltos priešais esanti Skancia ir kurios yra Aistmarių ir Kuršmarių nerijos visiškai tikroviška, nes jas gali pamatyti plika akimi priartėjus, o iš deltos jokiu būdu nepamatysi Skandinavijos krantų. O Skandinaviją, gal tiksliau Borholmo salą, galima buvo pamatyti iš Oderio deltos, bet tada Jordanas ir būtų rašęs apie Oderį, o vistik rašė apie Vystula ir į rytus nuo jos gyveno gudai. Iš čia ir likę miestų pavadinimai Gdanskas ir Gdynė – suslavintai, nes ankstesnė forma buvo Gudanskas ir Gudynė.

  13. Durnas > Galindui:

    Aš irgi manau, kad Jordanas rašė tiesą. Ir kad jo laikais Aistmarių ir Kuršmarių nerijose buvo poliarinė diena ir poliarinė naktis. Šitą įrodo archeologija, o Butkus ne archeologas. Statkutė yra archeologė.

  14. Geografas > Galindui:

    Dancigas ir Gotenhafenas yra į vakarus, ne į rytus nuo Vyslos..

  15. Naujoji chronologija laike:

    http://chronologia.org/ – neginčytinai tūkstančiai metų suklastoti ir laike ir pavadinimuose, klausimas tik kaip kuo teisingiau sudėlioti ir ką išmesti kaip pasikartojimus ir išmislus.

  16. arvydas damijonaitis:

    Nutylima, vagiama Lietuvos nužudymo 1655 metais istorija: 17 amžiaus viduryje Lietuvoje buvo išžudyta 70 proc., apie 2 milijonus, beginklių Lietuvos gyventojų, fantastinio grožio sostinė Vilnius buvo sudegintas, sugriautas iki pamatų („Tvanas“): 1654 m. gegužės 18 d. laukinių rusų ordos ( Maskvos DK kariuomenė) ėmė veržtis į Lietuvą ir Lenkiją. Lietuvos kariuomenė buvo nedidelė ir Lietuvos didysis etmonas Jonušas Radvila nepajėgė sulaikyti maskolių antplūdžio „tvano“. Krito vienas miestas po kito – Smolenskas (1654 m. rugsėjo 23 d.), Polockas, Vitebskas, Mogiliovas. Karalius Jonas Kazimieras Vaza atvyko Lietuvos gelbėti, bet panikoje nieko nenuveikęs, nesurinkęs bajorijos išvyko atgal į Lenkiją,. Lietuva buvo palikta išbadėjusių laukinių rusų ordų valiai. Žiemos šalčiai buvo sulaikę Maskvos kariuomenės puolimą, bet 1655 m. ji vėl ėmė žygiuoti į Lietuvos gilumą viską degindama ir žudydama beginklius gyventojus. J. Radvila su 5.000 kariuomene paliko Vilnių ir pasitraukė į Kėdainius. Jis tik spėjo išsivežti iš Vilniaus iždą ir sudeginti tiltą per Nerį. 1655 m. liepos 30 d. rusai pasiekė Vilnių ir įsiveržė į beginklį miestą be kovos. Tai buvo pirmas atsitikimas Lietuvos istorijoje, kad priešas užėmė jos sostinę ,nuo kryžiuočių laikų ji nebuvo net pulta. Miestas buvo turtingas ir gražus. Nieko tokio savo tėvynėje nematę laukiniai rusai ėmė baisiausiai plėšti, viską naikinti, masiškai žudyti beginklius gyventojus. Visos brangenybės buvo gabenamos į Maskvą. Ten buvo išvežti net rūmų baldai. Buvo išplėšti bažnyčių ir vienuolynų rūsiai, išmėtyti juose palaidotų žmonių kaulai ir išneštos karstuose rastos brangenybės. Plėšimų metu rusai padegė miestą, gaisras, kuris truko net 17 dienų ir sunaikino viską, kas dar buvo likę neišplėšta. Po karo su Maskvos DK Vilniaus nebegalima buvo pažinti, miesto ir gyventojų neliko. Per laukinių maskolių ordų antplūdį buvo sunaikinta tai kas Lietuvoje buvo kaupta ir kurta ištisus šimtmečius. Išdeginta žemė, Lietuvos gyventojai išžudyti – tokios maskolių ordų antplūdžių 1655 metais pasekmės. Lietuvos istorijos vienas tragiškiausių puslapių – 1655 metus būtina minėti vienoje gretoje su kitais Rusijos imperijos, genocidiniais nusikaltimais, pvz. 20 amž. masiniais lietuvių žudymais „trėmimų“ priedangoje. Nebaudžiami, nutylimi nusikaltimai skatina naujus Kremliaus nusikaltimus, būtina teisminiu keliu įvardinti nusikaltimus ir priversti niekingą imperiją kompensuoti.
    VYTAUTO TRAGEDIJA: 1.Po mūšio prie Tanenbergo ( Žalgirio mūšis)1410 m.,ordino sostinė nebuvo užimta, jokių strateginių pranašumų lietuviams nebuvo skirta, konfrontacija su ordinu buvo tragiška klaida, atskirtis nuo Vakarų Europos padidėjo; 2.Penkiolikto amžiaus pradžioje Rytų Europoje vyko tautų formavimosi laikotarpis, lietuviai turėjo istorinį šansą įsitvirtinti Europoje, kaip krikščioniškų Vakarų sąjungininkai. Vytautas , augęs ir auklėtas ordino aplinkoje, nesugebėjo savo galybe sutriuškinti vasalus maskolius, būsimus engėjus rusus. Didžiausias pavojus lietuviams grėsmingai artėjo iš Rytų, ne iš Vakarų. Tai yra Vytauto tragedijos priežastis – Lietuvių imperijai nuo Baltijos iki Juodosios jūros sąlygas pradeda diktuoti Vytauto vasalai, jo proanūkis Maskvos caras Ivan Grozni , toliau sekė siaubingas karas su Maskvos DK, “Tvanas“, kurio metu Lietuva buvo nužudyta tiesiogine prasme. Lietuva neteko 60-70 %,apie du milijonus savo gyventojų, fantastinio grožio sostinė Vilnius buvo sudegintas iki pamatų; 3.Tolimesnė įvykių raidos istorija parodė , kad Žalgiris tapo klastingų okupantų smegenų plovimo sistemos mechanizmo dalis, pragaištingos Lietuvos orientacijos į Rusiją , į “Stalino saulę” ,trėmimus, masines lietuvių žudynes.Net „Žalgirio” sporto klubas propagandos tikslu buvo įkurtas Maskvoje, 1944 metais; 4.Rusijos imperija yra ne tik blogio (R.Reiganas) ,bet ir melo imperija, nes jos istorija yra parašyta pagal politikų scenarijų. Pavyzdžiui, epas “Slovo o polku Igoreve”, yra falsifikatas, pagamintas Prahoje 19 amžiaus pradžioje. Šio epo ir kitų klastingų pasakų pagrindu sukurta imperinės ,totalitarinės Rusijos „istorija“. Pagarbiai Arvydas Damijonaitis

  17. arvydas damijonaitis:

    Gerbiamieji, Jūratė Statkutė de Rosales pateikė “kinkų drebintojams”(V.Kudirka) posovietiniams Vilniaus ir Kauno universitetų profesoriams,”istorikams” neabejotinus įrodymus,kad :
    1.”Baltų” terminas sutrukdė sovietiniams, kinkas drebinantiems profesoriams suvokti “gotų”,”gudų”,”getų” terminų tikrąją prasmę;
    2.Senovės Prūsijos pavadinimas “Skandija” yra istorinio nesusipratimo priežastis – Romos imperija mokėjo duoklę ne skandinavams (panašumas su Skandija) o iš senovės Prusijos ,t.y. Skandijos kilusiems karžygiams.
    Pagarbiai Arvydas Damijonaitis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: