A. Lapinskas. „The Economist“ brandina Lietuvos ir Lenkijos nesantaikos obuolius (8)

Anatolijus Lapinskas | asmeninė nuotr.

Anatolijus Lapinskas | asmeninė nuotr.

2012 m. kovo 10 d.  žurnalas „The Economist“ išspausdino straipsnį „Bad Blood“ („Nesantaika“).  Paantraštė patikslina apie kokią nesantaiką kalbama: „Lenkijos-Lietuvos ryšiai yra labai seni, bet  darosi vis labiau dygesni“. Vadinasi, Europa, o gal ir visas pasaulis pradėjo nerimauti dėl kažkada netgi vienoje valstybėje – Abiejų Tautų Respublikoje – gyvenusių tautų santykių. Beje, toji Respublika, lietuviškai –  Žečpospolita kartais, dažniausiai, lenkų spaudoje pavadinama  idėjine ir institucine Europos Sąjungos užuomazga. Deja, mūsų šalių bendrabūvis tapo tikrai ne europietiškas.

Straipsnyje rašoma: „Gluminančiai blogi ir jau tampantys visai pavojingi. Štai taip stebėtojams atrodo Lenkijos-Lietuvos santykiai. Abi šalis sieja istoriškai, o kartais ir geografiškai sutampantys šeši šimtmečiai, tačiau jie prisimenami skirtingai. Lietuviai, bent jau kai kurie jų iš 3 milijonų, mano, kad Lenkija yra arogantiška ir mėgstanti visur kištis. Lenkija, 12 kartų didesnė mano, kad  Lietuva blogai elgiasi su etnine lenkų mažuma – apie 8% gyventojų, ir nevykdo savo pažadų“. 

Ar teisingi žurnalo pastebėjimai? Manyčiau, kad Lenkijos adresu tikrai taip, nes straipsnyje išdėstytas Lenkijos požiūris, kad „Lietuva blogai elgiasi su etnine lenkų mažuma ir nevykdo savo pažadų“, kaip tik ir patvirtina tą Lenkijos kišimąsi į Lietuvos vidaus reikalus. Nes reikalauti iš kitos valstybės keisti savo įstatymus ir kaip kaltinimą pateikti kažkokius pažadus – tai grubus kišimasis į suverenios valstybės reikalus. Kai dėl lietuvių, tai žurnalas pripažįsta, kad anaiptol ne visi lietuviai vadina Lenkiją arogantiška, nors net patys lenkai tos savo arogancijos neneigia.

Anot žurnalo, „Lietuvos įstatymai sako, kad  oficialūs dokumentai, pavyzdžiui, pasai ir gimimo liudijimai, gali būti rašomi tik lietuviška abėcėle, kurioje nėra raidės W ir daugelio lenkų diakritinių ženklų. Tai kelia apmaudą tiems, kurie turi ne lietuviškus vardus…  Abėcėlės ribojimo pakeitimo  įstatymas [matyt, turimas mintyje Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymas] sužlugo 2010 metais: tai dar vienas nesąžiningumo ženklas, sako Varšuva“.

Apie kokį nesąžiningumą čia galima kalbėti, jei Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nustatė, kad Lietuvos asmenvardžių rašymo tvarka civilinės būklės dokumentuose iš esmės nepažeidžia ES teisės. Žymus Lenkijos politikas Janas Widackis tvirtina, kad „keisti pavardes į lenkiškas norėtų apie 20 proc. Lietuvos lenkų, o  80 proc. lenkų – Lietuvos piliečių nemato problemų dėl pavardžių rašymo“. Mano manymu, tą keisti norinčiųjų skaičių reikėtų sumažinti mažiausiai dešimtį kartų iki 2 proc. ir priežastis čia būtų analogiška kaip ir Lenkijos lietuviams: gyvenimo tos šalies visuomenėje patogumas.

Lenkijoje absoliuti dauguma lietuvių to patogumo dėlei turi oficialias lenkiškas pavardes, o lietuviškas naudoja tik lietuviškoje aplinkoje. Lenkams Lietuvos piliečiams jų pavardes rašant pagal skambesį – tai užfiksuota Lietuvos ir Lenkijos sutartyje – taip pat yra patogiau prisistatyti, bendrauti, gyventi Lietuvos visuomenėje, nes nereikia kiekvieną kartą savo pavardės diktuoti paraidžiui.  Absoliuti dauguma Lietuvos lenkų su tokia nuostata sutinka. Tačiau nukreiptą į Lietuvą ugnį kursto Varšuva. O Vilnius apskritai nesikiša į Lenkijos lietuvių pavardžių problemas. Tai tenykščių lietuvių – Lenkijos piliečių reikalas.

„Kitas ginčas apie Lietuvos lenkų kalbų mokyklas: dabar jie turi mokytis daugiau dalykų lietuvių kalba. Siūlomas tikslas – gerinti abiturientų „trūkinėjantį“ valstybinės kalbos mokėjimą ir stiprinti jų galimybes darbo rinkoje. Tačiau Lietuvos lenkai tai viešai smerkia. Jie surengė streiką rugsėjį ir planuoja didelį mitingą kovo 17“.

Neįsivaizduojamas Europoje, taip pat ir toje pačioje Lenkijoje  dalykas: į valdžios norą pagerinti savo piliečių gyvenimą, tie piliečiai, šiuo atveju Lietuvos lenkai atsako streikais. Lenkijoje niekada net nekilo mintis, kad Lenkijos mokyklos brandos atestatą turintis žmogus nemokėtų lenkiškai. Suagituotų Lietuvos lenkų moksleivių ir jų tėvų aiškinimai, kad tiek, kiek moka „tos lietuvių kalbos“, jiems užtenka, neišlaiko jokios kritikos. Ko ir kiek mokytis vidurinėje mokykloje nustato šalies švietimo ministerija, o ne tautinės mažumos, religijos išpažinimo ar įsitikinimų  grupės. Lygiai taip pat yra ir Lenkijoje.

 

„Trečiasis kivirčas yra dėl sovietmečiu konfiskuoto turto Vilniaus krašte  grąžinimo. Šis etniškai lenkiškas rajonas prieš karą priklausė Lenkijai (lietuviai sako „buvo okupuotas“) Tai komplikuoja žemės nuosavybės reikalus“. Neaišku su kuo gali būti tie kivirčai, nes Vilniaus rajono valdžia – išties pati paskutinė šalyje pagal žemės grąžinimo rodiklį, bet, deja, ir neskatinanti žemės grąžinimo savo rajone, yra Lenkų rinkimų akcijos rankose, taigi Lietuvos valdžia čia ne prie ko.

„Kita konfliktų sritis yra dėl lenkų kalbos vartojimo skelbimuose ir gatvių ženkluose“. Čia Lietuva

niekuo nenusižengia Europos rėminei tautinių mažumų apsaugos konvencijai, kurią pasirašė ir Lietuva, ir Lenkija, beje, pastaroji tik su išlygomis. Konvencijoje dėl gatvių pavadinimų rašymo mažumos kalba sakoma, kad „Šalys privalo deramai atsižvelgti į savo specifines sąlygas ir savo teisines sistemas“  ir imperatyviai primenama, kad  „tautinėms mažumoms priklausantys asmenys  privalo gerbti konstituciją ir kitus įpareigojančius jų šalių įstatymus“.

Jeigu Lietuvoje Valstybinės kalbos įstatymas nurodo, kad „oficialios, sunormintos vietovardžių lytys Lietuvos Respublikoje rašomos valstybine kalba“, tai reiškia, kad šį įstatymą, kol nėra kitokio,  turi gerbti ir vykdyti visi, taip pat ir tautinėms mažumoms priklausantys šalies piliečiai. Tai, kad Lenkijoje šalia lenkiškų yra lietuviški užrašai „Punskas“, „Vaičiuliškės“  visiškai nereiškia, kad suverenioje Lietuvoje irgi turi būti panašiai, t.y. galioti kitos valstybės – Lenkijos  tvarka.

Kita vertus, Rytų Lietuvoje prie daugelio savivaldybių, seniūnijų ir net ant šių įstaigų kabinetų yra ir lenkiški užrašai. Tokių dalykų Lenkijoje nėra. Lietuva nereikalauja, kad taip, kaip Lietuvoje,  būtų ir Lenkijoje, tačiau Varšuva reikalauja savo tvarkos Lietuvoje ir dar pagąsdina, kad Vilnius laužo Lietuvos ir Lenkijos sutartį, nors joje apie gatves nieko nerašoma.

„The Economist“ į Lietuvą meta ir keletą objektyvių žvilgsnių: „Turint gerą valią problemos būtų trivialios. Nė viena iš jų nebūtų priskirta diskriminacijai, tuo labiau kokiam nors persekiojimui. Lenkai Lietuvoje gyvena gana vargingai, tačiau jų gyvenimas pagerėjo, atgavus Lietuvai nepriklausomybę 1991 metais“.

Ačiū ir už tai, tačiau greta vėl smūgis Lietuvai:  „Nesutarimai užnuodijo diplomatinius santykius. Lenkijos ir Lietuvos užsienio reikalų ministrai Radekas Sikorskis ir Audronius Ažubalis, tarpusavyje nesišneka“.  „Įtakingi veikėjai mano, kad Lietuvos elgesys nepriimtinas  – sako užsienio politikos ekspertas Eugeniuszas Smolaras iš Varšuvos“.

Na čia jau tas pats, kaip balta vadinti juoda. Dėl visko kaltas būtent R.Sikorskio elgesys, štai jo ultimatumu kvepiantys žodžiai: „nie będzie z Litwinami rozmów, dopóki nie zrealizują naszych postulatów dotyczących mniejszości polskiej“ (‚su lietuviais nesikalbėsime, kol jie neįvykdys mūsų  reikalavimų dėl lenkų tautinės mažumos“). Tačiau pagal „Ekonomistą“ išeitų, kad kalta Lietuva…

Žurnalas teisingai pastebi, kad „lietuviai mato grubų kišimąsi į jų vidaus reikalus, ypač todėl, kad Varšuvos politikai palaiko glaudžius ryšius su Lietuvos lenkų veikėjais. Lietuvos valstybė jaučia, kad vietos lenkų administracinė kompetencija ir lojalumas Lietuvai dažnai yra abejotinas. Lenkija iš esmės yra įtraukta į rinkimus Lietuvoje spalio mėn.“. Jokio panašaus Lietuvos kišimosi į Lenkijos vidaus reikalus, suprantama, nėra. Tačiau žurnalas šią padėtį vis dėlto reziumuoja gana keistai: „kiekviena šalis mano, kad  nusileisti turėtų kita pusė“. Taip išeitų, kad lietuviai turėtų nusileisti dėl Lenkijos grubaus kišimosi į Lietuvos reikalus?

Baigiamosios „The Economist“ straipsnio citatos vėlgi yra aiškiai antilietuviškos: „ESBO komisaras nacionalinių mažumų reikalams Knutas Volebekas (Knut Vollebaek) sakė: „Europos istorija rodo, kad tarpetninė įtampa gali išplisti į tarpvalstybines ir net regionines problemas. Bet lietuviai jam atsakė nematantys reikalo ką nors keisti ir kad parlamentas už pokyčius nebalsuos. Lenkijos politikų kantrybė su jų mažiausiu kaimynu yra nutrūkimo taške, o jų visuomenės susirūpinimas auga“.

Taigi Europai ir pasauliui aiškinama maždaug taip: blogieji lietuviai tarpvalstybinio, o gal net ir regioninio (negi Baltoskandijos?) konflikto akivaizdoje vis tiek nežada keisti savo švietimo įstatymo pagal Lenkijos reikalavimus, nors lenkų politikų kantrybė jau baigiasi…

Suprantu, kad šis atsakomasis straipsnis lietuviško interneto portale kažin ar turės kokią nors tarptautinę reikšmę. Vis dėlto Lietuvos užsienio reikalų ministro ar nors ministerijos spaudos atstovo laiškas tam pačiam „The Economist“ („Nesantaikos“ straipsnio numeryje, pvz., yra Brazilijos URM spaudos atstovo laiškas) galėtų amortizuoti žurnalo teikiamus  priekaištus Lietuvai. Ar taip įvyks, pamatysime artimiausiuose „The Economist“ žurnalo numeriuose.

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: