R.Dediala. 1279 metai, arba kaip mes skriaudėm Ordiną (10)

Aizkrauklės pilies griuvėsiai apie 1830 m. Iš Filipo Paulučio (Philip Paulucci) albumo | tournet.lv

Prieš kurį laiką rašėme apie Karusės mūšį – vieną įdomiausių XIII a. pergalių, tačiau ne vien šis laimėjimas puošia tuometinę Traidenio (1268–1282) Lietuvą. Šio didžiojo kunigaikščio valdymo pabaigoje įvyko dar vienas, bet didesnis susidūrimas su Vokiečių ordino livoniškąja šaka prie Aizkrauklės.

Šaltiniai

1279 m. kovo 5 dienos įvykiai padarė didelį įspūdį amžininkams, kurių užfiksuota informacija atsispindi dešimtyje atskirų šaltinių. Čia daugiausia žinių teikia Eiliuotoji Livonijos kronika (toliau – ELK), kurioje kautynėms aprašyti skirtos 233 eilutės. Istoriografija nors ir skurdoka, tačiau joje išsiskiria puikus Roko Varakausko straipsnis, kuris yra tarsi stuburas tolesniems istorikų tyrimams. Kaip jau įprasta, kryžiuočių kovų temą analizavo ir Zigmas Raulinaitis, kuris išsamiai aprašė mūšio eigą ir įvairius niuansus. Verta pastebėti, jog nemažai šio autoriaus teiginių susilaukia kritikos. Taip pat informacijos aptinkame kiekvienoje žymesnėje sintezėje arba kryžiaus karų tematikai skirtose studijose.

Ištakos

1279 m. vasario pabaigoje magistras Ernstas Raceburgas (Ernst von Ratzeburg/Rassburg) organizavo grobiamąjį žygį, anot ELK, į Kernavę – „karaliaus Traidenio žemę“. Koks šio žygio tikslas? ELK skaitytojui gali pasirodyti, jog tai buvo kerštas už Traidenio užpultą Daugpilį (numanoma data – 1274 m.), tačiau yra daug klaustukų, nes nėra žinoma tiksli šios pilies pastatymo data (egzistuoja trys versijos), kurios atspirties taškas padėtų istorikams susiorientuoti kebliame laiko tarpe.

Nesigilinant į problemos chronologinius ir šaltiniotyros niuansus (kuriems užtektų atskiro straipsnio), galime konstatuoti, kad Ernsto Raceburgo minimas troškimas keršyti („Keršysiu už tą puolimą, / Jei tik gyvas būsiu“) nebūtinai buvo inspiruotas Daugpilio įvykių, o galėjo būti sukeltas ir kažkokių 1287 m. Rygos arkivyskupo Jono II laiške minimų puldinėjimų taikos metu (taikos tikslus laikas taip pat lieka mįslė). Atsakyti į klausimą, matyt, čia galėtų tik pats magistras, kurio valioje įvyko tolimesni įvykiai.

Magistras prieš žygi manė subursiąs plačią koaliciją ir tuo tikslu siuntė pasiuntinius pas komtūrus, kurie mielai atvyko dalyvauti tokioje šaunioje akcijoje. Atvyko Revelio (Talino) vietininkas Eilartas Hobergas su savais žmonėmis, taip pat pasirodė riteris Henrikas Frangenas ir Jonas Tyzenhauzas. Visų jų susitikimo vieta buvo Ryga, iš kurios ir buvo koordinuojami tolimesni veiksmai. Anot W. Urbano, Tyzenhauzas ir Frangenas buvo Rygos arkivyskupo vasalai, todėl ypatingo pasirinkimo ir neturėjo. Nevertėtų pamiršti, kad, kaip jau įprasta Vokiečių ordino karinei mašinai, šiam reikalui buvo pajungti kuršiai su žiemgaliais.

Apskirtai šaltiniai nenurodo karių skaičiaus, tačiau Livonijos provincijos kronikoje minima, jog magistras su broliai apginklavo kiek tik galėjo ir – sprendžiant iš mūšio padarinių – galimas dalykas, jog kariuomenę skaičiuoti reiktų tūkstančiais. Šią R. Varakausko mintį plėtoja Z. Raulinaitis, kurio vizijoje – ne mažiau kaip 5000 karių. Apie lietuvius nei prieš mūšį, nei po jo nieko nėra užsiminta, todėl skaičiai lieka hipotetiniame lygmenyje.

Kryžiuočiai Lietuvoje

Traidenis. Iš Aleksandro Gvagninio ''Europos Sarmatijos aprašymo'' (Sarmatiae Europeae desscriprio) | wikipedia.org

Taigi Ordino kariuomenė su padėjėjais patraukė iš Rygos į Kernavės žemę, tačiau aišku, jog pati Kernavė nenukentėjo, nes nuniokotos buvo tik jos apylinkės: „Mat Traidenio žemę / Sudegino ir nuteriojo. / Jo žemėse kariuomenė brolių / Daug žmonių sukapojo, / Kurie nespėjo apsiginti. / Jiems plėšti sekėsi labai / Visur niokojo atkakliai“.

Kita eilutė atskleidžia įdomia detalę: „Į būrius pasidaliję“. Kronikininkas čia turėjo omenyje plačiau žinomą „trijų būrių susidūrimo taktiką“ – „drei Treffentaktik“, kuri buvo naudojama Vokiečių ordino valstybėje.

Šis grobiamasis – su keršto motyvais – žygis pradinėje stadijoje Ordinui buvo sėkmingas: „Kai visi suėjo, / Grobį jie sudėjo, / Šis didelis be galo buvo.“ Apiplėšę Kernavės apylinkes, įsibrovėliai ilgai nedelsė ir patraukė atgal, ir tai buvo visiškai suprantama pozicija, nes kariuomenės nemėgo kautis iš karto po grobiamųjų žygių, todėl ir „Liaudis jiems iš paskos ėjo, / Visi namo skubėjo“.

Įtikimiausia, jog kryžiuočiai žygiavo atgal tuo pačiu keliu ir pasiekė Dauguvą ties Aizkraukle (Ašerade), kur ketino pereiti brastą (apie 25 km. į šiaurės vakarus nuo Sėlpilio). Galimas variantas, kad pašauktiniai kariai – išskyrus žiemgalius – patraukė namo prie Neretos. Šis žygis galėjo trukti nuo 10 dienų iki 2 savaičių – toks skaičius orientuotas į tos žemės šeimininko nesusiorganizavimą ir nesugebėjimą operatyviai apsiginti. Tačiau Kernavės apylinkės pakankamai nedidelės ir numanomas laikas – apie 10 dienų. Tokiu atveju ir paties žygio pradžia turėjo būti paskutinę vasario savaitę.

Atsakomieji veiksmai

Tuo metu lietuviai stengėsi sušaukti karius, kad pavytų priešą. Šis epizodas organizacinėje kariaunos veikloje gana išraiškingas, nes po vykusio pasitarimo lietuviai sekė iš paskos, o, sekant vokiečius su sąjungininkais, žmonių vis daugėjo. Net atėjus į būsimo mūšio vietą, lietuviai vis dar rinkosi. Šioje vietoje kronikos autorius nuogąstauja dėl per ilgo delsimo.

ELK sakoma, kad „surengę pasitarimą, / Žygiuoti nebegaišo“ ir tolimesnis kariuomenės didėjimas rodo, jog pradžioje buvo kažkokia susitikimo vieta, matyt, tradicinė didžiūnų sueiga ir žygis turėjo prasidėti labai greitai. Taip pat nuolatinis pajėgų didėjimas gerai iliustruoja laisvųjų karo prievolę – vytį (lenk. pogonia). Priešą vyti iš krašto privalėjo kiekvienas vyras, nepriklausomai nuo padėties ir luomo. Toks paprotys yra minimas 1387 m. Jogailos privilegijoje.

Tuo metu Ordinas sustojo ties Aizkrauklės brasta, tačiau jos neperėjo. Šis epizodas vėlgi sunkiai paaiškinamas, nes ELK sakoma: „Jie visi gerai žinojo, / Kad kariuomenė pagonių / Pėdomis jų skubiai seka. / Čia iš kariuomenės krikščionių / Liaudies daug namo išjojo, / Jie su priešu nekovojo.“ Akivaizdu, kad lietuvių veiksmai buvo sekami ir Ordinas – nors ir netekęs daugumos karių – laukė susidūrimo.

J. Jurginis svarstė apie lietuvių inicijuotą tikslingą brastos atkirtimą. Lygiai taip pat mąstė ir M. Kondratas, tačiau toks variantas negalimas, nes tai reikštų lietuvių stulbinančiai greitą manevrą už priešo nugarų ir vieno svarbaus fakto praleidimą – Ordinas buvo įkūręs karo stovyklą. Vienintelis logiškas tokio delsimo patiškimas – magistras Ernstas beatodairiškai siekė keršto net žinodamas, kad gali pralaimėti. Tai patvirtina tolimesnė žinutė: „Juos išmušti reikėjo, / Per ilgai krikščionys delsė.“

Tokia įvykių eiga iliustruoja dar didesnį nesusipratimą. Delsimas buvo neadekvatus veiksmas iš Vokiečių ordino pusės ir – paradoksalu – iš lietuvių taip pat. Tiesa, pastarųjų delsimas, anot A. Dubinio teorijos, paaiškinamas tuo, jog puolimui ženklą davė Traidenio kariauninkai, spėję su Sirpučiu grįžti iš žygio į Lenkiją. Pridėkime tai, kad žemės kariuomenė rinkosi dalimis ir gausime visai logišką paaiškinimą.

Šioje vietoje vertėtų aptarti abiejų pusių išsidėstymą. Iš Ordino pusės jis turėjo būti tradicinis: dešinysis sparnas užimamas garbingųjų karių, tarp kurių turėjo būti Eilartas Hobergas, Henrikas Frangenas, Jonas Tyzenhauzas ir jų atvesti kariai. Centro pozicijas užėmė pats magistras su Ordino riteriais, o kairysis flangas atiteko žiemgaliams. Lietuvių išsidėstymas skendi miglose, tačiau Z. Raulinaitis visai pagrįstai teigia, kad lietuvių vyrai turėjo sudaryti bent du pulkus, kurių konfigūracija galėjo būti įvairi. Taip pat tikėtinas ir rezervinis pulkas užnugaryje.

1279 m. Aizkrauklės mūšio schema

Pirmieji puolė lietuviai ir užvirė nuožmi kova, kurios įkarštyje „be gailesčio pagonys sulaužė / Mūsų motinos vėliavą. / Ją vienas riteris laikė, / Jono vardą kuris turėjo; / Po ta vėliava ir žuvo. / Dievas tepasigaili jo, / Tyzenhauzas tai buvo.“ Nesistebėkite tokiu akcentu, nes viduramžiais vėliava kovos lauke reiškė ne tik simbolį, bet ir vadovavimo ir ryšio priemonę karių telkimuisi.

Pačiame kovos įkarštyje netikėtai iš mūšio lauko pasitraukė žiemgaliai. Ši vieta yra probleminė, nes tolesniame ELK pasakojime apie žiemgalius vėl bus užsiminta keliais žodžiais šio mūšio kontekste, tačiau ten pasakyta, jog jie dar prieš mūšį pasitraukė. Toks Eiliuotosios Livonijos kronikos nenuoseklumas sunkiai paaiškinamas. Galbūt tai reiktų sieti su pačiu autoriaus atvykimu į Livoniją 1279 m. Pasitraukus žiemgaliams, liko atviras kairysis flangas. Tuo lietuviai sugebėjo pasinaudoti ir pradėjo intensyvų puolimą, kurio metu žuvo magistras Ernstas Raceburgas su 71 riteriu.

Karybos aspektu čia įdomus vienas lietuvių manevras: Danijos vietininkas Eilartas Hobergas nusivijo sprunkančius pagonis, bet taip liko atviras (bent iš dalies) dešinysis flangas ir, be abejo, kelias centro apsupimui, tačiau, kai tik Hobergas sužinojo apie magistro žūtį, jį apsupo lietuvių būrys. Vietininkas su vienu brolių būriu bandė prasimušti pro lietuvius, bet jo žirgas buvo nudurtas, o pats riteris mirtinai sužeistas. Iš šių užuominų matome apsimestinio bėgimo taktiką. Apie šį kariavimo būdą istoriografijoje nemažai rašyta, todėl plačiau kalbėti apie tai neverta.

Per kančias į žvaigždes

Apibendrindamas šias 1279 m. kovo 5 d. kautynes R. Varakauskas jas lygino su Saulės mūšiu. Pagrindo tam yra, nes – be žuvusių 71 riterio ir magistro – buvo nukauti atvesti kilmingieji riteriai su daugeliu kitų gyventojų ir piligrimų, o – bene svarbiausia – po mūšio buvo suskubta sujungti abi Ordino šakas ne tik po bendra vėliava (kas buvo padaryta po 1236 m. Saulės mūšio), bet ir bendru magistru. Toks staigus gelbėjimasis galėjo reikšti tik vieną – desperatišką Livonijos kryžiuočių padėtį po Aizkrauklės mūšio. Tais pačiais metais, Ordino riteriams pritariant, buvo paskirtas abiejų kraštų – Livonijos ir Prūsijos – magistras Konradas Foichtvangenas (Konrad von Feuchtwangen). Iki jo labai trumpai Livonijos magistro vietininku pabuvojo Reino grafas Gerhardas Kacenelbogenas (Gerhard von Katzenelnbogen), kuris 1279–1280 m. žiemgalių buvo suimtas, nusiųstas į Lietuvą ir ten 1280 m. žuvo.

Aiški paralelė tarp 1236 m. ir 1279 m., tačiau Aizkrauklės mūšio reikšmė iškyla dar ir todėl, kad planai sujungti Ordinus į vieną jau gyvavo iki Saulės mūšio, o po 1279 m. pralaimėjimo viskas įvyko spontaniškai.

Paklausite, kaip atrodo šį pergalė lyginant su kitomis? Istorikas Romas Batūra jums gali atsakyti. Jo sudarytoje didžiausių XIII a. Vokiečių ordino pralaimėjimų lentelėje Aizkrauklė užima garbingą antrąją vietą, nusileisdama tik 1260 m. įvykusiam Durbės mūšiui. Tačiau tai dar ne viskas… Ordiną netrukus pasiekė kita nemaloni žinia – antrą kartą sukilo žiemgaliai ir paskutiniam jų laisvės karui vadovavo Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Traideniui lojalus žiemgalis Nameisis.