V.Volkus. Ar galima įveikti nepasitikėjimą? (22)

1385 m. Krėvos ketinimo sutartimi LDK valdovas Jogaila susitarė su Lenkijos karalystės atstovais krikštytis, apkrikštyti lietuvius, vesti Lenkijos karūnos paveldėtoją karalaitę Jadvygą, apmokėti 200 tūkstančių auksinių jos sužadėtiniui Vilhelmui už sužadėtuvių sulaužymą. Tos personalinės unijos metu LDK turėjo tapti Lenkijos karalystės vasaline kunigaikštyste. 200 tūkstančių Jogaila sumokėjo, o mes, likę lietuviai, mokame iki šių dienų.

1386 m. vasario 18 d. Jogaila apsikrikštijo, sutuoktuvių metu buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi, lenkų pavyzdžiu prasidėjo LDK kunigaikštystėje lietuvių krikštas. 1413 m. pradėta krikštyti ir žemaičius. Apsikrikštiję Lietuvos bajorai gavo nuosavybės teisę į tėvonijas. Jogaila LDK valdyti įgaliojo savo brolį Skirgailą.

Neilgai trukus į Vilnių atvyko lenkų įgaliotas didikas K. Moskorževskis su karine įgula. Pasiskelbė esąs Vilniaus seniūnu, pradėjo rinkti vasalinį mokestį. LDK didikai ir bajorai subruzdo. Nepasitenkinimas peraugo į tarpusavio kovas tarp lenkų remiamo Skirgailos ir Jogailos pusbrolio, Kęstučio sūnaus Vytauto. Į kovas įsimaišė užsienio valstybės. Jogaila buvo priverstas LDK kunigaikščiu skirti Vytautą, lenkai pralaimėjo. 1413 m. Horodlėje šalių buvo sutarta uniją pakeisti tarpusavio brolišku bendradarbiavimu. Jo ženklan didikai, įtakingi bajorai pasikeitė herbais. Vytauto laikais LDK, vykdydama savarankišką vidaus ir užsienio politiką, tapo stipria, galinga Rytų Europos valstybe. Šv. Romos imperijos imperatoriui Zigmantui I pasiūlius, didikams pritarus, Vytautas nusprendė vainikuotis Lietuvos karaliumi 1430 m. rugsėjo 8 dieną Lucko tvirtovėje, lenkai, prieštaravę karūnavimui, pasielgė negarbingai, įžūliai, pagrobė per Lenkiją vežtus karūnavimo dokumentus ir karūną. Karūnavimas buvo atidėtas. Vytautas, patyręs skaudžią psichologinę traumą, susirgo ir tų pačių metų spalio 27 d. mirė. Tai buvo pirmasis skaudus lenkų niekšiškas poelgis, siekiantis užgniaužti lietuvių savarankiškumą, ilgiems amžiams pasėjęs nesantaiką ir nepasitikėjimą.

Stiprėjanti didžioji Maskvos kunigaikštystė, beplėsdama savo žemes į Vakarus, susidūrė su LDK. Prasidėjo sunkūs, kraštą alinantys karai su Maskva. Išoriniams veiksniams spaudžiant buvo prieita prie lietuvių – lenkų naujos unijos. 1569 m. liepos 1 dieną po sunkių derybų, daliai lietuvių delegacijai prieštaraujant, Liubline buvo pasirašytas naujas lietuviams nepalankus lietuvių – lenkų unijos aktas. Buvo sukurta bendra unitarinė dviejų tautų respublika – Žečpospolita, valstybė, kurioje viešajame gyvenime dominavo lenkai, lenkų kalba ir kultūra. Krikščionėjantys lietuviai įgijo lenkišką atspalvį, Lietuva išnyko iš pasaulio valstybių žemėlapio. Panašiomis susiklosčiusiomis politinėmis aplinkybėmis po lenkų erelio sparnais nutautėjo ir išnyko buvusi nepriklausoma Mozūrijos kunigaikštystė – jau visiems laikams.

Unija neišgelbėjo dviejų tautų respublikos Žečpospolitos nuo rusų veržimosi į Vakarus. 1772 m. įvyko pirmasis valstybės pasidalijimas tarp grobuoniškų kaimynų. Neišgelbėjo ir 1771 m. gegužės 3 d. reformas įtvirtinusi Konstitucija, kurioje neliko net Lietuvos vardo. Po pirmojo sekė antrasis 1793 m., 1795 metais – trečiasis. Žečpospolita kaip valstybė dingo iš pasaulio valstybių žemėlapio. Lietuva atsidūrė 123 metus atsilikusios, policinės Rusijos tautinėje ir pravoslavijos nelaisvėje, sustabdžiusią krašto vystymąsi daugeliui dešimtmečių.

Tuometinė Lietuvos šviesuomenė – elitas – didikai, dauguma bajorijos, susižiedavusios 1386 metais per krikštą su Lenkijos karalyste – sulenkėjo, atsisakė savo gimdytojos lietuvių tautos, krikščionybės įtakojama parėmė lenkų kalbą, kultūrą. Tik valstietija – kaimas – liko ištikimas savo istorinei praeičiai. Lietuviško kaimo gabus jaunimas po 1863 m. sukilimo, 19-to amžiaus pabaigoje, baigęs aukštuosius mokslus, suvokė, kad tautos dabartis glaudžiai siejasi su praeitimi, su tautiniu orumu. Tų šviesuolių iniciatyva Prūsuose pasirodė „Aušros“, „Varpo“ leidiniai, kviečiantys gerbti ir didžiuotis savo kalba, kultūra, atsiriboti nuo buvusių krikštatėvių, mesijanizmo apaštalų lenkinimo kelio.

Su Pirmojo pasaulinio karo baigtimi prasideda buvusios Rusijos imperijos pavergtų tautų išsivadavimas, nepriklausomų valstybių kūrimasis. Iškilo valstybių teritorijų klausimai. 1918 m. vasario 16 d. Lietuva, paskelbusi nepriklausomybę, atsiribojo nuo bet kokių buvusių susitarimų su savo kaimynais. 1919-1920 m. Lietuvos nepriklausomybę pripažino didieji kaimynai – Sovietų Rusija ir Vokietija. Kaimynės Lenkijos tikslai daugelį amžių buvo nukreipti į Lietuvą ne iš geros valios, o jos valstybingumui marinti, polonizuoti su šūkiu: „Viena valstybė, viena tikyba, viena kalba“. 1918-1920 metais lenkų imperialistai, svaigę nuo šovinizmo, siekė atkurti valstybę 1772 metų sienų ribose – su lietuvių, dalinai gudų ir ukrainiečių etninėmis žemėmis – didžiąją Lenkiją. Nepripažindami Lietuvos nepriklausomybės pradėjo, karo veiksmus prieš Lietuvą. 1920 m. spalio 7 d. pasirašė Suvalkuose taikos sutartį, po kelių dienų ją sulaužė, puolė, užgrobė Vilnių, Vilniaus kraštą. Tik prie Širvintų ir Giedraičių gavę atkirtį sustojo, bet savo tikslo neatsisakė. Per visus 20 tarpukario metus tik viena Lenkija iš daugelio pasaulio valstybių nepripažino Lietuvos valstybės… Vadovaujama lietuvių kilmės diktatoriaus J. Pilsudskio Lenkija savo kaimynų atžvilgiu buvo agresyvi: 1938 m., pasinaudodama sunkia Čekoslovakijos tarptautine padėtimi, Hitleriui atplėšius Sudetų kraštą, lenkai Hitlerio pavyzdžiu atplėšė Tešino sritį. Po to sekė provokacijos ir pasienio incidentas su Lietuva ir ultimatumas, kuriame rašoma: „Negali būti diskusijų, objektas nei turiniu, nei formos atžvilgiu negali būti keičiamas“. Per 24 valandas Lietuva turėjo apsispręsti – karas ar taika. Apsisprendė, nusileido, patenkinusi ultimatumą, išvengė karo.

Lenkija kišosi į Lietuvos vidaus reikalus. 1919 m. organizavo ir žadėjo karinę pagalbą sulenkėjusiems Lietuvos dvasininkams, apsijungusiems į slaptą karinę organizaciją POW. 1927 m. iš 85 Seimo narių 7 socialdemokratų frakcijos atstovai su Plečkaičiumi siekė nuversti Kaune posėdžiaujančią Lietuvos Vyriausybę. Sąmokslininkai buvo išaiškinti. Dalis jų spėjo pabėgti į Lenkiją, kita dalis stojo prieš teismą ir buvo nuteisti.

1926 m. Seime buvo 4 lenkų frakcijos atstovai. Varšuvos inspiruoti Lietuvos Seime laikėsi lyg jie atstovautų Lenkijos valstybę. Kurstė lenkus dvasininkus prieš Šleževičiaus vykdomą žemės reformą. Prieš Vilniaus krašto okupaciją pasisakė 1931 m. tarptautinis Hagos teismas, tačiau į jo sprendimus lenkai numojo ranka. Vilniaus krašte buvo apgyvendinta apie 100 000 lenkų kolonistų, persekiojamos lietuviškos mokyklos, skiriamos baudos už lietuvišką žodį viešajame gyvenime. Vilniaus krašto vysk. R. Jalbžykovskio vadovaujama bažnyčia negarbingai elgėsi su lietuviais, vykdė dvasinę lietuvių okupaciją. Krašto lenkinimas buvo valstybės politikos kertinis akmuo.

Lenkai, tikėdamiesi po Antrojo pasaulinio karo atstatyti prieškario Lenkijos Šiaurės rytuose valstybinę sieną, emigracinės Londono vyriausybės pavedimu organizavo pogrindines karines organizacijas – kaip Armija Krajova, NSŽ, turėjusias iki 100 000 kovotojų. Vilniaus krašte, Vakarų Baltarusijoje ir Ukrainoje vykdė etninį valymą, besipriešinančius sušaudydavo. Pvz.: Vilniaus krašte buvo išžudyti Dubingių krašto lietuviai. Jei kažkas pasitarnauja Lenkijos valstybės interesams, tai lenkų valdžia net nusikaltėlius vadino didvyriais.

1991 m. kovo 11 d. Lietuvos AT – Atkuriamajame Seime lenkų frakcija nebalsavo už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, nebalsavo už Lietuvos valstybę įtvirtinančius dokumentus. Iki 1991 m. rugpjūčio 19 d. Maskvos pučo, 1990-1991 metais, Vilniaus krašto lenkų lyderiai, Maskvos remiami, kūrė Vilniaus krašto lenkų autonomiją TSRS sudėtyje. Stovėjo Lietuvos nepriklausomybės priešų pusėje. Šiandieną jie niekur nedingo. Pakeitę spalvą, persiorientavo į naująjį šeimininką – Varšuvą, kuri vis dar neatsisakiusi savo įtakos Vilniaus krašte.

Lietuvos valstybės vadovams rūpėjo įveikti ilgalaikį nepasitikėjimą su kaimynais lenkais, ypač vis dar besireiškiančiam priešiškumui nuo prieškario ir Antrojo pasaulinio karo metų.

1990 m. kovo 03 d. į Vilnių atvyko Br. Germeko lenkų vyriausybinė delegacija. Buvo priimtas „Bendras komunikatas“. Lenkai užtikrino, kad dabar esama Lietuvos – Lenkijos sienų riba tokia pat galutinė, kaip ir Lenkijos vakarinė siena prie Oderio ir Neisies. Kitais klausimais išaiškėjo nuomonės skirtumai: lenkai Vilniaus krašte siekė kultūrinės lenkų autonomijos, siekiant įvesti antrąją oficialią lenkų kalbą po lietuvių kalbos. Nesutarus aptemo santykiai su Lenkija. Išsijuosę autonomininkai ignoravo Lietuvos Konstituciją, įstatymus, vykdė ardomąją – antivalstybinę veiklą. Dėl to Lietuvos Respublikos Aukščiausioji taryba paleido Vilniaus ir Šalčininkų rajonų bolševikines – kolchozines tarybas, kurias pakeitė vyriausybės atstovai. Į tai Lenkijos Respublikos prezidentas L.Valensa reagavo pakeltu tonu. Tuo pačiu atsakė ir prof. Vytautas Landsbergis.

Pašlijusiems santykiams gelbėti 1992 m. sausio 13 d. į Vilnių atvyksta lenkų užsienio reikalų ministras K.Skubiševskis. Su Lietuvos ministru A.Saudargu buvo pasirašyta „Deklaracija dėl draugiškų santykių ir kaimyninio bendradarbiavimo“. Tačiau viena ir kita pusė deklaracija liko nepatenkinta. Lenkai nesutiko pasmerkti 1920 m. gen. Želigovskio Vilniaus krašto okupacijos ir atsiprašyti už Suvalkų taikos sutarties sulaužymą.

1994 m. balandžio 26 d. M.Brazauskas ir L.Valensa pasirašo naują „Tarpusavio bendradarbiavimo ir geros kaimynystės santykių“ sutartį. Lietuviai atsisakė reikalauti iš Lenkijos pasmerkti ir atsiprašyti už 1920 metų Vilniaus krašto įvykdytą okupaciją, jei lenkai pripažins, kad „Vilnius – amžina Lietuvos sostinė“. Šito maža. Lietuvių kompromisas – nedovanotinas. 1996 m. lenkų prezidentas A.Kvasnevskis, patarėjo J.Giedraičio įtikintas, pareiškė: „Lenkai privalo remti Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos nepriklausomybę. Su šiomis valstybėmis reikia palaikyti draugiškus santykius”.

Dvidešimties metų santykių gerinimo sutartys, deklaracijos, strateginė partnerystė, NATO ir ES sutarčių įsipareigojimai siekiamo „širdžių aljanso“ nepadėjo pasiekti dėl Lenkijos valstybės aukščiausių pareigūnų kišimosi į Lietuvos vidaus reikalus, nebylaus pritarimo Vilniaus krašto antilietuviškiems politiniams veikėjams, kurstantiems nesantaiką tarp lietuvių ir lenkų. Suįžūlėję buvę bolševikiniai autonomininkai, mojuodami provokacinėmis „lenkų kortomis“, reikalaudami sutartyje nenumatytų reikalavimų, apipildami nepagrįstais skundais Lietuvos tautinių mažumų politiką, randa supratimo ir Lenkijoje. Vėriškių mokyklos direktorė D.Pečiūnienė pastebi kurstomą neapykantą ir priešiškumą lietuviams, lietuvių kalbai, Lietuvai. Prof. P.Gylys, buvęs užsienio reikalų ministra, įsitikinęs, kad Lietuvos vyriausybė neleistinai nuolaidžiauja, neadekvačiai reaguoja į lenkų išpuolius, šmeižtą. Jis nedrįstų sėstis prie Kalėdų stalo su lenkais, kol jie neatsiprašys už Lietuvos ir lietuvių įvaizdžio niekinimą.

Vilniaus krašto lenkų šovinistai, lenkų mažumų teisių gynėjai, politiniai-intrigantai, jausdami visokeriopą Varšuvos paramą maištauti, įžūliai nevykdė Lietuvos Konstitucijos, įstatymų. Pasinaudodami suteiktomis pilietinėmis laisvėmis, ignoruoja pareigas ir atsakomybę prieš savo valstybę – Lietuvą. Būdami vieno Dievo, vieno tikėjimo, šie Lietuvos valstybės piliečiais nerodo taikaus sugyvenimo, pagarbos lietuviams, važinėja – kaip V.Tomaševskis ir į jį panašūs – po Europą ir sėja blogį, melą, griauna savo valstybės įvaizdį. Gaila, prokuratūra, Lietuvos Vyriausybė neturėtų nuolaidžiauti piktavaliams. Tarpukario metais Klaipėdos krašto panašiai įsidrąsinusiems piktavaliams Lietuvos piliečiams – vokiečių autonomininkams valdžia davė reikiamą atkirtį. Nežiūrint Hitlerio grasinimo, nusikaltę prieš valstybę noimanininkai buvo nuteisti.

Lenkija, netekusi Vilniaus krašto, intensyviai siekia jame išsaugoti savo įtaką. Štai užsienio reikalų ministras R.Sikorskis, atvykęs į Vilnių, lankydamasis to krašto valstybinėse įstaigose, tvirtina: „Nežinau atvejo, kad lenkai okupuotų dalį Lietuvos“ (turėjo galvoje 1920 m. okupuotą Vilniaus kraštą), panašiai kalba ir Rusijos užsienio reikalų ministras S.Lavrovas: kad jis nežinąs atvejo, kad TSRS okupuotų Lietuvą. Kitas aukštas valstybės vadovas A.Gurskis kaip ir R.Sikorskis tikina, kad Vilnius ir Vilniaus kraštas nuo amžių apgyvendintas lenkų. Jame lietuviai niekad negyveno. Akivaizdus ir nedovanotinas melas.

Paskutiniu metu ne kartą į Lietuvą atvykęs lenkų ministras pirmininkas D.Tuskas, Lenkijos Respublikos prezidentas Br. Komorovskis darė spaudimą Lietuvos vadovams persvarstyti naujai priimtą Švietimo įstatymą, važinėjo po Vilnijos krašto lenkų mokyklas su neaiškia, drąsinančia misija. Atvirai kišosi į Lietuvos vidaus reikalus.

Yra žinoma sena tiesa: istorija moko dabartį. Iš praeities reikia mokytis, nedaryti tų pačių klaidų. Lenkų padarytos ir daromos Lietuvai skriaudos neturi senaties. Blogis nepripažįsta atgailos, nepatogu jį pripažinti, o tai kelia lietuvių nepasitikėjimą, nesaugumo jausmą. Ar galima jį įveikti esamomis sąlygomis?

Lietuvos prezidentė D.Grybauskaitė pasakė: „Noriu priminti Lietuvos politikams, kad ir kokiai mažumai jie priklausytų, jie privalo pagal Lietuvos Konstituciją būti lojalūs Lietuvos valstybei ir laikytis visų Lietuvoje galiojančių įstatymų“. Įsiklausykite, ponai politikieriai, tomaševskiai, į prezidentės balsą.

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .

22 komentarai

  1. Priminčius:

    Jo jo, kadencijai leidžiantis vakarop, sugalvojo Dalytė ir pasakė: NORIU PRIMINT Lietuvos politikamas, kad ir kokiai mažumai priklausytu būtu lojalūs………..bet ar priminė.Idomu būtu sužinoti kaip tai padarė.Ar tik tušti žodžiai į eterį.Idomu, kur lenkai padėjo pavogtą Vytauto karūną. Reikėtu pasiskolinti vel Mateikos paveikslą o po to iškeistume į karūną.

  2. Liutauras:

    Deja eilinis nieko nesiūlantis , kaip išeiti iš susidariusios padėties straipsnelis. Tiesa, jei leis autorius, noriu šiek tiek patikslinti, kai kuriuos teiginius. POW sukūrė ne sulenkėję dvasinin kai, o sulenkėję lietuviai.. Armija krajowa -taipogrindinė Lenkijos kariuomenė, kuri susikūrė okupuotos Lenkijos teritorijoje ir vykdė kovines operacijas prieš vokiečių okupantus ir jų talkininkus, kokios jie tautybės bebūtų. Taip, jie turėjo savo padalinius Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje, tose teritorijose, kur prieš karą buvo okupuotos Lenkijos.Kai gen.Sikorskio vyriausybė Londone įsakė užmegzti draugiškus santykius su Lietuvos pasipriešinimo judėjimu, Vilniaus AK brigada tam pasipriešino. Be to ji užmezgė ryšius su Vokietijos okupacinės kariuomenės atstovais. Tačiau blogiausia Vilniaus krašto istorijoje yra tai, kad aktyviausi kovotojai prieš Lietuvą buvo buvo sulenkėję lietuviai.O norint rasti susitarimą-reikia jo ieškoti. Vienas iš kelių, tai visuomeninių organizacijų bendradarbiavimas, jaunimo stovyklos. Gal dar kas.

    • Pikc:

      “POW sukūrė ne sulenkėję dvasinin kai, o sulenkėję lietuviai” – to punkto irgi nelabai supratau: nors apskritai dvasininkija lenkinimui įtakos tikrai turėjo, bet POW nebuvo kokia nors dvasininkiška organizacija. Antra vertus, kažin, ar teisinga būtų viską sulenkėjusiems lietuviams nurašyti – nereikėtų ir lenkų kolonistų išbraukti, o juk ir ne be Lenkijos valdžios žinios jie veikė.
      “Vienas iš kelių, tai visuomeninių organizacijų bendradarbiavimas, jaunimo stovyklos. Gal dar kas.” – teko girdėti, kad tarp atskirų organizacijų bendravimas vyksta. Problema yra valstybinio lygmens – o čia jaunimo stovyklos nelabai ką pagelbės. Mūsų valstybės politika turi “užsiauginti stuburą” (“vidaus rinkai” skirti “trept trept kojele” neįpareigojantys pareiškimai nesiskaito) – priešingu atveju niekas nesikeis – nebent į blogąją pusę.

  3. Rokas:

    Jei kam įdomu ir pajėgūs įsigyti, knygų mugėj 4 salėje vienam knygynėlyje, žmogus parduoda savo senas surinktas knygas:

    D-ras D.Alseika. Vilniaus krašto lietuvių gyvenimas 1919-1934 m. Zorzos spaustuvė, Vilnius 1935 m.

    J.Rainys. P.O.W. (polska organizacija wojskowa) Lietuvoje. Spaudos Fondas, 1936 m.

    už kiekvieną prašo 80 Lt. Turi ir kitokių dar knygų.

  4. tikras lietuvis:

    Kada viskas bus pagal tiesą, tada bus ir pasitikėjimas.

    O kol kas:
    1. lenkai dar neatsiprašė už visas mums padarytas niekšybes;
    2. negrąžino lietuviškų teritorijų;
    3. kėsinasi Lietuvoje sukurti savo anklavą.
    Ir t.t., ir pan., t.y. ir toliau dirba kenkėjišką darbą.

  5. Vilmantas Rutkauskas:

    Straipsnis nieko nevyniojantis į vatą ir tikslus, tačiau yra ši melaginga krikščioniška str. citrata :
    “… ignoruoja pareigas ir atsakomybę prieš savo valstybę – Lietuvą. BŪDAMI VIENO DIEVO IR VIENO TIKĖJIMO, šie Lietuvos valstybės piliečiai …” – nuskamba melagingai.
    —-
    Prookupacinė krikščionybė – tai dar toli ir negražu ne Lietuvos kažkoks “vienas tikėjimas”.
    Gyvos Ugnys didžiųjų Baltų Dievų, Ugnys, kurias kūrendami save įsiprasmino mūsų laukiantys mūsų dausų protėviai, lig šiol rusena. Kiek žinau, kiekvieną ketvirtadienį 18 val. Kauno pilies dviejų upių (Nemuno ir Neries) santakoje Aukure uždegama šventa Ugnelė Dievams, susirenka Baltų tikėjimo žmonės, dainuojama, sakomi savi žodžiai saviems Dievams.

  6. Getautas:

    Nesutinku su teiginiu, kad po Liublino unijos buvo unitarinė valstybė. Kokia unitarinė valstybė, jei Lenkijos piliečiai negalėjo įsigyti nekilnojamojo turto Lietuvoje? ES reikalauja, kad Lietuviai tarptautinėms korporacijoms partuotų savo žemes. Išvada, – žymiai labiau unitarinė valstybė už Abiejų tautų respubliką.

  7. Vilna:

    Pirmiausiai reikia atsakyti klausimą,kam mums reikalingas tas kažkoks išskirtinis tarpusavio “pasitikėjimas” su Lenkija. Juk unijos su Lenkija nėra jau nuo 1795 metų. Pati Lietuva tai deklaravo ą918 metų Nepriklausomybės paskelbimo aktu. Tuo šaių bendrų (unijinių) dalykų istorija politikoje baigėsi, yra padėtas taškas. Tai kam čia dabar prireikė kažkokio ypatingo pasitikėjimo su Lenkija, juk su kitas kaimynais gyvename kaip kaimynai be jokių išskirtinių pasitikėjimų. Beje, kai po karo iš Stalino rankos Lenkija glemžėsi Prūsijos žemes, tada Lietuva, Vytauto tėvonija iki Osos prisiminta nebuvo…, be to, partizaniniame kare po karo Lenkija Lietuvos taip pat “nematė”, Lietuva buvo palikta vienų viena, žinoma, išskyrus Vakarų Ukrainą. Tai kam dabar Lietuvai po 250 metų prireikė kažkokio ypatingo pasitikėjimo su Lenkija. Paprasčiausias, netgi šaltokas kaimynų sugyvenimas ir viskas.
    Kai jį šį klausimą nėra atsakoma, o tik be vertinimų išvardinami sausi, jau šimtus kartų kartojami istoriniai faktai, rašiniu lyg ir nieko nesprendžiama .
    Šalių bendrojs istorijos laikotarpiu akivaizdžiausias dalykas yra ir tai, kad Maskva tuo laikotrpiu gavo galimybę atsigauti ir įsigalėti tik todėl, kad Lenkija LDK jėgas egoistiškai naudojo savęs kaip valstybės stiprinimui. Taigi, per visą laikotarpį nuo Jogailos karaliavimo pradžios Lenkijos politika iš esmės buvo naudinga Maskvai, o pražūtinga Lietuvai (LDK).Čia yra kardinalūs Lietuvos istorijos dalykai, pro kuriuos praeiti negirdomis neturime teisės.
    Beje, iš bendro viso rašinio tono neiškrenta ir autoriaus “mirktelėjimas” jo pabaigoje dabartinei šalies valdžiai…, nors ji valdo sovietiškai – dažniausiai lėkštais šūkiais.

  8. Alvydas Butkus:

    Netiesa, kad visa Lietuvos bajorija buvo sulenkėjusi. Pirmiausia, lingvistinis sulenkėjimas nereiškė ir kultūrinio ar etninio sulenkėjimo – šita liga lenkakalbiai lietuviai ėmė sirgti tik nuo XIX a. antrosios pusės. O dėl bajorų – istorikas prof. Z. Kiaupa atkreipė dėmesį į mažai viešintą faktą: XIX a. folkloristai iš Lietuvos valstiečių drauge su kitomis užrašė ir lietuviškų karo dainų. Valstiečiai į karą niekada nejodavo, tik bajorai. Vadinasi, tas dainas valstiečiai buvo išmokę iš bajorų. Lietuviškai kalbėjusių bajorų. Jei tai būtų buvę tik pavieniai atvejai, tos dainos nebūtų paplitusios.
    Be to, pasak Z. Kiaupos, XVIII a. lenkų keliautojai, aprašydami savo kelionių po Lietuvą įspūdžius, yra pasibaisėję, kad žemaičiai bajorai nešneka lenkiškai. O jei ir šneka, tai tik gerokai privaišinti. Tad nereikia lietuviškumo sieti vien tik su valstietija. Lietuviška raštija laikėsi visąlaik nuo pat Mažvydo ir Daukšos. Lietuviškos knygos ir apskritai lietuviška raštija Didžiojoje Lietuvoje buvo skirta ne valstiečiams, o bajorijai. O jeigu knygos buvo leidžiamos, vadinasi, buvo ir kas jas skaito, buvo poreikis.

    • Kurmis:

      Net ir sulenkėjusi bajorija, prisiminė savo lietuviškas šaknis – konkretūs pavyzdžiai – Plechavičius, Pūtvinskis, Donatas Malinauskas ir t.t. Putvinskis su žmona lietuviškai mokytis pradėjo sulaukę 40-ies…. ir nieko. Beje, istorija su tūlu M. K. Čiurlioniu… jei ne jo žmona, dabar lenkai turėtų didį dailininką ir kompozitorių…Cziurlianiec :).

  9. Jonas:

    Nepasitikėjimui įveikti Lenkijai reikia pripažinti kaimynams pridarytas kiaulystes, tačiau lenkų valdžia pernelyg tuščiai pasipūtusi ir kvaila, nes galvoja, kad sąžiningas savo klaidų pripažinimas – tai savęs pažeminimas.

  10. Emigrantas:

    Pastaba tam, kas atsakingas užpuslapio dizainą ir grafiką. Po straipsnio antrašte yra ne Lenkijos respublikos, bet Lenkijos liaudies respublikos herbas. Lenkijos erelis – be karūnos. Heraldikoje tai esminis skirtumas. Tokį herbą Lenkija turėjo komunistų valdymo laikotarpiu iki 1989 metų… Patys juk įsižeidžiame, jei kas apverčia mūsų Trispalvę.

  11. Kaip:

    sutiksim lenkų nacionalistų desantą ,kuris ruošiasi atvykti kovo 17 į mūsų sostinę??? -DERAMAI ! Jaunime- būk pasiruošęs!

  12. UWAGA:

    UWAGA :
    Antivalstybinis “Kurier Wilenski” (finansuojamas iš Lenkijos) blokuoja ir naikina komentarus apie Rytų Lietuvos okupacinius padarinius. Pavyzdžiui, jau sunaikino komentarus, kuriuose buvo pateikta informacija apie vokiečių agentą lenkų generolą J.Pilsudskį, kuris atidavė vokiečiams lenkų pajūrio teritorijas (Dancigo koridorius) mainais už Rytų Lietuvos okupaciją, grubiai sulaužė Lenkijos-Lietuvos Suvalkų sutartį.Lenkų bendruomenė dezinformuojama.Čia būtinas VSD tyrimas ir kontrolė.

  13. arvydas damijonaitis:

    Dėl klaidinančio termino „lenkų TAUTINĖ MAŽUMA“
    (turi būti TAUTINĖ BENDRIJA, TAUTINĖ GRUPĖ):
    1.Lietuvoje nėra lenkų tautinės mažumos, yra lenkų tautinės grupės bendruomenė, nes terminas „tautinė mažuma” tarptautinės teisės erdvėje yra susieta su „išorinės valstybės” sąvoka. Tuo tautinės grupės iš esmės skiriasi: Pagal tarptautinę teisę tautinės grupės, turinčios išorines tautines valstybes(Lenkija – 40 milijonų, Rusija – 150 milijonų, Izraelis – 8 milijonai gyventojų), negali kitose valstybėse turėti „tautinės mažumos“ statusą;
    2.Buvusių okupantų privilegijos : lietuviai išlaiko 120 lenkiškų mokyklų, kuriose lenkinami lietuvių kilmės tuteišai, kurie kalba ne lenkiškai, “poprostu“. Tai yra GINESO REKORDAS (Guinness world record). Pvz., USA, nėra nei vienos lenkiškos valstybės išlaikomos mokyklos, Rusijoje – tik 8 lenkiškos biudžetinės mokyklos;
    3.Lenkiškų mokyklų idiotiškas (lietuviškas) valstybinis finansavimas yra žiaurios lietuvių kilmės tuteišių diskriminacijos faktas, lietuvių savižudybė, o tai prieštarauja Dievo valiai;
    4.Kodėl Lietuvos „piliečiai lenkai“ lengvai pasiduoda provokacijoms, kodėl negerbia Lietuvos įstatymų? Kas juos klaidina?
    5.Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų Konvencijos (Strasburas,1995m.vasario1d.) 21 straipsnis: „ Jokia šios pagrindų Konvencijos nuostata neturi būti aiškinama kaip suteikianti teisę dalyvauti veikloje ar atlikti veiksmus, kurie prieštarautų pagrindiniams tarptautinės teisės principams ir ypač valstybių suvereniteto lygybės, teritorinio vientisumo ir politinės nepriklausomybės principams“. Konvencija ,numato tautinių mažumų ,t.y. tik tautinių grupių, neturinčių išorinės valstybės, apsaugą, kitaip būtų pažeisti pagrindiniai tarptautinės teisės principai. Lenkų bendrija Lietuvoje negali turėti „tautinės mažumos“ statusą, nes tai grėstų Lietuvos nepriklausomybei, teritoriniam vientisumui ir politinei nepriklausomybei, t.y. prieštarautų pagrindiniams tarptautinės teisės principams. Lenkijos vulgarus agresyvumas yra reali tikrovė – lietuviai nežudo lenkų, nebuvo okupavę Varšuvos, nebuvo užėmę trečdalį Lenkijos teritorijos.
    Pagarbiai Arvydas Damijonaitis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: