A. Butkus. Referendumas: Latvijos pamokos Lietuvai (18)

Prof. Alvydas Butkus

Prof. Alvydas Butkus

Vasario 18 d. Latvijoje įvykęs referendumas dėl Konstitucijos pataisos, turėjusios įteisinti rusų kalbą kaip antrąją valstybinę, baigėsi jo iniciatorių nesėkme.

Artėjant referendumui, mūsų politologai ir politikai ne kartą yra pareiškę, kad tai yra Latvijos vidaus reikalas, į kurį nedera kištis. Tačiau ir plika akimi buvo matyti, kad tai tampa viso Baltijos regiono reikalu, Kremliui kalant pleištą į silpniausią regiono dalį. Sėkmės atveju naują paskatą būtų gavę Estijos Narvos ir Lietuvos Šalčininkų slavakalbiai radikalai, nuosekliai siekiantys dezintegracijos savo valstybėse. Latvijos piliečių susitelkimas ir aktyvumas užkirto tam kelią ir kartu pašalino mėginimą destabilizuoti regioną.

Referendumas davė kelias vertingas pamokas Latvijos kaimynėms, ir dabar tik nuo jų priklauso, ar iš tų pamokų bus pasimokyta.

Pirmoji pamoka

Latviai patys neatsistebi, kaip galėjo žmogus, neturintis Latvijos pilietybės ir jau praeityje deportuotas iš Latvijos už antivalstybinę veiklą, grįžti į Latviją ir čia nevaržomai tęsti savo destrukcinius darbus. Latviai visa tai aiškina nusikalstamu liberalumu ir šalies įstatymų spragomis, kurias dabar susigriebta kaišyti.

Į Lietuvą tokie lindermanai atvyksta daug laisviau ir dažniau, nes vyksta ne tik iš Rusijos, bet ir iš Lenkijos, ir Vilniaus bei Šalčininkų rajonuose „auklėja“ Lietuvos piliečius tiek iš bažnyčių sakyklų, tiek per viešas paskaitas. Tokio auklėjimo rezultatai yra akiplėšiškas teisinis nihilizmas šiuose rajonuose, pradedant valstybinės kalbos įstatymo pažeidimais, deklaruojama parapine ksenofobija ir baigiant politiškai „nepaklusnių“ gyventojų baudimu įvairiomis sankcijomis. Nors šie reiškiniai ne kartą buvo Lietuvos žiniasklaidos viešinti, valdžia tebedemonstruoja savo bejėgiškumą, tuo dar labiau skatindama minėtųjų rajonų valdininkėlių savivalę. Mūsų politologų komentarą dėl netobulų Latvijos įstatymų, leidusių susidaryti tokiai situacijai, galima pritaikyti ir Lietuvai – mes vis dar neturime įstatymo, kuriuo galėtume atleisti iš valstybinių pareigų darbuotoją, nesilaikantį Valstybinės kalbos įstatymo, nenorintį ar nesugebantį vykdyti Aukščiausiojo Teismo sprendimų.

Antroji pamoka

Komentuodami susidariusią padėtį, Latvijos politologai priėjo išvadą, kad grėsmingą situaciją sukėlė, prof. Š.Liekio terminais kalbant, gentiniai, o ne pilietiniai prioritetai. Politologų nuomone, kalbiniu ar etniniu principu sukurta partija jau savaime turi užprogramuotą visuomenės ir net valstybės skaldymą, dangstantis tautinės mažumos teisių gynimu ir etninio savitumo saugojimu. Didžiųjų valstybių pavyzdys ir patirtis Latvijai netinka, nes mažai valstybei etninės partijos esančios kaip uždelsto veikimo bomba. Dalies pačių Latvijos rusų manymu, prioritetas turi būti pilietiškumas ir valstybiškumas, savęs suvokimas kaip Latvijos piliečio, Latvijos ruso, o ne ruso Latvijoje.

O Lietuvoje? Lietuvos centrinės valdžios taikstymasis su Pietryčių Lietuvos atvira polonizacija ir šios partijos nesibaigiančiais kaprizais rodo tik trumparegišką ir pavojingą požiūrį į pačią valstybę.

Trečioji pamoka

Kaip dar vieną priežastį, dėl kurios skilo jau besikonsoliduojanti Latvijos visuomenė, politologai nurodo nuolat Kremliaus akcentuojamą sovietinės okupacijos neigimą. Pasak jų, jei Maskva pačioje Latvijos nepriklausomybės atkūrimo pradžioje 1991 m. būtų pripažinusi, kad 1940 m. Latvija buvo Sovietų Sąjungos okupuota, o nepriklausomybės atkūrimas yra Latvijos istorinio valstybingumo tęstinumas, Latvijos rusakalbiams tai būtų labai palengvinę integruotis į atkurtąją valstybę. O dabar okupacijos neigimas dalį rusų skatina abejoti Latvijos valstybingumu ir svajoti, kad netrukus „čia sugrįš Rusija“.

Lietuvoje turime net du tokios situacijos variantus – vieną rusišką, analogišką tam, kuris yra Latvijoje, ir kitą lenkišką, susijusį su Vilniumi. Lenkija taip pat nepripažįsta, kad želigovskinė 1920 m. spalio avantiūra buvo okupacija, o 1922 m. Pietryčių Lietuvos prijungimas prie Lenkijos buvo aneksija. Toks nepripažinimas AWPL politikieriams leidžia manipuliuoti Vilniaus ir Šalčininkų rajonų gyventojų nuotaikomis, o nuvykus į Lenkiją, pasak buvusio ambasadoriaus J.Vidackio, girtis, kad gyventojai stalčiuose tebelaiko J.Pilsudskio portretus ir laukia, kada „čia sugrįš Lenkija“.

Pati Lenkija irgi prisideda prie antilietuviškų nuotaikų kurstymo ir įtampos regione kūrimo. Jos politika Lietuvos atžvilgiu iš esmės skiriasi nuo politikos su Latvija. Vasario 17 d. Varšuvoje viešėjusiam Latvijos prezidentui A.Bėrziniui Lenkijos prezidentas B.Komorovskis padėkojo „už rūpinimąsi Latvijos lenkų tautine mažuma“.

Faktiškai dėkojo už tai, kad Latvijos lenkiškose mokyklose, kurių visoje šalyje yra šešios, net du trečdaliai dalykų dėstomi valstybine latvių kalba. Taip pat už tai, kad Latvijos lenkų pavardės ir toliau bus rašomos latviškai, kad niekur lenkų gyvenamose vietovėse nėra ir nebus lenkiškai užrašytų įstaigų iškabų, gatvėvardžių, autobusų maršrutų ar vietovardžių. O dieną prieš tai viešėjęs Šalčininkuose B.Komorovskis nebyliai pritarė rengiamai lenkų manifestacijai prieš naująjį tautinių mažumų įstatymą. Neatsitiktinai parinkta ir manifestacijos data – kovo 17-oji, Lenkijos 1938 m. ultimatumo Lietuvai diena.

Kitaip nei Latvijoje, kur nėra nė vieno latvio istoriko ar politologo, palaikančio minėtąją Kremliaus interpretaciją, Lietuvoje, deja, turime ir politikų, ir istorikų lietuvių, platinančių rusiškąją ir lenkiškąją imperinę-aneksinę istorijos versiją. Kur tokia antivalstybiška nuostata veda Lietuvos valstybę ir valstybingumą, nesunku nuspėti.

Įdomu, ar šias pamokas suvoks Lietuvos politikai ir buvusių TSKP istorikų išugdyti politologai.

Autorius Prof. Alvydas Butkus yra VDU Letonikos centro vadovas

Kategorijos: Lietuvos kelias, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , .

18 komentarų

  1. Jonas:

    100%-tinė teisybė. “Strateginius partnerius” reikėtų vadinti strateginiais kenkėjais – būtų žymiai tiksliau.

  2. suomis:

    Pilnai pritariu, šiai, profesoriaus nuomonei. Reikia marginalizuoti, visokius, šliekius su bumblovskiais ir pasistengti nesipešti dėl mažmožių.

  3. Kažin...:

    Mano supratimu autorius, versdamas į vieną “katilą” Lietuvoje gyvenančius rusus ir lenkus veikia ne Lietuvos naudai. Juolab, kad tokiam vienodam vertinimui nėra rimtesnio faktinio pagrindo. Juk nei iš Rusijos, nei iš pačių rusų, Lietuvoje gyvenančių, garsesnių priekaištų dėl jų teisių pažeidimų girdėti netenka. Kai Lenkijos, “pasikinkiusios” Tomaševskį, keliamas triukšmą dėl teisių girdisi net pasaulyje.
    Beje, analogiškai anksčiau pasasitenkinimą Lietuva, kaip dabar Lenkijos prezidentas išreiškė Latvijai dėl jos rūpinimosi lenkų teisėmis, tačiau dėl to priekaištavo Lietuvai, yra pažymėjas Rusijos prezidentas palankiai atsiliepęs dėl rusų teisių padėties Lietuvoje, bet papriekaištavęs dėl to Latvijai. Tas rodytų, kad šalyje gyvenantys rusai nėra Maskvos arkliukas Lietuvos atžvilgiu, ką ir matome realybėje.
    Tad kyla klausimas ko siekia autorius, suplakdamas visiškai skirtingas lenkų ir rusų viešas laikysenas lojalumo Lietuvai atžvilgiu. Akivaizdu, kad – didesnio Lenkijos užkaisto “katilo”…

    • Iš šalies > Kažin:

      O kur čia straipsnyje yra kokių nors priekaištų Lietuvos rusams? Ar ten rašoma, kad antilietuviškus pamokslus katalikų bažnyčiose Vilniaus ir Šalčininkų rajone sako emisarai iš Rusijos, ne iš Lenkijos?
      Beje, aš turėčiau priekaištų ir rusams. Aš būčiau parašęs, kad Klaipėdoje ne lenkai, o rusai buvo pareikalavę gatvėvardžius rašyti ir “po russki”. Be to, “Russkij aljans” jungimasis su Lenkų rinkimų akcija KAŽIN ar rodo rusų lojalumą Lietuvai. Paarčiau dar paskaitinėti Lietuvos DELFI rusų kalba ir straipsnių komentarus.

      • Kažin...:

        Štai ta vieta, kur autorius sulygina rusus su lenkais: “Lietuvoje turime net du tokios situacijos variantus – vieną rusišką, analogišką tam, kuris yra Latvijoje, ir kitą lenkišką, susijusį su Vilniumi”. Tačiau tokia jų suplakimo gija eina per visą rašinį.
        Beje, referendumas Latvijoje patvirtino Latvijos rusų lojalumą Latvijos valstybei. Apie tai autorius nutyli. Nors tikėtina, kad panaši nuosta yra ir Lietuvos rusų. Tai leidžia manyti, kad dėl lojalumo rusai nuo lenkų Lietuvoje skiriasi. Žinoma, Lietuvos rusų nuostatoms turi įtakos Lenkijos veiksnys, kurio Latvijoje nėra. To veiksnio rezultatus rodytų ir atsiradęs
        “Russkij aljans” jungimasis su Lenkų rinkimų akcija, tačiau gal tai yra daugiau techninis rinkiminis negu bendras politinis veikimas.

        • Iš šalies > Kažin:

          Ar moki skaityti? Labai teisingai parašė. Rusija irgi neigia, kad SSRS okupavo Lietuvą 1940 m. Pasiklausk Paleckiuko ir karo veteranų. Jie net konferencijas rengia apie tai, kaip Rusija vadavo Lietuvą 1940 m. O Lenkija neigia 1920 m. Vilniaus okupaciją. Bumblauskas tau paaiškins lietuviškai, kad okupacijos nebuvo.
          “Russkij aljans” kažkodėl “techniškai” nesijungia net su “Sojuz russkich”, o tik su LLRA. Partijos niekada nesijungia “techniškai” – nestenėk, teisindamas rusus! 🙂
          Tiesa, rusų komentarus Lietuvos Delfyje jau skaitei? Ar atidėjai šviesesnei ateičiai? 🙂 Gal pacituoti?

          • Kažin...:

            “Paleckiukus”, “Rusijas” ir “Delfius” skaitykis pats, tai paties lygio lektūra.
            Patį, kaip pasirodantį žymų šitų šaltinių skaitytą, galiu tik paakinti, kad pavadinimas “Russkij alijans” visiškai nieko nesako, kad jame jungiasi būtent rusai. Tai greičiau “rusai”, kurie nėra “rusai”. Tikėtina, kad tai forma atitinkamiems bei žiopliems rinkėjams apgauti.
            Gi paties tipo skaitytojams belieka priminti sovietinių laikų anekdotą apie tai, kas nutiko “panašiam skaitytojui” patikėjusiam ant tvoros užrašytu pavadinumu – “py..a”…

            • iš šalies > Kažin:

              “Tai greičiau “rusai”, kurie nėra “rusai”. Ant kurios tvoros tai perskaitei? Neįžeidinėk “gospožos Rozovos” ir to KGBisto, kuris dirba Tomaševskio patarėju.
              Nesistebėsiu, jei pamatysi ir tokį užrašą: “Tai greičiau “lenkai”, kurie nėra “lenkai”.
              Ir apskritai, “kažin” ar Lietuvoje yra kokia nors slavų problema. “Tai greičiau” visokių butkų, ozolų, songailų, garšvų, genzelių, vaiškūnų, gylių ir landzbergių problema. “Russkij litovcų ir caro agentų”. Aniaaa?

  4. Kurmis:

    o ko čia stebisi dėl Lindermano? Juk mes iki šiol turime Valerą, kuris gyvena Lietuvoje, kiek žinau, net neturėdamas LR pilietybės, ir net dirba istorijos mokytoju….

    • Iš šalies > Kurmiui:

      Vadinasi, dar viena paralelė. Kurioj mokykloj jis tą “istoriją” dėsto?

      • Kurmis:

        Konkrečiai – nežinau. Kažkurioje Vilniaus rusakalbėje mokykloje. Įdomiausia, kad ilgą laiką šio dėdelio nedeportavo aiškindami, kad jis vienas augina nepilnametį sūnų. Tačiau dabar tam sūnui seniai per 20, bet Valera sėkmingai lieka Lietuvoje…. tiesą sakant, nenustebsiu, jei kokiu nors, “stebuklingu” būdu jis ir LR pilietybę gaus…

  5. Rytas:

    Čia dar vienas 02 23 d. Tomaševskio skundas. Įdomu, kada Lenkija pradės reikalauti tiesioginio Briuselio vadovavimo Vilniaus regionui?

    Kreipimasis į Regionų Komiteto pirmininkę Mercedes Bresso

    Kreipiuosi į Jus, kaip į Regionų komiteto pirmininkę ir prašau Jūsų susidomėti partijos Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) diskriminacijos klausimu Lietuvos atstovų delegavimo į ES Regionų komiteto po 2011 m. Savivaldos rinkimų procese. Atstovų delegavimo procese praleista LLRA, partija, kurios pirmininkas esu, neatsižvelgiant į mano partijos formaliųjų reikalavimų įvykdymą.
    Prieš keletą metų kreipiausi į Jus su laišku, kuriame buvo atvaizduoti Lietuvos valdžios institucijų veiksmai, dėl kurių LLRA negavo jokios vietos Regionų komitete. Tuomet atkreipiau dėmesį į Lietuvos delegacijos atrankos procedūrą ir formalią tvarką, kuri prieštarauja savivaldos dvasiai ir regionų atstovavimo vietos valdžios institucijoms Europoje, nors tai yra skatinama ES. Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos sprendimu patvirtinta Lietuvos delegacijos atrankos procedūra panaikina galimybę atstovauti visus piliečius, tarp kitko įskaitant ir tautinių mažumų grupes, neleidžiant jų regionų ir vietos atstovams dalyvauti Regionų komitete. Nustatytas tuomet padidintas 5.56% slenkstis, nors palyginimui, savivaldos rinkimuose rinkiminis slenkstis siekia 4%, rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimą, kaip ir į Europos Parlamentą – 5%. Vien šie faktai kelia klausimą, kodėl atrenkant delegaciją į Regionų komitetą, vienos iš Europos Sąjungos konsultacinių institucijų, reikalaujamas slenkstis buvo toks didelis? Tai tik įrodo, kad taip buvo nustatyta, siekiant eliminuoti vieną iš partijų, t.y. regioninę Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) partiją, kuri savivaldos rinkimuose 2007 metais gavo 5,42% balsų šalies mastu ir buvo absoliuti rinkimų nugalėtoja viename iš regionų. Nesuprantamas yra taip pat faktas, kad nors atstovų atranka į RK turėtų būti vykdoma pagal politinio, geografinio ir teritorinio balanso kriterijus (taip, kad kiekvienas regionas būtų atstovaujamas), Lietuvos Respublikos Vyriausybė iš tikrųjų taiko šalies masto kriterijus.
    Šį kartą, po paskutinių savivaldybių rinkimų 2011 metais Lietuvoje, LLRA pavyko peržengti rinkiminį slenkstį. Deja, situacija vėl pasikartojo. Atstovų delegavimo į Regionų komitetą procese ir vėl ignoruota LLRA, nors partija įvykdė visus formaliuosius reikalavimus.
    Lietuvos Respublikos atstovų delegavimo į Regionų komitetą nuostatos numato, kad delegacijos vietos yra paskirstomas tarp partijų, kurios gavo daugiausia balsų, bet ne mažiau negu rinkiminis slenkstis. Po paskutinių Lietuvos Respublikos savivaldos rinkimų 2011 metais rinkiminis slenkstis siekia 5,56% (64 589) balsų. Lietuvos lenkų rinkimų akcija rinkimuose dalyvavo koalicijoje: LLRA ir Rusų aljanso koalicija „Valdemaro Tomaševskio blokas“. Pagal Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenis koalicija bendrai gavo 6.41% (74 548) balsų, LLRA koalicijos ribose gavo 5.97% (69 401) balsų bei papildomus 0,26% (1691) balsų, dalyvaujant savarankiškai. Nors koalicijos rezultatas, kaip ir pačios LLRA rezultatas, esantis koalicijos rezultato sudedamąja dalimi, viršija įstatymo nustatytą minimumą, tačiau nei į koaliciją, nei į LLRA apskritai neatsižvelgta Lietuvos delegacijos į Regionų komitetą atrankos proceso metu. Vietas delegacijoje gavo partijos, kurios peržengė reikalaujamą rinkiminį slenkstį, išskyrus LLRA ir jos koaliciją. Tokiu būdu, dar kartą atimta teisė atstovauti Regionų komitete iš partijos valdančios trijuose Lietuvos rajonuose: t.y. Vilniaus, Šalčininkų ir Vilniaus mieste. LLRA didžiausiame Lietuvos regione – Vilniaus regione, kur gyvena viena trečioji visos šalies piliečių, pastaruosiuose rinkimuose laimėjo pirmąją vietą. Nepaisant to, neturi nė vieno atstovo Regionų komitete. Tai yra veiksmai akivaizdžiai diskriminuojantys vieną iš partijų, t.y. Lietuvos lenkų rinkimų akciją, tik dėl politinių priežasčių, taip apribojant atstovaujamosios demokratijos esmę.
    Iš to galima spręsti, jog tai yra dabartinės LR vyriausybės tyčiniai ir tikslingi veiksmai, kad būtų užkirstas kelias opozicinės regioninės partijos atstovams. Tokia situacija Lietuvoje yra nepriimtina, nes pažeidžia Europos demokratijos pagrindus.
    Gerbiama Pirmininke, kreipiuosi į Jus su didele viltimi, jog vardan to, kad Regionų komitetas iš tikrųjų priartintų Sąjungą piliečiams ir kad „vieninga savo įvairove Europa“ gautų visą naudą iš savo teritorinės, kultūrinės ir kalbinės įvairovės, kuri laikoma Europos pranašumu ir turtu, imsitės atitinkamų priemonių siekiant ginti sąžiningą regionų atstovavimą Komitete.

    Prašau Jūsų intervencijos šiuo svarbiu Vilniaus regionui klausimu.

    Pagarbiai,

    Valdemar Tomaševski
    Europos Parlamento narys

    • Kažin...:

      Pagal LR Konstituciją teritorijos skirstymo į regionus ir jų valstybinio administravimo šalyje nėra. Tad atsakymas Tomaševskiui labai paprastas. Lietuvos Respublikoje atskirų administracinių regionų nėra – šalies valstybinis valdymas regionino administravimo prasme yra vientisas, t.y. šalies teritorija yra vienas valstybinio administravimo vienetas – subjektas.

      • Rytas:

        Geras atsakymas. Tik ar mūsų europarlamentarai bus supratingi ir pasakys tai garsiai taip pat ir regionų komiteto pirmininkei. . Deja kol kas, kai lenkų europarlamentarai (su Tomaševskiu) lietuvius žemina Europos parlamento posėdžiuose, Lietuvos europarlamentarai nuolankiai TYLI ir tik Lietuvos žiniasklaidoje ką nors pasako kokie jie supratingi ir nesivelia į ginčus su Didele valstybe.
        Gerai, būtų, kad tiesiai išsiųstum kokį nors panašų atsakymą, kad NESUTINKI su Tomaševskio pozicija.

        Beje, prieš keletą metų buvo svarstoma, kad Lietuvą išdalinti į regionus, nes ES parama neteikiama, jei regionas pasiekė 70 proc. BVP ES vidurkio. Tai šiuo atveju kaip tik Vilniaus regionas pirmiausia ir netektų ES paramos, o kiti regionai dar gautų.
        Nors aš tai pritarčiau Tautininkam Ne rytams ir Vakarams. Patys galim turėt aukščiau už tą ES vidurkį.

  6. p.s.:

    1938 m. Lenkijos ultimatumas Lietuvai niekinis.

  7. zemaiciu zydas:

    http://www.youtube.com/watch?v=dCae3aSUqaM
    Jestem IMPRESARIO! Grzhegoszh Brezheteschikevitszzh…tpfu…Tomasrzhevski!!! 😀

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: