V.Radikaitė-Žukienė. Kaip mes šventėme Vasario 16-tąją Šalčininkuose

Pamenu, prieš keletą metų grupė jaunuolių per Nepriklausomybės dieną nuvyko į Švenčionių rajone esančią J. Pilsudskio tėviškę ir ten iškėlė Trispalvę. Pagalvojau tada: gaila, kad manęs ten nebuvo. Tad pakviesta vykti  į Šalčininkus, išvažiavau ilgai nemąstydama.

Kaip žinia, tądien į Šalčininkus vyko ir Lenkijos prezidentas. Deja, iš šono žiūrint atrodė, kad ne Lietuvos Nepriklausomybės dienos švęsti, o išklausyti vietinių lenkų apie lietuvių jiems daromas ,,skriaudas“. Spaudoje buvo minėta, kad B.Komorovskiui esą visas maišas įteiktas.

Aukšto svečio atvykimo proga (nors gali būti, kad ir švenčių proga) šalčininkiečiai gerai nuvalė kelius ir net kelkraščius, tad kelionė buvo be rūpesčių. Nuo Vilniaus iki Šalčininkų suskaičiavau gal penkias vėliavas – visos jos kabėjo tik prie valdiškų įstaigų – Lietuvos pašto, mokyklų ir viena prie parduotuvės Jašiūnuose. Negausiai. Kita vertus, likusioje Lietuvoje dažną reikia raginti per šventes neužmiršti vėliavas kabinti, tad beliko tenkintis, kad svetimų vėliavų nekabina – vis pretekstas šiokiam tokiam džiaugsmui.

Beveik tuščioje aikštėje prie savivaldybės iš garsiakalbio skambėjo lietuviškos dainos. Mitinge, be grupelės vietinių lietuvių ir kelių svečių iš Vilniaus, dalyvavo šauliai, savanoriai ir pasieniečiai. Pakėlėme Lietuvos vėliavą, sugiedojome Valstybės himną vieni: savivaldybės politikai tuo metu gyrėsi esą didžiosios lenkų tautos dalis – kur jau ten iki Lietuvos valstybės švenčių minėjimo! Į susitikimą su Lenkijos prezidentu griežtą atranką padarę vietos lenkų politikai nesutiko pakviesti LRS nario R. Kupčinsko, jau nekalbant apie kitus asmenis. Kaip teigė žinantys, net ir norintys į susitikimą patekti lenkai toli gražu ne visi gavo kvietimus – matyt, bijota sugadinti skundų maišo perdavimo ceremoniją, į kurią buvo sukviesti tik patys ištikimiausi, kovose su Lietuva išbandyti kadrai.

Be savivaldybės politikų pakėlę Valstybės vėliavą ir ir iššovę tris simbolinius šūvius, pajudėjome link bažnyčios, kur turėjo būti laikomos šv. mišios Nepriklausomybės šventės proga. Trispalvių miškas pajudėjo pagrindine gatve. Kaip kiekvienoje tikroje šventėje, neapsieita be kurioziškų incidentų: žygiuojant pro prekybos centrą, viena gerokai įšilusi vietinė dama garsiai ėmė plūsti eiseną. Suderinti riksmą su pusiausvyra sekėsi sunkiai, nes suvartotų laipsnių kiekis įtartinai panašių laipsnių kampu lenkė prie žemės, tad pasiskeryčiojusi vietinė aktyvistė pasirinko mielesnį tikslą – alaus kioską, prie kurio, matyt, ir pabaigė savo agitpropo misiją. Bet galima pasidžiaugti, kad ji pasekėjų nesurado – iki bažnyčios nuėjome taikiai ir niekieno netrukdomi.

Šv.mišias aukojo monsinjoras A. Svarinskas. Nepaisant garbingo amžiaus, monsinjoras, kaip senais gerais laikais Viduklėje, rėžė emocingą pamokslą, kuris gerokai pralinksmino jaunus savanorius ir šaulius, privertė šypsotis ne vieną mišių dalyvį.

Po mišių šventė tęsėsi Šalčininkų kultūros centre, kur koncertavo VU dainų ir šokių ansamblis. Koncerte jau dalyvavo ir savivaldybės valdžia. Meras giliai atsidusdamas šiaip ne taip perskaitė kalbą, kuri, reikia pripažinti, buvo parašyta tikrai gerai. Džiugu, kad meras turi neblogą lietuviškų kalbų rašytoją – tekste diplomatiškai nebuvo minimos tautinės problemos (jos, matyt, visos nugulė garsiajame maiše), o pabaigoje pacituota madinga šių metų iškilmėse ištrauka iš Just.Marcinkevičiaus ,,Mindaugo“: ,, O gal Tėvynę reikia visą laiką/ Lipdyt ir kurti visą laiką. Visą laiką!…“  Bet puikios Poeto eilės, panašu, tebuvo puošmena. Man už nugaros sėdėjęs vienas Šalčininkų politikas visą koncertą buvo surūgęs, akivaizdžiai rodydamas, kad koncertas jam – tik varginanti pareiga. Demonstratyviai susikišęs po pažastimis rankas, taip nė karto ir nepaplojo per visą koncertą. Betgi pasidžiaukim, kad apskritai atėjo – pareigos yra simetriškas teisių atspindys, o teises jis realizavo, skųsdamas Lietuvą kitos valstybės vadovui.

Nesu dažnas svečias Šalčininkuose, tad nesijaučiu galinti giliai nagrinėti šio krašto problemas. Bet daug skaudžių dalykų guli tiesiog paviršiuje. Tarkime, tas nuolat eskaluojamas dvikalbių lentelių klausimas. Nežinau, dėl ko skundžiasi LLRA – visos Šalčininkų įstaigos padabintos dvikalbėmis lentelėmis. Tiesa, lietuvių kalba yra pirmoji. Tad nebent jie norėtų, kad pirmoji būtų lenkų? Bet ir prie šito jau einama: ant bažnyčios sienos kabo lenta, kurioje lietuvių kalba eina po lenkų.

Manau, kad būti lietuviu ir puoselėti lietuvybę Šalčios žemėje yra beveik žygdarbis, kurį kasdien atlieka ten gyvenantys lietuviai. Užmiršti Tėvynės, jie stengiasi išlikti lietuviais panašiai kaip kažkada po karo į Vakarus pasitraukę mūsų tautiečiai. Nematyti pastangų ir ryžto tiems žmonėms padėti. Pavyzdžiui, Šalčininkuose susibūrę jaunieji šauliai, kaip sakė jų vadai, patys perkasi sau uniformas ir kitus veiklai reikalingus dalykus. Neatrodo, kad tie vaikai būtų iš labai pasiturinčių šeimų, tad ir tokios išlaidos neabejotinai yra reikšmingos tų vaikų tėvams. Bet būtent jie yra tikrieji patriotai, kurie tyliu kasdieniu darbu ir užsispyrimu neleidžia užgesti lietuvybei atšiaurioje ir nedraugiškoje aplinkoje. Kaip ir tradicinė lietuviškų mokyklų šventė ,,Šalčios aleliumai“, į kurią suvažiuoja vaikai iš visų Šalčininkų rajono lietuviškų mokyklų. Jie ruošiasi šiai šventei, stengiasi, dainuoja lietuviškas dainas ir skaito lietuviškas eiles. Nors filologo klausa jose  pagauna akivaizdžią lenkų kalbos įtaką ir kasmet lietuviškų mokyklų vis mažėja, bet vis dėlto tie vaikai vis dar kalba lietuviškai ir vis tiek eina į lietuviškas mokyklas!

Važiuodama iš Šalčininkų namo mačiau, kaip kai kurie vairuotojai su nuostaba žiūrėjo į vėjyje įžūliai besiplaikstančią Trispalvę ant mano mašinos. Važiavau ir galvojau: o kas ir į kokį maišą surinks čia gyvenančių lietuvių skundus? O jeigu ir surinks – kam juos atiduoti? Nes panašu, kad šito krašto reikalai Lietuvoje jau nebesprendžiami.