A. Eidintas: A.Smetonos valdymas užaugino lietuvių tautai papildomą stuburkaulį (video) (6)

Prezidentas Antanas Smetona | archyvinė nuotr.

Prezidentas Antanas Smetona | archyvinė nuotr.

Vasario 8 d.  Vilniuje Signatarų namuose istorikas ir diplomatas prof. Alfonsas Eidintas, kartu su istorikais Antanu Kulakausku ir Algimantu Kasperavičiumi,  pristatė savo naujausiąją knygą „Antanas Smetona ir jo aplinka“. Nors renginys nebuvo plačiai reklamuojamas, tačiau nedidelėje, vos apie 60 žmonių telpinančioje salėje, nebuvo vietos kur atsisėsti. Visos palangės buvo užsėstos, ne visur užteko vietos net į sieną atsiremti.

Kiekvienoje šalyje valstybės kūrėjai, dar vadinami „valstybės tėvais“ – labai gerbiami, net garbinami, tačiau Lietuvoje apie pirmąjį jos prezidentą dar vyrauja sovietmečiu sukurtas mitas, jog A.Smetona pabėgo nuo savo liaudies įtūžio – pradėjo knygos autorius. Galima jį mėgti ar nemėgti, pritarti ar nepritarti jo idėjoms ar veiksmams, tačiau negalima žmogui priskirti to ko jis nedarė, sakė jis. Savo pirmojoje knygoje 1990 m., rašytoje dar sovietmečiu, kaip prisipažino autorius, jis galėjo tik sušvelninti tuos „šaržus“ apie A.Smetoną. Dabar, kai tapo prieinami įvairių šalių diplomatų prisiminimai, galima daug tiksliau „išlukštenti“ nuo tų „šaržų“ sukarikatūrintą pirmojo Lietuvos prezidento vaizdą. Tai ir buvo šios knygos tikslas.

Priskyręs A.Smetoną prie keturių svarbiausių 19-20 amžių asmenybių: J.Basanavičiaus, V.Kudirkos ir M.K.Čiurlionio, pavadinęs jį neginčyjamai ryškiausia 20 a. pradžios figūra, autorius iš karto ėmėsi tuos „šaržus lukštenti“. Pirmiausia pradėjo nuo artimiausio jo aplinkos žmogaus – žmonos Sofijos Chodakauskaitės. Ji dažnai vaizduojama, kaip lenkė, dariusi blogą įtaką  prezidentui. Tačiau Lietuvos bajoraitės seserys Chodakauskaitės buvo garsios Kaune savo lietuviška patriotine veikla. Kaip prisiminimuose rašė vienas Lenkijos diplomatas, jam susitikus su A.Smetona, jiedu  kalbėjosi taisyklinga lenkų kalba, tačiau jo žmona atsisakė kalbėtis savo gimtąją lenkų  kalba, todėl teko bendrauti prancūziškai. S. Smetonienė žinojo vyro reikalus ir, A.Eidinto nuomone, buvo gera patarėja. „Prezidento žmona ir turi padėti savo vyrui, ar geriau būtų, jei  prezidento žmona rūpintųsi tik drabužiais, vaikais?“- klausė jis. Prezidentui ir valstybei pasisekė, kad A.Smetona turėjo gerą padėjėją, sakė knygos autorius.

Respublikos Prezidento A.Smetonos kalba iškilmingame IV Seimo posėdyje

Respublikos Prezidento A.Smetonos kalba iškilmingame IV Seimo posėdyje

Istorikas nemato nieko blogo, jog S.Smetonienė iš Sovietų Sąjungos ambasados paėmė nedidelę sumą tautininkų spaudai leisti. „Teisingai padarė, reikėjo dar daugiau imti“,- pasakė jis, sukeldamas linksmą bruzdulį salėje. Juk tuo metu SSSR buvo draugiška Lietuvai šalis, vienintelė palaikiusi ją Vilniaus klausimu. SSSR neturėjo sienos su Lietuva todėl negalėjo grėsti jai taip, kaip Latvijai ir Estijai. Šiandien mes į viską žvelgiame iš 1940 m. okupacijos perspektyvos, tačiau tuomet buvo visiškai kitos realijos, grindė savo poziciją diplomatas.

Istorikas paneigė teiginį, jog 1926 m. karinį perversmą organizavo A.Smetona. Jį organizavo ir įvykdė karininkai.  Nedidele balsų persvara laimėję rinkimus valstiečiai liaudininkai turėjo sudaryti koaliciją su socialdemokratais ir tautinių mažumų partijomis. Socialdemokratai tuo metu buvo tikri marksistai, tačiau prezidentas K.Grinius, susaistytas koaliciniais susitarimais, nieko negalėjo jiems padaryti, lenkai reikalavo atidaryti 40 naujų lenkiškų mokyklų. Lietuvių tautinę dalį, kuri kovojo už Lietuvos nepriklausomybę, išgąsdino tos radikalios valdžios politikos permainos, ir su raudonomis vėliavomis mitinguojantys bei nelietuviškai kalbantys protestuotojai gatvėse, prieš kuriuos valdžia nesiėmė jokių priemonių, net kai jie generolui J.J.Bulotai numušė kepurę. Tačiau taiki tautiškų studentų demonstracija buvo išvaikyta raitosios policijos. Perversmininkus rėmė ne tik tautininkai, bet ir krikdemai, be kurių stiprios paramos perversmas nebūtų pavykęs.

Po perversmo Lietuvos vadovo postas buvo pasiūlytas A.Smetonai. Į klausimą, ar buvo kitų kandidatų, knygos autorius atsakė, jog nebuvo. A.Smetona buvo pripažintas tautinio judėjimo lyderis nuo 1905 m. Didžiojo Seimo, pirmasis nepriklausomos valstybės vadovas, jos atkūrėjas, neprilygstams kompromisų meistras ir visuomenėje gerbiamas žmogus. J.Tumas-Vaižgantas apibūdino A.Smetoną, kaip žmogų „pateptą valdyti“. Istorikas prisipažino, kad jį nustebino tai, kad tiek daug kunigų, net rizikuodami savo padėtimi, padėjo A.Smetonai, kai jis nebuvo valdžioje,  nors tai ir kirtosi su bažnyčios vadovybės bei krikdemų partijos tikslais. J.Tumas-Vaižgantas, viešu protestu išlaisvino A.Smetoną iš kalėjimo, kunigas Izidorius Tamošaitis užleido savo darbo kabinetą A.Smetonai, kai jis neturėjo kur dirbti, o vėliau tapo tautininkų ideologu, kunigas V.Mironas buvo ištikimas jo draugas ir padėjėjas nuo jaunystės laikų.

Į klausimą, kas būtų buvę, jei perversmas nebūtų įvykęs, istorikas atsakė, jog galbūt po pusmečio būtų buvusi sudaryta koalicija tarp valstiečių liaudininkų ir krikdemų. Bet reikia atsižvelgti į tai, sakė jis,  jog visoje Europoje tuo metu jau prasidėjo karinių perversmų banga ir europiečiai linko į nedemokratinį valdymą. Kauno išsilavinusi visuomenė labai atidžiai tyrė Europos reakciją į Pilsudskio perversmą Lenkijoje. Tačiau reaguota į jį buvo labai neutraliai ir netgi palankiai. Tačiau lietuviams, kaip katalikiškai tautai, didžiausią įspūdį darė katalikiška Italija. O Musolinio pasiekimai lietuviams mačiusiems, kaip istorikas pasakė, „balaganą“, kuris buvo iki jo, atrodė sektinais pavyzdžiais. Būdamas diplomatu A.Eidintas negalėjo nepaminėti, kad Lietuvoje iki perversmo irgi buvo „balagano“, pavyzdžiui, nebuvo laikomasi diplomatinio protokolo, užsienio ministras bendraudavo su žemesnio rango užsienio diplomatais ir, kai Voldemaras įvedė tvarką šioje srityje, daugelis pareigūnų buvo nepatenkinti.

A.Eidinto nuomone, A.Smetonos tautiškas valdymas užaugino lietuvių tautai papildomą stuburkaulį, kuris jai labai pravertė per ateinančius 50 komunistinės okupacijos metų. Jei 1918 m. savanorius į Lietuvos kariuomenę reikėjo vilioti siūlant žemę, tai pokaryje dešimtys tūkstančių jaunuolių savo noru, niekieno neraginami, ėjo į miškus kovoti. To nebūtų buvę be tautiško švietimo, kurį vykdė tautininkai. Jei atgavus nepriklausomybę miestai ir miesteliai kalbėjo nelietuviškai, nebuvo aukštojo mokslo, mokslinių veikalų, europinio lygio kultūros lietuvių kalba, tai po 20 metų visa tai jau buvo ir Lietuva tapo lietuviška Vakarų Europos valstybe, paneigiant polonofilų, germanofilų ir rusofilų teiginius, kad Lietuvai vienai tai padaryti neįmanoma. Abejotina, ar demokratijos sąlygomis tokia lituanizacija būtų buvusi įmanoma.

Net liberalusis A.Kulakauskas pripažino, kad seiminės partijos tuo metu buvo tokios „idėjinės“, kad nesugebėdavo susitarti jokiais klausimais. Kitas liberalus istorikas A.Kasperavičius paneigė kai kurių Lietuvos istorikų peršamą mintį, jog, jei ne karinis perversmas, Lietuva nebūtų buvusi sovietų okupuota. Tokį požiūrį jis pavadino „švelniai tariant labai paviršutinišku“, juk Čekoslovakija buvo demokratinė, tačiau tai jos neišgelbėjo nuo okupacijos.

Kalbėdamas apie 1940 m. okupaciją, A.Eidintas, pasakė, kad gal ir buvo galima kažką padaryti geriau, bet tai vis tiek nebūtų išgelbėję Lietuvos nepriklausomybės. Politinių jėgų santykis Europoje tuomet pasikeitė taip, jog Lietuvos likimas priklausė tik nuo SSSR ir Vokietijos sprendimų.

Tačiau A.Eidintas pažadėjo ateityje labiau nušviesti Lietuvos inteligentų elgesį 1940 metais. Dalis iš pradžių A.Smetoną rėmusių žmonių nutolo nuo jo, nes paprasčiausiai negavo postų, kurių tikėjosi. A.Smetona, kaip Platono gerbėjas, vadovavosi principu, kad valdyti turi protingiausieji, todėl šiuo principu laikinai nesivadovaudavo tik skirstydamas pareigas kariuomenėje. Todėl dalis jo buvusių rėmėjų net nuėjo su sovietais. Knygos autorių nustebino, jog su V.Dekanozovu atvykus L.Berijos „dešinei rankai“ V. Merkulovui, pasivadinusiam Petrovu, pas juodu driekėsi eilės norinčiųjų gauti postus. Todėl sovietai ne ieškojo, o tiesiog rinkosi sau reikalingus žmones. Pagrindinė Lietuvos elito klaida 1940 m. buvo ta, kad dauguma nesuprato, jog vyksta okupacija, o ne valdžios pasikeitimas. Praregėjimas įvyko tik Lietuvai tapus SSSR dalimi. To meto inteligentų laikyseną simbolizuoja  J.Šimkaus po birželio trėmimų pasakytas garsusis posakis „Dabar turi būti arba komunistas, arba nusišauti“. Kaip žinome, pasakė istorikas, J.Šimkus nenusišovė.

Paklaustas, kuri diktatūra trijose Baltijos šalyse buvo stipriausia, A.Eidintas atsakė, kad visose šalyse valdžiusius autaritarinius rėžimus jis nelabai pavadintų diktatūromis. Taip,  komunistai buvo persekiojami, teko kalėjime pasėdėti ir kelioms dešimtims opozicinių partijų veikėjų. „Tačiau kokiomis sąlygomis?“- klausė jis. Kalinius gerai maitino, o susirgusius gydė. Negalima net lyginti „smetoninių“ kalėjimų su sovietiniais. Cenzūra, tiesa, buvo, bet valdžia į kultūrinę veiklą nesikišo. Veikė kairiųjų, krikdemų ir tautininkų spauda. To laiko inteligentai mėgdavo kritikuoti smetoninę valdžią, tačiau ir mielai imdavo iš jos premijas. A.Smetona asmeniškai leido dirbti mokykloje Salomėjai Nėriai, nors ji buvo komunistė, su sąlyga, kad neskleis savo idėjų tarp mokinių.

Alfonsas Eidintas | istorineprezidentura.lt nuotr.

Alfonsas Eidintas | istorineprezidentura.lt nuotr.

Į klausimą, kodėl J.Pisudskis Lenkijoje tiesiog garbinamas, o A.Smetona Lietuvoje beveik pamirštas, nors J.Pilsudskis pats organizavo karinį perversmą, kurio metu žuvo apie 300 žmonių, kariavo grobuoniškus karus su savo kaimymėmis ir svajojo užkariauti ne tik Lietuvą, Baltarusiją ir Ukrainą, bet ir Latviją, Estiją, Suomiją, Moldaviją ir Rumuniją, A.Kulakauskas atsakė, jog toks skirtingas vertinimas atsitiko dėl švelnesnio komunistinio rėžimo Lenkijoje. Net komunistiniais laikais prie J.Pilsudskio kapo gulėjo vainikas nuo valdančiosios komunistinės partijos. Be to, Vakarai palaikė stiprios Lenkijos idėją ir palankiai žiūrėjo į jos grobuoniškus karus. A.Kasperavičius ir A.Eidintas mano, jog A.Smetonai, kaip ir J.Pilsudskiui, mirus iki okupacijos, su juo nebūtų buvęs siejamas nemalonus Nepriklausomybės praradimas. Skyrėsi ir abiejų lyderių charakteriai. J.Pisudskis buvo kariškis, mėgo puikuotis ant balto žirgo, tuo tarpu A.Smetona buvo kuklus, nemėgo būti pirmose eilėse, sakė A.Eidintas.

Apibendrindamas A.Smetonos valdymą A.Eidintas savo knygoje rašo: „Suformuota A.Smetonos laikais stipri tautinė, o dar svarbiau – valstybinė lietuvių sąmonė atlaikė, tauta išliko sąmoninga ir tikriausiai tame glūdi A.Smetonos autoritarinio režimo pagrindinis nuopelnas ir netgi tam tikras jo pateisinimas“.

O savo 500 puslapių knygą, išleistą vos 600 vienetų tiražu, jis baigia A.J. Greimo žodžiais:

„O kam iš viso Lietuvoje buvo reikalingas Antanas Smetona?
– Tam, kad visi, dar net iki šiol, galėtų jį neigti, ir kad jisai savo pastovumu, galėtų teigti Lietuvos nepriklausomybę“.

A.Smetonos kelionė po Lietuvą 1927 m.:

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Literatūra, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *