R.Dediala. Pamiršta Vasario 16-osios pergalė (40)

Andrioli. Lietuvių sugrįžimasVasario 16 d. – ypatinga Lietuvos istorijai data, tačiau suklysite pamanę, jog kalbėsime apie 1918 m. Lietuvos įvykius. Ši diena Lietuvos viduramžių istorijoje žymi kiek nepelnytai užmiršto Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio karių pergalę prieš Vokiečių ordino livoniškąją šaką. Taigi šią dieną sukanka lygiai 742 metai nuo 1270 m. vasario 16 d. Karusės mūšio.

1270 m. žiemą Livonijos magistras Otas fon Liauterbergas susidūrė antrą ir paskutinį kartą su Traidenio lietuvių kariauna. Šio susirėmimo pasekmes puikiai iliustruoja Romo Batūros sudaryta didžiausių Ordino pralaimėjimų Rytų Baltijos regione XIII a. lentelė, kurioje Karusės mūšis užima šeštą vietą iš dvidešimt dviejų pateiktų mūšių. Todėl ir priminsime kiek kitokius, bet irgi pergalingus Lietuvai vasario įvykius.

Plačiausiai mūšio eigą nusakantis šaltinis – Eiliuotoji Livonijos kronika (toliau – ELK), kuri jam skiria net 193 eilutes (pavyzdžiui, Saulės kautynėms skiriamos 107 eilutės), o dar devyni šaltiniai pažymi iš esmės tik patį faktą, jog toks mūšis vyko ir gana skurdžiai nusako kai kurias aplinkybes.

Istoriografija šiuo klausimu gana neišsami. Plačiausią šio mūšio analizę atliko Rokas Varakauskas, kuris apžvelgė ne tik visus šaltinius, bet ir mūšio pasekmes Vokiečių ordinui bendrame kovų kontekste. Šį darbą papildo kiek prieštaringa Zigmo Raulinaičio studija „Lietuvos raiteliai“, kurioje autorius modeliuoja įvykius, pasiremdamas žinomomis analogijomis. Verta pastebėti, kad naujausioje Artūro Dubonio monografijoje „Traidenis“ tik užsimenama apie mūšį, bet gilesnių įžvalgų nepadaroma. Šūsnyje įvairių istorikų darbų galima aptikti tik smulkių pastabų, paminėjimų, komentarų, kurie mums ir leidžia susidaryti kuo pilnesnį vaizdą.

Kas galėjo lemti lietuvių norą pulti Saremos salą, kuri yra beveik už 450 kilometrų nuo Lietuvos? Atsakymo reikėtų ieškoti visų pirma grobio siekime. ELK atskleidžia, jog toji žiema buvo labai šalta, kad net motinoms vaikai sušalo. Apskirtai XIII a. antrojoje pusėje vis dažniau šaltiniuose galima aptikti vėstančių orų paminėjimus, o XIV a. net vadinamas „Mažuoju ledynmečiu“. Sarema, kuri buvo apgyvendinta jūreivių, tiesiog masino ten žygiuoti kaimynus atsiriekti dalies jūreivių pelno. Juo labiau, kad Sarema lietuvių buvo puolama ir anksčiau, todėl funkciniu aspektu tai buvo grobiamasis žygis.

Tuo pat metu, kai lietuviai keliavo į Saremą, likimas netikėtai nusišypsojo Vokiečių ordinui, nes 1270 m. žiemą magistras Otas fon Liauterbergas įsiveržė į Žiemgalą, kad palaužtų vienuoliktus metus kovojančius žiemgalius. Magistrui atvykus į vietą (tikėtina, jog atžygiuota į Mintaują, o iš ten – į Tervetę, kuri nuo seno buvo žiemgalių pasipriešinimo židinys), jam netikėtai buvo pranešta apie lietuvių karius. Šią informaciją jis gavo iš „draugystės vedamo“ išdaviko, kuris galėjo būti ir lietuvis, nes minima, jog Livonijos kraštą laikęs svetimu, ir žiemgalis, nes, anot Z. Raulinaičio, tai galėjo būti žmogus iš Mežuotnės ar jos apygardos, nes Upmalės žiemgaliai ir lietuviai nepasižymėjo didele draugyste. Magistras tuo metu jau buvo kažkur tarp Mintaujos – Mežuotnės – Tervetės trikampio. Tad Otas pasinaudojo proga ir su savo kariuomene grįžo į Rygą sutelkti jėgų.

Toliau iš šaltinių žinome, jog per tris dienas lietuviai nuvyko iki Estijos pajūrio ir užpuolė Saremos salos gyventojus. ELK neatskleidžia žygio maršruto, tačiau iš aprašymo daroma paprasčiausia loginė išvada, kad žygiuota žemynine dalimi, nes kalbama apie magistro norus pasitikti priešą, žygiuojat jo pėdomis. Tuo metu prie jo koalicijos jungėsi vietiniai gyventojai ir taip truputį mažiau nei per parą buvo pasiektas Viko kraštas, kuris driekėsi prie pat jūros. Viko žemė buvo Estijos vakaruose (dabar tą teritoriją apima Lenės apskritis). Taigi, jeigu jota iš Rygos lietuvių pėdsakais link Viko ir tikėtasi juos pasitikti grįžtančius, neabejotinai veiksmas vyko – atsižvelgiant į tai, jog abi pusės galų gale susitiko viena prieš kitą – žemyninėje dalyje. Lietuvių kariauna, anot ELK, traukėsi iš Saremos, kai Ordinas su sąjungininkais iš Viko patraukė į vakarų pusę pasitikti įsibrovėlių. Apskritai šis žygio krypties neaiškumas įsivėlė dėl istoriografijoje pasitaikančio teiginio, jog Sarema buvo pasiekta užšalusios Rygos įlankos ledu. Dažnai čia prisimenamas 1219 m. žygis, bet visgi tokios eigos pagrįsti šaltiniais beveik neįmanoma. Tikslinant duomenis aiškėja, jog lietuvių kariaunos maršrutas turėjo būti apie 350 kilometrų, taigi trijų dienų žygio metu prireikė įveikti daugiau nei po 100 kilometrų per dieną, o tada pereitas Monės sąsiauris ir pasiekta Saremos sala.

Magistras skubiai organizavo didelę koaliciją, sukviesdamas žemių būrius. Aišku, kad prie jo jungėsi lyviai, latgaliai, estai. Kronikinkas tiesiogiai jų nemini, tačiau gana iškalbinga žinutė apie viso krašto liaudies prisijungimą tik parodo vietinių gyventojų aktyvų dalyvavimą šioje akcijoje. Be šių pašauktinių buvo vyrų iš Doparto (dab. Tartu) ir Lealio (dab. Lihula) žmonės, kurios vedė šių miestų vyskupai Fridrikas ir Hermanas, Revelio (dab. Talino) danų kariuomenė, kuriai vadovavo krašto vietininkas Zivertas.

Tuo metu, kai lietuviai patraukė atgal, prieš save jie išvyko didelį būrį priešininkų. Iš tiesų nėra aiški tiksli susidūrimo vieta, nes tarp žemyno ir Saremos dar yra Muhu sala, tačiau iš užuominos, kad susitikta ant ledo (palikus Saremą), galime konstatuoti, jog abi pusės buvo kažkur tarp Saremos ir Muhu salų. Lietuviai, matydami prieš save priešą, tučtuojau pasirinko gana primityvų, tačiau sumanų rogių vilkstinės gynimo būdą – apsitvėrimą rogėmis iš visų pusių.

Tokia taktika primena viduramžių kariuomenių taikytą „wagenburgą“ – vežimų užtvarą gynybai nuo kavalerijos atakų. Žinoma, kad negalėdami lygiaverčiai pasipriešinti raitelių rikiuotei, lietuviai naudojo įvairias užtvaras ir gamtines kliūtis. Tokie defenzyviniai kovos būdai komplikuodavo raitelių kovą ir neretai priversdavo juos kautis pėsčiomis.

Magistras Otas išrikiavo savo pajėgas: vyskupai su jiems paskirtais Ordino broliais stojo į kairįjį sparną, talinietis Zivertas su saviškiais stojo į dešinįjį, o centre turėjo išsirikiuoti pagrindinės Ordino pajėgos. Už jų nugarų pašauktiniai kariai iš įvairių žemių.

Pirmieji puolė riteriai, tačiau lietuviai staigiai pasitraukė už rogių ir priešas įsipainiojo tarp rogių užtvaros, kur jų žirgai buvo nudurti. Antrieji atakavo magistro atvesti kariai, tačiau Lealio ir Doparto vyskupai su Revelio riteriais nepajudėjo. Mūšio įkarštyje žuvo magistras Otas fon Liauterbergas. Po jo mirties į kovą įsitraukė vyskupai su Revelio kariais. ELK autorius be 52 žuvusiųjų riterių pamini 600 kritusių karių.

Pilnas rankas grobio prisikrovę lietuviai ir netekę, anot šaltinių, 1600 karių patraukė namo. Toks milžiniškas žuvusiųjų skaičius, be jokios abejonės, yra netikslus. Nesigilinant į skaičių pateikimo šaltiniuose problematiką, galima nurodyti kelis pavyzdžius. Antai 1223 m. Jumeros kautynėse žuvo 600 estų, 1228 m. Folkvino žygyje į Tervetę žuvo 1600 pagonių, o 1246 m. kare su Svetapolku kryžiuočiai paėmė 600 žirgų. Beje, šaltiniai fiksuoja, kad paprastai būdavo pasirūpinama žuvusiais mūšyje. Juo labiau, jog toks literatūrinis topas žinomas visose kronikose.

Sudėtinga nustatyti karių skaičių abiejose pusėse. Vienintelis Z. Raulinaitis bandė modeliuoti galimus variantus. Nors jo skaičiai gana netikslūs ir hipotetiniai, tačiau leidžia susidaryti šiokį tokį vaizdą. Tikėtina, jog Vokiečių ordinas turėjo nuo 3000 iki 3500 karių. Lietuviai, atmetus nelabai tikslų žuvusiųjų paminėjimą, galėjo turėti apie 2000 vyrų. Nors šie skaičiai tik kai kuriais aspektais gali būti pagrįsti ir tai tik hipotezė, joks mums žinomas šaltinis nieko išsamiau pasakyti negali.

Karusės mūšis bent trumpam laikui pakirto Vokiečių ordino livoniškosios šakos galybę ir parodė lietuvių taktinį pranašumą atviroje kovoje. Vokiečių ordino nusilpimą ir neorganizuotumą puikiai iliustravo tų pačių metų įvykis, kai į Livoniją įsiveržė lietuviai ir nukovė keršto troškimo vedamą naująjį krašto magistrą Andrių Vestfaleną su 20 riterių.

Ši pergalė atvėrė naujas galimybes kovų fronte – taikingesnį laikotarpį Lietuvos santykiuose su Vokiečių ordinu, kuris po 9 metų vėl bus sutriuškintas to paties Traidenio žmonių. Toji 1270 vasario 16 d. pergalė svetimame krašte parodė didelį to meto žmonių ryžtą nepasiduoti sunkiausiomis sąlygomis. Tad su vasario 16-ąja!

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
alko-2-proc

40 komentarų

  1. Inga Baranauskienė:

    Ačiū už puikų straipsnį.

  2. Keista,kai savė praded klijout, lietoviams plėšėkų etiketė.O ordins vaizdoujams,kap tautų gynies.Eilėnė smegenų plovykla.

  3. zemaiciu zydas:

    Pernai per velykas aliuminio krokodilo rinktines eilinis Juozas Gediminaitis ir neeilinis Adelaidas Rope vykdydami EU taikos palaikymo misija Helmando provincijoje pietvakariu Pustunu provincijoje sunaikino Ali Babos vilkstine, nukove du kovotojus, bei ju asila ir neutralizavo vezima su kupranugariu suriu is kurio kaip zinoma, Ali Babos teroristai gamina kura raketoms, sunaikinusioms ne viena nepilotuojama NATO drona. SVESKIME SIA ISIMINTINA DATA!!!

  4. Spaudos klaidos:

    Apskirtai XIII a. antrojoje pusėje – apskritai

    Kronikinkas tiesiogiai jų nemini – kronikininkas

    vyrų iš Doparto (dab. Tartu) – Lealio ir Doparto vyskupai – manau, kad turėtų būti Dorpato (?)

    žmonės, kurios vedė – kuriuos

    kare su Svetapolku – manau, kad teisingiau rašyti Sventapolku

  5. Paskaičius šį straipsnį ir peržiūrėjus dar krūvą kitų – apie garsiausius Lietuvos Valstybės mūšius nuo pat pirmųjų ir baigiant partizanų kovomis – man kilo idėja, ar nevertėtų surinkti į vieną vietą chronologine tvarka visus spaudoje (internete) jau skelbtus straipsnius apie tuos mūšius bei iliustracijas ir sudėti į “Alką” atskiru skyreliu (pradedant R. Batūros straipsniu apie garsiausius 13 amžiaus mūšius, kur jis parodo kiek riterių kuriame mūšyje žuvo). :).

    Tai būtų tikrai įdomi ir puiki Lietuvos Valstybės istorinė “paroda” ir kartu daug kam tikra mokomoji priemonė (pvz., ir aš tikrai neatsimenu daugelio svarbių mūšių, jų aplinkybių ir kitų detalių – tik paskaitau Lietuvos istorijos kalendoriuje priminimus 🙂 ).

    P.S. Pasižiūrėjau, kad vien mano svetainėje jau esu surinkęs tokių virš dešimties, ir neabejoju, jog, pvz. Tomas rastų dar daugiau.

    • Autorius:

      Ačiū Žygeiviui už mistype pastebėjimą žodžiuose. Iš tikrųjų galima rasti istoriografijoje daug paminėjimų apie mūšius, tačiau kokybiškos analizės nėra. Kartais maža vieno autoriaus pastaba pakeičia požiūrį į visą eigą. Kad ir Karusė… dažniausiai istoriografijoje autoriai pateikia nuorodą į R. Varakausko straipsnį, kuriame, žinoma, yra išsami informacija, tačiau vis dėlto nuosekliai analizuojant šaltinius ir iki dabar parašytus darbus, galima aptikti įvairių įdomių vertinimų ir susidaryti pilnesnį vaizdą, tačiau tokių darbų nėra daug. Štai išėjo J. Vaičenonio “Lietuvos karyba”, kurioje iš esmės sukonspektuotas ir labai sutrumpintas Varakausko straipsnis. Tuo labiau kai kurie susidūrimai dažnai tampa tik statistika, o iš tikrųjų ten slepiasi labai smagūs (kartais humoristiniai) įvykiai.

    • lamatas:

      Toks tinklapis buvo .Ten buvo surinkti visi mūšiai nuo seniausių laikų,baigiant partizaniniu judėjimu.Trumpi mūšių aprašymai ,dalyviai ir taip toliau .Vadinosi “Lietuvos mūšiai”.Norėjau pasidalinti nuoroda ,nes turiu įsidėjęs naršyklėje.Deja išaiškėjo nemalonumas .Tinklapį kažkas sunaikino.Atsidaro šitokia nesąmonė…http://kovos.geobitas.com/xiii-xv/musiai-su-kalavijuociais/rygos-musis/

      • Deja, kaip tik tai yra pagrindinė interneto blogybė – iš vienos pusės žiūrint, labai lengva dėti tekstus ir nuotraukas, lengva dalintis informacija, visi, kas nori, gali susipažinti greitai ir nemokamai, bet lygiai taip pat lengva per kelias sekundes sunaikinti daugelio metų darbą.

        Ir daugybė informacijos prapuola – kai kada negrįžtamai.

        Kaip tik todėl palaikau tuos, kas stengiasi savo kūrinius atspausdinti knygų ar straipsnių pavidalu.

        P.S. Gal būt kas nors dar turi išsaugojęs kopiją tos sunaikintos svetainės “Lietuvos mūšiai”., arba bent jau joje buvusios informacijos?

      • Tiksliau vadinosi „Lietuvos kovos dėl vietos po saule“. Tūkstantmečiui pašvęstas, palyginti labai tvarkingas ir dalykiškas vadovėlis. Rašiau autoriui, klausdamas, kas nutiko, kuo galima padėti — neatsakė. http://kovos.geobitas.com/ nebėra nė domeno, bet viešosios įmonės ABSD Kaune buveinė http://www.absd.lt/ tebeveikia, nors irgi be naujienų, be veiklos žymių. Gal kas pažįstate, kol išlikusi medžiaga?

  6. Beje, atkreipkite dėmesį, koks atskiras ir gana įdomus skyrius atsirado rusiškame D E L F Y J E prieš pora dienų:

    LDK
    http://r u.d e l f i.lt/vkl/

    (kažko niekaip nuoroda neįsideda, nors ji tikrai verta dėmesio)

    P.S. Gaila tik, kad mane, kaip ir kasmet prieš Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją, DELFIO “gėjiniai tolerastiniai adminai” ir vėl “užbanino” ir lietuviškame, ir rusiškame Delfyje. Parašyčiau komentarų – o dabar tik “veidaknygėje” tenka rašyti… 🙂

  7. Kurmis:

    “tučtuojau pasirinko gana primityvų, tačiau sumanų rogių vilkstinės gynimo būdą – apsitvėrimą rogėmis iš visų pusių.” – na jau, iki dabar šis “primityvus” būdas yra vadinamas “žiedine gynyba” ir sėkmingai naudojamas karyboje iki dabar.

  8. Vilna:

    Gali būti, kad Saremas Lietuvai mokėjo duoklę, dar nuo laikų iki Livonijos ordino įsikūrimo, juk Traidenis Daugpilį laikė savo širdimi (tėviške). Todėl galbūt į Saremą vyko ją rinkdamas, kaip nesumokėtą. Be to, apskritai iki Livonijos įsikūrimo prekyba Dauguvos žiotyse ir įlankos zonoje galėjo būti kontroliuojama Lietuvos kartu su kuršiais ir Polocku. Kadangi Ordinas, esant dideliam šalčiui, o riteriam prie jo nepratusiems, ryžosi pulti, galima manyti, kad Ordinas galėjo savo turto dalį žiemai iš savo pilių išgabenti toliau nuo Lietuvos – į Saremą arba apskritai jį laikydavo ten. Tikėtina, kad Lietuvai tai buvo žinoma, todėl ji gerai pasirengė tam ir vykdė jį žiemą. Vasara tokiai operacijai matyt, netiko, nes tuo metu kuršių laivynas jau buvo silpnesnis ir Baltijos jūroje nedominavo. Siaubiamieji žygiai tuo metu buvo vykdomi iš abiejų pusių, todėl čia nieko nuostabaus, karas su Ordinu vyko siaubiamųjų žygių forma. Siaubiamieji žygiai gali būti prisirtini gynybiniams veiksmams, nes karui vykdyti buvo reikalingi materialiniai ištekliai, taigi nusiaubus Ordino teritorijas jam kildavo problemos dėl priešo puolimų vykdymo.
    Kas dėl mūšio taktikos panaudojimo, tai galėjo būti, kad ledas mūšio vietai buvo pasirinktas sąmoningai tam, kad ant ledo būtų galima prikirsti ar laužais atšildyta ekečių. Todėl Ordino raiteliai, puldami, o lietuviams organizuotai pasitraukus, į jas pateko taip netekdami žirgų ir buvo sudoroti lietuvių. Juk apie tai, kad lietuviai mūšiuose naudojo vilkduobes, yra metraščiuose žinių. Taigi gali būti, kad buvo panaudotos ne tik rogių užtvaros.

    • lamatas:

      Gal nereikėtu supaprastinti šio žygio priežasčių.Istorija rodo,kad lietuviai tikrai nebuvo pasyvus “atsimušinėtojai”.Tolimi BAUDŽIAMIEJI žygiai nebuvo retenybė.Tame tarpe ir į šiuolaikinės Vokietijos teritorijas.Šis žygis,manau, taip pat buvo baudžiamasis .Ne tikslu plėšikauti,ar duoklės rinkimas( teritorijos jau senokai pajungtos ordinui).O toks parodymas “kas yra kas”,Tuo labiau ,kad žiniasklaida tais laikais tikrai buvo silpnoka.Ypatingai pavergtoms tautoms.

      • Vilna:

        Niekas ir neteigia, kad lietuviai buvo kokie nors pasyvūs “atsimušinėtojai” ar plėšikai. Iš kur pats tai ištrauki! Tas yra Gudavičiaus, Bublausko ir jų pasekėjų išmislai.
        Lietuviai, kaip galima, spręsti iš istorinių šaltinių, karuose, mūšiuose pasižymėjo išradingumu, kūrybiškumu.
        Kas dėl lietuvių žygių, tai kaip tik pabrėžiau, kad siaubiamieji žygiai į priešo, su kuriuo kariaujama, užgrobtas teritorijas su jose vykoma ūkine veikla buvo vykdomi kaip gynybinio pobūdžio veiksmai. Apskritai abejoju, kad lietuviai būtų vykdę kokius plėšimo ar baudžiamuosius žygius. Greičiau čia yra tokie atvejai, kai to paties asmens veiksmai vienai pusei yra žvalgo, o kitai – šnipo.
        Kas dėl teritorijų, tai kova dėl jų dar ilgai vyko net tarp Ordino ir Rygos vyskupo, o ką kalbėti apie Traidenį, kuris kartu su broliais kaip tik ir siekė atkurti prarastą įtaką tėvonijų teritorijose.

        • lamatas:

          Aš vis dėl to linkęs pasilikti su savo nuomone ,kad nereikėtų lietuvių karo žygių kažkaip išskirti, ar “balinti”.Tais laikais karo žygiai sudarė visų karų pagrindą.O kad jų metu vyko turto plėšimai ir ekonominio priešo stiprybės pagrindo naikinimas,tai tas vyksta iki šiol (pvz.” Meridiano ” Klaipėdoje istorija).Tikrai nemanau ,kad lietuvių žygiai buvo rengiami vien tikslu susikauti su priešo kariuomene. Žvalgybai taip pat manau turėjo kitus metodus .Tuo labiau ,dalinai “savuose “teritorijose.

          • Vilna:

            O kur čia randate lietuvių žygių “balinimus”, ar teigimus, kad lietuviai žygius rengė tik tam, kad susikautų su priešu ar prisiplėštų turtų. Kam tokius savo priekaištus reiškiate, jeigu čia taip manantys nėra apsireiškę. Nenuginčijamas faktas yra tai, kad lietuviai vykdytais žygiais gynėsi nuo juos užvaldyti ar pavergti siekusių čia atsikrausčiusių svetimšalių Ordinų.

            • Kurmis:

              Apiplėšdami Saremos salą, esančią šimtai km. nuo Lietuvos, gynėsi nuo Ordino???? Čia tai geras.

              • Vilna:

                Tikrai “geras” esi…, parodydamas savo supratimėlį. Ar nors įsivaizduoji kokių materialių išteklių Lietuvai reikėjo kariaujant iš vienos pusės prieš Ordiną, iš kitos -prieš Ordą.
                Gal pačiam dar derėtų susitupėti…

                • Kurmis:

                  Tikslas pateisina priemones? Ir kokie tai buvo “ištekliai”, brangioji, esantys Saremos saloje? Kuriuos galima buvo atsigabenti rogėmis??? Gal apšviesite? Gal užteks paprasčiausius plėšiamuosius žygius vadinti kažkokiais “gynybiniais”, nes taip galima paaiškinti ir lietuvaičių plėšimus Norvegijoje, Airijoje ir t.t., juk įsivaizduojate, kokių reikia išteklių kovojant prie liberastus, tolerastus, es ir krikščionis????

                  • scorpio:

                    Ir juokinga, ir graudu, kai lietuviams prikišamas grobuoniškumnas, nehumaniškumas ir t.t. Baikite, tokie stenėjimai ir rypavimai netinka net to meto šventiesiems, o toks kariavimas tebuvo to meto kultūros ir civilizacijos bruožas, net, sakyčiau, esmė. Taip kariavo visos tautos ir valstybės.

            • lamatas:

              Nusiramink,Tamstos aš niekuo nekaltinu ,tik teigiu,kad vyko karas.Ir kad tais laikais buvo kariaujama rengiant karo žygius ,kurių metu buvo siekiama ne tik sunaikinti priešo karines pajėgas,bet ir sunaikinti ekonominę galią ,bei demoralizuoti morališkai.O kaip žinoma geriausia gynyba, yra puolimas.

  9. Traidenis poikiause soprata,kad krykščionybės skauduli pėrmuo eilie rek pjaut lauk ,kol nepaplėta po kūną.Gaila musa istuorykų,katrėi neistėng atsibost.

  10. Kas galėjo lemti lietuvių norą pulti Saremos salą, kuri yra beveik už 450 kilometrų nuo Lietuvos?

    Ką autorius vadina Lietuva? Baltarusiją? Latvija susikūrė 1918 metais (nors ir po to ją pasauly, net patys latviai pavadindavo Lietuva, antai „The New York Times“). Latgaliai, žiemgaliai Livonijos valdžioje buvo labiau nutautėję, bet patys save laikė lietuviais, ir lietuviai juos laikė ta pačia sava tauta — paklauskit savo senelių, paklausykit Antano Baranausko giesmių, „Nu, Lietuva, nu Dauguva!“.

    • Autorius:

      Autorius Lietuvą vadina “Lituania propria”… Kadangi kalba eina apie įvykius Traidenio laikotarpiu, tad galima susiprasti, tačiau “klientas visada teisus”. Vladai, mea culpa, kad neįvardinau. Į žemiau esantį komentarą galiu atsakyti trumpai: autorius stengiasi perteikti kronikos žodžius ir pasilieką teisę įvardyti šaltiniuose paminėtus vietovardžius, kad ir tiesiog sulietuvinus. Atskirai išnašų tam, kaip matote, nebuvo daroma.

    • Klemas:

      Paklauskit lenkų – jie iki dabar lietuvius laiko pilietinės lenkų tautos dalimi, o , gerai apdorojus, ir tautinės lenkų tautos atsarginiais ištekliais. Ką tai įrodo?

    • Klemas - Vladui:

      Gerbiamasis – gal ne taip primityviai – kad kažkoks New York Times sumaišė Lithuania ir Latvia – tai čia jums įrodymas , kad TAIP SAVE VADINO LATVIAI??? Gal nereikia nusišnekėt? Paklauskit švedų ar danų, jie dabar jums pasakys, kad Ryga Lietuvos sostinė, o tai bus tamstai įrodymas, kad latviai save laiko Lietuvos dalimi?

    • Klemas - Vladui:

      Kad lietuviai juos laikė “sava tauta”, t.y. lietuviais – nesamonė – mano proseneliai iš Mažeikių kaimo – apie 7 km. nuo Ltavijos sienos – visada latvius vadino latviais. Tie, kurie buvo protestantai – skerslatviais.

      • Anonime Klemai, ko taip erzina Lietuva? Ar tik tokia šuniška tarnyba šiame portale?

        Lietuva — tai ne upelis Lietauka ir ne koks ten valsčiukas Baltarusijoje, lenkinimo politikų terminu „Lituania Propria“. Lietuva tūkstantmečiais buvo „nuo jūros iki jūros“, seniau dargi siekė Aziją. Bet ir iki 1918 m. Lietgala (slaviškai Latgala) tebuvo šiaurinis Aukštaitijos galas, Vidzemė buvo šiaurinis Žemaitijos galas — Žiemgala, Kurzemė taip pat šiaurinė Kurša. Beje, kuršiai, būdami vakariniai „baltai“, skyrėsi gerokai labiau nuo rytinių, negu šie tarpusavy šiauriau ir piečiau. Antai Daugpilio apylinkių tarmė lygiai ta pati, kaip ir Gervėčių. Daugai, daugų pilis Daugpilis, Dzvynios paupio daugų kraštas Dauguva — tos pačios kilmės vietovardžiai.

        Kuršiams, žemaičiams, Upytės krašto žmonėms Ryga buvo ne mažiau savas miestas už Vilnių. Lietuvių gramatikos tėvas Jonas Jablonskis svarbiausius savo veikalus subrandino toje jūsų vokiškoje „Mintau“ gimnazijoje. Ten kurį laiką gyveno ir Daukantas, kunigavo Vaižgantas, dirbo ir kūrė kiti Lietuvos tautinio atgimimo šviesuoliai. Gal prisiminsite, kurioje gimnazijoje lietuvybės rašto mokėsi Smetona, Paltarokas, Martišius, Mironas, Avižonis, Didžiulis, Yčas, Šleževičius, Šliūpas, Vienožinskis?

        Ar jums nebe autoritetas ir vyskupas Antanas Baranauskas: „Tu Lietuva, tu mieliausia mūsų motinėla! Tu Dauguva, tu plačiausia Lietuvos upela!“ — agresorius nacistas?

        • Kurmis:

          O kuo Lietuva mane turi erzint (nebent tam tikrais veikėjais, kišančiais savo nuomonę, kaip 100 proc. – teisingą)? Ar visi, kas nesurinka su tamstos “ABSOLIUČIAI TEISINGA” nuomone – šunys? Čia tai geras. Jau jums Lietuvos per maža? Latvijos prireikė? Tai gal savuose 67 tūkst.kvadratinių km. pirmiau apsitvarkyt? O tai, kad kažkas mokėsi Mintaujoj – dar joks įrodymas, kad ten – Lietuva. Beje, dar daugiau lietuvių inteligentijos atstovų mokėsi Pitery – tai ir ten Lietuva?
          Baranausko eilės – joks argumentas. Jis, beje, Seinuose ne ypač už lietuvių kalbą bekovojo, daugiau – už “lygias teises”.

        • Kurmis:

          beje, aš Klemensas Kurmis (pavardė tokia – lietuviška).

  11. atžygiuota į Mintaują, o iš ten – į Tervetę

    Kodėl autorius teigia, kad šie vietovardžiai yra vokiški? Nežino lietuviškų (latviškų) ar jų nepripažįsta?

  12. Atgalinis pranešimas: Dauguva | Vlado erdvė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *