M.Nargėlaitė. Patriotiškos eitynės – visi už ir prieš (120)

Vasario 16-osios eitines Kaune, 2012 | Alkas.lt, V.Kašinsko nuotr.Jau  keletą metų iš eilės Lietuvoje vyksta patriotinės eisenos abiems nepriklausomybėms atšvęsti. Kiekvienais metais eitynių organizatoriai stengėsi kažką patobulinti, todėl nežymiai šios pasikeisdavo – kelis kartus keitėsi maršrutai, iš tylios eisenos pereita prie triukšmingos, iš patriotinio renginio pamažu keliaujama politinio judėjimo link. Likus maždaug mėnesiui iki Kovo 11-osios eitynių, kol dar nevėlu dar kartą permąstyti klaidas, leisiu sau čia pateikti mažutį apibendrinimą abiejų šių panašių renginių.

Eisenos tampa politizuotos

Iš pradžių abi eisenos buvo masinis judėjimas, kurio vienintelis tikslas – pagerbti kovojusius už Lietuvos laisvę ir atšvęsti nepriklausomybės atgavimą. Jokios konkretesnės politinės ideologinės pozicijos, kuri vienytų eisenos dalyvius, nebuvo. Žygiuojantieji buvo įvairių įsitikinimų, tačiau save patriotais laikantys ir Lietuvą mylintys žmonės.

2009-aisiais metais įvykusi Kovo 11-osios eisena buvo išties šventinė. Patriotiškai nusiteikę jaunuoliai tylomis iškilmingai pražygiavo Vilniuje Gedimino prospektu, nešini Lietuvos trispalvėmis, o eitynių pabaigoje sugiedojo valstybės Himną. Tokių eitynių idėja buvo aiški – nepriklausomai demokratinei Lietuvos respublikai lojalių piliečių atviras džiaugsmas atkovojus savo šalies laisvę. Ši idėja atidavė auką visiems, prisidėjusiems prie nepriklausomybės, nesvarbu, kokių pažiūrų tie žmonės bebūtų. Taigi patriotinės eitynės iš esmės buvo Sąjūdžio idėjų tąsa, kai siekiama buvo visų piliečių susivienijimo tautiniu pagrindu, siekiant toliau kurti ir plėtoti nepriklausomybę. Tai buvo vienos geriausių eitynių ir vienas teisingiausių patriotinio jaunimo pasiryžimų. Žygiuojantieji nebuvo vienos organizacijos nariai, keli šimtai einančių jaunuolių nepažinojo vieni kitų, todėl tai buvo stichiškas, neorganizuotas patriotizmo triumfas.

Bėgant laikui abejos eitynės keitėsi. Pamažu eitynėse ėmė rastis politinių šūkių, kurių dalis eitynių dalyvių nesuprato, nes per menkai domėjosi politiniu šalies gyvenimu, kita dalis ėmė jiems nepritarti. Stichiškai tik dėl mėilės tėvynei susijungęs žygis atsiradus kitokių pažiūrų deklaravimui ėmė skaidytis. Nemaža dalis pirmųjų eisenų dalyvių ėmė piktintis naujais plakatais ir šūkiais.

Šiais metais įvairios tautiškos jėgos susibūrė į partiją, dauguma eitynių organizatorių tapo šios partijos nariais. Į eitynes tik ateinantys, bet jų neorganizuojantys jaunuoliai, ėmė domėtis šios partijos nuostatomis ir pažiūromis, todėl čia išryškėjo aiški prieštara. Paprasčiausiai meilė Lietuvai nebūtinai turi tilpti į vienos ar kitos politinės ideologijos rėmus.

Šiandien vykusios Vasario 16-osios eitynės Kaune kalbamą prieštarą tik išryškino. Nors kaip ir kasmet eitynes organizavo Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga (LTJS), kuri nėra politinė organizacija, tačiau eisenos priekyje žygiavo pagrindiniai tautininkų partijos nariai (mat šiai partijai priklauso ir LTJS vadovas J. Panka), kurie eitynių pabaigoje sugiedojus himną sakė ne vieną kalbą. Tos kalbos buvo aiškiai ideologizuotos, todėl nemažai daliai nuolatinių patriotinių eitynių dalyvių pasirodė nepriimtinos. Aiškiai matėsi, kaip ratu sustojusiųjų su kiekviena kalba vis mažėjo ir glaudžiame rate netrukus ėmė žiojėti dideli tarpai – dalyviai išsivaikščiojo. Partijos atstovai ragino susirinkusiuosius šaukti „gėda“ neva savo pareigų nevykdantiems politikams, taigi šventinė eisena pasibaigė senų bobučių stiliaus mitingu prieš ne visai aišku kokius politikus ir kokius sprendimus, nes konkrečių blogų sprendimų niekas taip ir neįvardijo. Šios kalbos nebuvo intelektualios ar aiškiai argumentuotos, tačiau buvo iš tiesų retoriškos, nes padėjo nepateikus nei vieno rimto politinio argumento užkrėsti masę šūkiu „gėda“. Gal tik vėliau namuose daugelis susimąstė, kam ta gėda buvo skirta, o gal, jei ne per daug domisi politika, liko sužavėti populistiniais šūkiais. Mano asmenine nuomone, šie politiniai šūkiai tik kenkia patriotinių eitynių nepolitiškumui ir šventiškumui, kai šventė paverčiama neaiškiu protestu prieš neaiškius ar neįvardytus „blogus“ sprendimus. Tai puiki viešųjų ryšių akcija, kai stengiamasi jaunuolių minia pasinaudoti siekiant savų politinių tikslų. Tačiau kitokios nuomonės patriotus šventės politizavimas verčia atsiriboti nuo patriotinių eitynių.

Sunyko kariška tvarka

Priešiškai patriotinių eitynių atžvilgiu nusiteikusi žiniasklaida nuolat akcentuodavo, kad eitynėse žygiuoja kariškai apsirengę jaunuoliai, demonstruojantys militaristines pažiūras. Leisiu sau pastebėti, kad jei iš tiesų eitynėse žygiuotų kariškai nusiteikę jaunuoliai, būtų labai puiku. Tačiau yra kitaip. Iš tiesų eitynėse  nėra jokios tvarkos ir drausmės ar bent jau ji sunyko per pastaruosius metus. Eitynių dalyviai nesugeba eiti koja kojon, o eina padrikai išsibarstę vienas paskui kitą. Tik patys pirmieji su gražiu plakatu žygiuojantieji atrodo tvarkingai.

Eisenos nedarną kuria ir padrikai atliekamos liaudies dainos, kurias eitynių dalyviai ne dainuoja, bet šaukia. Alkas.lt skaitytojai puikiai žino sakralinę senųjų mūsų dainų vertę, jų nešamą darną. Nepriklausomybės kovų metu kovotojų sudėtų dainų melodija savyje saugo vilties, aiškumo, ryžto, meilės Tėvynei jausmą. Šių dainų padrikas išrėkimas sukuria priešingą įspūdį – dainuotojus parodo kaip nedarnius, netvarkingus, nesusipratusius ir agresyvius žmones, kurie negali būti pavyzdys savo tautiečiams, nes patys savyje neturi išmintingam žmogui būdingos rimties. Ši rimtis aiškiai matėsi Sausio 13-osios minėjime, kai tylomis ir atviromis širdimis jaunuoliai nešini deglais lankė žuvusiųjų kapus ir juos pagerbė.

Tokią pačią nedarną rodo ir isteriški lozungų rėkavimai, kai nesugeba net laikytis dundančių būgnų ritmo ir rėkti šiuos šūkius darniai. Šūkių suformulavimas dažnai per ilgas arba nerimuotas, kas trukdo darniai juos skanduoti. Lozungai, padiktuoti per megafoną šaukiančio eitynių organizatoriaus, visai nėra tie natūralūs, stichiškai iš žmonių širdžių Sąjūdžio metu išsiveržę žodžiai – Lietuva! Lietuva! Lietuva!. Daug ką lemia ir balsai, kuriais tos skanduotės rėkiamos. Peržiūrėjus filmuotą Sąjūdžio mitingų medžiagą, galima girdėti šūkius, kurie šaukiami darniai, garsiai, ryžtingai, bet ne isteriškai ar agresyviai. Dalis eitynių dalyvių šiuos lozungus išrėkia nenuoširdžiai, bet lyg raudonosios armijos kareiviai – agresyviai, siekdami įbauginti, susiraukę ir tiek isteriškai, kad nuolat lūžta balsas.

Šios paprasčiausios muzikinės priežastys gadina bendrą renginio nuotaiką ir aurą, nes sunyksta širdžių darna, balsų dermė, jausmo gilumas ir nuoširdumas, o nuoširdūs siekiai pasislepia po netvarkos kauke.

Eitynių priešininkai – beždžionės ir papūgos

Pažėrusi kritikos saviškiams, nepagailėsiu jos ir nuolatiniams eitynių priešininkams – tolerantiškai nusiteikusioms organizacijoms. Ne dėl pažiūrų kritikos jie nusipelnė, bet dėl savo neoriginalumo. Mėgdžioti linkusius mes vadiname papūgomis arba beždžionėmis, sakome: ko čia mėgdžioji kaip beždžionė? Nekartok mano žodžių kaip papūga. Todėl eitynių priešininkai yra tikrų tikriausios beždžionės. Pamatę tokią gerą idėją išreikšti save – eitynes miesto gatvėmis – jie tuoj pat puolė organizuoti savus žygius. Taigi savo idėjas jie skelbia ne tik tokia pačia forma, bet dar ir stengiasi tai daryti tuo pačiu metu.

Nors jie skelbiasi esantys tolerancijos ir pakantumo vėliavnešiai, tačiau iš tiesų bandydami kaišioti pagalius į ratus patriotiškam jaunimui, jie rodo savo nepakantumą. Akivaizdžiai bandydami provokuoti ir erzinti (o juk visų nervai ne geležiniai), jie visokiais būdais stengiasi pasivogti nuolatinį patriotinių eitynių laiką ir vietą. Taip jie tikisi išprovokuoti patriotų pasipriešinimą, kad po to galėtų juos kaltinti nepakantumu ir necivilizuotumu. Šis beždžioniavimas iš tiesų rodo, kad eitynių priešininkai neturi jokio originalumo. Jei nori rengti pasipriešinimo eitynėms protestus ar atšvęsti valstybines šventes tolerantiškai, jie turėtų ilgiau pamąstyti ir atrasti savo laiką, vietą ir formą.

Šiuo atveju patriotinių eitynių dalyviams ir organizatoriams belieka reikšti pagarbą ir pagyrą, kad sugeba atsispirti beždžionių ir papūgų fanfarų erzinančiam triukšmui ir išlieka orūs bei ramūs, iš šios beždžioniškos padėties randa logiškus ir civilizuotus sprendimus. Tai rodo jų gerus ketinimus, jų nuoširdų patriotišką nusiteikimą.

Trispalvė turėtų būti pagrindinis akcentas

Senoji mūsų protėvių tikyba moko, kad vėliavos yra Vėlių buveinė. Vėliavose protėvių vėlės su gyvaisiais žygiuoja į mūšį, padeda jiems ir saugo. Todėl vėliavos turi būti laikomos ypatingoje garbėje, jos turi būti pagrindinis šventės akcentas. Ne šūkiai, ne lozungai plakatuose, ne bjauriai rėkiamos liaudies dainos, bet nuostabiai vėjyje plazdančios vėliavos – trispalvės ir senosios LDK vėliavos su Vytimi. Šias vėliavas, o ne lozungus, rankose laikė mūsų protėviai, kovojantys už šalies nepriklausomybę ir laisvę, todėl tik šiose vėliavose mus lydi protėviai, tik iš jų jie mus palaiko.

Yra ne tik dvasinė, bet ir praktinė trispalvės akcentavimo prasmė. Valstybės simboliai tiek įaugę į kraują, kad net patriotizmo nemėgstančiam žmogui jie vis dėlto pasąmoningai kelia pagarbą. Tokia jau žmogaus psichologija. Bet koks trispalvę nešantis žmogus atkreipia į save dėmesį, nes jis neša simbolį, kurį nuo kūdikystės esame išmokę gerbti. Juk su šiuo simboliu daugelio tėvai ir seneliai buvo vežami į Sibirą, su šiuo simboliu daugelio protėviai žuvo partizanų mūšiuose, šį simbolį daug kas tvirtai spaudė rankose stodami prieš Sovietų tankus. Žmonės tiki šio simbolio magine, apsaugine galia, nes jame įkūnytos visos konstitucinės jų teisės, laisvės ir pareigos, taigi visas jų gyvenimas. Žmogus, kuris oriai neša Lietuvos Trispalvę, yra vertas pagarbos daugelio žmonių širdyse.

Taip pat Lietuvos vėliava yra pakankamai gražių spalvų, kad jų gausybė suteiktų šventinį atspalvį eisenai. Trispalvių jūra  – estetinio susižavėjimo objektas. Nereikia šūkių, nereikia plakatų, nereikia politinių atspalvių, pakanka meilės Lietuvai, pagarbos protėviams ir jų ritualams, nuoširdaus susižavėjimo jų žygiais, homeriško orumo. Ir Lietuvos Respublikos vėliavos rankose, Tautiškos Giesmės širdyse, Lietuvos vardo lūpose…. Juk mes – vieno kraujo.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Naujienos, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *